(1250) Visiškai tarp kitko: trys trečiadienio žodžiai

2021 I 9

— sniegingos žiemos sekmadienio rytas; vėl sninga; ir prisiminiau praėjusį trečiadienį filologiškai, per žodžius —

1: pakeliui į darbą – gurgžda

Vos išėjus pro laiptinės duris: kaip gurgžda sniegas po kojom! Kada paskutinįkart šitą garsą girdėjau? Seniai. Nesvarbu metai. Ne pats garsas svarbu; kad jį prisiminei ir vėl įvardijai teikia savotiško malonumo. 

LKŽ žodžio gurgždėti pirma reikšmė paaiškinta: girgždėti, gergžti, čiužėti. Bet juk tai skirtingi garsai! Kaip vieną kitu galima aiškint? Taip, visi susiję su trintim, daiktų sąlyčiu; popierius, nukritę medžių lapai gali čiužėt, bet niekad nepasakyčiau, kad jie girgžda ar gurgžda; gergždimas – toks su šaižiu prieskoniu garsas; — ai, nesvarbu tie aiškinimai; audiopavyzdžių žodyne juk nepateiksi; gal tik man atrodo, kad gurgždesio nesupainiosi su girgždesiu – duslumas/skardumas neleis. 

2: pakeliui namo – girgžda

Spaudos kioske nusipirkau ką tik išėjusį Metų numerį. Troleibuse atsivertęs iš anksto žinojau, nuo ko noriu pradėt skaitymus – nuo verstinių eilėraščių žmogaus, kurio nė asmenvardžio nebuvau girdėjęs: Gennadij Gor (1907–1981). Jau žinojau: Vidas Morkūnas iš Wienoj 2007-ais išėjusios dvikalbės eilėraščių knygos Блокада = Blockade išvertė keletą, rašytų 1942-ais, – perteikiančių žmogaus savijautą ir savivoką ekstremalioj situacijoj, kai dingsta riba tarp realybės ir to, kas dedas galvoj; kai nebelabai suvoki, ar tu dar gyvas, ar jau miręs; patirtys, išgyventos Leningrade blokados metu. Eilėraščio neperpasakosi, bet poetinio subjekto situaciją galima mėgint nusakyti. — Vyrui atrodo, kad gavo mirusios žmonos telegramą „Laukiu“ ir rogutėmis yra vežamas susitikti; eilėraščio pabaiga:

Ir tuksi širdis, ir kviečia pas žmoną,

Ir girgžda rogutės, vis girgžda ir girgžda,

Ir va jau... bet uošvė pavargo, nustūmė į sniegą,

Ant kelio pamėlęs guliu. (p. 68)

Girdi artimiausią garsą, skleidžiamą rogučių; sniegas po uošvės kojom gal ir gurgžda, bet tas garsas per toli, ne(be)girdimas arba ne(be)svarbus. (Jei kam kiltų noras paskaityt tų blokados patirtis atspindinčių Goro eilėraščių rusiškai – galima čia.)

3: vakare – lavonynas

Yra tam Metų numery ir Valentino Sventicko rašinys „Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje“; tik perbėgau akim, neskaičiau; jei „iš rašomos knygos“, palauksiu knygos, – nusprendžiau. Bet prisiminiau neseniai skaitytą tekstą, kurį galima būtų vadint DalG atsiminimų papildu, priedu, – Antano Abromaičio (*1931) „Už viską – tik mažo formato lapelis“; atsiminimus, paskatintus publikacijos:

„Pergalės“ 1988 m. 8 numeryje perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės straipsnį „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Skaičiau keletą kartų, ne vieną ašarą nubraukiau, nes viską, kas ten parašyta, man pačiam panašiai teko išgyventi, patirti visus tuos vargus ir kančias.

[...] Ten parašyta gryna tiesa, galiu tik kai ką prisiminęs parašyti, pridėti.

