(953) Rastinukai, xxxviii: nežinotas vizionierius Jasinskas-Jazminas

Skaitinėdamas Ugniaus Keturakio parengtus Brazdžionio laiškus Santvarui už jo užkliuvau.
1947-06-17 rašyto laiško pabaiga:

Dar norėčiau kelis žodžius parašyti apie Innsbrucke išėjusį savotišką novelių rinkinį „Ieva ir jos žaltys“, kurią parašė ir išleido rotatorium J. Jazminas (kartais matomas „Minty“), apie Italijoj iššauktą Ruzwelto [Franklino Roosevelto] dvasią, kuri pasakė, kad karas kils 1948 metais, kad truks jis tik keletą mėnesių, kad bus bombarduojami Londonas ir New Yorkas, kad Europa būsianti paversta į griuvėsių krūvą, ir kad karą laimėsianti Amerika; kad nauju prezidentu būsiąs [Haroldas] Stassenas bei kad po karo būsianti ilga taika, nes visos valstybės susijungsiančios į vieną pasaulinę federaciją, – bet jau pusė šešių, laikas laišką nešti paštan, tat baigiu. (Bernardo Brazdžionio laiškai Stasiui Santvarui, 1944–1949, atspaudas iš Darbų ir Dienų t. 43, 2005, p. 11–12)

Parengėjas komentuodamas nepersistengė:

[J. Jazminas –] Jonas Jasinskas (g. 1907), poetas, prozininkas. Knygą „Ieva ir jos žaltys“ (1937) konfiskavo cenzūra. (p. 41)

Lietuvių enciklopedijoj daugiau žinių pateikta: kad išleidęs eilėraščių rinkinį Skersgatvių dainos (1931), apsakymų rinkinius Po mėnulio akių (1936), Ieva ir jos žaltys (1937; konfiskuotas), Moteris, nuo kurios pabėgau (1951), A Kiss in the Dark (1954), kad pasirašinėjęs slapyvardžiais Jonas Jasius, J. Jazminas, J. Jasmin; tenurodyta gimimo data, be vietos. Kodėl? Gal todėl, kad 1948-ais Jasinskas emigravo Kanadon ir po kurio laiko dingo iš JAV lietuvių akiračio. Ir mirties datą vargu ar beįmanoma rast, balažin, kaip Kanadoj jo asmenvardis buvo rašomas.
O Ievos ir jos žalčio, rinkinio, istorija gan komplikuota. LE neminima, kad JJ 1946-ais buvo išleidęs knygą tokiu pavadinimu (nors mini ne tik Brazdžionis laiške, Lietuvių išeivijos spaudos bibliografijoj, 1945–2000 (2002) irgi užfiksuota, p. 574, bet Lietuvos bibliotekose, regis, šito leidimo nėr). Ir 1937-ais išleisto rinkinio nėr bibliotekose, bet 1997-ais jis buvo perleistas „Varpo“ Kaune (viršelis dešinėj) su tokiu autoriaus įžangos žodžiu „Apie šią knygą“:

Ši knyga nėra nauja. Išleista Kaune 1937 metais, ji buvo tuometinio Vidaus reikalų ministro nutarimu konfiskuota „valstybės ir tautos saugumo reikalų sumetimais“. 1954 metais ji, išversta į anglų kalbą ir kitu pavadinimu, buvo išleista Čikagoje (J. Jasmin: A Kiss in the Dark). Čia spausdinama 1937 metais konfiskuotoji knyga be jokių pakeitimų. Tik jos kalba šiek tiek pataisyta. / J.J.

Perbėgau tuos apsakymus, kuriuose, pasak anotacijos, „šmaikščiai pasakojama apie meilės nuotykius“. Nė iš tolo nieko panašaus į tai, ką Brazdžionis perpasakoja Santvarui.
Ergo, tame 1946-ų leidime buvo šviežias tekstas įdėtas (Rooseveltas mirė 1945-04-12, taigi jo dvasią prisišaukt galėjai šiek tiek vėliau).
Tas rotatorium spausdintas daiktas gal ir beveik nerandamas, bet, tikėtina, Jazmino vizija buvo skelbta kur nors periodikoj, ten reiktų ieškot. (Gaila, kad Brazdžionis taip vėlai pradėjo rašyt cituotąjį laišką; jei būt turėjęs dar pusvalandį, greičiausiai ir savo nuomonę būtų išdėstęs Santvarui.)
Neišsipildė Jasinsko-Jazmino pranašystė dėl karo, bet dėl globalizacijos – sakyčiau, ton pusėn vizija krypo.

(952) Pakeliui namo, xlii: apie Eugeniją Karoblienę, a.a.

Prae scriptum. Praeitų metų lapkričio vidury Institutan buvo atėjusi grupė Pasvalio kraštiečių bendrijos narių. Collegė Bronė Stundžienė, įsivėlusi tos bendrijos veiklon, paprašė, kad papasakočiau, ko pas mus Rankraštyne yra, kokių pasvaliečių popierių saugom. Bepasakodamas nuslydau šonan – prie Eugenijos Karoblienės, Šiaurės Lietuvos Žemaitės, kad jos atsiminimai – kasyklos įvairiausių žmonių charakterių ir likimų etc.
Maždaug tuolaik – aišku, vėluodamas – perskaičiau ir BrSt straipsnį Tautosakos darbuos, kur nemažai apie Karoblienės Sodybą ant Mūšos kranto (1999). Užkliuvau už sakinio:

Karoblienės [...] dažniau skaudžių nei šviesių prisiminimų išjudintas gyvenimas ir perkeltas į knyginį formatą, regis, taip ir nepajėgė išsivaduoti iš vienatonio, nuskriausto ir „krūvas neteisybių“ atlaikiusio ego kalbėjimo. („Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, Tautosakos darbai, t. XLIX, 2015, p. 16)

Nepajėgė išsivaduoti iš ego kalbėjimo... O kodėl būtinai reikia iš jo vaduotis ir atminties vaizdinius verst novelėm à la Granausko Šventųjų gyvenimai? Kas apie Karoblienę pasakyta, argi netiktų apie Bronių Radzevičių, jo Priešaušrio vieškelių antrąją dalį? Irgi plūste plūstantis ego kalbėjimas, kuriam romano pavidalą mėgino suteikt Juozas Aputis.
Viskas priklauso nuo to, koks tas ego.
Literatūroj ir mene 2004-01-16 Mykolo Karčiausko rūpesčiu buvo paskelbtas ruošiamų spaudai prisiminimų fragmentas „Žemės kryžiaus kryžiavonė“; pabaiga, iš kurios ir pasimato Karoblienės ego tūris:

Pati galvoju: rašau apie visus žmones, ir man viskas kaip ant delno padėta, viskas matosi, viską matau, ne, ne akim, mintim viską matau iš senelių, prosenelių praeities, savo amžininkų gyvenimo. Aš jau seniai iš ten išėjus. Gal Dievo valia ragina mane rašyt? Kam aš turiu dėkoti? Kas mane globoja? Keturis kartus aš buvau beveik užmušta, sąmonę praradus. Pirmą kartą – sukatas ant ledo. Kitą kartą iškritau iš sūpynių ant vežėčių. Trečią kartą apvirto šieno uorė. Ketvirtą kartą Sibire rėžė su dalba man per galvą. Viskas sukasi siūbuoja, o aš vėl keliuosi iš lovos... Tris kartus perkūnas trenkė prie pat mano kojų: nuplikė pusę kiaulės, nuskėlė liepą, įlėkė žaibas į vidų, kur aš sėdėjau, kaip ugnies kamuolys ir išlėkęs susprogo. Tris kartus skendau Mūšos duburiuos. Du kartus išplaukiau pati, vieną kartą ištraukę atsupo. Bėgo žali maurai iš burnos, nosies ir ausų. O aš vis matau:

Baltas jiezminėlis
Sodely paaugo.
Žiedelius iškėlęs
Žiūr į mano langą...

