(661) Iš popieryno, xx: apie vieną Pakšto idėją

                                                    Pakštas? Aaaa, žinau! Ivaškevičiaus Madagaskarą mačiau.
                                                                                                              Iš nugirsto pokalbio

2013-ų pačioj pabaigoj [net] Seime vyko konferencija, skirta prof. Kazio Pakšto 120-osiom gimimo metinėm. Ją rengęs A.B. siūlė (el. laišku) ir man dalyvaut; ir gerai, kad nesusigundžiau. Taip, buvo laikas, kai domėjaus Pakštu ir jo idėjom, buvo. – Iš to domėjimosi laiko liko tekstas, kuris – pasirašytas vardu pavarde, ne slapyvardžiu, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1992-01-03, p. 5 (perskaičiau, lyg ir ne gėda).

prof. Kazio Pakšto šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1932-05-29, p. 2)

Prof. Kazys Pakštas ir antrosios tėvynės idėja

Šnekantis su senosios kartos inteligentais – ketvirto dešimtmečio gimnazistais – teko patirti, kad tuolaik prof. Kazys Pakštas visuomenės daugumai rodės esąs didis fantastas, o ne Lietuvos geografijos mokslo pradininkas, ir jo svarbiausia idėja esą buvusi perkelti visą Lietuvą kažkur Afrikon. Šiuolaik daugelio iš mūsų galvose net to (gerokai kryptelėjusio ar kreiptelėto) vaizdo nėra. Prakusdami kibom į skvernus palygint ramiems, akademiškiems „vertikaliesiems“ svarstytojams (Šalkauskiui, Maceinai, Vydūnui, dar vienam kitam), veik nekreipdami dėmesio į bene dinamiškiausio mąstymo ir veikimo pirmosios Lietuvos Respublikos žmogų, iš visų jėgų „purčiusį“ beužsnūstančią visuomenę ir ypač valdininkiją. Ir išties retas težinom, kad 1938 metais, režimui rengiant „Smetonos rinkimus iš Smetonos“, per XX amžiaus dienraštį buvo iškelta alternatyva – Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „dinamikos, pažangos ir demokratijos simbolis“, vienas iškiliausių vadinamosios 1936-ųjų generacijos asmuo, – prof. Kazys Pakštas. Deja, vėl pasak Brazaičio, „cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiektų ir toliau liktume neplaningoje inercijoje, iniciatyvos ir minties užgniaužime – ligi pat katastrofos...“

Prof. Kazio Pakšto idėjų aruode antrosios tėvynės idėja ne pagrindinė, bet išties įdomi ir sukėlusi bene karščiausių ginčų. Daugiausia dėmesio profesorius skyrė istorinei tėvynei, metęs šūkį, kad privalu pasukti Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn, kad privalu gelbėtis nuo artėjančių katastrofų dinamiška kultūrine kūryba. Ir ko tik nesiūlyta! Ir Baltoskandijos idėja, ir Lietuvos sujūrinimo planas (deja, valdžiai labiau rūpėjo pliažas), sostinę perkeliant Klaipėdon, ir kultūrinė autonomija (kuriai priešinosi tik tautininkai), ir (jau po karo) Vidurio Europos pavergtųjų tautų konfederacija, ir – pagaliau – antrosios tėvynės vizija, ilgiausiai tvėrusi nenuilstamai ieškančios minties priebėga.
Antrosios tėvynės, atseit diasporos, turinčios plačią kultūrinę ir socialinę autonomiją, įkūrimu prof. Pakšto užsidegta apie 1924-us. Ši mintis buvo grindžiama Lietuvos geopolitinės ir socialinės padėties analize. Bene aiškiausiai ji išdėstyta garsiojoje Virbalio programoje 1928 metais:

Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek nepavydima josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nė viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta. Nė viena Europos tauta neturi tiek nutautintų miestų, kaip mūsų šalis.
Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai.

