(953) Rastinukai, xxxviii: nežinotas vizionierius Jasinskas-Jazminas

Skaitinėdamas Ugniaus Keturakio parengtus Brazdžionio laiškus Santvarui už jo užkliuvau.
1947-06-17 rašyto laiško pabaiga:

Dar norėčiau kelis žodžius parašyti apie Innsbrucke išėjusį savotišką novelių rinkinį „Ieva ir jos žaltys“, kurią parašė ir išleido rotatorium J. Jazminas (kartais matomas „Minty“), apie Italijoj iššauktą Ruzwelto [Franklino Roosevelto] dvasią, kuri pasakė, kad karas kils 1948 metais, kad truks jis tik keletą mėnesių, kad bus bombarduojami Londonas ir New Yorkas, kad Europa būsianti paversta į griuvėsių krūvą, ir kad karą laimėsianti Amerika; kad nauju prezidentu būsiąs [Haroldas] Stassenas bei kad po karo būsianti ilga taika, nes visos valstybės susijungsiančios į vieną pasaulinę federaciją, – bet jau pusė šešių, laikas laišką nešti paštan, tat baigiu. (Bernardo Brazdžionio laiškai Stasiui Santvarui, 1944–1949, atspaudas iš Darbų ir Dienų t. 43, 2005, p. 11–12)

Parengėjas komentuodamas nepersistengė:

[J. Jazminas –] Jonas Jasinskas (g. 1907), poetas, prozininkas. Knygą „Ieva ir jos žaltys“ (1937) konfiskavo cenzūra. (p. 41)

Lietuvių enciklopedijoj daugiau žinių pateikta: kad išleidęs eilėraščių rinkinį Skersgatvių dainos (1931), apsakymų rinkinius Po mėnulio akių (1936), Ieva ir jos žaltys (1937; konfiskuotas), Moteris, nuo kurios pabėgau (1951), A Kiss in the Dark (1954), kad pasirašinėjęs slapyvardžiais Jonas Jasius, J. Jazminas, J. Jasmin; tenurodyta gimimo data, be vietos. Kodėl? Gal todėl, kad 1948-ais Jasinskas emigravo Kanadon ir po kurio laiko dingo iš JAV lietuvių akiračio. Ir mirties datą vargu ar beįmanoma rast, balažin, kaip Kanadoj jo asmenvardis buvo rašomas.
O Ievos ir jos žalčio, rinkinio, istorija gan komplikuota. LE neminima, kad JJ 1946-ais buvo išleidęs knygą tokiu pavadinimu (nors mini ne tik Brazdžionis laiške, Lietuvių išeivijos spaudos bibliografijoj, 1945–2000 (2002) irgi užfiksuota, p. 574, bet Lietuvos bibliotekose, regis, šito leidimo nėr). Ir 1937-ais išleisto rinkinio nėr bibliotekose, bet 1997-ais jis buvo perleistas „Varpo“ Kaune (viršelis dešinėj) su tokiu autoriaus įžangos žodžiu „Apie šią knygą“:

Ši knyga nėra nauja. Išleista Kaune 1937 metais, ji buvo tuometinio Vidaus reikalų ministro nutarimu konfiskuota „valstybės ir tautos saugumo reikalų sumetimais“. 1954 metais ji, išversta į anglų kalbą ir kitu pavadinimu, buvo išleista Čikagoje (J. Jasmin: A Kiss in the Dark). Čia spausdinama 1937 metais konfiskuotoji knyga be jokių pakeitimų. Tik jos kalba šiek tiek pataisyta. / J.J.

Perbėgau tuos apsakymus, kuriuose, pasak anotacijos, „šmaikščiai pasakojama apie meilės nuotykius“. Nė iš tolo nieko panašaus į tai, ką Brazdžionis perpasakoja Santvarui.
Ergo, tame 1946-ų leidime buvo šviežias tekstas įdėtas (Rooseveltas mirė 1945-04-12, taigi jo dvasią prisišaukt galėjai šiek tiek vėliau).
Tas rotatorium spausdintas daiktas gal ir beveik nerandamas, bet, tikėtina, Jazmino vizija buvo skelbta kur nors periodikoj, ten reiktų ieškot. (Gaila, kad Brazdžionis taip vėlai pradėjo rašyt cituotąjį laišką; jei būt turėjęs dar pusvalandį, greičiausiai ir savo nuomonę būtų išdėstęs Santvarui.)
Neišsipildė Jasinsko-Jazmino pranašystė dėl karo, bet dėl globalizacijos – sakyčiau, ton pusėn vizija krypo.