Ego – gali sakyt, visas dingęs pasaulis; aišku, kalbama pirmuoju asmeniu; viskas liete liejas, ir visai nebūtina srovę leist per kokias užtvankas ar purkšt fontanais, kad būt meniškiau. (Kita dalykas – tarminio teksto vertimas bendrinėn kalbon, kaip ir su Žemaitės raštais kad buvo daroma, bet stop, nes jau visai į lankas būtų patraukta.)
Va toks nuokrypis šonan, prae scriptum. O dabar – kas išties svarbu.
Perskaitęs straipsnį paklausiau collegės Bronės, sakau, rašei straipsnį, gal žinai, ar tebegyva Karoblienė? Sako, neradau žinios apie mirtį, tai gal gyva?
Štai ta žinia: Eugenija Karoblienė, gimusi 1922 gegužės 9 Šimoniuose, mirė 2008 vasario 1 Kaune. (Ačiū Pasvalio krašto muziejaus muziejininkei Gitai L-R.)

(951) Pakeliui į darbą, v: ech, tas jaunatviškas maksimalizmas

Naujojo Židinio-Aidų pirmam šių metų numery – ir Vilniaus Universitete istoriją studijuojančio Antano Terlecko (to Antano T. anūko) straipsnis „Suvokti Lietuvą: kaip Marcinkevičiaus mitas tapo politiniu?“ (Pirmam sakiny JustM pavadintas naujausių laikų Palemonu. Nežinau, vargu ar tokios paralelės su mitiniais personažais ką nors atskliaudžia, veikiau priešingai – dar vienu kultūriniu luobu aplipdo konkretų istorinį asmenį ir jo kūrybinę veiką.)
Įrašo pavadinime užfiksuotas atodūsis išsprūdo baigiant skaityti tekstą:

Apie jį kalbėti nereikia [manau, turėjo būt: kalbėti reikia ne] dėl siekio sugriausti tam tikrus mitus ir net ne dėl Ranke’s puoselėto idealo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Apie Marcinkevičių reikia kalbėti, nes jis padeda geriau suvokti Lietuvą. Naujosios, daugirdiškai tariant, kompromisinės Lietuvos [anksčiau buvo cituota Tomo Daugirdo mintis, kad Sąjūdis buvęs kompromisas demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros, NŽ-A, 2016, nr. 3, p. 23] sąžine tapo Marcinkevičius – vien šis faktas yra reikšmingas ir iškalbingas: tauta „išsirinko“ sąžinę pagal save. [...] Vis dėlto neapleidžia įsitikinimas, kad savo sąžine pripažinusi Bronių Krivicką, tauta žengtų didžiulį žingsnį į priekį. (p. 33)

Ech, tas jaunatviškas maksimalizmas, tie kilnūs norai! Gražu. Bet kai laiko pagadintu protu pagalvoji, na kas norės „rinktis“ kompromisų nepripažįstančią sąžinę, kuri nuolat priekaištaus, o ne supratingą ir guodžiančią? Nebent visiškas mazochistas, o tokių ne tiek jau ir daug.
P.S. Žodžių junginį Lietuvos sąžinė (nelabai norom) esu pavartojęs įraše apie Kęstučio Genio eilėraštį. Dabar išeinančiuose 7 klasės lietuvių literatūros vadovėliuose, parengtuose pagal naują programą, skirsny apie Sąjūdį Genio ir Marcinkevičiaus eilėraščiai – greta, ir jokių pasvarstymų, kuris „svarbesnis“ buvęs. Manau, gerai. Mums, kurie tą okupacinį laiką suvokiame kaip savo asmeninę praeitį, regis prasminga įtikinėt kitaip manantį, esą tas, anas ar trečias, ar ketvirtas turėjo daugiau įtakos, buvo svarbesnis, doresnis etc. O gimusieji XXI amžiuj, kuriems anas laikas jau istorija, manau, nelabai suvokia ir net norėtų gilintis į mūsų varžybų prasmę. Težino, kad ir tas, ir anas, ir trečias prisidėjo prie nepriklausomos valstybės atkūrimo, ir to visai gana. Na kam jiems anų santykių aiškinimaisi? Jie savo problemų turi ir turės, tesvarsto, ką patys gali ar nori padaryt ar ko nedaryt.
P.P.S. Terlecko straipsny cituojamas ir praeitą pavasarį delfy.lt skelbtas Valentino Sventicko rašinys „Apie Justiną Marcinkevičių: kas pameluota ir kas neperskaityta“. Prisiminęs tą tekstą, prisiminiau ir vieną tuolaik kilusį ir tebetupintį galvoj klausimą. VS rašė:

Su didžiausia nuostaba turiu konstatuoti, kad nėra perskaitytas vienas svarbiausių tekstų, atskleidžiančių XX amžiaus gyvenimo tikrovę Lietuvoje. Tai Just. Marcinkevičiaus autobiografinė esė „Taburetė virš galvos“, išspausdinta jo knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Taigi tebėra neperskaityta, kaip kritiškai jis pats vertino savo ankstyvąją kūrybą ir kad prisipažino apie šešiasdešimtuosius metus buvęs „ideologinėje tamsoje“.

Skaičiusiam minėtas knygas nėr priežasties susigėst, tik paklaust – kad ir retoriškai – noris: „Taburetė virš galvos“ paskelbta su kupiūrom; kada galima būtų tikėtis perskaityt visą tekstą? Dabar tai dukrų apsisprendimo reikalas.

(950) Trečiąkart Mačernio ir apibendrinimas

Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė savo darbo trečią dalį (čia pirma, čia antra). 

Ar tikrai Vytautas Mačernis – lietuvių literatūros klasikas?

Beversdamas laikraštį Žemaičių Prietelius bei žurnalą Ateitis ir ten kai ką plačiau nespausdinto iš Vytauto Mačernio kūrybos suradęs, įsibyzinau ir suįžūlėjau: nusprendžiau sulyginti Kazio Bradūno sudarytą ir 1961 metais Amerikoje išleistą Mačernio Poeziją su 1990 metais jau Nepriklausomoje Lietuvoje išėjusia Vytauto Kubiliaus parengta knyga Po ūkanotu nežinios dangum. Lyginau ne tekstologiniu požiūriu (kuo panašūs ar skiriasi atitinkami autoriaus kūriniai viename ir kitame leidime), o labai paprastai: ar visi Bradūno sudarytoje Poezijoje publikuoti Mačernio eilėraščiai pateko į Kubiliaus parengtą knygą.
Paaiškėjo štai kas:

(a) Poezijoje eilėraštis „Į viršūnes!“ publikuojamas visas, o Kubiliaus parengtoje knygoje jis „pergnybtas“ per vidurį – tepakliuvo tik pirmoji pusė (apie tai jau rašyta).
(b) Po ūkanotu nežinios dangum nėra dviejų Mačernio eilėraščių tuo pačiu pavadinimu – „Prisikėlimas“ (apie tai irgi rašyta), Bradūno parengtoje knygoje vienas iš jų yra („Šį vakarą man taip ramu ir gera...“).
(c) Kubiliaus parengtoje knygoje nėra eilėraščio „Malonė“, esančio Poezijoje (p. 142):

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
Šarnelė, 1942.VIII.5

(d) Po ūkanotu nežinios dangum trūksta ir eilėraščio „Mergaitė ir žiedai“ (Poezija, p. 152–153):

Kai Tu buvai visai jaunutė
Ir prie Pirmos Komunijos ėjai,
Baltų žiedų nešeis rankutėj
Ir ant galvos vainiką, žydintį žaliai.

