(580) Užparaštė, lxxxvi: iš Marcinkevičiaus skaitymo

Rašytojų sąjungos leidykla praeitąmet išleido Valentino Sventicko parengtą dar neskelbtų Justino Marcinkevičiaus poetinių, ikipoetinių ir kt. tekstų rinkinį Iš natūros.
Išsirašau eilutes:

pasigailėk manęs silpnybe mano
kad užsiauginau tave galingą (p. 15)
----------------------------
knyga ant stalo – taigi, gyveni (p. 17)

Ir visą eilėraštį (p. 14):

kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atdaros šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
2008

Taip, M-čius – namų, naminis par excellence poetas; tikrai ne priemenės (gal Geda priemenės, vis tarp pasaulių šmirinėjantis?); ir ne lauko – M-čiaus laukas išgyvenamas namuos prie rašomojo stalo priešais langą (gal Čigriejus vadintinas lauko poetu? gal dar ir Strielkūnas?).

Valentinas Sventickas šio J.M. rinkinio baigiamajam akordui parinko dvi paskutines vad. rudojo sąsiuvinio mintis. Užkabino priešpaskutinė:

Jeigu Lietuvoje nebūtų tiek vargo – ji seniai būtų praryta pasaulio. Jo švelnus gomurys dar bijo mūsų ašakų... (p. 130)

Istoriosofinė įžvalga, apgalvotina.
(1) Priešprieša: Lietuva vs pasaulis; mes ir – ne kiti, o kìta; mes esame potencialus grobis – pasaulio grobis. Jei norime išlikti, turime būti kuo vargingesni?
(2) Ar nepervertiname savęs manydami esą jau taip geidžiamas kąsnis? Ar nedemonizuojame to pasaulio, kuris sykiu regisi esąs alkanas grobuonis, bet švelniagomuris?

(579) Visiškai tarp kitko: apie bažnytkaimius apskritai, konkrečiai – apie Šešuolius

Kažkada pagalvojau: o kaip angliškai bažnytkaimis? Kaip ir spėjau, žodynas (tas žalias, Piesarsko ir Svecevičiaus, 1979-ų) perteikia ne prasmę, o reikšmę: village (with a church). – Nieko panašaus! Bažnytkaimis – tai ne kaimas, kuriame stovi bažnyčia; kaimai neturėjo bažnyčių, nebent kapinėse – koplyčią, kur galėjo būt aukojamos ir šv. Mišios.
Nedidelis miestelis – miestas, pamažintas kvadratu (arba kaimas, sureikšmintas/padidintas kvadratu); manau, visai arti prasmės (juk yra: story, short story ir short short story [less than 1,500 words]; gretinant prozos atmainų apibūdinimus). – Small small town (kad ir keistai angliškai kalbantiems tai skambėtų; nepriminus short short story).
Ir prisiminiau a.a. dailininką Audrių Puipą (beje, iliustravusį Rimanto Šavelio Tadą Blindą); jo piešinius; bet gal aiškiau Alfonso Andriuškevičiaus tekstą apie Puipą, pavadintą „Umberto Eco apie Audrių Puipą“, to teksto antrąją tezę:

2. Bažnytkaimis – tikrasis labirintas. Tokia antroji tezė. Mat tiek romanui, tiek paveikslui reikia metafizikos. O metafizika, tai, tiesą sakant, klausimas, kas kaltas. Pagaliau juk tatai – ir detektyvo klausimas. Vadinasi, ir metafizika, ir detektyvas, ir geras dailės kūrinys privalo būt spėlionių labirintas. Nesu (čia kalba Eco) regėjęs painesnio labirinto už Šešuolius! Ir apskritai – bažnytkaimiai... Juk čia susiduria tiek tekstų, šitiek visokių kodų! Degradavusi bajorija ir degradavusi valstietija; žagrė ir svarstyklės; elektra ir kiaulės viduriai. O prie kiekvieno išėjimo (durų, lango, perspektyvos) – tai vagis, tai apgavikas, tai milicija. Ir šūsnys visokiausio šlamšto (kaip gerai, kad jis neišmestas). Tikrų tikriausias eklektiško pasaulio (o pasaulis visuomet eklektiškas: jame yra žmogus ir dviratis, krikščionybė ir islamas, komunistai ir laisvės lygos) modelis. Paišykite bažnytkaimių gyvenimą, kaip daro Puipa. Ir pataikysit ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai pirštu į akį. (ŠA, 1991-07-17, p. 3; cituot a.a. iš popierinių ŠA – koks malonumas!; tas suspaustas šriftas, kad kuo daugiau teksto tilptų į savaitraščio puslapius; priešingai negu dabartinis polinkis „pripūsti erdvės“ .)

