(947) Visiškai tarp kitko: apie išnašas, šaknis ir kitamanių pagarbą

Prieš ištremdamas iš bibliotekos dar vieną Metų numerį – 2015-ų liepos – perverčiau/paskaičiau. Vasariniai periodiniai leidiniai, vos pasirodę, tarsi praplaukia pro šalį. Visokie šiltojo metų laiko džiaugsmai-darbai būna gal svarbesni negu skaitymai? Lieka migloti prisiminimai – lyg skaitei, lyg nebūtum skaitęs.

1
Pokalbis su Dalia Staponkute „Viena iš dragomanų“; Viktorijos Ivanovos paklausta apie knygos Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja vertimą vokiečių kalbon, be kita ko:

[...] pasirodžius mano naujai knygai, Rašytojų sąjunga iš Hamburgo nedvejojo imtis jos leidybos. Vokiečių kalbos gerai nemoku, tačiau darbas su leidėjais, vadovaujant vertėjui Markui Roduneriui, buvo įdomus ir mane praturtino kaip asmenybę. Vienas iš redaktorių – Uwe Frieselis, Vladimiro Nabokovo vertėjas į vokiečių kalbą, – neleido rašyti jokių išnašų ir nuorodų, aiškinančių lietuvišką tikrovę, skatino ieškoti vokiškų metaforų ir idiomų. (p. 106)

Išnašos. Kai jų pasigendi, nieko gero, bet yra išeitis – pats gali paieškot, išsiaiškint. Bet kai tau prikišamai ima aiškint ar primint tai, kas puikiausiai suprantama ar turėtų būt žinoma tam tikrą išsilavinimą turintiems žmonėms – pykteli, ir stiprokai: kodėl mane durnium laikot? — Tokios mintys pernai sukiojos galvoj skaitant tikrai įdomų Ryčio Zemkausko ir Vytauto Landsbergio pokalbių rinkinį Bus geriau.
Apie kokį šios knygos skaitytoją buvo galvojama, kaip jis įsivaizduotas, jei išnašose aiškinama, kas tokie Jurgis Mačiūnas ar Jonas Mekas, Gandhis ar Che Guevara, Aleksandras Solženicynas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kas per kompozitoriai Claudio Monteverdi ar Stanislovas Moniuška, kas per režisierius Andrzejus Wajda? Etc. — Visišką neišmanėlį; bet ar toks apskritai ims skaityt VL atsakymus į RZ klausimus? (O būsimojo profesoriaus lietuvių kalbos mokytojas „Aušros“ gimnazijoj Šimėnas paliktas be vardo – tik su inicialu A.; jei neklystu, buv. keturvėjininkas, vertėjas Alfonsas Šimėnas, 1899–1986.)
Kita grupė išnašų būtų pateisinamos, jei šis pokalbis būtų skelbiamas post mortem – nebegalima teksto koreguot. O šiuo atveju? Pvz., jei leidėjams pasirodė, kad frazė „dainuoja gudrusis Leporelas“ (p. 121) nepakankamai aiški, argi prof. VL nebūtų sutikęs patikslint, kad dainuoja Mozarto operoj Don Giovanni? Manau, tikrai būtų. Kaip ir p. 128: kad Caplinas – KGB generolas majoras. Etc.
Viena kita paaiškinamoji išnaša – taip, naudinga, ergo, prasminga, bet tik tiek.
Ir dar kas nuliūdino – nelietuvių asmenvardžių rašyba pagal tarimą pagrindiniam tekste. Vytautas Landsbergis ir Rytis Zemkauskas – labutininkai-piročkininkai?
P.S. Daug įsidėmėtinų irba apmąstytinų dalykų yra minimam pokalbių rinkiny; gera, kaip sakoma, knyga. Ir net vienas netikėtas klausimas susiformulavo: ar tik ne labiausiai prof. Landsbergiui apmaudu, kad visai kitaip negu jis turėjęs omeny ir net pagrindęs buvo interpretuojama garsioji jo frazė Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime: „Gyvename kultūros griuvėsiuose“? Net dukart knygoj ji prisimenama (p. 16 ir 32).

