(951) Pakeliui į darbą, v: ech, tas jaunatviškas maksimalizmas

Naujojo Židinio-Aidų pirmam šių metų numery – ir Vilniaus Universitete istoriją studijuojančio Antano Terlecko (to Antano T. anūko) straipsnis „Suvokti Lietuvą: kaip Marcinkevičiaus mitas tapo politiniu?“ (Pirmam sakiny JustM pavadintas naujausių laikų Palemonu. Nežinau, vargu ar tokios paralelės su mitiniais personažais ką nors atskliaudžia, veikiau priešingai – dar vienu kultūriniu luobu aplipdo konkretų istorinį asmenį ir jo kūrybinę veiką.)
Įrašo pavadinime užfiksuotas atodūsis išsprūdo baigiant skaityti tekstą:

Apie jį kalbėti nereikia [manau, turėjo būt: kalbėti reikia ne] dėl siekio sugriausti tam tikrus mitus ir net ne dėl Ranke’s puoselėto idealo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Apie Marcinkevičių reikia kalbėti, nes jis padeda geriau suvokti Lietuvą. Naujosios, daugirdiškai tariant, kompromisinės Lietuvos [anksčiau buvo cituota Tomo Daugirdo mintis, kad Sąjūdis buvęs kompromisas demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros, NŽ-A, 2016, nr. 3, p. 23] sąžine tapo Marcinkevičius – vien šis faktas yra reikšmingas ir iškalbingas: tauta „išsirinko“ sąžinę pagal save. [...] Vis dėlto neapleidžia įsitikinimas, kad savo sąžine pripažinusi Bronių Krivicką, tauta žengtų didžiulį žingsnį į priekį. (p. 33)

Ech, tas jaunatviškas maksimalizmas, tie kilnūs norai! Gražu. Bet kai laiko pagadintu protu pagalvoji, na kas norės „rinktis“ kompromisų nepripažįstančią sąžinę, kuri nuolat priekaištaus, o ne supratingą ir guodžiančią? Nebent visiškas mazochistas, o tokių ne tiek jau ir daug.
P.S. Žodžių junginį Lietuvos sąžinė (nelabai norom) esu pavartojęs įraše apie Kęstučio Genio eilėraštį. Dabar išeinančiuose 7 klasės lietuvių literatūros vadovėliuose, parengtuose pagal naują programą, skirsny apie Sąjūdį Genio ir Marcinkevičiaus eilėraščiai – greta, ir jokių pasvarstymų, kuris „svarbesnis“ buvęs. Manau, gerai. Mums, kurie tą okupacinį laiką suvokiame kaip savo asmeninę praeitį, regis prasminga įtikinėt kitaip manantį, esą tas, anas ar trečias, ar ketvirtas turėjo daugiau įtakos, buvo svarbesnis, doresnis etc. O gimusieji XXI amžiuj, kuriems anas laikas jau istorija, manau, nelabai suvokia ir net norėtų gilintis į mūsų varžybų prasmę. Težino, kad ir tas, ir anas, ir trečias prisidėjo prie nepriklausomos valstybės atkūrimo, ir to visai gana. Na kam jiems anų santykių aiškinimaisi? Jie savo problemų turi ir turės, tesvarsto, ką patys gali ar nori padaryt ar ko nedaryt.
P.P.S. Terlecko straipsny cituojamas ir praeitą pavasarį delfy.lt skelbtas Valentino Sventicko rašinys „Apie Justiną Marcinkevičių: kas pameluota ir kas neperskaityta“. Prisiminęs tą tekstą, prisiminiau ir vieną tuolaik kilusį ir tebetupintį galvoj klausimą. VS rašė:

Su didžiausia nuostaba turiu konstatuoti, kad nėra perskaitytas vienas svarbiausių tekstų, atskleidžiančių XX amžiaus gyvenimo tikrovę Lietuvoje. Tai Just. Marcinkevičiaus autobiografinė esė „Taburetė virš galvos“, išspausdinta jo knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Taigi tebėra neperskaityta, kaip kritiškai jis pats vertino savo ankstyvąją kūrybą ir kad prisipažino apie šešiasdešimtuosius metus buvęs „ideologinėje tamsoje“.

Skaičiusiam minėtas knygas nėr priežasties susigėst, tik paklaust – kad ir retoriškai – noris: „Taburetė virš galvos“ paskelbta su kupiūrom; kada galima būtų tikėtis perskaityt visą tekstą? Dabar tai dukrų apsisprendimo reikalas.