P.S. Kaip viskas susipynę! (Plg. kad ir šitą įrašą.)

(578) Visiškai tarp kitko: apie progines monetas ir kt.

briaunoj įrašyta „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“
dail. Tadas Žebrauskas ir Giedrius Paulauskis
(tiek – pirmąją eilutę, na, gal dar ir antrąją – dauguma ir težino)

dail. Mindaugas Gribauskas
(rašalinė, plunksna, kurių nieks ant rankraščio nededa [!], atversta knyga –
ar dar ką nors neįdomesnio, t.y. trafaretiškesnio buvo galima sugalvot?
be to, mano supratimu, visko – ir vaizdų, ir tekstų – per daug šitam ženkle)

Šiandien LLTI bus pristatyta jubiliejinė moneta, skirta Donelaičio 300-mečiui.
Ir kilo toks klausimas: kaip jubiliejinės monetos atrodys, kai/jei ir Lietuvoj bus euras?
Dėl averso viskas aišku, o reverse? Teks nurodyt juk vertę eurais; o kaip Vytis?
----------------------------
Negausiai į tą pristatymą žmonių susirinko. Be tų, kurie turėjo dalyvaut, ir fotografų (žurnalistų nepastebėjau, ir kam jiems vargintis, jei el. paštu gaus pranešimą apie tai, kas vyko), iki 15 nepavyko suskaičiuot.
Teisybę pasakė dail. Žebrauskas: jei jaunumenė ką nors žinos apie Donelaitį, tai turėsim dėkot „Liūdniems slibinams“ (pridurčiau: arba Rolandui Kazlui, įskaičiusiam Metus ir dar spektaklį sukūrusiam). Klausytis lengviau negu skaityti.
[Monetos de visu ir taktilinis pažinimas teikia malonumo; LLTI biblioteka irgi gavo dovanų.]
--------------------------
– Ką parašė Donelaitis?
– Žodžius „Liūdnų slibinų“ dainai.
Manau, jei „Klausimėlis“ būtų filmuojamas šįmet, tikrai toks atsakymo variantas būtų išgirstas.

(577) Dėl juoko: „Stasė savo padarys“, o —vg— tikriausiai ne

Svarbiausia turėt atsargoj smogiamąją citatą, kuri skaitantiesiems trinkteltų per galvą: va šito tai tikrai nesitikėjau! – atkapstei tokią, kad negalimas atvejis būtų nepritrenkti. – Ne, tai nebus Marxo-Engelso-Lenino-Stalino, ne Nietzschės ar Schopenhauerio, ne Donelaičio ar Maironio, net ne Marcinkevičiaus ar Gedos citata. – Akmenės rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkio karvių melžėjos Stasės K. citata.
Žvelgiu į savo tinklaraštį ir suvokiu: jokių laimėjimų nebus, tik daugmaž tas pat. Tas pat buvo ir Stasei K. iš „Jaunosios gvardijos“ kolūkio, ji tarp savų geriausia (jau šeštus metus), primelžia daugiausia, va 1960-ais primelžė po 2707 kg pieno iš karvės, bet... rezultatai negerėja:

– Galėjau pasiekti geresnių rezultatų, jeigu būtų buvusios sudarytos geresnės sąlygos pieno išmilžiui didinti. Nekokia buvo ganykla. Toje pačioje ganykloje karvės ganomos kelinti metai. Ir gerai įžėlusią žolę savo išmatose jos nenoriai ėda. (Pergalės vėliava: Lietuvos KP Akmenės rajono komiteto ir rajono darbo žmonių deputatų tarybos organas, 1961-01-28, p. 1)

– Kodėl „Stasė savo padarys“, o —vg— greičiausiai ne?
– Dėl to, kad Stasė K. „Jaunosios gvardijos“ kolūkio valdybai patarė pakeist karvių ganyklą. Ganyt, kur ne taip prišikta. Ir SSKP XXII suvažiavimo garbei įsipareigojo 1961 metais vidutiniškai iš kiekvienos karvės primelžt po 3000 kg pieno.
O —vg—? Ganos toj pačioj pievoj jau penkti metai. Tad jokie laimėjimai horizonte jam ir nešvysčioja.

