(950) Trečiąkart Mačernio ir apibendrinimas

Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė savo darbo trečią dalį (čia pirma, čia antra). 

Ar tikrai Vytautas Mačernis – lietuvių literatūros klasikas?

Beversdamas laikraštį Žemaičių Prietelius bei žurnalą Ateitis ir ten kai ką plačiau nespausdinto iš Vytauto Mačernio kūrybos suradęs, įsibyzinau ir suįžūlėjau: nusprendžiau sulyginti Kazio Bradūno sudarytą ir 1961 metais Amerikoje išleistą Mačernio Poeziją su 1990 metais jau Nepriklausomoje Lietuvoje išėjusia Vytauto Kubiliaus parengta knyga Po ūkanotu nežinios dangum. Lyginau ne tekstologiniu požiūriu (kuo panašūs ar skiriasi atitinkami autoriaus kūriniai viename ir kitame leidime), o labai paprastai: ar visi Bradūno sudarytoje Poezijoje publikuoti Mačernio eilėraščiai pateko į Kubiliaus parengtą knygą.
Paaiškėjo štai kas:

(a) Poezijoje eilėraštis „Į viršūnes!“ publikuojamas visas, o Kubiliaus parengtoje knygoje jis „pergnybtas“ per vidurį – tepakliuvo tik pirmoji pusė (apie tai jau rašyta).
(b) Po ūkanotu nežinios dangum nėra dviejų Mačernio eilėraščių tuo pačiu pavadinimu – „Prisikėlimas“ (apie tai irgi rašyta), Bradūno parengtoje knygoje vienas iš jų yra („Šį vakarą man taip ramu ir gera...“).
(c) Kubiliaus parengtoje knygoje nėra eilėraščio „Malonė“, esančio Poezijoje (p. 142):

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
Šarnelė, 1942.VIII.5

(d) Po ūkanotu nežinios dangum trūksta ir eilėraščio „Mergaitė ir žiedai“ (Poezija, p. 152–153):

Kai Tu buvai visai jaunutė
Ir prie Pirmos Komunijos ėjai,
Baltų žiedų nešeis rankutėj
Ir ant galvos vainiką, žydintį žaliai.

Dabar, pasilgus mylimo bernelio baisiai,
„Ar myli jis“, buri su baltu žiedeliu,
Ir kai tekėsi, prie altoriaus eisi,
Tu slėpsi veidą tarp gėlių.

Išjojančiam į karą rožės žiedą
Prisegsi švarko atlape.
Ir tarp gėlių daržely atsisėdus,
Gedėsi kritusio kare.

Ir žydinčių neužmirštuolių prisiskynus,
Pabersi prie jo foto verkdama.
O rožių didelis gėlynas
Žydės jo atminimui kapuose.

Bet skausmo nepakėlus – o dažnai taip būna –
Išeisi į anapus Tu mirties keliais,
O artimi negyvą, šaltą Tavo kūną
Baltais žiedais apskleis.
Šarnelė, 1943.IX.10

Išvados ir klausimai
Mėgėjiškai pasižvalgius po kai kuriuos spaudinius paaiškėjo, kad Lietuvoje išėjusiose Vytauto Mačernio knygose vis dar nėra publikuoti šie jo tekstai:

• Eilėraščiai „Prisikėlimas“ („Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas...“; 20 eilučių); „Naktis Tėviškėj“ (20 eilučių); „Lietuva“ (20 eilučių); „Prisikėlimas“ („Šįvakar man čia taip ramu ir gera...“; 20 eilučių); „Malonė“ (8 eilutės); „Mergaitė ir žiedai“ (20 eilučių) bei pusė „Į viršūnes!“ teksto (16 eilučių). Iš viso šeši su puse eilėraščio (124 eilutės).
• Straipsniai „Vysk. Motiejus Valančius“, „Simanas Daukantas“, „Prel. Mačiulis-Maironis“, „Dionyzas Poška“, „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, referuojamoji informacija „Žemaitijos moksleivių meno vakaras“ bei dvi anotacijos – Alfonso Sušinsko knygos katalikiškajam jaunimui Maršas Jaunystei ir antologijos Žemaičiai.

