(944) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Konstantino Jasiukaičio atsiminimų

aigus 913-ą įrašą dingtelėjo: ogi reiktų pavartyt 1959-ais išėjusį Jasiukaičio Raštų dvitomį (studijų metais tik jo 1969-ais išleistą apsakymų rinktinę esu skaitinėjęs, kitos žinios apie jį iš įv. straipsnių). Peržiūrėjęs turinius ir vienur kitur atsivertęs nusprendžiau, kad tik II tomo pabaigoj esantys atsiminimai perskaitytini – tokio pobūdžio tekstus persijodamas vis ką nors tokio rasi.

(a) Mintaujos gimnazijoj (įstojo 1891-ais) J-čiui lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, kuris:

Daug reikalavo, bet per egzaminus leisdavo laisvai. Buvo žmogus ūmaus ūpo. Kartais dėl kokio menkniekio taip trenkdavo į stalą kumščiu, kad visa klasė sudrebėdavo. (p. 356)

Raiškus lietuvių rašomosios kalbos tėvo charakterio bruožas.

(b) Panevėžy J-tis prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno apie pusmetį 1907-ais. Išvardinęs aktyviausius to meto lietuvius, apie kai kuriuos ir dar šį tą priduria:

A[leksandras] Purickis buvo stačiatikis. Jo senuolis iš Vokietijos persikraustė į Rusiją. A. Purickio tėvas jau pasiekė pulkininko laipsnį rusų armijoj. Bet Aleksandras Purickis jau buvo virtęs tikru lietuviu ir lietuviškam darbui nesigailėjo nei pinigų, nei jėgų.
A. Purickis pirmasis „Aido“ [meno draugijos] pirmininkas.
Mirė A. Purickis prieš karą. Palaidotas Panevėžy stačiatikių kapinėse. Jo kapas dabar [1928-ais] visai užmirštas, apleistas – nėra net menkiausio kryžiaus. (p. 383)

Bet štai koks prieštaravimas iškilo šiek tiek pakapsčius: 2006-ais Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka buvo paskelbusi tarptautinį ekslibrisų konkursą, skirtą „Aido“ draugijos 100-mečiui (J-tis rašo, kad draugija įsikūrė 1904-ais[*]); institucijų ir asmenų, kuriems siūloma dedikuot ekslibrisus konkurso tema, sąraše:

8. Aleksandras Purickis (apie 1862–1912). Kunigas, visuomenės veikėjas. Nuo 1905 m. dalyvavo Panevėžio kultūrinėje ir meninėje veikloje, buvo vienas tos veiklos organizatorių, kelerius metus vadovavo „Aido“ draugijai. Buvo aktyvus kitų Panevėžyje veikusių draugijų narys, bendradarbiavo to meto spaudoje.

Kunigas, palaidotas stačiatikių kapinėse? Nesueina galai. Ar tik nebus čia kas papainiota su Juozu Purickiu?
---------------------------
[* LLTI bibliotekos rankraštyne yra Konstantino Jasiukaičio fondelis. Be kita ko, ten saugomi ir draugijos Nuostatai (F36-19) – Уставъ литовскаго драматичеко-музыкально-пѢвческаго общества подъ названiе „Aidas“ (Эхо). Jie tikrai įregistruoti 1906-10-25 pagal Julijaus kalendorių. Bet draugija juk galėjo pradėt veikti jau anksčiau, tarkim, susiburt tuoj po spaudos grąžinimo, tad mot ranka į J-čio liudijimą (kad įsikūrė 1904-ais), manyčiau, nevertėtų.]

nuo 1928-02-01 vietoj Lietuvio ir Lietuvos
vėl imtas leist Lietuvos Aidas

(c) 1959-ais išėjusių Raštų II tome tebuvo paskelbti keturi J-čio atsiminimų gabaliukai. Komentaruos aptakiai pasakyta, kad jų buvęs pluoštas; peržiūrėjau lnb.lt esantį kortelių vaizdų katalogą – vienas neįdėtas; neįdėtasis štai taip apibūdintas: „išspausdintų ‘Lietuvos aide’ atsiminimų tarpe buvo ir jo ‘Raudonoji banga’, kurioje šlykščiai ir šmeižikiškai vaizduojamas jaunutės tarybų valdžios gyvavimas 1919 m. pradžioje Panevėžyje“ (p. 401). – Na ir kaip susilaikysi šlykščių šmeižtų apie tarybų valdžią, ypač jaunutę, nepaskaitinėjęs?
— Griaudžiai beviltiškai atrodė tos naujosios valdžios pastangos pertvarkyt gyvenimą pagal „pažangiausius“ principus... (Yra užfiksuota vertingų dalykų istorikams, kurie domisi ar domėsis būsimuoju užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu.)
— Jei kiltų noras skaityt visą „Raudonąją bangą“:
Lietuvis, 1928, sausio 24, p. 2, 3; sausio 25, p. 2; Lietuvos aidas, 1928, vasario 2, p. 7; vasario 13, p. 2, 3, 4; vasario 22, p. 2, 3, 4; kovo 1, p. 4, 5, 6.
— Jei toks noras nekiltų, šiek tiek ryškesnių epizodų (be bibliografinių nuorodų):