(576) Visiškai tarp kitko: apie Janonį

Vlado Drėmos medžio raižinys
(sovietmečiu nenutampytas)

Šiom dienom, kai pasnigę, šalta ir saulėta, darbo dienai artėjant į pabaigą, saulė ima taip pliekst į akis, kad net Julių Janonį prisimeni:

Kur pažvelgsi, visa balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

Vos ne apakintas imi ir pagalvoji: viena vertus, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, laimingas revoliucionierius, nesulaukęs revoliucijos įvykstant; išeina su tikėjimu ir viltim, kad jei tai, kuo tiki, įvyks – bus įstabu (mintis iš atsisveikinimo laiško gerbiamiesiems draugams ir gerbiamosioms draugėms [personalinis kreipinys: garbusis drauge]):

[...] jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizduoti tų įstabių visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą.

Rašyta 1917-05-30; laiškas draugams baigiamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė socialdemokratija!“; Aleksai-Angariečiui: „Linkiu juo greičiausio socialės revoliucijos įvykimo“. Revoliucinė socialdemokratija šiuo atveju = Rusijos socialdemokratų darbininkų partija; būtent tuo laiku, 1917-ų pavasarį, galutinai suskilusi į bolševikus ir menševikus.
Teiginys iš 1918-ais Voroneže išleistų jo Eilių įžangos: „netekome, kada mes tikėjomės susilauksią iš jo tikrą, galingą proletarų poetą“. Tikėjosi susilauksią. Nors kur čia rasi aiškiaregį, kuris pasakytų, kaip J-nis būtų reagavęs į konkrečiai įgyvendinamą proletariato diktatūrą po bolševikų įvykinto perversmo. Ar empatiją, užuojautą skriaudžiamam, teisingumo siekį būtų įveikęs tikslas, pateisinantis bet kokias priemones? (Beprasmiai svarstymai.)
Kita vertus, su numirusiu tavim jau gali daryt ką nori. Ir darė su J-niu ką norėjo, tiksliau – ko reikėjo. Ankstyvoji kūryba, kur nėra politinių šūkių, pakenčiama, bet tik kaip įžanga į „politinę poeziją“ su naujo tipo lyriniu herojum, kuriam būdinga marksistinė pasaulėžiūra (TLE cituojant). Vis kalama ir kalama apie pasaulėžiūrą, tarsi ji, o ne talentas galėtų lemt poezijos lygį. Manau, kvintesencinis Vito Areškos sakinys, kuriuo pradedamas J-nio Raštų (1981, p. 3) įvadinis straipsnis:

Julius Janonis – pirmasis marksistinės pasaulėžiūros lietuvių poetas ir pirmasis proletarinis lietuvių poetas, sąmoningai pasirinkęs revoliucionieriaus kelią ir savo kūrybą paskyręs proletariato kovos reikalui.

Kad neliktų nė menkiausios dėmelės, buvo griebiamasi net ikonografinių klastočių: Janonių šeimos nuotraukoj užtepama sesuo, atsidūrusi JAV (apie tai yra rašęs ir net abi nuotraukas, tikrąją ir retušuotąją, paskelbęs Leonas Peleckis-Kaktavičius). [Įduras, 2018 V 29: ne, nieks nieko netepė, tikra ta nuotrauka be vyresniosios sesers, žr. 1086 įrašą.]
Grįžus Lietuvon žodžio laisvei, mėginta kitaip pažvelgt į J-nį (prisimenu, buvo geras Rimos Pociūtės str. ŠAtėnuos, Virginijus Savukynas mėgino pažvelgt į J-nį kaip kilusį iš evangelikų reformatų šeimos). Bet tai, kas buvo pripūsta per sovietmetį, vargu ar bent vos vos išgaravo iš ką nors žinojusiųjų ar net mokykloj atmintinai išmokusiųjų „Kalvį“ ir kt., galvų. Jaunuomenė tokio poeto greičiausiai apskritai nežino, nebent gyventų Biržuos (ai, čia tikriausiai tas, kur paminklas prie turgaus) arba Šiauliuos (gimnazija jo vardu pavadinta).
— Taip, ko tik neprisigalvosi, kai saulė į akis spigina.