Ir kitoje vietoj:

Ar mūsų nepriklausomybė ilgiems amžiams garantuota, ar ji tik kelių dešimtmečių meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Nesitikėdamas tikro atsakymo [...], noriu paskatinti mylimos tautos likimą spręsti, lyg mūsų politinės laisvės laikas būtų apribotas. Šitaip sprendžiant klausimą, atėjus nelaimių audrai, būsim jau gal pasiruošę imti savo likimą į savąsias rankas ir stosim į kovą nedrebėdami ir tikėdami ją tikrai laimėti! –

taip buvo kalbėta 1928 metų Vasario 16-ąją Virbalio muitinės salėje.
Antroji – socialinė – priežastis, skatinusi mąstyti apie diasporos būtinybę, – trečiame dešimtmety ypač padidėjusi emigracija, dažniausiai Pietų Amerikon, kur lietuviai atsidurdavo (nelabai perdedant) apverktinoj būklėj. – O jeigu juos planingai nukreipus vienon vieton? Pasak paties prof. Pakšto, „1924 m. susidomėjau Quebeco centrinėje daly esančiomis molinėmis dirvomis, bet jos paskiau jau buvo vietos prancūzų apgyventos. 1927 m. susidomėjau kolonizacinėmis galimybėmis São Paulo valstybėje, Brazilijoj, bet patyriau, kad lietuviai čia negaus kultūrinės autonomijos. 1930–1931 m. tyrinėjau Angolą Pietų Afrikoje, bet politinės sąlygos neatrodė palankios. Pietinė Rodezija atrodė tuomet geresnė, ypač politinių teisių atžvilgiu, bet jon jau skverbėsi gausūs britų kolonistai ir geresnes žemes greit išpirko.“
Tačiau prof. Pakšto perspėjimai ir ieškojimai valdžiai atrodė visai neverti dėmesio.
1935 metais, ruošiantis Pasaulio lietuvių kongresui, profesorius sukonkretino savo sumanymą tardamas, jog tai turėtų būti apie tūkstančio šeimų diaspora, „naujokynas“, „lietuvybės rezervas“. Ši mintis tapo dar aktualesnė, kai pradėjo komplikuotis Europos politinis gyvenimas, po truputį aiškėjo, jog karo vargu bau bus išvengta. Deja, be naudos prof. Pakštas varstė ministerijų ir net prezidentūros duris, siūlydamas išsiųsti keletą šimtų jaunų šviesių galvų užsienin, išvežti didžiuosius Lietuvos kultūros turtus ir valstybės auksą. Ta žmonių grupė turėjo, profesoriaus manymu, tapti branduoliu, neleisiančiu nutrūkti lietuvių kultūros raidai šalies okupacijos atveju. Deja, valdžia laikėsi fatalistiškai, o prezidentas Antanas Smetona tik tarstelėjęs: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.“ Ir, pasak Zenono Ivinskio, „Lietuva pasiliko okupacijai tobulai nepasiruošusi“.

۩ ۩ ۩
1947 metais, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių glaudėsi DP stovyklose, prof. Pakštas per Aidų žurnalą vėl priminė savo idėją. (Beje, ji nebuvo svetima ir exprezidentui Kaziui Griniui, kurio 125-ąsias gimimo metines šiom dienom minim. 1945-ais jis iš Vokietijos buvo parašęs laišką prof. Pakštui klausdamas, ar tas jau nužiūrėjęs vietą lietuvių tremtinių diasporai, kad jie neprarastų kalbos ir kultūros.)

Demokratinėje ir laisvoje žemėje įsteigus tokį židinį, tektų tuoj steigti savą spaustuvę: jos tikslas būtų gelbėti lietuvišką žodį, žūstančią knygą. Reiktų steigti ten visos išeivijos biblioteką ir muziejų ir ten rinkti pasauly išbarstytus lietuvių kultūros likučius ir trupinėlius, –