[Trofimovske 1942/43 metų žiemą] Grinkevičių šeima gyveno 10 barake. Šalia mūsų. (Leiskit į Tėvynę, 1989, p. 64, 69)

AntA pamini savo barake, nr. 8, tą žiemą mirusius; ir dar prisimena:

Žmonės mirė masiškai. Daugiausia suomiai [1942-ų kovą–balandį kartu su vokiečiais išvežti iš blokados apsupto Leningrado vad. Gyvybės keliu per nuo bombų skylėtą ir pavasarinio vandens imtą semt Ladogos ežero ledą ir nudanginti prie Laptevų jūros], ne ką nuo jų atsiliko ir lietuviai. Karstų niekas nekalė, nes valdžia tam reikalui nedavė lentų.

Mano tėvai [Jonas ir Malvina Abromaičiai] priklausė brigadai iš kelių žmonių, kurie turėjo vežti iš barakų mirusius. Tokių brigadų buvo keturios. [...]

Lavonus traukdavo iš barakų už rankų ir kojų, guldydavo ant rogių ir, įsikinkę virvėmis, veždavo toliau už barakų į bendrą krūvą, čia jie tuojau sustingdavo.

Mes su sesute [Lina, *1936] visą žiemą išgulėjome ant narų, aplipę utėlėmis, skuduruose, prišalusiuose prie sienų, kuriuos motina parnešdavo nuo mirusiųjų. [...]

Atėjo šiaurės pavasaris. Saulė šiaurėje pakyla neaukštai, tik tiek, kad ištirpdytų tundroje sniegą.

Drutis Antanas, už mane gal dviem metais vyresnis, pasiūlė išeiti į lauką. Apsisukęs kojas skudurais, 7 mėnesius išgulėjęs ant narų, svirduliuodamas išėjau į lauką. Švietė Šiaurės saulė – tirpo sniegas. Jis pasiūlė nueiti į žmonių lavonyną, kuris buvo gal už 200 metrų, sako, gal rasime tėvus ir brolius [iš keturių Dručių atžalų išgyveno du – Antanas ir Onutė]. Nuėjome – vaizdas baisus, – suguldyti visokiausiomis pozomis ir veido išraiškomis žmonių lavonai. Iki dabar viskas stovi prieš akis.

Neradom nei jo tėvų, nei brolių, nes žmonės buvo suguldyti vieni ant kitų. Artėjo vakaras, saulei nusileidus grįžome į savo baraką.

Atvarė iš Stolbų lagerio gal šimtą kalinių, kurie „kirkomis“ ant kranto iškalė didžiulę duobę, į ją ir suvertė krūvas lietuvių ir suomių lavonų. Taip buvo užmaskuota Trofimovsko tragedija. (Ibid., p. 70–71)

Nėr LKŽ lavonyno, bet gal reiktų įrašyt; nors gal tik Antano Abromaičio pavartotas, bet neužmirštinas.

(1199) Visiškai tarp kitko: apie vieną nuotrauką + dar apie vieną

Po truputį kaupiu nuotraukų kolekciją, kurią pavadinau „Žmogus su dviračiu“ (kad fotografijos turėtų būt iš Lietuvos, lyg ir savaime suprantama). Rankioju žinias apie dviračius (reklaminiai skelbimai ir kt.) – būtų gerai identifikavus, kokios firmos dviratė priemonė, bet svarbiausia – žmonės (kada ir kur – aišku, irgi svarbu).
Visai neseniai įsigijau iš pasvaliečio StT keletą prieškarinių nuotraukų. Vieną (tą, kurią ir jūs matot) apžiūrinėdamas suklusau: pala pala, ir pavardė girdėta, ir veidas žmogaus dešinėj matytas!

dienynas saugomas: MLLM, GEK S/R59089
(vartydamas pastebėjau: labiausiai nesisekė, bent jau II klasėj, paišyba: 3/3–/3═ ir dailyraštis: 3+/3)