Aš aiškinau, kad, peržvelgus žmonių požiūrį vienų į kitus, į savo tėvynę, į savo pareigą akivaizdu, jog gyvename dvasinės kultūros griuvėsiuose. Bet visada būdavo iškeliamas tik tas pirmas sakinys. Esą Landsbergis neigia kultūrą, pažiūrėkit, kiek sukurta dramų, paveikslų, kiek romanų parašyta, o „jam visa tai tėra griuvėsiai“. Suprask, Landsbergis eina prieš inteligentiją. (p. 32)

2
Paskutinis tekstas Metų liepos numery – regis, tuolaik tik permečiau akim, o dabar perskaičiau – 2015-05-05 surašytas Valentino Sventicko gurinys „Pušis, kuri“ (cituodamas atšakas nukarpiau; visas gurinys čia):

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.
Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. [...]  
Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. [...] Likome dviese su Mykolu Karčiausku.
Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?
„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.
Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“. (p. 158–159)

Ir stryktelėjo iš atminties JustM poemos Carmina minora (2000) fragmentas:

skardžio nuošliauža
atidengė apnuogino
kreivą išsiraičiusią šaknį
kur buvo tavo
principingumas klausiu
aš laikiau medį atsakė
(„Pasivaikščiojimas pavasarį“, 81) 

Ir dar pasivaideno, kad šitą fragmentą kažkieno (Ramūno Gerbutavičiaus?) kalbinamas lyg ir citavo pats poetas pridurdamas, esą jis apie tai, kaip suvokia savo kūrybos paskirtį sovietmečiu: šaknis – kūryba, medis – tauta.

3 (siejamoji digresija)
Praeitų metų Naujojo židinio-Aidų pirmame numery buvo pokalbis su Vytautu Landsbergiu „Apie sąjūdį iki Sąjūdžio“. Paskutinis Valdemaro Klumbio klausimas – apie Justiną Marcinkevičių; atsakydamas:

[...] Labai gerų dalykų padaręs gabus, talentingas žmogus. Gerbiau atgimimo kryptį, didžiulį indėlį nuo dramų iki dainų. Kai kada susitikdavome net ligi pat jo netekties, nelaimingos mirties, ir visada linksmai, draugiškai. Bet vis tiek negalėjau užmiršti to, ką buvau skaitęs iš jo ankstyvosios kūrybos. Liko atminty net laikraštinė publicistika tokia, apie kurią geriau neprisiminti. Tačiau „jiems“ nepavyko sukiršinti Marcinkevičiaus ir manęs, nors bandymų būta. Aš nereaguodavau į apkalbų užkabinimus, o jis nebuvo piktybiškas žmogus kaip kai kurie kiti talentai. Juolab kad per Atgimimą prasiveržė į savo naują lyriką.
Vis dėlto, gavęs tokį klausimą, turiu progą plačiau pasisakyti apie savo požiūrį ir santykį.
Nuo Sąjūdžio laikų buvom visai kartu, vienoje iniciatorių gretoje; vėliau stebėdavau atsikartojančius kairiojo sparno kurstymus – kaip mus supriešinti. Garbė Justinui, jis tam nepasidavė. Gerokai vėliau paaiškėjo (iš buvusių komunistų atsiminimų), kad jį net projektavo – galbūt viliojo – į valstybės vadovus. [Apie tai iniciatyvos autorius Vytenis Povilas Andriukaitis prisimena knygoj Justino Marcinkevičiaus laikas] Ir išvestinė intriga, kad trijų kolegų literatų vieša kritika dėl kadaise politiškai užsakytos Pušies buvo aiškinama kaip slapti Landsbergio kėslai pakenkti konkurentui. Ir tam nuodui Justinas, regis, nepasidavė. Panašiai nepavyko gudruolių mėginimai supriešinti mane su Tomu Venclova. O kaip jie abu varžėsi tarpusavy (ar ne) laipteliuose į Olimpą – ne mano reikalas. Dar ten juolab ambicingai žvalgėsi Sigitas [Geda]. Sakiau ir sakysiu, kad realus Lietuvos kandidatas į literatūros Nobelį būtų nepaprastasis ir pasaulyje žinomas Jonas Mekas. Tačiau likome dunduviai.
Žvelgiant iš distancijos atgal, verčiau regėti ir iškelti, kas žmonių poelgiuose gražu ir vaisinga. Juk Pauliaus tikėjimo polėkis kilo ir iš to, kad jis nepamiršo buvęs Saulium. Nežinau, ar Justinas kada pamąstė apie Martyno ir Marcinkevičiaus vardų etimologines, šiek tiek mistines, sąsajas. Bet kai Martynas iš Ragainės mokė tautą teisingai skaityti šventą žodį „Lie-tu-va“, buvo be galo įtaigu ir reikalinga. Daugelis dalykų tada lieka antraeiliai. (p. 54)