vėl planavo profesorius. Deja, ir šįkart praktiškai nesulaukta atgarsio. O bene didžiausia kliūtis, stabdžiusi net bandymus „atsarginės tėvynės“ ieškoti, – lėšų stoka. Prieš tai, 1939–1946 metais, prof. Pakštas domėjosi Rytų Afrika (ypač Tanganika), Mingano teritorija Quebece, Peace River slėniu Albertėje, Naujųjų Hebridų salomis Pacifike ir Britų Gvijana Pietų Amerikoje. Galų gale buvo apsistota prie Britų Hondūro Centrinėje Amerikoje.
Lėšų surengti ekspediciją į „didžiųjų įdomybių šalį“ atsirado tik 1958-ais. Kaip klojosi ta kelionė, galima patirti iš profesoriaus laiškų, siųstų Draugo dienraščiui. Juose dar kartą atsiskleidė kitas Kazio Pakšto talentas – beletristo. Tuos laiškus skaitė, drįsčiau spėt, net didžiausi skeptikai. Dėl įdomumo.
Kaip pavyzdys, jog iš tiesų Britų Hondūre galima kompaktiškai įsikurti sudarant autonomišką židinį, buvo nurodomi vokiečiai menonitai. Be to, ir vietos valdžia nusiteikusi gan palankiai.
1959-ų pavasarį dauguma Amerikos lietuvių laikraščių išspausdino arba profesoriaus straipsnį „Atsarginės tėvynės reikalu“, arba pokalbius su juo. Tai buvo Dausuvos sąjūdžio pradžia. 1959-05-15 išėjo pirmasis Dausuvos biuletenio numeris. Rugpjūčio 26-ą Vašingtone susibūrė pirmasis Žaliosios diasporos, arba Dausuvos klubas, vėliau – Čikagoj, Detroite, Brukline, Baltimorėj, Pietų Amerikoj, dar šiur tur. (Tarp kita ko, kaip pastebi prof. Juozas Eretas, dauguma dausuviečių buvo aukštaičiai, kaip ir pats iniciatorius.) O spaudoj užvirė suputojo diskusijos. Kaip ir dera laisvoj visuomenėj, jeigu kas nors siūloma, tuoj atsiranda ir abejojančių. Kaip ir anksčiau, dauguma šitą planą laikė fantastikos srities dalyku (nors išties nevertėtų užmiršti prof. Pakšto ištaros, jog be fantazijos nieko negalima padaryti). Be to, tuolaik dauguma jau buvo prasikūrus, tad viską metus važiuoti į tropikų miškus (92% Britų Hondūro apaugę miškais) išties nebūtų buvę rimta (tai, beje, prof. Pakšto manymu, tik dar kartą paliudijo lietuvių dinamiškojo prado stoką). Ir dar – kad Britų Hondūras gali nebeilgai būti britų. Ir apskritai – tėvynė viena ir jokios antros negali būti.
Tiesa, į šį šurmulį atsiliepė net Literatūra ir menas. Cvirkišką „sąmojį“ apie „Smetonos kiemo gaidį“ pralenkdamas, savaitraštis kirto „dvidešimto amžiaus Mozei“, pasiryžusiam „išvesti tautiečius iš Vestfalijos barakų rojaus į Hondūro tropikų dausas“. O kad neliktų abejonių, apskelbė prof. Pakštą esant anglų šnipą, kuriam atlyginama „purvinais doleriais“ už tai, kad verbuojąs dipukus-emigrantus, be galo trokštančius grįžti tėvynėn prie Nemuno, o ne vykti į „atsarginę tėvynę“ tropikų gyvatynuose. Tataigi.
Paskui prasidėjo neaiškumai su Britų Hondūro valdžia. O ir pinigingų tautiečių, pasišovusių tenai vykti, nelabai rados. 1960 metų pradžioje vienas iš aktyviausių prof. Pakšto pagalbininkų okeonografas Povilas Almis Mažeika dar siūlė Bahamų salas išbandyti, tačiau entuziazmo banga buvo beatslūgstanti, susidomėjimas beišblėstąs.
Po kelių mėnesių, 1960-09-11 užgeso antrosios tėvynės idėjos tėvo – prof. Kazio Pakšto gyvybė.

۩ ۩ ۩
Kiek ten buvo tuščių fantazijų, kiek tos svajonės buvo pagrįstos realumo, dabar jau sunku spręsti. Tačiau tenka visiškai sutikti su šiais prof. Pakšto žodžiais:

Jeigu šie sumanymai ir nieko nepasiektų, liktų tik teorijoj, tai jų svarstymas, įsigilinimas į juos pateikia naujos rūšies intelektualinio sporto, tikrai naudingo aprimusiuose, sustingusiuose mūsų kultūros ir likiminių klausimų dirvonuose.