Mintis galvoj kreivazojo, fiksuodamas ištiesinu:
Jonas Žekys iš Geidžiūnų (greičiausiai jau po vestuvių su savo balandėle Ona) Biržuos Respublikos gatvėj nusipirko namą; savo vaikų neturėjo, tai nuomojo gyvenamą vietą gimnazistams, iš kaimų mokytis suvažiavusiams. Pas Žekius visą mokymosi gimnazijoj laiką gyveno Mamertas Indriliūnas iš Gataučių. Apie tai girdėjau ir iš MIndr-no sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (jos atsiminimai paskelbti Sietyno nr. VIII, 1989); ir rašytinį liudijimą prieš porą savaičių mačiau: Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomas iš sesers gautas MIndr-no, Biržų valdžios gimnazijos II klasės mokinio, 1931/32 m.m. dienynas, kurio pradžioj surašytos pagrindinės žinios (žr. dešinėj). 1938-ais MIndr-nui baigus gimnaziją, buto šeimininkai padovanojo savo nuotrauką, kitoj pusėj užrašę: P. M. Indriliunui / buvusiam gimnazistui // Ilgam atminimui nuo buvusiu šeimininkų. / Žekiai / Biržai / 1938 metų IX 12 d. (rašyta tos pat rankos, kaip ir nuotraukos su dviračiais antroj pusėj). Indriliūno nuotraukų albumėlis yra suskaitmenintas, galima pasižiūrėt Biržų rajono Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos interneto svetainėj ir įsitikint: Žekys toj nuotraukoj – tikrai tas pats Žekys, kuris su dviračiu dešinėj (Žekių nuotrauka labiau į .pdf dokumento galą).
— — ir tai čia atradimas? Žmogų nuotraukoj atpažinai, ir tiek. — Aišku, joks čia atradimas; mažasis džiaugsmas (taip įvardiju tą potyrį): galimybė pagalvot apie nuotraukos kelią nuo (spėčiau) praeito amžiaus trečio dešimtmečio pabaigos iki 2019-ų rugsėjo pradžios.
[Reiktų patvarkyt str. lt.wikipedijoj apie Indriliūną, nes nemažai netikslumų. Svarbiausia – nebuvo jis poetas: vieną eilėraštį paskelbė gimnazijos literatų būrelio laikraštėly 1935-ais, ir, kaip prisiminė sesuo Akvilė, jei Mamertą norėdavai išvest iš kantrybės (o ramus žmogus buvo), tereikėdavo primint tą eilėraštį; poezijos interpretatorius, vertėjas – taip, l. įžvalgus, l. geras, bet ne poetas. — Labai ačiū Ingai, drąsinusiai: nieko sudėtingo straipsnį wikipedijoj patvarkyt, – radęs popieryne pasvaliečio Kazimiero Pūro rašinį Literatūroj ir mene (1998 IV 11, p. 14), kurio pabaigoj apgailestaujama, kad Petro Rimkūno gimtoji vieta daug kur neteisingai nurodoma (rašoma, esą Tetirvinuos gimęs), kad Kiemėnų kaimas – ne novelių romanas, o dvi apysakos ir keturi apsakymai, ėmiau ir patvarkiau (ne tik tuos, ir kai kuriuos kitus dalykus). Išties nieko sudėtingo.]

Prieduras (2019 IX 14) Sunku nesitikėt kokios nors malonios staigmenos. Bet stengies įtikinėdamas save, kad jei kokia ištiks, tai jau tikrai ne iš maloniųjų. Blogai žmogus darai, nesitikėdamas ko nors gero, blogai. Net jei patirtis ir liudija: malonios staigmenos – išimtys.
Perskaitęs tai, ko prirašyta aukščiau apie Joną Žekį, rašytojas ir vertėjas Vidas Morkūnas atsiuntė kopiją nuotraukos kolekcijon „Žmogus su dviračiu“ (pažadėjo netrukęs ir originalą padovanot) ir pasakojimą – bus pirma fotografija su išsamiu lydimuoju liudijimu, – kai nesitiki, maloni staigmena bent dvigubai malonesnė.
— Labai labai ačiū, Vidai! (padėka šitoj vietoj, kad nesutrikdytų įspūdžio tinklaraščio lankytojams baigus skaityt).