(765) Iš popieryno, xxv: apie Santvarą

Ir vėl pražiopsojau gegužės 27-ą, t.y. Stasio Santvaro gimtadienį. Jau kelinti metai. Tai ir pagalvojau: o kodėl reikia taikyt būtent prie tos dienos?
Tekstelis, kuris (nubraukus paantraštę ir priterpus daug S.) buvo išspausdintas Nemune 2007-05-24, p. 15:

Kelios mintys apie Stasį Santvarą
Neišsisukinėjant: jubiliejaus proga

1
Kaip praeitam Nemuno numery paaiškino Gintaras Grajauskas, mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai yra fasadinės kultūros dalis. Ir skliaustuos pridūrė: žr. kalendorių. O tas daiktas primena, kad gegužės 27 poetui, dramaturgui, libretų kūrėjui ir vertėjui, dainininkui, kultūrininkui Stasiui Santvarui 105-eri.
       Išgirdus ar perskaičius „fasadinė kultūra“, bemat prisimena Sąjūdžio laikai ir visokie kongresai, vykę dabartinėj Prezidentūroj ir kitur, kai fasadine buvo pradėta vadint oficialioji sovietmečio kultūra. Esą tebuvo statomi Potiomkino kaimai. „Almos litteros“ TŽŽ dar priduria, kad fasadinė – tai „paviršutinė, apgaulinga, siekianti efekto“. Žodžiu, nieko gero. Bet jei nukrapštysim tuos vertinimus, fasadas – tiesiog priekis, veidas. Šitą dalį dažniausiai ir matom ar į pastatą žvelgdami, ar žmogų susitikę. O jei apie kultūrininkus šnekam, tai ir pradedam, kas jis toks: poetas, dramaturgas etc.
        Šitam tekstely (atsiradusiam aktoriams Rūtai Staliliūnaitei ir Egidijui Stancikui Panevėžy įkalbėjus) norėtųs pažvegt, kaip proga liepia, į Stasio Santvaro fasadą – veidą, bet truputį kitu kampu, kad būtų galimybė savęs šio to paklaust, o ne tik pakartot, ką girdėjęs ar skaitęs.

2
Jei žmogus yra rašęs eilėraščių, o juolab ir jų rinkinių išleidęs, mes vis linkę jo apibūdinimą pradėt nuo „poetas“. Tarsi popieriaus marginimas dažniausiai rimuotom eilutėm būtų visa galva aukščiau negu kita veikla, kiti darbai. Kalbant apie Stasį Santvarą, kodėl nepradėjus nuo Lietuvos savanorio, 1919 metais kovojusio su bolševikais, o 1923-ais dalyvavusio Klaipėdos sukilime? Iš kito taško žvelgiant, juk garbingas titulas būtų ir Bostono lietuvių kultūrintojas. Arba a.a. kolegų tekstų redaktorius (Fausto Kiršos Palikimas). Arba, regis, vienintelės italų poezijos antologijos Italijos balsai parengėjas.
       Pagal mokslus Santvaras – operos solistas (tenoras), dainuot mokęsis Klaipėdoj ir Milane, nuo tų laikų ir žurnalistas, o kai sujungė šiuos du dalykus, tapo muzikos kritiku, kurių ir pas mus, ir egzode tikrai buvo ir tebėra tikrai mažiau negu poetų (tik kad šie Santvaro tekstai nesukaupti knygon). O rimčiausias ir prasmingiausias jo kūrybinio darbo baras, drįstu teigt, buvo klasikinių operų libretų vertimai ar kitų išverstųjų tobulinimas. Tik Ramutė Skučaitė su Santvaru šioj srity galėtų varžytis. Libreto vertimas – didesnis iššūkis negu kad šiaip poetinio teksto vertimas. Juk ne tik skiemenų skaičių ir ritmas svarbu, dar svarbiau, kad dainuojami žodžiai nepapjautų solisto balso, ypač kai aukštai pakyla. Santvaro dėka lietuviškai galima dainuot Mozarto, Puccinio, Verdžio, Donizečio, Smetanos, Ponchiellio ir kt. kompozitorių operas ar jų arijas, krūvą dainų. Darbas, kurį padarė Santvaras, bet kurio nebūtų įveikę kad ir talentingesni kaip poetai autoriai. Tik viena, bet didelė bėda: kas išvertė kokią knygą, kas antrąkart rasi paminėta, o kas libretą ar pjesę – stebuklas, jei užrašyta (užmeskit akį kad ir į šio Nemuno priešpaskutinį puslapį). Apie Santvaro originalius libretus Vytauto Marijošiaus operai Priesaika pagal Sruogos Milžino paunksmę, Stasio Šimkaus Pagirėnams, Miko Petrausko ir Jono Dambrausko Eglei, Juliaus Gaidelio Danai, dviem kantatoms specialistai rimčiau galėtų pašnekėt. O apie jį kaip apie dramaturgą ar ne įžvalgiausiai bus Bronius Krivickas parašęs, recenzuodamas 1944 metais išleistus Kaimynus (kaip obuolių mėgėjui iki šiol atminty įstrigęs Krivicko cituotas pjesės sakinys: „Palyginti su tavim, Aldona, – obuoliai jokios vertės neturi...“).