Dabar, pasilgus mylimo bernelio baisiai,
„Ar myli jis“, buri su baltu žiedeliu,
Ir kai tekėsi, prie altoriaus eisi,
Tu slėpsi veidą tarp gėlių.

Išjojančiam į karą rožės žiedą
Prisegsi švarko atlape.
Ir tarp gėlių daržely atsisėdus,
Gedėsi kritusio kare.

Ir žydinčių neužmirštuolių prisiskynus,
Pabersi prie jo foto verkdama.
O rožių didelis gėlynas
Žydės jo atminimui kapuose.

Bet skausmo nepakėlus – o dažnai taip būna –
Išeisi į anapus Tu mirties keliais,
O artimi negyvą, šaltą Tavo kūną
Baltais žiedais apskleis.
Šarnelė, 1943.IX.10

Išvados ir klausimai
Mėgėjiškai pasižvalgius po kai kuriuos spaudinius paaiškėjo, kad Lietuvoje išėjusiose Vytauto Mačernio knygose vis dar nėra publikuoti šie jo tekstai:

• Eilėraščiai „Prisikėlimas“ („Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas...“; 20 eilučių); „Naktis Tėviškėj“ (20 eilučių); „Lietuva“ (20 eilučių); „Prisikėlimas“ („Šįvakar man čia taip ramu ir gera...“; 20 eilučių); „Malonė“ (8 eilutės); „Mergaitė ir žiedai“ (20 eilučių) bei pusė „Į viršūnes!“ teksto (16 eilučių). Iš viso šeši su puse eilėraščio (124 eilutės).
• Straipsniai „Vysk. Motiejus Valančius“, „Simanas Daukantas“, „Prel. Mačiulis-Maironis“, „Dionyzas Poška“, „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, referuojamoji informacija „Žemaitijos moksleivių meno vakaras“ bei dvi anotacijos – Alfonso Sušinsko knygos katalikiškajam jaunimui Maršas Jaunystei ir antologijos Žemaičiai.

Tokios išvados. Dabar klausimai:

• Kuriai save gerbiančiai, civilizuotai tautai nerūpi, ką jos geriausi poetai iš tikro yra parašę? O ne tik apytikriai? Ir kuri nesididžiuoja kruopščių kruopščiausiai, su visu atsakingumu ir didele meile parengtais ir išleistais savo genijų Akademiniais Raštais? – Būkime drąsūs, atviri ir laisvi: Vytautas Mačernis yra pasaulinio talento poetas. Šito vidinio jausmo ir estetinio įsitikinimo vedami, per daug nesižvalgydami į visažinius šonus ar „autoritetingus“ viškus, ir elkimės: kalbėkime ir dirbkime.
• Kodėl vieniems rašytojams su jų Raštais mūsuose sekasi, kitiems nelabai, o tretieji išvis nesulaukia jokio dėmesio? Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta: atsiranda ar ne žmogus (žmonės), kuris nesavanaudiškai, grynai iš vidinių paskatų ir pasišventimo lietuvių raštijos tarnystei kraunasi sau ant pečių šitą naštą. Sekėsi Baliui Sruogai (tarnystės paeiliui ėmėsi Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, Neringa Lašaitė-Markevičienė), Vaižgantui (Vytautas Vanagas), Simonui Daukantui (Giedrius Subačius ir Roma Bončkutė), Motiejui Valančiui (Birutė ir Vytautas Vanagai), Antanui Baranauskui (Regina Mikšytė), Samueliui Boguslavui Chylinskiui (Gina Kavaliūnaitė), Maironiui (Romas Adomavičius), Vincui Mykolaičiui-Putinui (Irena Kostkevičiūtė), Salomėjai Nėriai (Viktoras Alekna), Silvestrui Gimžauskui (Paulius Subačius) ir kt. – O Vytautui Mačerniui? Po Vytauto Kubiliaus parengtos ir 1990-ais išleistos knygos Po ūkanotu nežinios dangum – per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų – Mačernis buvo vien tik eksploatuojamas: jo eilės, jo tragiškai nutrūkęs gyvenimas, jo profilis, žvilgsnis… Ir niekaip, nė per nago juodymą, neatsilyginta. Minios gerbėjų ir nė vieno pasekėjo…

Reiktų kaip nors reaguot į collegos pasvarstymus, pritart, bet kad tik tokios šonan krypstančios mintys ateina į galvą: (a) su x autorium ir jo „sekėju“ – kaip su kirviu ir kotu, – jie turi atitikt viens kitą, tad arba atsiranda, arba ne; mūsų norai ar pageidavimai vargu ar gali ką nors padėti; (b) keli Mačernio tekstai, nepapuolę į knygas, manyčiau, nėr didelė problema; jo svarbiausieji tekstai yra tų, kurie domisi poezija, mintiploty; jei reiktų nurodyt problemą, atkreipčiau dėmesį į tai, kad žemininkų kūrybos panoraminiam vaizde trūksta Leono Švedo sonetų, rašytų tuo pat laiku kaip ir Mačernio, ir Pranutės Aukštikalnytės ciklo Skausmo valandos, kuris „kalbasi“ su Vizijom. (Tokia nelabai realistiška svajonė buvo šmėkštelėjusi: o jei kuri nors iš mėgstančių poeziją aktorių pasirengtų ir viešai bent kelioms skirtingoms auditorijoms perskaitytų šį ciklą?)
P.S. (2019 IX 10; popieryne užtikau; dera užfiksuot) 1991-ais Naujojo Židinio nr. 6 buvo VytM jaunėlės sesers Valerijos atsiminimų apie brolį ir Po ūkanotu nežinios dangum recenzija, rašyta Aldonos Kruševičiūtės. Rašinio pabaigoj autorė nurodė, kad knygoj trūksta VytM str. „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, eilėraščio „Į viršūnes“ pabaigos, taip pat eilėraščių „Mergaitė ir žeidai“ bei „Malonė“ (pastarąjį visą pacitavo nurodydama, kad rankraštis – Telšių kraštotyros muziejuj).