Tokios išvados. Dabar klausimai:

• Kuriai save gerbiančiai, civilizuotai tautai nerūpi, ką jos geriausi poetai iš tikro yra parašę? O ne tik apytikriai? Ir kuri nesididžiuoja kruopščių kruopščiausiai, su visu atsakingumu ir didele meile parengtais ir išleistais savo genijų Akademiniais Raštais? – Būkime drąsūs, atviri ir laisvi: Vytautas Mačernis yra pasaulinio talento poetas. Šito vidinio jausmo ir estetinio įsitikinimo vedami, per daug nesižvalgydami į visažinius šonus ar „autoritetingus“ viškus, ir elkimės: kalbėkime ir dirbkime.
• Kodėl vieniems rašytojams su jų Raštais mūsuose sekasi, kitiems nelabai, o tretieji išvis nesulaukia jokio dėmesio? Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta: atsiranda ar ne žmogus (žmonės), kuris nesavanaudiškai, grynai iš vidinių paskatų ir pasišventimo lietuvių raštijos tarnystei kraunasi sau ant pečių šitą naštą. Sekėsi Baliui Sruogai (tarnystės paeiliui ėmėsi Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, Neringa Lašaitė-Markevičienė), Vaižgantui (Vytautas Vanagas), Simonui Daukantui (Giedrius Subačius ir Roma Bončkutė), Motiejui Valančiui (Birutė ir Vytautas Vanagai), Antanui Baranauskui (Regina Mikšytė), Samueliui Boguslavui Chylinskiui (Gina Kavaliūnaitė), Maironiui (Romas Adomavičius), Vincui Mykolaičiui-Putinui (Irena Kostkevičiūtė), Salomėjai Nėriai (Viktoras Alekna), Silvestrui Gimžauskui (Paulius Subačius) ir kt. – O Vytautui Mačerniui? Po Vytauto Kubiliaus parengtos ir 1990-ais išleistos knygos Po ūkanotu nežinios dangum – per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų – Mačernis buvo vien tik eksploatuojamas: jo eilės, jo tragiškai nutrūkęs gyvenimas, jo profilis, žvilgsnis… Ir niekaip, nė per nago juodymą, neatsilyginta. Minios gerbėjų ir nė vieno pasekėjo…

Reiktų kaip nors reaguot į collegos pasvarstymus, pritart, bet kad tik tokios šonan krypstančios mintys ateina į galvą: (a) su x autorium ir jo „sekėju“ – kaip su kirviu ir kotu, – jie turi atitikt viens kitą, tad arba atsiranda, arba ne; mūsų norai ar pageidavimai vargu ar gali ką nors padėti; (b) keli Mačernio tekstai, nepapuolę į knygas, manyčiau, nėr didelė problema; jo svarbiausieji tekstai yra tų, kurie domisi poezija, mintiploty; jei reiktų nurodyt problemą, atkreipčiau dėmesį į tai, kad žemininkų kūrybos panoraminiam vaizde trūksta Leono Švedo sonetų, rašytų tuo pat laiku kaip ir Mačernio, ir Pranutės Aukštikalnytės ciklo Skausmo valandos, kuris „kalbasi“ su Vizijom. (Tokia nelabai realistiška svajonė buvo šmėkštelėjusi: o jei kuri nors iš mėgstančių poeziją aktorių pasirengtų ir viešai bent kelioms skirtingoms auditorijoms perskaitytų šį ciklą?)
P.S. (2019 IX 10; popieryne užtikau; dera užfiksuot) 1991-ais Naujojo Židinio nr. 6 buvo VytM jaunėlės sesers Valerijos atsiminimų apie brolį ir Po ūkanotu nežinios dangum recenzija, rašyta Aldonos Kruševičiūtės. Rašinio pabaigoj autorė nurodė, kad knygoj trūksta VytM str. „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, eilėraščio „Į viršūnes“ pabaigos, taip pat eilėraščių „Mergaitė ir žeidai“ bei „Malonė“ (pastarąjį visą pacitavo nurodydama, kad rankraštis – Telšių kraštotyros muziejuj).