Šiuolaik iš prof. Kazio Pakšto idėjų aktualiausia, regis, posūkio jūros link būtinybė, valstybės jūrinės politikos formavimas. Juk iš tiesų – „ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais“. Kitas dalykas – Baltoskandijos (kon)federacija. Trečias, ypač suaktualėjęs, kai pasiskaitai laikraščių ir pasiklausai parlamentarų, kultūrinės autonomijos idėja. Bet apie kiekvieną reiktų atskiros šnekos.

1991.XII.8

P.S. Antroji Lietuvos Respublika tokio idėjų generatoriaus, kokį turėjo pirmoji, deja, neturi. Pataisykit, jei klystu.

(143) Pastaba Vytauto Merkio atsiminimų paraštėj

Akademiko Merkio pernai pasirodžiusios Atminties prošvaistės – viena įdomiausių pastarojo laiko atsiminimų knygų. Apskritai iš profesijos istorikų atsiminimai ypač įdomūs, nes dažniausiai į tai, kas prisimenama, dar pažvelgiama ir tyrėjo akim – tokie lyg ir tyriamieji atsiminimai išeina.
Prieš įgrūsdamas knygą lentynon, noriu užfiksuot vieną pastabą, kuri gal ką paskatins dar pasiknaisiot.

Atminties prošvaisčių 330 puslapy Vytautas Merkys prisimena „ne itin pavykusį bendravimą“ su Zenono Ivinskio našle Paulina Ivinskiene. Esą kai per prel. Paulių Jatulį paprašęs leidimo perspausdint 1978-ais Romoje išėjusią Ivinskio Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties), nekilę jokių problemų (knygos fotografuotinis leidimas išėjo 1991-ais). O derybos dėl Ivinskio dienoraščio išleidimo baigęsi nesėkmingai:

Dienoraščio [1918, 1928–1940] rankraštis saugomas Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje [F29]. Mūsų [t.y. Lietuvos istorijos] instituto mokslinė bendradarbė Regina Laukaitytė rankraštį perrašė mašinėle ir ėmėsi rengti spaudai. A. Eidintas 1989 m. pavasarį važiavo į Boną ir Paryžių. Sutarėme, kad vieną mašinraščio egzempliorių nuveš Ivinskienei ir gaus leidimą publikuoti. Ji uždraudė ne tik spausdinti, bet ir naudoti moksliniuose darbuose.
1993 m. Vilniaus universitetas rūpinosi paminėti Z. Ivinskio gimimo 85-ąsias sukaktuves. Šia proga į Vilnių atvyko ir Ivinskienė. Ją į profesoriaus gimtinę ir Plungę, kurios bibliotekoje turėjo įvykti konferencija, vežė Z. Ivinskio brolio sūnūs. Priėmė ir mane, nes Plungėje turėjau skaityti pranešimą. Kelias ilgas, laiko daug. Ėmiau Ivinskienę vėl kalbinti, kad netrukdytų vyro dienoraštį publikuoti. Mane parėmė ir minėti brolio sūnūs. Ivinskienė užsispyrė – ne ir ne. Sakė, kad kompromituos patį autorių, ją ir jų sūnų, kai kuriuos įžymius prieškario Lietuvos žmones.