(949) Tarp kitko: už pirminį tekstą aktualesnė parafrazė ir dar šis tas

(a) 1988-ais (Vincui Kudirkai – 130) Sietyno trečiam numery, pradžioj, p. 5, – nelyg kokį motto buvom įdėję Sigito Gedos tekstą (ar tik ne pirmoji šio eilėraščio publikacija?). Neseniai jį vėl buvau prisiminęs (sausio pačioj pabaigoj šnekėdamas su VVL apie tai, ką vėliau jis surašė).
Kudirkos noras, išsakytas paskutiniam posme, labai svarbus siekiant kokio nors visiems itin svarbaus tikslo, tikslo, dėl kurio nėr jokių abejonių; ir – kai reikėjo – vienybė žydėjo; o tą tikslą pasiekus (tarkim, sukūrus demokratija pagrįstą nepriklausomą valstybę), vienybės nelieka; taip ir turi būt, bent jau keli požiūriai turi egzistuoti, varžytis tarpu savęs. Bet ką aš čia savaime suprantamus dalykus gromuliuoju. Gedos parafrazė daug konkretesnė (ir aktualesnė, t.y. dabar svarbesnius dalykus akcentuojanti) nei Kudirkos giesmė:

Tautiškos giesmės parafrazė
Skiriama Vinco Kudirkos atminimui

O Tėvyne Lietuva,
Kad vaikai tavieji
Liepiami neliepiami
Liautųsi plepėję!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavoji liaudis
Liepiama neliepiama
Liautųs girtuokliauti!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji sūnūs
Liepiami neliepiami
Dirbtų, po perkūnais!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji žmonės
Liepiami neliepiami
Elgtųs kaip krikščionys!
----------------
Vilnius 1987 vasarą

Gaila, kad tekstas be melodijos; kartkartėm būtent parafrazę sugiedot būtų prasmingiau.

(b) Jei jau žodį aktualù pavartojau, pora mintigalių perskaičius pokalbį su Nerija Putinaite „Jonas Basanavičius nebėra aktualus“. Jei gerai supratau, kaip apibendrinamąsias mintis turėtume suvokti šias:

Tai, kad neturime jo [naujos] biografijos, dar kartą rodo, jog J. Basanavičius nėra aktualus. Manau, mums reikia pripažinti, kad J. Basanavičius nėra aktualus.
[...] Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas – ne. Jis neveikia mūsų kaip asmenybė, kuri mums šiandien galėtų ką nors pasakyti ir kuria remdamiesi galėtume pagalvoti apie tautos perspektyvas, Lietuvos ateitį.

Norėt, kad žmogus, kurio kaulai jau seniai sudūlėję, ką nors pasakytų tokio, kuo remdamiesi galėtume galvot apie savo ateitį? – Taigis taigis, o kuriem galam mūsų pačių galvos?
Jau ne kartą buvau pagalvojęs, gal verta ir užrašyt: mūsų samprotavimuose palygint dažnai stinga istoriškumo dimensijos. Praeities žmogus, jo veikla, mintys yra jau įvykęs faktas – fait accompli, done deal; jis toks, koks buvo, o ne galbūt galėjo būti; savo norus ir pageidavimus pasilikim sau. Jį, žmogų, galime stengtis pažinti, perprasti jo poelgių motyvus, jo idėjas, ir jei pamanom, kad kai kurios gali praverst mums patiems dabar, jas aktualizuoti (idėjas, o ne asmenis).
Lietuvių literatūros istorijoj Maironis pristatomas tome, skirtame XIX amžiui. Kaip Europoj kilusio Tautų pavasario estetiškiausias lietuviškas žiedas. Basanavičius irgi to laiko žmogus, jo galvoj brendo idėjos, kokios tuo laiku galėjo bręsti. Idėjos, kurios padėjo ateiti iki Vasario 16-osios. Per mažai padarė, dar turėjo sumąstyt, kaip tvarkyti valstybę? O tai ką kiti būtų veikę, jei Basanavičius viską būtų padaręs? (Beje, Maironis, kaip ir B-čius, labai labai nepatikliai žvelgė į partijas – ne kaip į skirtingų idėjų, būtinų normaliam demokratiniam valstybės gyvavimui, skleidėjas, o tik kaip į rietenų kėlėjas.)
Ar ateitų į galvą mintis piktintis bitėm, kad obuoliai rauplėti ar kirmėlėti?

(c) Ir dar, apie paminklus. – Reikia skelbt moratoriumą. O susikaupusį monumentofilijos garą išleist tokiu būdu, kokį pasiūlė Eligijus Raila FB 2017-01-24 (prie minties genezės tądien iš ryto irgi esu prisidėjęs):

Lietuviška žiema turi ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. Ji ženklina du svarbius įvykius – valstybės gimimą ir Basanavičiaus mirtį. Siūlyčiau tą datą Vilniuje kiekvienais metais pažymėti Ledo festivaliu. Atgabentų valdžia į miesto aikštes galybę sniego ir ledo, o mes galėtumėm iš jo gaminti patriarcho stovylas – kalti, skaptuoti ir tašyti pagal savo sielos polėkį ir sveikatos būklę. Jei gera žiema, stovylos išstovėtų maždaug iki Velykų, ir, skambinant prisikėlimo varpams, ištirptų. Tuomet vėl džiugiai lauktumėm kitos žiemos ir šviežių basanavičių.

Jei to būtų negana, galima Šventojoj vasarą rengt smėlio skulptūrų festivalį.
Ir – beveik neabejoju – kas nors laikui bėgant iš ledo ar smėlio imtų ir sukurtų tai, kuo bent jau nemaža dalis piliečių būtų patenkinti; o tada galima imt kurt planus, kaip tatai padarius iš tvaresnės medžiagos ir kur pastačius.
P.S. (juokais) O dėl pažadėto milijono už Akto originalą, reiktų šitą žinią išverst į rusų kalbą ir paplatint. Gal kas ir išvogtų (Maskvoj bent vienas egzempliorius tikrai turėtų būt)? Atvogti – tai atkurti teisingumą?

(948) Pakeliui į darbą, iv: kokių yr nepakeliamų lengvybių?

Vos tik galvoj susidėstė klausimas, iškart prisiminiau Ingos M. komentarą prie 851 įrašo apie žodžių junginio retorinis klausimas reikšmės slinktį:

Iš tikrųjų retorinis klausimas tai toks, į kurį niekas nė nelaukia atsakymo; jo net ir būti negali. Bet kalboje reikšmė išsiplėtė ir taip imta dar vadint ir tokį klausimą, į kurį būtų gerai sulaukti atsakymo, bet jo nėra – niekas nežino arba slepia.

Tada pajuokavau, kad retoriniu vadintinas ir toks klausimas, į kurį būtų galima rast atsakymą, bet nieks paieškom neužsiims.
Ne, šitas klausimas tikrai nevadintinas retoriniu, šiaip:
– Kokių yr nepakeliamų lengvybių, pradėjusių rastis nuo/iš Kunderos Nesnesitelná lehkost bytí?
Iš atminties:

• [aišku,] Nepakeliama būties lengvybė (Milan Kundera),
• Nepakeliama viešumo lengvybė (Giedra Radvilavičiūtė),
• Nepakeliama žiemos lengvybė (RoRa)...

Reiktų pagooglint šitą žodžių junginį čekiškai ir kalbom, į kurias romanas išverstas (The Unbearable Lightness; Die unerträgliche Leichtigkeit; L'Insoutenable Légèreté etc.), ir būtų galima, manau, tikrai nemažai sužvejot.
Kam tokiais niekais užsiimt? — Paprasčiausiai įdomu. (Jei būt laiko ieškoti.)

