(951) Pakeliui į darbą, v: ech, tas jaunatviškas maksimalizmas

Naujojo Židinio-Aidų pirmam šių metų numery – ir Vilniaus Universitete istoriją studijuojančio Antano Terlecko (to Antano T. anūko) straipsnis „Suvokti Lietuvą: kaip Marcinkevičiaus mitas tapo politiniu?“ (Pirmam sakiny JustM pavadintas naujausių laikų Palemonu. Nežinau, vargu ar tokios paralelės su mitiniais personažais ką nors atskliaudžia, veikiau priešingai – dar vienu kultūriniu luobu aplipdo konkretų istorinį asmenį ir jo kūrybinę veiką.)
Įrašo pavadinime užfiksuotas atodūsis išsprūdo baigiant skaityti tekstą:

Apie jį kalbėti nereikia [manau, turėjo būt: kalbėti reikia ne] dėl siekio sugriausti tam tikrus mitus ir net ne dėl Ranke’s puoselėto idealo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Apie Marcinkevičių reikia kalbėti, nes jis padeda geriau suvokti Lietuvą. Naujosios, daugirdiškai tariant, kompromisinės Lietuvos [anksčiau buvo cituota Tomo Daugirdo mintis, kad Sąjūdis buvęs kompromisas demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros, NŽ-A, 2016, nr. 3, p. 23] sąžine tapo Marcinkevičius – vien šis faktas yra reikšmingas ir iškalbingas: tauta „išsirinko“ sąžinę pagal save. [...] Vis dėlto neapleidžia įsitikinimas, kad savo sąžine pripažinusi Bronių Krivicką, tauta žengtų didžiulį žingsnį į priekį. (p. 33)

Ech, tas jaunatviškas maksimalizmas, tie kilnūs norai! Gražu. Bet kai laiko pagadintu protu pagalvoji, na kas norės „rinktis“ kompromisų nepripažįstančią sąžinę, kuri nuolat priekaištaus, o ne supratingą ir guodžiančią? Nebent visiškas mazochistas, o tokių ne tiek jau ir daug.
P.S. Žodžių junginį Lietuvos sąžinė (nelabai norom) esu pavartojęs įraše apie Kęstučio Genio eilėraštį. Dabar išeinančiuose 7 klasės lietuvių literatūros vadovėliuose, parengtuose pagal naują programą, skirsny apie Sąjūdį Genio ir Marcinkevičiaus eilėraščiai – greta, ir jokių pasvarstymų, kuris „svarbesnis“ buvęs. Manau, gerai. Mums, kurie tą okupacinį laiką suvokiame kaip savo asmeninę praeitį, regis prasminga įtikinėt kitaip manantį, esą tas, anas ar trečias, ar ketvirtas turėjo daugiau įtakos, buvo svarbesnis, doresnis etc. O gimusieji XXI amžiuj, kuriems anas laikas jau istorija, manau, nelabai suvokia ir net norėtų gilintis į mūsų varžybų prasmę. Težino, kad ir tas, ir anas, ir trečias prisidėjo prie nepriklausomos valstybės atkūrimo, ir to visai gana. Na kam jiems anų santykių aiškinimaisi? Jie savo problemų turi ir turės, tesvarsto, ką patys gali ar nori padaryt ar ko nedaryt.
P.P.S. Terlecko straipsny cituojamas ir praeitą pavasarį delfy.lt skelbtas Valentino Sventicko rašinys „Apie Justiną Marcinkevičių: kas pameluota ir kas neperskaityta“. Prisiminęs tą tekstą, prisiminiau ir vieną tuolaik kilusį ir tebetupintį galvoj klausimą. VS rašė:

Su didžiausia nuostaba turiu konstatuoti, kad nėra perskaitytas vienas svarbiausių tekstų, atskleidžiančių XX amžiaus gyvenimo tikrovę Lietuvoje. Tai Just. Marcinkevičiaus autobiografinė esė „Taburetė virš galvos“, išspausdinta jo knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Taigi tebėra neperskaityta, kaip kritiškai jis pats vertino savo ankstyvąją kūrybą ir kad prisipažino apie šešiasdešimtuosius metus buvęs „ideologinėje tamsoje“.

Skaičiusiam minėtas knygas nėr priežasties susigėst, tik paklaust – kad ir retoriškai – noris: „Taburetė virš galvos“ paskelbta su kupiūrom; kada galima būtų tikėtis perskaityt visą tekstą? Dabar tai dukrų apsisprendimo reikalas.