(905) Eilėraščių istorijos, i: Kęstučio Genio „Prarastos naktys...“

pakeliui į darbą:
LLP reklaminis lipdukas ant Žirmūnų tilto turėklo

Lietuvos liaudies partija per rinkimus tesurinko 1,01% balsų, jos pirmininkas Rolandas Paulauskas Kaune, Centro-Žaliakalnio apygardoje, 3,84% (už jį balsavo 738 rinkėjai); nelabai ką padėjo mėginimas primint, kad R.P. Sąjūdžio laikais dainuodavo „Pabudome ir kelkimės“. Nekoks jo balsas, ir melodija nelabai, esmė – žodžiai, o jie ne Paulausko, – Kęstučio Genio. Nežinau, tas savinimasis, bent man, švelniai tariant, labai jau negražiai atrodo. (Kas jis per politikas, manau, tiksliai yra įvardijęs a.a. Algirdas Patackas.) — Genys prisimintinas.
— Nemune, kai dar ėjo kaip žurnalas, buvo tokia rubrika „Įstrigo ir įsiminė“, prie kurios priduriama pavardė – kam. 2003, nr. 11/12 – Dovilei Zelčiūtei:

O dabar – šuolis į, rašytojų akimis vertinant, visiškai neprofesionalią kūrybą, kuri man ne mažiau svarbi, pasilikusi atminties saugykloje kaip raktas, kodas, atveriantis duris į aną laiką, kai augau. Kai tylomis, net nepasveikinę artimiausių kaimynų, labai vėlai, 23 valandą, sulaukę, kol tėtis grįš iš tą vakarą vaidinamo spektaklio „Bolševikai“, sėsdavom prie kūčių stalo. O po kelių dienų teatre „draskydavosi“ Kęstutis Genys, beprotiškai drąsiai, savižudiškai naiviai ir desperatiškai atvirai deklamuodamas savo eiles. Už šitą siautėjimą retkarčiais, bet reguliariai būdavo pakviečiamas į saugumo komitetą, kur savo eilėraštį, paslaugiai tautiečių užrašytą ir komiteto darbuotojams atneštą, jam reikdavo garsiai perskaityti ir po juo pasirašyti. Kai reikėjo pasirašyti po tuo metu itin drastišku antisovietiniu eilėraščiu „Prarastos naktys...“, kurį kažkas iš vakaro buvo pristatęs, o pasirašyti, vadinasi, pripažinti, kad eilės – tavo, Kęstutis perskaitė ir supyko. „Net užrašyti teisingai ir tiksliai nepajėgė, čia – su klaidom, netikslu!“ Paėmė švarų lapą, užrašė tikslų variantą ir pasirašė. Na, žinoma, po to laukė gėdinimų, gąsdinimų, net grasinimų kruša, su visomis nuožmiomis pasekmėmis, svarstymais jau savajame dramos teatro kolektyve, kaip tada vadinta. Gelbėjo teatralai, kolegos, tuometinis teatro direktorius R[omualdas] Tumpa. Kęstutis nujautė, žinojo, kas dirba tą juodą darbą, yra ir man sakęs tų žmonių vardus ir pavardes. Varge varge... [ Iš sūnaus Gintauto atsiminimų galima šį tą išsiaiškinti.] Ir pats nė kiek nesisaugojo, galbūt netgi sąmoningai provokavo konfliktą, nes duso nuo konflikto savyje, nes tiesiog sirgo, neprisitaikydamas gyventi savo mylimoje, jo lyrikoje apdainuotoje (čia būtent tinka šis žodis) tėvynėje, tapusioje tautai sovietiniu kalėjimu. Pertvarkos metais K. Genio – poeto, šauklio – populiarumas buvo pavydėtinas. „Vaga“ žaibiškai išpardavė pirmą kartą valstybinės leidyklos leistą nemažą poezijos knygos tiražą [„Vaga“ tik K.G. mirties metais, 1996-ais, išleido jo rinktinę Po svarstyklių ženklu; spėčiau, D.Z. prisiminė Kaune „Varpo“ 1990-ais išleistą rinkinį Lietuva – tai sąžinė 5000 egz. tiražu]. O man ir dabar skamba ir skamba vieno eilėraščio tekstas, girdėtas iš paties autoriaus dešimtis kartų. Įtaigiai gomuriniu „tamsiu“ balsu deklamuodamas, nuolat pabrėždamas priebalsį „r“, darydamas dideles pauzes ir žvelgdamas kiaurai tavin, Genys kartodavo „Prarastas naktis...“ įvairiausiuose sambūriuose, žūtbūtinai apsisprendęs, naiviai, bet šventai ragindamas atsimerkti kitus, ieškodamas sąlyčio su bent kiek artimesne siela, ieškodamas saviškių.

Prarastos naktys – naktys bemiegės –
Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigės.

Kranksi pakirdę varnai iš ryto –
Veidas pajuodęs, akys įkritę –
Kas mane šaukia – neša ir neša,
Kieno tas kraujas – lašas po lašo?

Kieno ta žemė – žemė prakeikta –
Pirkta, parduota už pigų daiktą?
Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą –
Šitokią gentį – į gedulo rėmą?

Tėviške mano! – Pirčiupio kraujas –
Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
Kelias į Ablingą – Tavo Golgota –
Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.

Laidoja – laidoja – gyvą dar gyvą –
Gyvi lavonai naktį vėlyvą –
Obliuoja karstą, įkapėm rėdo,
Laidoja naktį, nes dieną gėda. (p. 15–16)

Nemanau, kad daug prasmės skelbt nominacijas à la „Lietuvos sąžinė“, bet jei kam reikia, tebūnie; rimčiausias kandidatas, iš esmės žvelgiant, galėtų būti būtent Kęstutis Genys (sąžinė juk turi priekaištaut, o ne guosti).