P.S. Kokį tikslą turėdama Pro Patria paskelbė moksleivių rašinių konkursą „Nuo ko reikia ginti Lietuvos istoriją?“ NB: ne Lietuvą, o pasakojimą apie Lietuvą. Ir iš temų formuluočių, ir iš rekomenduojamų skaitinių aišku: nuo tų, kurie turi kitą nuomonę negu konkursą paskelbusio sambūrio nariai, kurių požiūris į istoriją skirias nuo „teisingai mąstančiųjų“ Alvydo Jokubaičio, Romualdo Ozolo, Vidmanto Valiušaičio ar Dovilo Petkaus. Atvertus kortas: moksleiviams siūloma „demaskuot Lietuvos istorijos falsifikatorius“. Man tai šį tą labai primena, labai. Anuolaik jie „glaudėsi po dėdės Semo sparneliu“, o dabar „tarp mūsų“, tad dar pavojingesni priešai?

(582) Miscellanea rerum, iii

— užfiksuota 2013-ų pabaigoj – 2014-ų pradžioj —

jei miškuos besiilsintys batai nuo šernų užsikrės maru,
imsiu pirštiniaut

(α) apie gyvenimo žanrą
Prisiminiau: Rytis Zemkauskas, pristatydamas vieną iš [snobo] filmų, įžangos žodį baigė retoriniu klausimu:
– O koks jūsų gyvenimo žanras?
Tada norėjos atsakyt:
– Komedija (Čechovo supratimu).
Dabar manau: muilo opera. Nedera susireikšmint.

(β) apie reklaminius naujažodžius
Ne tik poetai ir visokie paplaukę filologai kuria naujažodžius. Ir prekybos tinklams tarnaujantys reklamininkai.
Jau keleri metai „Maxima“ ima ir pradeda skelbt apie kainapjūtes. Regis, rudeniop? Formaliai žiūrint, daryba teisinga – sudurti du daiktavardžiai: kaina ir pjūtis, tik va viena bėda: kainapjūtės reikšmė turėtų būt įvardinta taip: kainų nupjovimas, t.y. pašalinimas; po kainapjūtės prekės turėtų nebekainuot, nebeturėt kainos, būt dalijamos už dyka; plg. javapjūtė – javai ne patrumpinami, pripjaunami, o nupjaunami, jų ant lauko nelieka. Kainapjūtės yra apmautynės, bet čia jau ne kalbos, o psichologinių manipuliacijų pievos.
Dabar užeini į „Iki“ – negali nepamatyt užrašo Nuolaidynės. Pamatau ir vis pagalvoju: ar taisyklinga daryba?
Plg. vaikštynės, gaudynės; ar ne nuleidynės turėtų būt? T.y. priesaga segtina prie veiksmažodžio, o ne daiktavardžio? Nežinau. O gal išsigąsta, kad nuleidynės susisies su kelnėm?