1919 metais sausio pirmosiomis dienomis vokiečiai Panevėžiui pasakė – adieu.
-----------------------------------------------------------
Paprastai visi nugalėtojai į miestus įjoja baltu arkliu, o bolševikų vadas jojo ant apskretusio sarčio.
-----------------------------------------------------------

Teatro pastatas, kur būdavo mitinguojama (nuotrauka iš čia)

Į vieną mitingą  [Stanislovo] Montvilo teatre ir aš pakliuvau. Estradoj karščiavosi jauni vaikėzai. Kalbėjo lietuviškai, rusiškai, žydiškai. Barstė trafaretines frazes apie bolševizmą. Bolševizmas – rojus žemėj. Gan greit nieko nereikės dirbti, o visi bus sotūs, tik reikia prakeiktą buržuaziją išnaikinti.
-----------------------------------------------------------
Pas mus į butą užėjo jaunas kareivis. Matyti, buvęs žemesnės kategorijos kontoristas.
Pasididžiuodamas kalbėjo, kad raudonoji armija Lietuvoj įves komunizmą, paskui eis į Vokietiją, o gal ir dar toliau. Raudonoji armija dabar esanti tokia galinga, kad nieko pasauly nebijo.
Už kelių savaičių vėl apsilankė tas pats kareivis. Nuotaika pakrikusi, drąsos nė už centą.
Aimanavo, skundėsi:
– Tegul velniai tuos lietuvius, lenda kaip pasiutę!
– Ar toli buvote nuėję?
– Dar už Šiaulių – nežinau, kaip tas miestelis vadinasi... Naktį kad pradėjo mus atakuoti, kad pradėjo, net plaukai šiaušiasi!..
– Ar didelės lietuvių pajėgos puolė?
– Velniai juos žino... Iš patrankų šaudė... Vos pabėgome... Bėgome kur kas išmanė...
Gerą valandą tylėjo. Kažin kokios abejonės jį kamavo:
– Ar negalėtumėt man tamsta pasakyti, kur čia kelias į Rusiją?
-----------------------------------------------------------
Lietuviai į raudonąją armiją žiūrėjo labai skersai. Nors bolševikai agitatoriai prakaituodami agitavo, kad lietuviai stotų į raudonosios armijos eiles, žadėjo visokių gerybių kalnus, bet niekas negelbėjo. Buvo paskelbtos bene dvi mobilizacijos – ir nieko. Teko matyti, kaip Panevėžio gatvėmis paskui karišką orkestrą sekė keli miesto valkatos – tiek tepasisekė bolševikams suvilioti į savo kariuomenę. Pasakojo, kad ir ši raudonosios armijos grožė paskui išbėgiojo.
-----------------------------------------------------------
Turgai Panevėžy prie bolševikų išnyko.
Iš pradžios pora turgų susirinko nemažų. Bolševikų rankos ilgos ir smalsios. Ėmė iš suvažiavusių sodiečių kas patinka ir nemokėjo. Kildavo barniai, kurie, žinoma, užsibaigdavo bolševikų naudai.
Ūkininkai liovėsi vežę į turgų. Mieste ėmė stigti produktų.
Miestelėnai traukė į sodžius ieškoti maisto. / [...]
Krautuvės stovėjo atidarytos, bet prekyba buvo parblokšta, susmukusi – trūko prekių. Krautuvininkai prekes kažin kokiu būdu parsigabendavo iš lietuvių pusės – iš Kėdainių.
Bolševikai labai lengvai išrišo maisto klausimą – išdalijo miestelėnams maisto korteles, ir baigtas kriukis! Gyventojai žiūrėjo į popiergalius ir vis dėlto sotūs nebuvo. Kai kas su tomis kortelėmis gavo po keletą svarų miltų, bet miltai buvo tokie, kad ir gera kiaulė neėstų – malūno sąšlavos. Dauguma tas korteles laikė tik atminimu – nebandė nieko gauti, gerai žinojo, kad nieko ir negaus.
-----------------------------------------------------------
Mieste didelių ekscesų nebuvo.
Atsitikdavo ir juokingi dalykėliai.