(947) Visiškai tarp kitko: apie išnašas, šaknis ir kitamanių pagarbą

Prieš ištremdamas iš bibliotekos dar vieną Metų numerį – 2015-ų liepos – perverčiau/paskaičiau. Vasariniai periodiniai leidiniai, vos pasirodę, tarsi praplaukia pro šalį. Visokie šiltojo metų laiko džiaugsmai-darbai būna gal svarbesni negu skaitymai? Lieka migloti prisiminimai – lyg skaitei, lyg nebūtum skaitęs.

1
Pokalbis su Dalia Staponkute „Viena iš dragomanų“; Viktorijos Ivanovos paklausta apie knygos Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja vertimą vokiečių kalbon, be kita ko:

[...] pasirodžius mano naujai knygai, Rašytojų sąjunga iš Hamburgo nedvejojo imtis jos leidybos. Vokiečių kalbos gerai nemoku, tačiau darbas su leidėjais, vadovaujant vertėjui Markui Roduneriui, buvo įdomus ir mane praturtino kaip asmenybę. Vienas iš redaktorių – Uwe Frieselis, Vladimiro Nabokovo vertėjas į vokiečių kalbą, – neleido rašyti jokių išnašų ir nuorodų, aiškinančių lietuvišką tikrovę, skatino ieškoti vokiškų metaforų ir idiomų. (p. 106)

Išnašos. Kai jų pasigendi, nieko gero, bet yra išeitis – pats gali paieškot, išsiaiškint. Bet kai tau prikišamai ima aiškint ar primint tai, kas puikiausiai suprantama ar turėtų būt žinoma tam tikrą išsilavinimą turintiems žmonėms – pykteli, ir stiprokai: kodėl mane durnium laikot? — Tokios mintys pernai sukiojos galvoj skaitant tikrai įdomų Ryčio Zemkausko ir Vytauto Landsbergio pokalbių rinkinį Bus geriau.
Apie kokį šios knygos skaitytoją buvo galvojama, kaip jis įsivaizduotas, jei išnašose aiškinama, kas tokie Jurgis Mačiūnas ar Jonas Mekas, Gandhis ar Che Guevara, Aleksandras Solženicynas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kas per kompozitoriai Claudio Monteverdi ar Stanislovas Moniuška, kas per režisierius Andrzejus Wajda? Etc. — Visišką neišmanėlį; bet ar toks apskritai ims skaityt VL atsakymus į RZ klausimus? (O būsimojo profesoriaus lietuvių kalbos mokytojas „Aušros“ gimnazijoj Šimėnas paliktas be vardo – tik su inicialu A.; jei neklystu, buv. keturvėjininkas, vertėjas Alfonsas Šimėnas, 1899–1986.)
Kita grupė išnašų būtų pateisinamos, jei šis pokalbis būtų skelbiamas post mortem – nebegalima teksto koreguot. O šiuo atveju? Pvz., jei leidėjams pasirodė, kad frazė „dainuoja gudrusis Leporelas“ (p. 121) nepakankamai aiški, argi prof. VL nebūtų sutikęs patikslint, kad dainuoja Mozarto operoj Don Giovanni? Manau, tikrai būtų. Kaip ir p. 128: kad Caplinas – KGB generolas majoras. Etc.
Viena kita paaiškinamoji išnaša – taip, naudinga, ergo, prasminga, bet tik tiek.
Ir dar kas nuliūdino – nelietuvių asmenvardžių rašyba pagal tarimą pagrindiniam tekste. Vytautas Landsbergis ir Rytis Zemkauskas – labutininkai-piročkininkai?
P.S. Daug įsidėmėtinų irba apmąstytinų dalykų yra minimam pokalbių rinkiny; gera, kaip sakoma, knyga. Ir net vienas netikėtas klausimas susiformulavo: ar tik ne labiausiai prof. Landsbergiui apmaudu, kad visai kitaip negu jis turėjęs omeny ir net pagrindęs buvo interpretuojama garsioji jo frazė Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime: „Gyvename kultūros griuvėsiuose“? Net dukart knygoj ji prisimenama (p. 16 ir 32).

Aš aiškinau, kad, peržvelgus žmonių požiūrį vienų į kitus, į savo tėvynę, į savo pareigą akivaizdu, jog gyvename dvasinės kultūros griuvėsiuose. Bet visada būdavo iškeliamas tik tas pirmas sakinys. Esą Landsbergis neigia kultūrą, pažiūrėkit, kiek sukurta dramų, paveikslų, kiek romanų parašyta, o „jam visa tai tėra griuvėsiai“. Suprask, Landsbergis eina prieš inteligentiją. (p. 32)

2
Paskutinis tekstas Metų liepos numery – regis, tuolaik tik permečiau akim, o dabar perskaičiau – 2015-05-05 surašytas Valentino Sventicko gurinys „Pušis, kuri“ (cituodamas atšakas nukarpiau; visas gurinys čia):

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.
Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. [...]  
Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. [...] Likome dviese su Mykolu Karčiausku.
Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?
„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.
Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“. (p. 158–159)

Ir stryktelėjo iš atminties JustM poemos Carmina minora (2000) fragmentas:

skardžio nuošliauža
atidengė apnuogino
kreivą išsiraičiusią šaknį
kur buvo tavo
principingumas klausiu
aš laikiau medį atsakė
(„Pasivaikščiojimas pavasarį“, 81) 

Ir dar pasivaideno, kad šitą fragmentą kažkieno (Ramūno Gerbutavičiaus?) kalbinamas lyg ir citavo pats poetas pridurdamas, esą jis apie tai, kaip suvokia savo kūrybos paskirtį sovietmečiu: šaknis – kūryba, medis – tauta.

3 (siejamoji digresija)
Praeitų metų Naujojo židinio-Aidų pirmame numery buvo pokalbis su Vytautu Landsbergiu „Apie sąjūdį iki Sąjūdžio“. Paskutinis Valdemaro Klumbio klausimas – apie Justiną Marcinkevičių; atsakydamas:

[...] Labai gerų dalykų padaręs gabus, talentingas žmogus. Gerbiau atgimimo kryptį, didžiulį indėlį nuo dramų iki dainų. Kai kada susitikdavome net ligi pat jo netekties, nelaimingos mirties, ir visada linksmai, draugiškai. Bet vis tiek negalėjau užmiršti to, ką buvau skaitęs iš jo ankstyvosios kūrybos. Liko atminty net laikraštinė publicistika tokia, apie kurią geriau neprisiminti. Tačiau „jiems“ nepavyko sukiršinti Marcinkevičiaus ir manęs, nors bandymų būta. Aš nereaguodavau į apkalbų užkabinimus, o jis nebuvo piktybiškas žmogus kaip kai kurie kiti talentai. Juolab kad per Atgimimą prasiveržė į savo naują lyriką.
Vis dėlto, gavęs tokį klausimą, turiu progą plačiau pasisakyti apie savo požiūrį ir santykį.
Nuo Sąjūdžio laikų buvom visai kartu, vienoje iniciatorių gretoje; vėliau stebėdavau atsikartojančius kairiojo sparno kurstymus – kaip mus supriešinti. Garbė Justinui, jis tam nepasidavė. Gerokai vėliau paaiškėjo (iš buvusių komunistų atsiminimų), kad jį net projektavo – galbūt viliojo – į valstybės vadovus. [Apie tai iniciatyvos autorius Vytenis Povilas Andriukaitis prisimena knygoj Justino Marcinkevičiaus laikas] Ir išvestinė intriga, kad trijų kolegų literatų vieša kritika dėl kadaise politiškai užsakytos Pušies buvo aiškinama kaip slapti Landsbergio kėslai pakenkti konkurentui. Ir tam nuodui Justinas, regis, nepasidavė. Panašiai nepavyko gudruolių mėginimai supriešinti mane su Tomu Venclova. O kaip jie abu varžėsi tarpusavy (ar ne) laipteliuose į Olimpą – ne mano reikalas. Dar ten juolab ambicingai žvalgėsi Sigitas [Geda]. Sakiau ir sakysiu, kad realus Lietuvos kandidatas į literatūros Nobelį būtų nepaprastasis ir pasaulyje žinomas Jonas Mekas. Tačiau likome dunduviai.
Žvelgiant iš distancijos atgal, verčiau regėti ir iškelti, kas žmonių poelgiuose gražu ir vaisinga. Juk Pauliaus tikėjimo polėkis kilo ir iš to, kad jis nepamiršo buvęs Saulium. Nežinau, ar Justinas kada pamąstė apie Martyno ir Marcinkevičiaus vardų etimologines, šiek tiek mistines, sąsajas. Bet kai Martynas iš Ragainės mokė tautą teisingai skaityti šventą žodį „Lie-tu-va“, buvo be galo įtaigu ir reikalinga. Daugelis dalykų tada lieka antraeiliai. (p. 54)

P.S. Kokį tikslą turėdama Pro Patria paskelbė moksleivių rašinių konkursą „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ NB: ne Lietuvą, o pasakojimą apie Lietuvą. Ir iš temų formuluočių, ir iš rekomenduojamų skaitinių aišku: nuo tų, kurie turi kitą nuomonę negu konkursą paskelbusio sambūrio nariai, kurių požiūris į istoriją skirias nuo „teisingai mąstančiųjų“ Alvydo Jokubaičio, Romualdo Ozolo, Vidmanto Valiušaičio ar Dovilo Petkaus. Atvertus kortas: moksleiviams siūloma „demaskuot Lietuvos istorijos falsifikatorius“. Man tai šį tą labai primena, labai. Anuolaik jie „glaudėsi po dėdės Semo sparneliu“, o dabar „tarp mūsų“, tad dar pavojingesni priešai?

(946) Susieji – ir [pagalvoji: yra vis dėlto pastovių dalykų], xxx

Algimanto Mackaus rinkiny Jo yra žemė (1959) yra eilėraštis „Miestas“ su motto:

Vieno daug keliavusio žmogaus aš paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“

Mackui toks miestas, aišku, Vilnius, kurį jis paskutinįkart matė 1944-ais, būdamas dvylikos:

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.
(Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 91–92)

Kas Mackui (*1932) – Vilnius, tas Aleksandrui Jurewicziui (*1952) – Lyda.
Esmės nekeičia tai, kad Mackų tėvai pasiėmė bėgdami iš tėvynės, o Jurewiczių – repatrijuodami, tiksliau – „repatrijuodami“ do Polszy („ja nie chaczu u Polszczu...“).
— Visai atsitiktinai šie poetai susisiejo; per popieryną. 1994-03-18, šeštadienį, Šiaurės Atėnuose p. 4 Lietuvių PEN klubas pranešė, kad kitądien į Vilnių atvyks lenkų PEN centro narių; pirmadienį Konrado celėje vyks bendras vakaras. Prie skelbimo – trys Jurewicziaus eilėraščiai, versti Sigito Gedos.
Eilėraščio, skirto Tėvo atminimui, pradžia ir pabaiga:

1990; 1991 – Nagroda Czesława Miłosza
— apie knygą iš čia:
Złożona z wierszy, krótkich próz
oraz fragmentów listów od  babci,
jest autobiograficzną opowieścią
o kraju lat dziecinnych,
który  autor opuścił w wieku lat pięciu,
wyjeżdżając z rodzicami „do Polszy“.

Wciąż mam pięć lat i marynarski
mundurek na sobie
Wciąż na dworcu czeka
ostatni repatriancki pociąg
-   -   -   -   -   -   -
Ten pociąg jedzie
nie zatrzymując się nigdy
-------------------------------------------
Man vis penkeri metai ir jūreivio
švarkelis ant kūno
Vis laukia kieme
paskutinis repatriantų traukinys
-   -   -   -   -   -   -
Važiuoja tas traukinys
nesustodamas niekad

Eilėraštis „Debesys viršum Lydos“, skirtas Mamai:

Debesys viršum Lydos, sunkūs
debesys – kaip iš švino arba tylėjimo
Pamesti iš akių kaip tas miestas
Jau nieko čia, nieko čia
Nėra po mūsų – atmintis kuičiasi
akluose skersgatviuose, blyškiose
fotografijose, namų griuvėsiuos...
Ar kada nors jaunystė Tavo
Ar kada nors aš čia bėgiojau – – – )
Viskas byra kaip pelenai
Tarp mūro sienų prapuola verksmas
O, kokios tylios raudos prieš mirštant –
laukinės gervės rugsėjo skrydy
ar piktos rankos laužo šermukšnį?
Ir miesto nėr jau, net nesapnuojas
– vien tiktai debesys, andai
regėti
1987

Tikrai būtų įdomu paskaityt lyginamąją studijėlę Kas Vilnius ir Lietuva Algimantui Mackui? – Kas Lyda ir Gudija Aleksandrui Jurewicziui?
(O mano vaikystės Miestas – Ryga; ir jei dar rašyčiau eilėraščius, Rygai skirtąjį pavadinčiau „Pa cik bumbieri?“)

(945) Susieji – ir [pagalvoji: šiaurė gali būt ne tik geografinė sąvoka], xxix

Petras Dirgėla, kalbinamas Viliaus Bartninko:

[...] Skandinavų poezijos ir prozos yra puikios. Hamsunas...
Jūs apskritai mėgstate šiauriečius.
Man būdingas šiaurietiškumas. Toks rūstus. Neleidžiu skaitytojui apsiverkti, nesistengiu sugraudinti. Reikia susivokti rūsčiame kalbėjime tokiu veidu, kad sprogsta ir plyšta krūtinė nuo emocinės įtampos, bet eina. Jeigu tu gali pravirkdyti skaitytoją, padaryti jį emociškai priklausomą nuo savo idėjos, tuomet sustok. Neturi teisės to daryti kaip koks egzorcistas. Dažnai rašytojas nežino, kur jo idėjos veda. Jis nėra skaidrus. Kaip tuomet gali kitam ką įbrukti? Aš visą laiką rūstinau sakinius. Dėdavau tašką ten, kur reikėdavo suvirpinti širdį. Pasakau ir dedu tašką. Jausmas yra, bet jis užspaustas, užslėptas. (Apie Karalystę, 2016, p. 81)

Ir prisiminė gabaliukas iš Matildos Olkinaitės (1921–1941) dienoraščio:

1940 IX 04 [...] [Sally Salminen] „Katryną“ [2 dalys, 1939] paskaičiau. Autorės vardą keletą kartų įsidėmėjau, bet vis pamirštu. Man patinka tokios knygos – šiaurės rašytojų. Iš jų dvelkia sveikas šaltis ir jėga. Aš vertinu knygoje vidinį optimizmą. Tai pastebima pas sveikos dvasios kūrėją. Knygoje galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu.
Kada kūrėjas tiki žmogumi ir jame rusenančia dieviškąja ugnimi, jis ir didžiausioj kančioj, pats, galbūt to ir nejausdamas, išveda šviesų, tik subtiliam skaitytojui pastebimą optimizmą. (Prie Nemunėlio, 2008, nr. 1, p. 43)

(Neseniai praplaukė žinia, kad Lietuva – Šiaurės Europos valstybė. Bet šiaurietiškumas gal net labiau mentalinė negu geografinė sąvoka? Ir Dalia Grinkevičiūtė – šiaurės rašytoja, šiaurės mažąja raide? Lietuviuose prie Laptevų jūros rašoma apie tai, kas dėjos Šiaurėj, didžiąja raide, bet apie tai gali būt rašoma nebūtinai šiaurietiškai; šiaurietiškai – tai taip: „galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu“?)

