Šitas įrašas nebūt atsiradęs, jei pirmadienį iš ryto kuprinėn įsimestoj popierių šūsny nebūčiau radęs Matso Traato eilėraščių, verstų Sigito Gedos, publikacijos Literatūroj ir mene (2004-05-14); eilėraščio „Laisvė reikalinga kiekvieną dieną“ pirmųjų eilučių:
Pavergta tauta yra namai,
neturintys stogo.
Lietus ir audra savavališkai ardo jų sienas,
kol viskas pavirsta griuvėsiais.
Suabejojau dėl žodžio savavališkai, bet ne tai svarbu. – Traatą buvau prisiminęs skaitydamas š.m. Poezijos pavasario almanachą (jo eilėraščių ten nėra), galvodamas apie pilkuosius puslapius; ir ne tik apie juos skaitydamas pagalvojau. O kas svarbiausia – įrašo motto buvau radęs puikų:
 |
[2015-10-07: Atsiprašau, ėmiau ir užmiršau, kad buvau pagalvojęs:
jei parašysiu apie PP’2014, tai būtinai įrašą papuošiu štai šituo fotokūriniu :)]
Natiurmortas su RoRa, Šepečiai, 2015-08-07 |
Almanachas ir festivalis yra skirti tarsi statistinei(-iam),
nuo kvėpavimo literatūra kiek nutolusiai(-iam) lituanistei(-ui);
įsivaizduoju ją kaip pedagogę.
Giedrė Kazlauskaitė, Nemunas, 2015-05-21, p. 4
Tai va taip va. Mėginu prisimint (kad motto nenueitų perniek), apie ką pagalvojau skaitydamas š.m. PP almanachą.
(
a)
apie pilkuosius puslapius. Kaip skaičiau: per baltuosius puslapius – bėgte, per pilkuosius – eite. Senas jau esu, tad suprantama, jog įdomiau skaityt apie mirusius / mirusiųjų. Visai atleistina, kad ne apie visus poetus, kuriuos derėjo prisiminti kaip gimusius ar mirusius ---4-ais, yra publikacijos (pvz., Vidą Marcinkevičių, nesulaukusį
Žalumos kodo). – Jos, esančios/nesančios, mano supratimu, iš esmės prasmingos, nes primena, kad yra toks dalykas: lietuvių poezijos istorija. (Minėt poezijos tyrėjų ar interpretatorių, kad ir kokių įžvalgių beigi empatiškų, sukakčių nereikėtų, manau). – Gana.
T.y. ne gana. – Pilki puslapiai gražiai įsiterpia į maždaug 2/3 almanacho. Likęs 1/3 – festivalio svečių/viešnių erdvė. O kodėl ir ten neįterpus pilkųjų puslapių? – Štai 2016-ais bus Matso Traato 80-metis. Jis buvo Poezijos pavasario svečias per pirmąjį, 1965-ų, renginį, buvo 1977-ais ir 1993-iais, ir 2004-ais, – būtent tų metų vertimas paskatino šitą įrašą. Suprantu, buvo atsitiktinių svečių/viešnių, bet buvo juk ir vertų prisiminti – ne tik jų eilėraščiai versti į lietuvių kalbą, jie irgi vertė – ir rimtai. (Ai, tingiu toliau samprotauti, tiek – jau gana.)
(
b)
apie baltuosius puslapius. Kaip ir dauguma, pritariu principui, kad Poezijos pavasario almanachas – tai geriausių praeitąmet periodikoj paskelbtų eilėraščių puokštė, kurią sudaro/atrenka estetinio pasitikėjimo verti asmenys. Principas teisingas ir laimintinas.
Bet: kaip tai pateikiama, – jūs jau atleiskit. – Sudėta pagal poeto/poetės vardo pirmą[sias] raides. Pirmas Aidas M.
Suprantu, nei balsą turiu, nei ką, bet va imsiu ir užfiksuosiu savo nuomonę.
Ko norėčiau – liet. poezijos metų skerspjūvio. Publikacija almanache – mažiausiai trys eilėraščiai. Jei net trijų, vertų perspausdinimo, nebuvo, šitie metai – „prarasti“. Reiktų dėt maždaug pagal gimimo metus, ir susidarytų protu suvokiama praėjusių metų poezijos panorama.