Prie keletą metų buvau Beržiniuos.
Paminklinis akmuo stovi kaip stovėjęs, šalia auga obelis, vasarinė, skanūs obuoliai.
O kitąpus keliuko – nykstanti liekana.
Tiksliai nežinau, tik spėjimas: 1986-ais, minint J-nio 90-metį, buvo nuspręsta, kad reikia atstatyt jo gimtąją trobą – bus ką parodyt per 100-metį (įrengtas memorialinis muziejus ir pan.). Pradėta, daug padaryta, bet – atėjo Sąjūdžio laikai ir viskas sustojo; dešiniam trobos gale testirkso betono stulpeliai, ant kurių turėjo gult lagės [gulekšniai juokingai skamba] grindims.
Kaip viskas atrodė 2009-ų vasarą – matyt nuotraukoj. Dabar vaizdas dar liūdnesnis, manau.

(575) Dėl juoko: Dauguvietis liko nepralenktas, bent kol kas

Skaitydamas jau senstelėjusią žinią, kad Europos kultūros sostinėj Rygoj bus pastatyta Richardo Wagnerio opera Rienzi, užkliuvau už gyvo žirgo:

[Danų režisierė] Kirsten Dehlholm Latvijos nacionalinėje operoje kuria modernią klasikinės operos versiją. Joje žiūrovai išvys ne tik solistus, chorą, baleto šokėjus, berniukų chorą, bet ir gyvą žirgą.

Beveik neabejotina, kad režisierė nieko nežino apie kolegą Borisą Dauguvietį, kurio prieš 90 metų, 1924-ais, pastatytoj Maironio dramoj Kęstučio mirtis kunigaikščiai į Valstybės teatro sceną įjojo žirgais; ir dar lydimi šunų; gyvais žirgais, gyvų šunų, – jei kas apie butaforinius pagalvotų [puiki novelė išeitų iš to, kas – įsivaizduotina – dėjos užkulisiuos prieš spektaklį].
Petrui Ruseckui, žiūrėjusiam premjerinį spektaklį, prasidėjusį 19:30 ir vykusį iki vidurnakčio, tie žirgai ir šunys priminė cirką, bet, pasirodo, jis klydo: tai buvo modernu, net labai.
P.S. Čia Rūtos Oginskaitės, mačiusios operą ir gyvą baltą žirgą Rygoj, įspūdžiai.

(574) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxiii

[Metų tikroj pabaigoj ir kitų pradžioj biblioteka turtėja: leidyklos ima dovanot po 3 egz. išleistų knygų, kurios galėtų pretenduot į kūrybiškiausiųjų 12-tuką. Nesikėsindamas nė į vieną egzempliorių tų, kurios bent teoriškai [mano suvokimu] gali ten pakliūti, kai kurias savaitgaliui prigriebiu pasiskaityt. Leidyklos „Žuvėdra“ vadovas praeitos savaitės pabaigoj atnešė savąją „duoklę“, tarp jų ir Gintauto Iešmanto Įvardijimus: Atsitiktines mintis. – Tolesnis įrašas remsis 1999-09-03 G.I. pastaba, p. 69; truizmas]:

– Buvo, kas pirmas pasakė: žmogus pasaulyje tik svečias.
– „Visi mes esame svečiai šitam pasauly“, – galvoj skamba Balio Sruogos Milžino paunksmės eilutė. – Ankstesnės, ikisruoginės lietuviškos, nežinau, nors tikrai buvo, ypač Baroko epochoj turėjo būt.
– Toks supratimas, be abejo, brendo per kartų kartas.
– Man atrodo, kad tai labai asmeniška, konkretaus asmens savivokos reikalas. Visada visokių yra.
– O dabar minimas apibūdinimas suvokiamas iki skausmo aiškiai ir kartojamas, kartojamas. Čia ne mokslas ir technika – ne taip paprasta atrasti ir sugalvoti nauja.
– Kam atrast? Užtenka užmiršt. Ir imi manyt šeimininkas, o ne svetys esąs. Nereikia nieko naujo ieškot. Tai, kad mūsų pridirbami darbai išnyksta, yra gėrių gėris, kad mes išnyksim – irgi gėrių gėris, – praeinančiam pasauly turi praeit.

Truizmai, taip, truizmai, beskaitydamas užsikrėčiau.

(573) Donelaitiana, iv: ką reiškia tas ganà?