3
„Santvaras grįžta į visos lietuvių kultūros lizdą mažai pasikeitęs ir lengvai atpažįstamas. [...] Tas pats ilgesys kažko didelio ir nesibaigiančio. Ta pati saulėtos erdvės adoracija ir praeinančio laiko šešėlis“, – rašė Vytautas Kubilius rinktinės Lyrika įžangoj. Rinktinės, kuri 1984 metais pasirodė Lietuvoj, o Bostone gyvenantis autorius ta proga vietoj sveikinimų prie savo namų durų rado paliktą raudoną plytą, kaip yra pasakojusi aktorė Rūta Staliliūnaitė. „Mažai pasikeitęs ir lengvai atpažįstamas“ – tai komplimentas ar nieko gero nesakantis apibūdinimas? Apskritai Santvaro lyrikos įvardijimas – šiokia tokia kebeknė. Tradiciškai ji vadinama neosimbolistine. Taigi kažkas panašaus į Motiejaus Gustaičio, Mykolo Vaitkaus, Jurgio Baltrušaičio, jaunųjų Putino, Sruogos poetinę kūrybą. Ieškant konkretesnių dalykų – ta Kubiliaus minėtoji „saulėta erdvė“ gal galėtų susimbolint Santvaro lyriką, net tik į rinkinių pavadinimus metant akį: pirmasis Saulėtekio maldos, per vidurį Giesmės apie saulę ir sielą, paskutinis – Saulėlydžio sonetai. Kadangi Santvaras buvo ir muzikas, galim prisiminti tikro simbolisto Paulio Verlaine’o šūksnį „De la musique avant toute chose“. Bet apskritai kalbant, jo lyrika rodos per lengva, saldoka (šis žodis Bronio Railos), tarsi deklamuot „pastatytu“ balsu rašyta. Jei palygini kad ir su tais pačiais 1902 metais gimusio Juozo Tysliavos kūryba, na, aiškiai silpnesni tekstai. Ką jau kalbėt apie pora metų jaunesnius Aistį ir Nėrį.
       Bet yra Santvaro palikime viena knyga, kur atitiko kirvis kotą. Tai 1978 metais išėję Rubajatai. Rubajatus rašant tiko ir visą gyvenimą ieškotas „dailus ir dainuojantis žodis“, griežta forma buvo geri žąslai neįsijaust, neužsižaist, neužsiklausyt savęs, ir Kubiliaus įžvelgtas „praeinančio laiko šešėlis“ rubajatams būtinas, pagaliau – septintą dešimtį perkopusio poeto vos ne kiekvienąkart prisimenama meilė moterims, „kurių skinami vaisiai dar niekad sveikam ir normaliam vyrui nebuvo nuodai...“ Gal ši knyga ir vadintina Santvaro poezijos viršūne?
       Enciklopedinio leidinio JAV lietuviai antram tome, tikrai informatyviam straipsnely apie Santvarą net įrašytas toks teiginys: „pirmasis liet. lit-roje panaudojo rubajato formą“. Čia jau persūdyta. Šitie laurai greičiausiai priklausytų Kleopui Jurgelioniui.
       Ir dar viena pastabėlė. Kaip taikliai yra prasitaręs Kazys Bradūnas, rašydamas apie Santvarą Lietuvių egzodo literatūroj, 1945–1990, knyga istorine gali tapt pačiam autoriui to net nesiekiant. Taip atsitiko Santvaro eilėraščių rinkiniui Laivai palaužtom burėm, kai Alfonsas Nyka-Niliūnas Tremtinių mokykloj 1946 metais jį griežtokai parecenzavo („Palaužtų sparnų poezija“, tekstas yra Nykos rinktinėj Temos ir variacijos),– užvirė palygint karštas viešas būsimųjų žemininkų ir vyresniųjų poetų ginčas, trukęs ilgiau negu, spėju, tęsis Nemuno pradėta diskusija apie literatūros kritikos situaciją. DP stovyklose gal daugiau laiko rašymams likdavo, o gal tiesiog priežastis rimtesnė ir skaudesnė buvo. „Šiandien, – pasak to paties Bradūno, – situacijai pasikeitus ir iš kelių dešimtmečių perspektyvos žiūrint, tas kartų ‘susikirtimas’ egzodo literatūroje buvo gana pozityvus reiškinys, pabudinęs rašančių protą ir jausmus, įkūnijęs reiklumą egzodo literatūroje, o, kaip šiandien atrodo, vertai užsitarnautų laurų niekam neatėmęs.“
      Šis tekstelį kad ir kaip fasadinės kultūros dalį rašydamas, laurų nuo Stasio Santvaro (1902–1991) krapštyt nesiruošiau, tik, į tą įsivaizduojamą daiktą virš galvos ilgėliau pasižiūrėjus, kiti lapeliai ryškesni pasirodė. Yra lietuvių kultūros miške Santvaro medis – šakotas, o kuri šaka stipresnė, gyvybingesnė – gal ir skonio reikalas. 