(944) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Konstantino Jasiukaičio atsiminimų

aigus 913-ą įrašą dingtelėjo: ogi reiktų pavartyt 1959-ais išėjusį Jasiukaičio Raštų dvitomį (studijų metais tik jo 1969-ais išleistą apsakymų rinktinę esu skaitinėjęs, kitos žinios apie jį iš įv. straipsnių). Peržiūrėjęs turinius ir vienur kitur atsivertęs nusprendžiau, kad tik II tomo pabaigoj esantys atsiminimai perskaitytini – tokio pobūdžio tekstus persijodamas vis ką nors tokio rasi.

(a) Mintaujos gimnazijoj (įstojo 1891-ais) J-čiui lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, kuris:

Daug reikalavo, bet per egzaminus leisdavo laisvai. Buvo žmogus ūmaus ūpo. Kartais dėl kokio menkniekio taip trenkdavo į stalą kumščiu, kad visa klasė sudrebėdavo. (p. 356)

Raiškus lietuvių rašomosios kalbos tėvo charakterio bruožas.

(b) Panevėžy J-tis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno apie pusmetį 1907-ais. Išvardinęs aktyviausius to meto lietuvius, apie kai kuriuos ir dar šį tą priduria:

A[leksandras] Purickis buvo stačiatikis. Jo senuolis iš Vokietijos persikraustė į Rusiją. A. Purickio tėvas jau pasiekė pulkininko laipsnį rusų armijoj. Bet Aleksandras Purickis jau buvo virtęs tikru lietuviu ir lietuviškam darbui nesigailėjo nei pinigų, nei jėgų.
A. Purickis pirmasis „Aido“ [meno draugijos] pirmininkas.
Mirė A. Purickis prieš karą. Palaidotas Panevėžy stačiatikių kapinėse. Jo kapas dabar [1928-ais] visai užmirštas, apleistas – nėra net menkiausio kryžiaus. (p. 383)

Bet štai koks prieštaravimas iškilo šiek tiek pakapsčius: 2006-ais Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka buvo paskelbusi tarptautinį ekslibrisų konkursą, skirtą „Aido“ draugijos 100-mečiui (J-tis rašo, kad draugija įsikūrė 1904-ais[*]); institucijų ir asmenų, kuriems siūloma dedikuot ekslibrisus konkurso tema, sąraše:

8. Aleksandras Purickis (apie 1862–1912). Kunigas, visuomenės veikėjas. Nuo 1905 m. dalyvavo Panevėžio kultūrinėje ir meninėje veikloje, buvo vienas tos veiklos organizatorių, kelerius metus vadovavo „Aido“ draugijai. Buvo aktyvus kitų Panevėžyje veikusių draugijų narys, bendradarbiavo to meto spaudoje.

Kunigas, palaidotas stačiatikių kapinėse? Nesueina galai. Ar tik nebus čia kas papainiota su Juozu Purickiu?
---------------------------
[* LLTI bibliotekos rankraštyne yra Konstantino Jasiukaičio fondelis. Be kita ko, ten saugomi ir draugijos Nuostatai (F36-19) – Уставъ литовскаго драматичеко-музыкально-пѢвческаго общества подъ названiе „Aidas“ (Эхо). Jie tikrai įregistruoti 1906-10-25 pagal Julijaus kalendorių. Bet draugija juk galėjo pradėt veikti jau anksčiau, tarkim, susiburt tuoj po spaudos grąžinimo, tad mot ranka į J-čio liudijimą (kad įsikūrė 1904-ais), manyčiau, nevertėtų.]

nuo 1928-02-01 vietoj Lietuvio ir Lietuvos
vėl imtas leist Lietuvos Aidas

(c) 1959-ais išėjusių Raštų II tome tebuvo paskelbti keturi J-čio atsiminimų gabaliukai. Komentaruos aptakiai pasakyta, kad jų buvęs pluoštas; peržiūrėjau lnb.lt esantį kortelių vaizdų katalogą – vienas neįdėtas; neįdėtasis štai taip apibūdintas: „išspausdintų ‘Lietuvos aide’ atsiminimų tarpe buvo ir jo ‘Raudonoji banga’, kurioje šlykščiai ir šmeižikiškai vaizduojamas jaunutės tarybų valdžios gyvavimas 1919 m. pradžioje Panevėžyje“ (p. 401). – Na ir kaip susilaikysi šlykščių šmeižtų apie tarybų valdžią, ypač jaunutę, nepaskaitinėjęs?
— Griaudžiai beviltiškai atrodė tos naujosios valdžios pastangos pertvarkyt gyvenimą pagal „pažangiausius“ principus... (Yra užfiksuota vertingų dalykų istorikams, kurie domisi ar domėsis būsimuoju užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu.)
— Jei kiltų noras skaityt visą „Raudonąją bangą“:
Lietuvis, 1928, sausio 24, p. 2, 3; sausio 25, p. 2; Lietuvos aidas, 1928, vasario 2, p. 7; vasario 13, p. 2, 3, 4; vasario 22, p. 2, 3, 4; kovo 1, p. 4, 5, 6.
— Jei toks noras nekiltų, šiek tiek ryškesnių epizodų (be bibliografinių nuorodų):

1919 metais sausio pirmosiomis dienomis vokiečiai Panevėžiui pasakė – adieu.
-----------------------------------------------------------
Paprastai visi nugalėtojai į miestus įjoja baltu arkliu, o bolševikų vadas jojo ant apskretusio sarčio.
-----------------------------------------------------------

Teatro pastatas, kur būdavo mitinguojama (nuotrauka iš čia)