Taip ir baigiasi knygoj atsiminimų epizodas, susijęs su Zenono Ivinskio dienoraščiu.
Tiek težinodamas, gali tik spėliot, kodėl tokia užsispyrusi buvo Paulina Ivinskienė. Negi taip kardinaliai skyrėsi istorikų (kad ir paties prof. Merkio, aišku, skaičiusio mašinėle perrašytą dienoraščio tekstą) ir našlės požiūris į tai, kas ten parašyta: reikia paskelbti vs nevalia net cituoti mokslo darbuose? Jeigu ten prirašyta visokių intymybių ar kokių kitų neviešintinų dalykų, negi istorikai tokie jau nesupratingi būt buvę?
Drįstu spėt, kad Ivinskienės griežtąjį „ne“ nulėmė ne taps dienoraščio tekstas, o tai, kaip vienąkart buvo pasielgta su tuo dokumentu – paskelbiant jo ištraukas 1960-ais Tiesoje (šį įvykį ir norėčiau užfiksuot).
LKP CK biuras 1959-11-05 priėmė nutarimą „Kontrpropagandos klausimu“. Esą „tikslinga suaktyvinti kontrpropagandą prieš užsienio vedamą ideologinę kovą“. Antanas Barkauskas (LKP CK), Boleslovas Baranauskas (LSSR Mokslų akademijos redakcija archyviniams dokumentams skelbti), Jonas Januitis (LSSR radijo komitetas), Alfonsas Randakevičius (KGB) ir kt. buvo įpareigoti parengt priemonių planą. Greičiausiai tada ir buvo prisiminti 1949-ais iš Ivinskio uošvės perimti rankraščiai, tarp jų ir minimasis dienoraštis.
Tiesoje 1960-03-31—04-06 (nr. 76–79, 81; nr. 80 neliko vietos, nes teko įdėt Chruščiovo kalbų per Prancūzijos TV [04-02] ir Maskvos darbo žmonių mitinge [04-04] paklodes) pasirodė Zenono Ivinskio dienoraščio ištraukos, pavadintos „Kaip jie patys apie save kalbėjo“ ir palydėtos tokia įžanga:

Dokumentai atskleidžia tikrąjį lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veidą, parodo juos, kaip buržuazijos siaurų klasinių interesų gynėjus, savo tautos nacionalinių interesų išdavikus.
Štai buržuazinio istoriko, vieno iš krikščionių demokratų partijos veikėjo, klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbio Zenono Ivinskio dienoraštis, rašytas 1938–1940 metais. Dabar Z. Ivinskis gyvena užsienyje ir gana aktyviai su kitais buržuaziniais nacionalistais šmeižia Tarybų Lietuvą, dažnai liaupsindamas vadinamosios „nepriklausomybės“ laikotarpį. Bet dienoraštyje, kurį jis rašė sau, Ivinskis parodė visos eilės savo sėbrų veidą ir kartu buržuazinės santvarkos Lietuvoje puvimą.
Dienoraštyje atskleidžiama, kaip opoziciją vaidinusios krikdemų (krikščionių demokratų) ir valstiečių liaudininkų partijos stiprėjančios liaudies masių kovos akivaizdoje sudarė bendrą „žygininkų“ frontą ir atvirai pasuko į fašizmą. Kartu ir pats Z. Ivinskis atskleidžia save kaip hitlerininkų tarną ir pašlemėką. (1960-03-31)

Perskaičiau, kas buvo skelbta Tiesoj. Pirma, akivaizdu, kad ištraukta tik tai, kas galėtų būt naudinga kontrpropagandai; antra, dienorašty fiksuojama ne tik faktai, bet ir nuogirdos apie galimas tautininkų valdžios pinigines machinacijas, nekokios nuomonės apie kai kuriuos mokslo ir politikos žmones, – tiesiog opoziciškai valdžios atžvilgiu nusiteikusio aktyvaus žmogaus kasdieniai užrašai sau. Objektyviai žvelgiant, skebtini praėjus gerokam laiko gabalui po rašiusiojo mirties (Ivinskis mirė 1971-ais, taigi apie kokius 1990-us juos skelbt tikrai būt buvę galima).
Bet: šitos dienoraščio ištraukos buvo paskelbtos jų autoriui gyvam esant, aišku, net neklausus kokio nors leidimo (tuolaik juokingai atrodė net pati tokia mintis; kokia kontrpropaganda, jei prašoma leisti?), gyvi buvo ir dauguma dienorašty minimų asmenų. – Šlykščiau pasielgt vargu ar bebuvo įmanoma.
Deja, neturiu laiko pasiaiškint, kaip išeivijoj buvo reaguota į šią dienoraščio publikaciją (kad buvo – neabejotina). Ar galėjo būt taip, kad po šitos publikacijos pats Zenonas Ivinskis bent jau žmonai persakė savo valią: neleist jo niekada spausdinti? Galėjo.
Taigi: manau, kad būtent toji 1960-ų publikacija ir jos sukeltos visokiausios komplikacijos buvo pagrindinė priežastis, kodėl Paulina Ivinskienė kartojo „ne ir ne“.