(γ) degustacija
Perskaitai save poetu vadinančio žmogaus pirmąjį autobiografijos sakinį: „Esu Suvalkijos lygumų grumstelis – vyturys“, ir viskas tampa aišku – „poezijos“ pagalbos nebereikia.

(δ) apie kontrabandą
Yra manoma, kad lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenim draudimo laikais žandarai konfiskuodavo apie 10 nuošimčių spausdintinės kontrabandos (nebeatsimenu šaltinio, bet tikrai skaičiau, o ne susapnavau). Pagalvojau: greičiausiai maždaug tiek pat pavyksta perimt ir dabar muitininkams, tik apie 10 nuošimčių. Kontrabanda visais laikais buvo tikrai pelningas biznis. Be to, va kokiom garbingom kontrabandinių prekių vartojimo tradicijom galime didžiuotis! — Pretekstas: šiandien vėl teko „girtis“, kad cigaretes perku tik „Lietuvos spaudos“ kioskuos; ir nesijaučiau durnius esąs, net – durniaus vietoj, tikrai.

(ε) Valdovų rūmai ir referendumas dėl žemės
Pradžioj, kol svarstyta: statyt–nestatyt, rengt–nerengt, buvau prieš. Bet kai liko tik įrengt/surengt, jau buvau už.
Per daug visko Lietuvoj pradėta ir nebaigta. Kad ir ant Šeškinės kalno.

(ζ) politikai apie rašytojus
Konservatoriai buvo susitikę su kultūros ministru.
Jurgis Razma sakė esąs susirūpinęs, kad Rusija dažnai kviečia dirbti gabius Lietuvos menininkus, Rimą Tuminą ir Marių Ivaškevičių paminėjo. „Aš manau, kad mums tai praradimas, nes tai reiškia, kad jie ne visada bus Lietuvos produktų kūrėjais.“ O Rasa Juknevičienė pareiškė: „Dėl Ivaškevičiaus per daug nesijaudinčiau. Dėl „Žalių“ knygos tai tegul Rusijoje dirba toliau.“ [Kol kas persona non grata neskelbsim, va kokie mes tolerantiški.]
Taip, kartais politikai prisimena ir tokių „produktų kūrėjus“, bet atrodo, kad apie juos sprendžia neragavę produktų. Na, kaltas, kaltas, bet neabejoju: Juknevičienė Ivaškevičiaus romano neskaičiusi, o tik girdėjusi, kad juo kai kas piktinosi. [Nevykęs sprendimas buvo pagrindinį grožinio kūrinio veikėją pavadint žymėtu asmenvardžiu; juk iš esmės dėl to ir kilo visas tas pasipiktinimas; o iki paties kūrinio taip ir neprieita.] Vis dėlto keistas tas lojalumo „teisingajam“ požiūriui reikalavimas; kad ne talentas svarbiausia; tai ir skiriamos premijos užurkoms ir šepečiams.

(η) apie spalvas
Vis dėlto skaitant Mykolaičio-Putino kūrybą, ypač poeziją, žinotina: buvo daltonikas (sprendžiant iš dienoraščio, dėl to net kompleksavo), todėl tiek mažai spalvų ir tiek daug muzikos.
Berašydamas šitą sakinį prisiminiau Vydo Pinkevičiaus (1949–2012) paveikslo „Kurėnai Smiltynėje“ reprodukciją, matytą Kultūros baruos šalia Aloyzo Stasiulevičiaus surašyto nekrologo „Lietuviškasis Rouault“ (2012, nr. 6):

Jo paveikslų jėga – spalvos, jis tarsi maudosi, braido po spalvų jūrą. Esu matęs jo paletę su visiškai neįtikėtinais spalvų deriniais. (p. 48)

Malonu būt pažiūrėti į VydP originalus, bet kur čia juos sugaudysi.