Žmogus ir jo dviratis
Tas nuotraukoje įamžintas žmogus – mūsų tėvelis Kostas su anglišku dviračiu, kurio gamintojo, deja, neprisimenu. Tėvukas, kaip buvome įpratę jį vadinti, čia išvažiuoja iš mūsų namų Naujojoje Akmenėje, Taikos gatvėje, kiemo. Antrame plane matyti gretimo namo gyventojų sandėliukai ir tvarteliai. Laikas – apie 1970-uosius metus. Tikėtina, kad tėvukas važiuoja į darbą ar kokiais nors reikalais į miestelį. Aišku, kad ne į sodą, į kurį visada keliaudavome su įrankiais, pintinėmis ir panašiais rakandais. Esama ir dar vienos tikimybės. Gali būti, kad tėvukas niekur nevažiuoja – jeigu nuotraukos autorius mano brolis Algis ją parežisavo. Algis tuo metu fotografavo, filmavo (vadinamąja „aštunke“), drožė iš medžio, lipdė iš molio, skambino gitara, kūrė dainas ir dar ko tik nedarė, taigi nebūtų nieko nuostabaus, jei ir čia buvo sumanęs kokią nors fotografinę akciją. Yra išlikę kombinuotų brolio nuotraukų. Vienose jis kaunasi su gigantišku triušiu, kitose dega buriniai laivai.
Dviračiu, įsigytu tuojau po karo, mūsų tėvelis važinėjo apie keturiasdešimt metų. Kadangi brangino, mylėjo ne tik žmones, bet ir daiktus, pastarieji ištikimai jam tarnaudavo. Dviračio spyruoklės po balneliu visada puikiai atlikdavo lingių paskirtį, kabūroje visada būdavo reikmenų, bagažinės „sląstai“ visada užsitrenkdavo tvirtai. Neprisimenu šio dviračio sugedusio (nors tikėtina, kad prireikus tėvukas tiesiog greitai jį susitaisydavo), kaip nors klebančio, cypiančio, neprisimenu numesto bet kur. O nuvažiuoti jam tekdavo daug. Porą kartų tėvelis (tada dar būsimasis) mynė iš dabartinio Telšių rajono į Latvijos pakraštį prie Lietuvos sienos, kur buvo apsistojusi nuo tremties pabėgusi būsimosios mūsų mamos šeima (vienkiemyje prie Ukri). Vėliau, kai jau gyvenome Naujojoje Akmenėje, tėvelis dviračiu važinėdavo į darbą cemento gamykloje, į sodą, grybauti (dažniausiai – į miškus prie Vėlaičių, Vegerių), žvejoti – į Sablauskių tvenkinį, į tą pačią Latviją, žodžiu, kur tik prireikdavo. Kartą kitą buvau ant to dviračio užsėdęs ir aš. Man jis atrodė nepatogus. Tėvukui išvažiavus Anapilin, dviratį mama atidavė kaimynui Pranui Tamošaičiui. Matydavau Praną minant vis tuo pačiu nesudėtingu maršrutu namai–parduotuvė–namai. Važiuodavo jis kažkaip abejingai, neteisingai, būdavo akivaizdu, kad tarp jųdviejų su dviračiu nėra jokio ryšio.

(659) Pakeliui namo, vi: ar yra / kas tai galėtų būti „nepatogi“ literatūra?

Po Vido Morkūno apsakymų rinkinio Reportažas iš kiaušinio (2012) pristatymo Rašytojų klube [vientisas – epitetas, kuris iš principo netinka šitam rinkiniui; atskiras apsakymas = atskiras pasaulis, kuriame racijos ir vaizduotės santykis vis kitas etc.], laukdamas A-46 stotelėj, kuri turėtų vadintis Skalvijos, o vadinas Operos ir baleto teatro, pagalvojau: reiktų peržiūrėt šiųmečio festivalio „Nepatogus kinas“ programą; gal bus to, ką norėčiau pamatyti.

Rengėjai: „Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, [etc.]“ – sintaksė, išduodanti esmę? 
Kiek suvokiu, festivalio misija – socialinė (ne estetinė), o „nekomercinis pobūdis“ – perkūnsargis ir sykiu jaukas; savaime suprantamas ir pateisinamas dalykas: reiks paskelbt apie žiūrovų skaičių? – ne per daug? – „nekomercinis“; kita vertus, dalį žiūrovų tikrai privilios akcentuojamas „nekomercinis pobūdis“.