Kai pasirodė tas Nemuno numeris, paskambino a.a. Rūta Staliliūnaitė. Maždaug: ar tikrai reikėjo minėt mūsų pavardes? Tas įkalbėjus skamba kaip privertus. – Atsakiau (daugmaž): bet juk jei ne tas renginys, ne jūsų karšti įtikinėjimai imt ir parašyt, tas tekstelis tikrai nebūt atsiradęs. Nemanau užfiksavęs neteisybę. – Dabar kai vėl tą pokalbį prisimenu, regis, nesusipratimo šešėlis vis dėlto liko.

(465) Visiškai tarp kitko: apie klausimus ir paminklus

Šeštadienį per Lietuvos radiją besiklausydamas Gražinos Kadžytės vedamos viktorinos „Ot tai tau!“ prisiminiau laikus, kai ją vesdavom trise (atsklanda likusi senoji: „klausimai iš kalbos ir literatūros, tautosakos ir etnokultūros“). Kas trečią savaitgalį tekdavo atkeliaut į studiją sugalvojus mažiausiai penkis klausimus. Kartais jais būdavau patenkintas, kartais visai nepatenkintas, bet nebūdavo kur dėtis: jei viktorina, tai turi ko nors klaust.
O klausimai kartais ima ir susigalvoja. Va prieš kokią savaitę vienas visai neblogas atsirado (jei tarp prizų būtų a.a. Sigito Gedos knyga):

Kam apie 1985 metus norėjo pastatyti paminklą Sigitas Geda?

Išbandžiau su trim žmonėm; ilgokai teko patarinėt, kol teisingą atsakymą išgirdau.
Deja, neturiu jokio prizo, tad sustot šitoj vietoj ir siūlyt jums išbandyti laimę negražu būtų.
Iš 1991-04-14 parašyto nekrologo Stasiui Santvarui:

Viename laiške jam [= Santvarui] prieš gerą penketą metų rašiau, jog noriu pastatyti paminklą žiogui (!) Lietuvoje. Taip, žiogui, nes tuomet net ir Maironiui paminklą statant skulptorius turėjo uždengti šventą kryžių, net ir fotografuojant kunigą ar bažnyčią jokiu būdu kryžiaus nevalia buvo rodyti. „Pastatyk, Sigitai, pastatyk žiogui paminklą Lietuvoje...“ ne juokais pagavo mano žaidimą senas poetas. Nepastačiau, regis, jau ir neišeis toks, kokio aš norėjau, o ir ilgai dar visi mes, regis, turėsim nešiotis švenčiausius savo sumanymus širdyse ir protuose. Nebijokime bent jau šito, nes tokie paminklai – patys tvirčiausi, ir pasvirtų jie tik vienu atveju, nelyg Armėnijoj, žemei prasivėrus, sykiu su mumis... Bet tokiais atvejais jau išvis nedaug kas arba niekas žmonėms nereikalinga. („Ką šneka vandenyno puta?“, Literatūra ir menas, 1991-04-20, p. 7)