Sykį dienovidury einu Laisvės aikšte. Girdžiu, nuo balkono senoka žydė išsigandusi šaukia nesavu balsu:
– Gorodovoi, gorodovoi, grabiat!
Kareiviai įsilaužė į jos butą ir grobia, kas jiems patinka.
Vargšė žydė, matyti, užsimiršo, kad jau nebe caro laikai ir jokių gorodovoi nebėra.
-----------------------------------------------------------
Aš buvau griežtai nusistatęs neiti tarnauti bolševikams.
Fronte turėjau pamoką, kad prie bolševikų joks darbas neįmanomas.
F[eliksas] Valiukas ėmė prikalbinėti mane persilaužti – užimti liaudies ūkio komisariate žemės ūkio skyrių:
– Nesišiaušk, sutik.
– Ką gi aš ten darysiu?
– Gali ir nieko nedaryti. Jei tik sėdėsi toj vietoj, ir bus gerai. Pagalvok tik – tu neisi, bolševikai vis tiek suras sau žmogų. Tą vietą gali užimti toks tovarišč, kad velniai pragare čiaudės! [...]
Po kelių pasikalbėjimų su Valiuku – sutikau.
-----------------------------------------------------------
Prisiartinus frontui prie Panevėžio, darbas pasidarė nebeįmanomas.
Kareiviai bastėsi po sodžius, po dvarus, ėmė paskutinius gyvulius, vežė paskutinius grūdus. / [...]
Ūkininkai su gyvuliais slapstėsi miškuose.
Mudu su [Juozu] Urbšiu [Jasiukaitis prisikalbino būti jo sekretorium] bombardavome [miesto komisarą] Kliorį, divizijos vadą, pulkų, kuopų vadus. Kasdieną siuntinėjome jiems raštus, kad sudraustų kareivius, kad padarytų galą plėšimams.
Nieko negelbėjo.
Ir ką čia gelbės, kad patys raudonosios armijos vadai plėšė. Vienos dalies viršininkas, tūlas Muraujovas, darė smarkias rekvizicijas savo armijai. Tik paskui rekvizuotieji daiktai atsirado pas jo žmoną. O tie reikalingi armijai dalykai buvo moteriški bateliai, baltiniai drabužiai.
-----------------------------------------------------------
Kovo vidury fronte pradėjo kiek smarkėliau šaudyti.
Komunistai ėmė nervintis, nerimauti. Pradėjo vaikščioti po miestą užsikabinę šautuvus ant pečių. [...]
Gyventojams leido vaikščioti iki 7 valandos vakaro. Žinoma, komunistams tas taikoma nebuvo. [...]
Ant Panevėžio pasirodė lietuvių aeroplanas. Pabėrė lapelių. Bolševikams įvarė didžiausį strioką. Smagino kojas bėgti iš miesto. / [...]
Kitą sykį [komisaras] Laurėnas jau man griežčiau priminė apie evakuaciją.
Aš griežtai atsisakiau.
Nežinau, ar jis ką manė daryti ar ne, bet man apie evakuaciją nebeprisiminė. Ir, žinoma, jokios evakuacijos nebuvo.
Kovo 24 dieną į vidurį miesto, Slobodkoj, nukrito keli vokiečių patrankų šūviai. Tai buvo apie pietus. Apie pavakarę Panevėžy nė vieno bolševiko jau nebebuvo – taip greitai jie paspruko.
Turto jokio neišvežė. Pasiėmė tik raštinių popierius.
Tą patį vakarą mieste susiorganizavo milicija. [...]
Kai kuriose vietose prasidėjo plėšikavimai, bet greitai buvo likviduoti. / [...]
Suimta apie 15 komunistų. Varant į Kauną, kely visi buvo sušaudyti, išliko gyvas tik Vladas Motiekaitis [1873 Praščiūnuose – 1950 Panevėžy].
Už poros dienų ryto metu nuo Smil[gių – viena eilutė (cenzūros?) pašalinta – vo]kiečių būrelis.
Dar už dviejų ar trijų dienų atvyko ir lietuvių kariuomenės saujelė – apie 20 žmonių.
Tai buvo pirmieji Lietuvos kareiviai, kuriuos teko pamatyti Panevėžiui. Žmonės būriais rinkosi žiūrėti. Veiduose žibėjo šviesus džiaugsmas.

(P.S. Visokiausi atsiminimai ir poezija – geriausia priemonė, kad protas ir vaizduotė neimtų rambėt.)