Ilgai, net iki XIX amžiaus vos ne pabaigos, gyvavo tradicija ir literatūros kūrinių, ypač stambesniųjų, pabaigoj užfiksuot (dažniausiai lotyniškai): Finis.
Donelaitis poemos dalių pabaigoj užrašo: Ganà. – Formaliai žiūrint, tai turėtų reikšt tą patį kaip finis, t.y. dalies pabaiga. Bet kalbos jausmas šnabžda: truputį kita prasmė, tuolab LKŽ ganà reikšmė „pabaiga“ neužfiksuota.
Ganà – užteks (šiuokart), nors (jei reiktų) būtų galima ir tęst, pridurti. Tokia „dalinė pabaiga“ lyg sietųsi su sakytine, laisvesne, o ne rašytine, griežčiau formalizuota tradicija.
Ar tai gali būt kaip nors susiję su pietizmu, surinkimininkais, su vad. Dievo žodžio sakytojų tradicija?
[Plg., šiaip, surinkimininko ir sakytojo Martyno Klumbio (1913–2001) atsiminimų kn. pavadinimą: Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro (1993); tas vislab toks donelaitiškas, bent jau mūsų galvose.]

(572) Užparaštė, lxxxv: pasikapsčius po tekstų ir minčių šiukšlyną

Šeštadienis. Kapstaus popieryne ir galvoj. Be jokio tikslo. Savajam šiukšlyne.
Nusikopijuotos dvi publikacijos iš Nemuno. Kad galėčiau pateikt pavyzdžių atsakydamas į neklausimą (nieks tokių dalykų neklausinėja):
– Du nepanašiausi tebegyvi lietuvių poetai?
– Gražina Cieškaitė ir Gintautas Dabrišius.

Dvi G.C. teofanijos (Nemunas, 2013-11-28, p. 6 ir 7):

*  *  *
esi iš Dievo meilės
sutverta dvasia antgamtiška
šviesos gelmių vieta

*  *  *
likimo ironija Dievas
kaip meilė ir tu mano siela
pražydus tenai kur tamsa

Šituos tekstus, pavadintus graikiškai, reiktų suvokt kaip poetės sielos žiedus; jos sielai apsireiškia dievybė (įvardijama kaip Dievas) ir jį pražysta; – nepajėgiu; tik žodžiai, kurių reikšmes žinau, o teksto prasmės nesuvokiu. Sakot, yra ir vad. hermetinės poezijos tradicija? Yra tokia sugalvota. Kurion suplakti du dalyku: noro suvaidint (aš regiu arealybišką realybę) atvejai ir tiesiog psichikos sutrikimai. Manau, reiškinius reiktų vadint tikraisiais vardais: yra vaizduotė, bet yra ir psichikos sutrikimai. – Mano vaizduotė tepajėgi sukurt ne poetei apsireiškiančią dievybę, o jos tėvo – kirviu [?] suknežintą – galvą. Ir mano galvoj niekas nepasikeis.

Gintautas Dabrišius yra žavus poetas, ir niekaip nesulaukiu, kol į jo poeziją bus imta žvelgt turint galvoje filotopines Arvydo Šliogerio įžvalgas. [Abu gyvi; kas nors galėtų imt ir suorganizuot jų susitikimą; nemanau, kad jie buvo susitikę ir bendravę.]
Dabrišiaus „Kai ėjau“ (Nemunas, 2013-12-05, p. 6):

Kiek daug žemėje upių,
prie kurių sėdėjau –

Ar daug pasaulyje moterų,
prie kurių
pamiršdavau visas upes.

Upių daugiau –

Kai 2006-ais Dabrišius tapo Poezijos pavasario laureatu, išgirdau komplimentų – esą aš buvęs lobistas: pakalbinęs G.D. „Literatūros akiračiams“, tada visaip įtaigojęs tuos, kurie sudarinėjo LLTI dvyliktuką (radijo laidos įrašus pasiklausyt siūlydamas); gerai, man patinka Dabrišius; ir jo globojamų bičių medus. :)

(571) Visiškai tarp kitko: apie lytis

Šįryt eidamas per Žirmūnų tiltą žiūriu – Nerimi jau plaukia lytys.
Ir prisiminiau Arūnę Tornau, dailininkę ir prancūzų poezijos mėgėją:

Man labai patiko ir dabar patinka stebėti plaukiančias ledo lytis. Savotiškai pavydu, nes jos atplaukia ir nuplaukia, o tu lieki čia. Kartais ant lyties tupi kokia nors varna – ji irgi keliauja. Ledo lytys gražios ir spalviniu požiūriu, savo rauktais, tamsiais kraštais primena orchidėjas. (LM, 2007-04-06, p. 20)

Bet viena yra stebėti plaukiančias lytis nuo tilto, o kita – nuo kranto, kai tavo tikslas kitam krante, kurį tegalima pasiekt valtimi.
Viskas, dabar teks laukt, kol galėsit pereit ledu, – ir daugiau negu savaitę mokyklos internate, nors namai anapus Mūšos, gali sakyt, ranka pasiekiami.