Nežinau, kaip įsivaizdavo paminklą žiogui Sigitas Geda. Abejoju, ar kas nors paaiškėja (apie paminklą) ir perskaičius jo eilėraštį iš būtent 1985-ais išėjusios Mamutų tėvynės (p. 45–48):

Žiogas ryto šviesoj

Poezija – tarp dviejų žodžių ar periodų uždaryta dvasia, tai, kas nepagaunama.
Uždaryk nepagaunamą paukštį. Taip, kad būtų ir laisvas.
Metafora – paukštis, kuris vienu sparnu plasnoja erdvėj.
Už kito tu jį laikai.
Poezija arba alsavimas.
Lyg ir nebaigta.
Sustoti taške, kuris iš tikrųjų iliuzinis.
Laikinas taškas: kaip jaguarui prieš šuolį, sugriebiant auką.
Poezija – ta pati erdvė, kurią buvo leista matyt ir senovės Egipte.
Poetas, kuomet nekuria, gali padaryti nusikaltimą.
Iš nevilties.
Nesąmoningos. Iš savigraužos. Kaip ligonis.
Kuriant atrodo, kad matai tik tu vienas. Iš čia noras parodyti ir kitiems.
Kūrybos fokusas: galimi bet kokie daiktų santykiai.
Medis – stiklinėje. Svarbu, kaip atrodytų, jeigu būtų kūręs pats dievas.
Natūralizmo pašlovinimas: imti išbaigtus daiktus ir juos sudėliot kaip patinka.
Žaidimas esamom formom. Gražus arba baisus. Harmoningą valandą – koks tiktai nori.
Demiurgas pajūrio smėly.
Jūra delne, o toj jūroje – kriauklės.
Poetas miega su moterim, o jo rankoj gyva baltapilvė kregždė.
Labai trumpam buvau pagavęs dvasią. Alsavau ir su oro srove iš burnos plaukė mažyčiai paukščiai ir žuvys.
Žiogas ir žydintis senas akmuo.
     ŽIOGASIRŽYDINTI
     DIEVOKREGŽDĖ
     ŽIOGASIRDIEVAS
     JISIR
     ŽIOGASIRSAULĖ
     IRŽALIA
     JISIR
     ŽIOGASIRŽALIA
     JISIR
     ŽIOGASIRAKMENYS
     ŽIOGASAPLINK
     ŽIOGASIRAPIE
     YRA
Išardyti kalbos ryšius – išardyti pasaulio santykius.
Nublokšti nuo savęs tinklą, kuriuo gaudom pasaulį.
Naujai sustatyti visatą.
Tai, kas buvo viršuj, turi atsikliūt apačioj.
Vertikalė – horizontalė.
Naujai viską sujungti.
Taip iš naujo suprasime visumą.
Viskas vieninga, bet tiktai kuriant.
Donelaitis turėjo tą pragaro dievišką akį.
Žmogus perstato daiktus ne gamtoj, o savo sieloj.
Kūryba vyksta vidinėj erdvėj.
Už akių ir kaktos. Akių dugne.
Gal dėl to reikalinga begalinė žydra erdvė.
Akių dugnas. Jūra. Skliautai.
Skliautų būtinybė.
Prasivers jūroj kriauklė ir iš jos kyštels galvą žmogus.
Ištiesintas skliautas – plokštuma – aibė mažyčių figūrų.
Paukščių – žuvų – žmonių.
Tik gyvų. Amžinų formų.
Todėl, kad miršta ne ideali forma, ne pirmavaizdis, o vienas iš jo variantų.
Viskas išliktų net ir tuomet, jeigu mirtų pasaulis.
Mano motina ten nuėjo, pasiėmusi kaulus iš žemės.
Kūryba – baisi bedievystė.
Ėjimas prieš dievišką valią.
Kas ką?
Jis. Bet vėlgi – tik vieną, laikiną kraują ir kaulą, vandenį, užpildžiusį amžiną formą.
Atimdami iš dievo amžinas formas, nelyginant indus iš šeimininko, prilygstame jam.
Dvi boružės apokaliptinėj šviesoje.
Dvi boružės ir mažytis sakalas tau ant rankos.

O Algio Griškevičiaus sukurtas žiogas prie sienos Konstitucijos prospekte prisikabino tik 2008-ais.