(913) Epizodai, xv: šnekesys isoloj di Capri apie lietuvių liaudies dainas 1910-ų pavasarį

ekmadienį LRT TV nuo 12:00 rodė dokumentinį filmą iš ciklo „Erdvės. Pasaulio žavesys“. Apie Capri salą. Atvirukiškai gražu, prabangu, turtuolių vilos ir pan. Kai nebuvęs, aišku, visai įdomu. Nors ir trukdo gėrėtis vaizdais visokie iš atminties lyg iš pelkės kylantys burbulai. Burbteli Jono Aisčio „Isola di Capri“ iš Intymių giesmių pradžia: „Virpa tavo žodžiai dyvinai numėlę – / Tujen, mielas drauge, tu – mielų miela! / Atvirutėj Viktoras Emanuelis / Ir danguj ir jūroj skendinti sala...“ etc. – Kokį atviruką su Italijos karalium turėjo omeny Aistis?
Bet čia ne epizodas; epizodas štai koks – turėjo toks būt:
— Maksimas Gorkis klausia Konstantino Jasiukaičio, ar yra išversta į rusų kalbą lietuvių liaudies dainų ir kur tų vertimų galima būtų pasiskaityt? Jasiukaitis sutrinka, nežinodamas tikslaus atsakymo, ir prašo luktelt – jis žinąs, ko galima būtų apie tai paklaust. Nusiperka cartoliną postale Italiana ir rašo Vilniun dr. Basanavičiui (nežinodamas B. adreso, per Lietuvos ūkininko redakciją):

Gerbiamasis Tamsteli! M. Gorki interesuojasi ir klausė manęs – ar yra lietuvių tautiškos dainos verstos į  rusų kalbą? Aš jam tikro nieko negalėjau pasakyti. Rasi, tamsta parašytum man – ar yra vertimai ir kur galima gauti, kuriuose metuose išleistos Juškos dainos? Lieku su tikra pagarba
KonstJasiukaitis
Adresas: S^r C. Jasiukaitis / Capri (Napoli) / Italia [LLTI BR, F2-1033]

1910-03-26 [pagal Grigaliaus kalendorių] išsiųsta carte postale Vilnių pasiekia 1910-03-18 [pagal Julijaus kalendorių], per savaitę. Greičiausiai Jasiukaitis apšvietė Gorkį apie lietuvių liaudies dainas rusiškai, nes ant gauto atvirlaiškio dr. B. užsirašė, ką reiktų pranešt: Jonas Juška 1867-ais 33 dainų vertimus paskelbęs, Vsevolodas Milleris ir Filipas Fortunatovas 1872-ais dar 100; pridūrė ir dvi vokiškas nuorodas – Nesselmanno 1853 ir Franzo Tetznerio 1903. — Nieko čia tokio, nors va žiūrint TV – yra ką prisimint. — Įdomus to Konstantino Jasiukaičio likimas: 1906-ų rudenį Vilniaus kalėjime pasėdėjęs (už pacifistinį „Kareivio pasakojimą“), 1907–1912-ais po Europą pasiblaškęs; pakariavęs; paskui apsiraminęs, iš revoliucingo socialdemokrato tarnautoju (ligonių kasos direktorium) tapęs; galų gale ant pašto ženklo įamžintas – simboliniu personažu virtęs →
(Romualdas Budrys 2004-ais, minint spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo 100-metį, Žmuidzinavičiaus „Per kiaurą naktį“ epochos simboliu yra pavadinęs, nors pats paveikslas niekaip su spaudos draudimu nesusijęs; eskizas tapytas žiūrint į kartais nakčiai dailininko nuomojamame bute likdavusį Konstantiną Jasiukaitį [Literatūra ir menas, 2004-03-26, p. 15; rašinio citatoj iš 1961-ais išleistų A.Ž. atsiminimų Paletė ir gyvenimas pavardė Janulaitis – korektūros klaida; knygoj, p. 104, gerai: Jasiukaitis.] — 1948-ais ir 1959-ais jo Raštai išleisti, 1969-ais ir 1984-ais – rinktinės; nepriklausomybės laikais juo, regis, nieks nesidomėjo; nebent koks Naujosios kairės atstovas ar atstovė susidomėtų, bet kad tarp jaunųjų literatūros tyrėjų tokios pažiūros gal nepopuliarios; įdomi ta praeito amžiaus pradžios literatūra, kad ir kaip tuolaik sklandžiusių gyvenimo pertvarkymo idėjų atspindys, tarkim; Jasiukaitis šiuo požiūriu būtų labai „dosnus“.)
P.S. 2006-02-24 per knygų mugę pristatant pirmąją Paulinos Pukytės knygą Jų papročiai (2005), buvau prisiminęs Jasiukaičio feljetonų ciklus „Kitažemio laiškai iš Rusijos“ ir „Prašaliečio laiškai iš Rusijos“, kurie ėjo Chicagoj leidžiamoj Lietuvoj 1906–1908 metais. Dabar žiūrėdamas į Žmuidzinavičiaus paveikslą drįsčiau spėt: kodėl Jasiukaitis rašė per naktį nepakeldamas akių? – todėl, kad vėlavo išsiųst Amerikon tekstą (kas savaitę vis naują reikėjo parašyt).