Į vieną mitingą  [Stanislovo] Montvilo teatre ir aš pakliuvau. Estradoj karščiavosi jauni vaikėzai. Kalbėjo lietuviškai, rusiškai, žydiškai. Barstė trafaretines frazes apie bolševizmą. Bolševizmas – rojus žemėj. Gan greit nieko nereikės dirbti, o visi bus sotūs, tik reikia prakeiktą buržuaziją išnaikinti.
-----------------------------------------------------------
Pas mus į butą užėjo jaunas kareivis. Matyti, buvęs žemesnės kategorijos kontoristas.
Pasididžiuodamas kalbėjo, kad raudonoji armija Lietuvoj įves komunizmą, paskui eis į Vokietiją, o gal ir dar toliau. Raudonoji armija dabar esanti tokia galinga, kad nieko pasauly nebijo.
Už kelių savaičių vėl apsilankė tas pats kareivis. Nuotaika pakrikusi, drąsos nė už centą.
Aimanavo, skundėsi:
– Tegul velniai tuos lietuvius, lenda kaip pasiutę!
– Ar toli buvote nuėję?
– Dar už Šiaulių – nežinau, kaip tas miestelis vadinasi... Naktį kad pradėjo mus atakuoti, kad pradėjo, net plaukai šiaušiasi!..
– Ar didelės lietuvių pajėgos puolė?
– Velniai juos žino... Iš patrankų šaudė... Vos pabėgome... Bėgome kur kas išmanė...
Gerą valandą tylėjo. Kažin kokios abejonės jį kamavo:
– Ar negalėtumėt man tamsta pasakyti, kur čia kelias į Rusiją?
-----------------------------------------------------------
Lietuviai į raudonąją armiją žiūrėjo labai skersai. Nors bolševikai agitatoriai prakaituodami agitavo, kad lietuviai stotų į raudonosios armijos eiles, žadėjo visokių gerybių kalnus, bet niekas negelbėjo. Buvo paskelbtos bene dvi mobilizacijos – ir nieko. Teko matyti, kaip Panevėžio gatvėmis paskui karišką orkestrą sekė keli miesto valkatos – tiek tepasisekė bolševikams suvilioti į savo kariuomenę. Pasakojo, kad ir ši raudonosios armijos grožė paskui išbėgiojo.
-----------------------------------------------------------
Turgai Panevėžy prie bolševikų išnyko.
Iš pradžios pora turgų susirinko nemažų. Bolševikų rankos ilgos ir smalsios. Ėmė iš suvažiavusių sodiečių kas patinka ir nemokėjo. Kildavo barniai, kurie, žinoma, užsibaigdavo bolševikų naudai.
Ūkininkai liovėsi vežę į turgų. Mieste ėmė stigti produktų.
Miestelėnai traukė į sodžius ieškoti maisto. / [...]
Krautuvės stovėjo atidarytos, bet prekyba buvo parblokšta, susmukusi – trūko prekių. Krautuvininkai prekes kažin kokiu būdu parsigabendavo iš lietuvių pusės – iš Kėdainių.
Bolševikai labai lengvai išrišo maisto klausimą – išdalijo miestelėnams maisto korteles, ir baigtas kriukis! Gyventojai žiūrėjo į popiergalius ir vis dėlto sotūs nebuvo. Kai kas su tomis kortelėmis gavo po keletą svarų miltų, bet miltai buvo tokie, kad ir gera kiaulė neėstų – malūno sąšlavos. Dauguma tas korteles laikė tik atminimu – nebandė nieko gauti, gerai žinojo, kad nieko ir negaus.
-----------------------------------------------------------
Mieste didelių ekscesų nebuvo.
Atsitikdavo ir juokingi dalykėliai.
Sykį dienovidury einu Laisvės aikšte. Girdžiu, nuo balkono senoka žydė išsigandusi šaukia nesavu balsu:
– Gorodovoi, gorodovoi, grabiat!
Kareiviai įsilaužė į jos butą ir grobia, kas jiems patinka.
Vargšė žydė, matyti, užsimiršo, kad jau nebe caro laikai ir jokių gorodovoi nebėra.
-----------------------------------------------------------
Aš buvau griežtai nusistatęs neiti tarnauti bolševikams.
Fronte turėjau pamoką, kad prie bolševikų joks darbas neįmanomas.
F[eliksas] Valiukas ėmė prikalbinėti mane persilaužti – užimti liaudies ūkio komisariate žemės ūkio skyrių:
– Nesišiaušk, sutik.
– Ką gi aš ten darysiu?
– Gali ir nieko nedaryti. Jei tik sėdėsi toj vietoj, ir bus gerai. Pagalvok tik – tu neisi, bolševikai vis tiek suras sau žmogų. Tą vietą gali užimti toks tovarišč, kad velniai pragare čiaudės! [...]
Po kelių pasikalbėjimų su Valiuku – sutikau.
-----------------------------------------------------------
Prisiartinus frontui prie Panevėžio, darbas pasidarė nebeįmanomas.
Kareiviai bastėsi po sodžius, po dvarus, ėmė paskutinius gyvulius, vežė paskutinius grūdus. / [...]
Ūkininkai su gyvuliais slapstėsi miškuose.
Mudu su [Juozu] Urbšiu [Jasiukaitis prisikalbino būti jo sekretorium] bombardavome [miesto komisarą] Kliorį, divizijos vadą, pulkų, kuopų vadus. Kasdieną siuntinėjome jiems raštus, kad sudraustų kareivius, kad padarytų galą plėšimams.
Nieko negelbėjo.
Ir ką čia gelbės, kad patys raudonosios armijos vadai plėšė. Vienos dalies viršininkas, tūlas Muraujovas, darė smarkias rekvizicijas savo armijai. Tik paskui rekvizuotieji daiktai atsirado pas jo žmoną. O tie reikalingi armijai dalykai buvo moteriški bateliai, baltiniai drabužiai.
-----------------------------------------------------------
Kovo vidury fronte pradėjo kiek smarkėliau šaudyti.
Komunistai ėmė nervintis, nerimauti. Pradėjo vaikščioti po miestą užsikabinę šautuvus ant pečių. [...]
Gyventojams leido vaikščioti iki 7 valandos vakaro. Žinoma, komunistams tas taikoma nebuvo. [...]
Ant Panevėžio pasirodė lietuvių aeroplanas. Pabėrė lapelių. Bolševikams įvarė didžiausį strioką. Smagino kojas bėgti iš miesto. / [...]
Kitą sykį [komisaras] Laurėnas jau man griežčiau priminė apie evakuaciją.
Aš griežtai atsisakiau.
Nežinau, ar jis ką manė daryti ar ne, bet man apie evakuaciją nebeprisiminė. Ir, žinoma, jokios evakuacijos nebuvo.
Kovo 24 dieną į vidurį miesto, Slobodkoj, nukrito keli vokiečių patrankų šūviai. Tai buvo apie pietus. Apie pavakarę Panevėžy nė vieno bolševiko jau nebebuvo – taip greitai jie paspruko.
Turto jokio neišvežė. Pasiėmė tik raštinių popierius.
Tą patį vakarą mieste susiorganizavo milicija. [...]
Kai kuriose vietose prasidėjo plėšikavimai, bet greitai buvo likviduoti. / [...]
Suimta apie 15 komunistų. Varant į Kauną, kely visi buvo sušaudyti, išliko gyvas tik Vladas Motiekaitis [1873 Praščiūnuose – 1950 Panevėžy].
Už poros dienų ryto metu nuo Smil[gių – viena eilutė (cenzūros?) pašalinta – vo]kiečių būrelis.
Dar už dviejų ar trijų dienų atvyko ir lietuvių kariuomenės saujelė – apie 20 žmonių.
Tai buvo pirmieji Lietuvos kareiviai, kuriuos teko pamatyti Panevėžiui. Žmonės būriais rinkosi žiūrėti. Veiduose žibėjo šviesus džiaugsmas.

(P.S. Visokiausi atsiminimai ir poezija – geriausia priemonė, kad protas ir vaizduotė neimtų rambėt.)