(945) Susieji – ir [pagalvoji: šiaurė gali būt ne tik geografinė sąvoka], xxix

Petras Dirgėla, kalbinamas Viliaus Bartninko:

[...] Skandinavų poezijos ir prozos yra puikios. Hamsunas...
Jūs apskritai mėgstate šiauriečius.
Man būdingas šiaurietiškumas. Toks rūstus. Neleidžiu skaitytojui apsiverkti, nesistengiu sugraudinti. Reikia susivokti rūsčiame kalbėjime tokiu veidu, kad sprogsta ir plyšta krūtinė nuo emocinės įtampos, bet eina. Jeigu tu gali pravirkdyti skaitytoją, padaryti jį emociškai priklausomą nuo savo idėjos, tuomet sustok. Neturi teisės to daryti kaip koks egzorcistas. Dažnai rašytojas nežino, kur jo idėjos veda. Jis nėra skaidrus. Kaip tuomet gali kitam ką įbrukti? Aš visą laiką rūstinau sakinius. Dėdavau tašką ten, kur reikėdavo suvirpinti širdį. Pasakau ir dedu tašką. Jausmas yra, bet jis užspaustas, užslėptas. (Apie Karalystę, 2016, p. 81)

Ir prisiminė gabaliukas iš Matildos Olkinaitės (1921–1941) dienoraščio:

1940 IX 04 [...] [Sally Salminen] „Katryną“ [2 dalys, 1939] paskaičiau. Autorės vardą keletą kartų įsidėmėjau, bet vis pamirštu. Man patinka tokios knygos – šiaurės rašytojų. Iš jų dvelkia sveikas šaltis ir jėga. Aš vertinu knygoje vidinį optimizmą. Tai pastebima pas sveikos dvasios kūrėją. Knygoje galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu.
Kada kūrėjas tiki žmogumi ir jame rusenančia dieviškąja ugnimi, jis ir didžiausioj kančioj, pats, galbūt to ir nejausdamas, išveda šviesų, tik subtiliam skaitytojui pastebimą optimizmą. (Prie Nemunėlio, 2008, nr. 1, p. 43)

(Neseniai praplaukė žinia, kad Lietuva – Šiaurės Europos valstybė. Bet šiaurietiškumas gal net labiau mentalinė negu geografinė sąvoka? Ir Dalia Grinkevičiūtė – šiaurės rašytoja, šiaurės mažąja raide? Lietuviuose prie Laptevų jūros rašoma apie tai, kas dėjos Šiaurėj, didžiąja raide, bet apie tai gali būt rašoma nebūtinai šiaurietiškai; šiaurietiškai – tai taip: „galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu“?)

(641) Visiškai tarp kitko: dar viena literatūrinė premija

Stasio Krasausko paišytas
Eduardo Mieželaičio šaržas
(Šluota, 1969, nr. 19)

Kad įsteigta Eduardo Mieželaičio premija, perskaičiau Literatūros ir meno kronikoj dar prieš atostogas (tingiu ieškot tikslios nuorodos, tikrai ne anksčiau negu rugpjūtį buvo paskelbta). T.y. prieš atostogas.
– Aišku, ne Santakoj, kukliau, nelygintinai kukliau, netoli Paberžės, šalia namelio ant vištos kojelės, pavėsy įsitaisęs, skaitydamas Knuto Hamsuno biografiją – kartkartėm pailsindamas akis, kai ką padarydamas (pvz., surinkdamas krituolius) – pasvarstydavau (premijos nuostatų neskaitęs), ką va imčiau ir pasiūlyčiau šitos ką tik įsteigtos premijos vertinimo komisijai kaip kandidatą. (Per daug tų premijų, taip, per daug, bet ne mano valioj naujų steigėjus sustabdyti.)
Svarsčiau neperskaitęs, už ką ją, tą premiją, ketinama skirt; pradėjęs skaityt Vilniuj, interneto ryšį turėdamas, nuostatus (projektą, bet tikriausiai jis toks ir buvo patvirtintas), pradžioj jaučiaus visai ramus:

3. Premija teikiama spalio mėnesį kas penkeri metai pradedant nuo 2014 metų – poeto Eduardo Mieželaičio jubiliejinių gimimo metinių proga.
4. Premijos dydis 5000,00 (penki tūkstančiai) litų. Premija skiriama iš Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (toliau – savivaldybės administracija) biudžeto asignavimų.
5. Premijos teikimą organizuoja savivaldybės administracijos Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyrius.
6. Premija skiriama už grožinės literatūros knygą, išleistą per penkerius kalendorinius metus po paskutinės premijos įteikimo.

O va kitą nuostatų punktą skaitydamas ir sutrikau:

7. Knyga turi atitikti šiuos reikalavimus:
7.1. tematikos: kūriniuose kalbama apie Lietuvą, jos dabartį ir praeitį, gamtą ir kultūrą, žmogaus egzistencines problemas;
7.2. meninės raiškos: kūriniuose turi būti laikomasi tradicinės lietuvių poetikos normų;
7.3. etikos: kūriniuose išlaikoma pagarba humanistinėms vertybėms.

Ne, čia ne Mieželaičio premijos nuostatų punktas; E.M. buvo suvokiamas, gal ir tebesuvokiamas kaip tradicinės poetikos, neoromantikų tradicijos, kuria pradžioj pats rėmėsi, ledlaužis, dominuojančios tradicijos transformatorius, o pagal nuostatus – tęsėjas-tobulintojas? Ir dėl tematikos – egotistinės temos buvo jo kūryboj svarbiausios/aktualiausios (aišku, tą laiką turint galvoj)? – Arba aš iš esmės nesu perpratęs Mieželaičio. – Ai, bet ką čia įsivaizduojamai diskutuot su valdininkais; beviltiška.
Teisybė, vos neužmiršau, kam būčiau siūlęs skirt E.M. premiją; du pretendentu:

• Žilvinas Andriušis, parašęs antiromaną Onirikonas (2013), ir
• Jonas Jackevičius, išleidęs eilėraščių rinkinį Vilnonis bliovikas (2013);

– mano suvokimu, tikrai verti būtent E.M. premijos nominantai.