O kas galėtų būt vadintina žodžių junginiu nepatogi literatūra?
Kurios žodžio nepatogus reikšmės šiuo atveju galėtų būt aktualizuojamos? — 1. blogai pritaikytas vartoti, naudoti, sunkus, nemalonus vartoti, naudotis? 2. negeras, netinkamas, nederamas? 3. negražus, nedailus, nepuikus? – Gal reiktų pasitelkt kitus žodžius? – Trikdantis? Verčiantis persvarstyt nuostatas?
Bet pirmiausia turi būt literatūra, o tada jau gali trikdyt, gali ne. Atžagareivis turėčiau jaustis esąs. Manau, mene estetinė dimensija esminė turi būti. Ne tematika. Socialiai angažuotas menas nėra joks savaiminis gėris, vertas daugiau dėmesio negu kitoks.
Ir apskritai: menas nei pagerino pasaulį, nei pagerins. Saviapgaulė kitaip manyti.

P.S. (2014-11-07) Čia galima pasižiūrėt, ko pripaišė Kęstutis K. Šiaulytis per Vido Morkūno knygos pristatymą.

(447) Miscellanea rerum, i: kritikai, rabarbarai ir paršiukai

(α) geražodis kritikams
Prisipažįstu: netikėjau, kad bus parašytos net dvi tikrai vertos dėmesio recenzijos apie LLTI sudarytan 12-tukan papuolusį tikrai vertą dėmesio Vido Morkūno apsakymų rinkinį Reportažas iš kiaušinio. Pirmoji – kritiko ir prozininko Dainiaus Vanago Gintaro lašuos (visus jo kritinius tekstus perskaitau; manau, turintis daug potencijos kritikas), antroji – poeto ir kritiko Emilio Milkevičiaus Šiaurės Atėnuos (irgi viskas tvarkoj, tik recenzijos pabaigoj pareikšta mintis, esą „teksto solipsizmas tampa mainstreamu“, labai abejotina, nebent skirtingai suvokiame, kas yra mainstreamas). Ir dar kas nustebino: apie Morkūno (*1962) kūrybą palankiai atsiliepia daug jaunesni už jį kritikai (*1989 ir 1984).

(β) pavasaris 
Būna toks trumpas laikas, kai ir apie rabarbarus liežuvis verčias pasakyti: gražu.

(γ) sapnas
Šiąnakt sapnavau tekstą. Tiksliau, laišką, 1967-ų sausį rašytą iš Paryžiaus Vilniun. Adresantas klausia, ar Lietuvoj esą zoosemiotikos specialistų à la Thomas A. Sebeok, nes (pagal prancūzų TV žurnalistų reportažą iš Maskvos) lietuviai – geriausi pasaulyje paršiukų dresuotojai.
Nežinau, kas buvo atsakyta į šį ironišką klausimą apie zoosemiotiką, regis, tokių specialistų Lietuvoj nebuvo ir nėra, o va kas rodyta tame reportaže iš Maskvos – tikriausiai galima išsiaiškint. Užduotis pietų pertraukai aiški. :)
— — na va, regis, išsiaiškinau. Pradininkė – Vladislava Stankutė-Variakojienė, pirmas pasirodymas įvyko 1960-ais:

„Pasirinkti 12 paršelių ir juos dresuoti mane išmokė Rygos cirko artistas Petersonas. Tai buvo balti, juodi, degli paršeliai, kurie greit išmoko tai, ką darydavo dresuoti šuniukai: išvyniodavo snukiu kilimėlį, supdavosi sūpuoklėse, šokdavo, stovėdami ant užpakalinių kojų, šokinėdavo per lankus. Net ir degančius“, – pasakojo Vladislava Variakojienė.
Paršeliai augo tvarkingi – kiekvienas turėdavo savo gardelį, o jame – kampelį, kuriame tuštindavosi. Kriuksintys artistai buvo maudomi kartą per savaitę, niekada nepasirodydavo arenoje nelakuotais nagais. Paršeliai kasdieną eidavo pasivaikščioti, kai buvo valomi jų gardeliai. Po repeticijos ir pietų šie artistai, lyg kaprizingos damos, miegodavo, kad vakare žvalūs pasirodytų cirko arenoje. (cit. iš čia)

Nuo 1981-ų dresuot kiaules, juokais vadintas Baltijos tigrais, ėmėsi sūnus Petras Variakojis su žmona Olga, numeris rodytas iki 1996-ų.