P.S. (dėl juoko) Ar buvo galima anais laikais oficialiai išspausdintame tekste žodį Dievas pradėti didžiąja raide? — Buvo. Reikėjo visą žodį rašyti didžiosiom raidėm.

(409) Tarp kitko: trupiniai apie Algimantą Mackų

Taip jau yr: laikui srūvant uz priekšu, visokie mintigaliai/faktigaliai grimzta nugrimzta, ramiai tyliai užklojami tokių pat nereikšmingai reikšmingų mintigalių/faktigalių. Atmintis kaip daugiasluoksnis pyragas. Ne; tortas?

2013-01-10, ketvirtadienį, buvau Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuj. Tądien ten atidaryta Virginijos Paplauskienės parengta paroda „Mes gimėme vieni...“ ir įvyko Algimanto Mackaus vad. atminimo vakaras (pavėluotai, turėjo įvykt 2012-ais [A.M. *1932-02-11; būt buvęs skirtas gimimo 80-osioms metinėms]. Dalyvavo ir prezidentas Valdas Adamkus.

Šito nežinojau. – Kai 1964-12-28, pirmadienį, apie septintą vakaro greitkely Route 66 netoli Chicagos įvyko avarija, atvykusi policija sumaitotam automobily rado du kūnus: vairuotojo vietoj – pagyvenusios moters, keleivio – jauno vyro. Ir jokių asmens tapatybės dokumentų. Jauno vyro kišenėj rado lapelį su užrašytu telefono numeriu. Paskambino. Atsiliepė Valdas Adamkus [tada dar Adamkavičius?]. Būtent jis atpažino avarijoj žuvus Algimantą Mackų ir „Margučio“ radijo stoties bei to paties pavadinimo žurnalo savininkę Liliją Vanagaitienę. (Tokios patirtys, matyt, neišsitrina iš atminties.)

۩  ۩  ۩

Algimanto Mackaus neskelbtų laiškų yra dar palygint daug, – padariau išvadą peržiūrėjęs parodą. (1) Jau Lietuvoj visi Algimanto Mackaus Kostui Ostrauskui rašyti laiškai (perspausdintieji iš Metmenų rinktinėj Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, – pakarpyti, tokia buvo K.O. valia); (2) Yra neskelbtų A.M. laiškų žmonai Daliai Juknevičiūtei, Mariui Katiliškiui, Antanui Gustaičiui, Stasiui Santvarui (regis, dar kažkam, nebeprisimenu).
Jei kas sumanytų vėl leist A.M. įvairiatekstę, ne tik eilėraščių, rinktinę, „Laiškų“ skyrius tikrai turėtų išsiplėst. Taip pat turėtų pranykt nelemtasis „iš“ ir nusprendus perspausdint kai kuriuos A.M. pasisakymus – neapkarpyti tekstai yra Metmenų archyve Išeivijos studijų centre.

۩  ۩  ۩

Man rodos, kad mes nesiryžtame mėgint atsakyti į A.M. iškeltus esminius klausimus. Ką jis turėjo galvoj užrašydamas 1963-iais:

Rodos, jau sakiau: dviese esame vienas, keturiese – du, ir taip toliau. Esu Polineikas, esu Eteoklis, bet esu ir Kreontas. Kažkas dar priklauso nuo manęs. Ir tai palengvina gyventi.
Aš dar galiu uždraust palaidoti Polineiko kūną. („Iš užrašų apie egzilę“, in: Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 523)

Savivokos – kas aš esu – kvintesencija [?], – kol kas neiššifruota, neišskleista kitais žodžiais. Sofoklio ar Jeano Anouilh’o Antigonė kaip raktas? O kodėl gi ne. [Yra A.M. tekstas „J.A. Antigonės belaukiant“, rašytas 1954-ais; spėtina – Anouilh’o Polineiką, Eteoklį ir Kreontą A.M. turi galvoj.]

۩  ۩  ۩

P.S. Kol buvo gyva A.M. motina, Marcelė Mackuvienė, Illinois valstijos telefonų knygoj tebebuvo (1994-ų knygoj [Issued April 1994; tarp kitko: Area Codes 708 & 815] – dar tikrai) skelbiama:

MACKUS Algimantas
1229 50th CtCicero -------- 652-5539

Kas dabar atsilieptų paskambinus šiuo numeriu? – kartais pagalvoju. Tikriausiai būtų pranešta, kad tokio nėra.
Įrašo prieduras čia.