(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.

– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas –
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:

Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)

۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:

Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.

Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:

(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):

(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)

Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).

(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:

(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.

À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

(662) Tarp kitko: 70-osioms Mačernio žūties metinėms

Spalio 7-ą buvo lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis (1921–1944). Metų žurnalo vyr. redaktoriaus Danieliaus Mušinsko prašomas parengiau pluoštą žurnalistės Aldonos Kudžmaitės (1923–1993) atsiminimų apie jos apsilankymus Šarnelėje sovietmečiu. Apie autorę ir jos atsiminimus tiek tepavyko sugaudyt žinių:

Gimusi Šeduvoje, Aldona Kudžmaitė 1950 metais baigė Antavilių namų ūkio technikumą, dirbo agronome Kavarske ir Baleliuose, o 1953-iais pradėjo ketvirtį amžiaus trukusią žurnalistės karjerą Valstiečių laikraštyje – pradžioje kaip korespondentė, vėliau buvo žemdirbystės skyriaus vedėja. Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmety ėmė rašyti atsiminimus, kurių imtis vis skatinęs poetas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994), žurnalistės abejones dėl rašymo prasmės ir būsimų tekstų vertės atremdamas: „Tu tik rašyk, o kas skaitys – negalvok!“
Vienas Aldonos Kudžmaitės atsiminimų mozaikos Ko nesurašiau į laikraštį tomelis atsidūrė prof. Vandos Zaborskaitės (1922–2010) archyve, kuris dabar saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne ir baigiamas tvarkyti. Mašinėle perrašytų atsiminimų tituliniame puslapyje nurodyta, kad tai esanti II dalis (vadinasi, tikrai buvo ir pirmoji, o sprendžiant iš Pabaigos žodžio, greičiausiai dar ir trečioji). Spėtina, kad būtent dėl čia esančių liudijimų apie Vytauto Mačernio šeimos likimą ji ir buvo padovanota prof. Zaborskaitei. 

Atsiminimai paskelbti ką tik išėjusiame 10-am nr. (p. 129–134). Numerio medžiaga tekstuose.lt atsiras ne staigiai, todėl pagalvojau: gal neprenumeruojantys ir neperkantys žurnalo kioskuose norėtų apie gyvenimą Šarnelėj sovietmečiu pasiskaityt spalį? — Prašom.

(654) Pakeliui namo, iv: apie ilgesį

Pakeliui namo: „Europos“ stotelė, sekmadienis, 18:23

T-19; 2005-ų pačioj pradžioj a.a. Valdui Kukului atėjusi mintis:

Apskritai, nutilus D[anieliui] Mušinskui, mirus A[ntanui] Ramonui, labai pasiilgstu to, ką, pažeisdamas visas žanrų klasifikacijas, galėčiau pavadinti gerais eilėraščiais proza. („Dualizmo apologija (II)“, Nemunas, 2005-01-27, nr. 4, p. 7)

Perskaičiau ir pagalvojau: prie a.a. Jurgio Kunčino kūrybos nemažai jaunosios kartos magistrantų ir net doktorantų kimba, viskas tvarkoj; o a.a. Antano R. kūryba lieka lyg ir [va imsiu ir parašysiu tą žodį] neįdomi. – Jų, jaunųjų literatūrologų, nebeveikia „Daukanto ruduo“ ar „Imperijos siena. Prūsija, ruduo“? – Net „Epochos dienoraščiai“ nebeveikia? – Matyt. Galbūt.

Aš, kaip ir Valdas Kukulas 2005-ų žiemą, 2014-ų rudenį to paties pasiilgstu. — Gražu pasiilgt. Gražu.
Eilėraštis proza – tai kaukazinė slyva, paversta ne gyvatvore, o bonsu; esė – tai ananasinė obelis, – reikia genėt, bet neįsivaizduoju, ką pripjauti, – vainikas taip išsidraikęs, kad [reiktų dėt daugtaškį, kurio baisiai nemėgstu].