(570) Visiškai tarp kitko: apie premijas

Tokio dalyko, regis, dar nebuvo: paskiriama premija, pranešama, kada bus teikiama, o po to paskelbiama, kad premija nebebus teikiama. Čia apie Kazimiero Barėno premiją.
Baranausko premija šįmet liko nepaskirta, nes neatsirado verto kandidato (viskas tvarkoj, nors irgi šį tą reiškia). Brazdžionio premija buvo paskirta pasvaliečiui nac. premijos laureatui Vladui Braziūnui, ir pridurta: ateity premija būsianti skiriama „išskirtinai Kauną garsinantiems kūrėjams“ (matyt, ir Brazdžionis bus perkurtas: „Šaukiu aš Kauną, LRS užguitą, [etc.]“.
Per daug tų liter. premijų pristeigta, per daug. Gerų knygų per metus tiek neišleidžiama.
Ką siūlyčiau? Aišku, nė vienas steigėjas nenorės naikint savosios premijos. Tad išeitis tik viena: skirt ne kasmet, o kas antrus ar dar rečiau. Manau, išmintingai nusprendė Joniškis, Jono Avyžiaus premiją įsteigęs: skirt kas penkeri metai, per rašytojo jubiliejus.

P.S. (01-16) Čia išlukštentas Barėno premijos atvejis.

(569) Tarp kitko: ir Kaune galvoti galima

[Tikiu, tikri kauniečiai turi humoro jausmą ir supras šitą parafrazę.]
Taip susiklostė, kad paskutinį 2013-ų savaitgalį praleidau Kaune, kepyklėlių mieste: praėjus mėnesiui, labai norėjos ant rankų palaikyt anūkę, be to, pasižiūrėt, kaip ten vaikai įsikūrė naujoj vietoj.

Šeštadienio vakarą Laisvės alėja eidamas pro naujametėm girliandom šviečiantį Muzikinį teatrą, prisiminiau Lino Vildžiūno straipsnį naujausiam Kino numery.
Lenkų režisierė Agnieszka Holland čekų televizijai sukūrė trijų dalių miniserialą  Hořící keř (Degantis krūmas). (Rodytas ir per „Scanoramą“, deja, nemačiau.)
Veiksmas prasideda 1969-01-16, kai Vaclovo aikštėj Prahoj susidegina Janas Palachas (1973-ais, kad jo kapas nebebūtų valdžiai nepageidaujama įtartinų asmenų lankymosi vieta, palaikai ekshumuojami ir sudeginami). — Apie kitą žmogų galvojau eidamas pro Romo Kalantos paminklą (pagarba Robertui Antiniui jaunesniajam už būtent tokį priminimo ženklą), apie Janą Zajícą (kurio asmenvardis kažkaip savaime primena Kazio Binkio Generalinės repeticijos personažo asmenvardį Zajončekas), – žmogų, kuris susidegino toje pačioje Vaclovo aikštėje tų pačių 1969 metų vasario 25-ą.
Kalbėdami apie istoriškai lemtingus žmonių veiksmus, neišvengiamai [?] peršokam į kitą lygmenį, aukščiausiąjį, kur jau pateisinami ir skambūs žodžiai, nes tik taip manom galį priartėt prie „tiesos“: Jano Palacho (ir Romo Kalantos) intencija buvo įkurti laisvės siekio ugnį (archetipus pasitelkiant, prometėjiškas veiksmas); o Jano Zajíco? – neleist užgesti laisvės siekio ugniai [ji jau geso]. – Kas sunkiau? – Mano manymu, neleist užgesti.

(568) Greičiau dėl juoko: antras 2014-ų šeštadienis

Reiktų sakyt: jie bėga; jie bėga Konstitucijos prospektu. Juk ir vadinas šitas renginys – bėgimas, tarptautinis pagarbos bėgimas. Va policija sustabdė eismą Kalvarijų gatve, kad dalyviai, jų daug, galėtų netrukdomi bėgti. Bet sakyt, esą visi jie bėga, – na neišeina, filologija stveria už gerklės. Tie, kurie prieky, dar kareiviukai, tie išties bėga, o nuo vidurio, ariergardo link, kitų žodžių reikia.
Stoviu balkone, rūkau, žiūriu ir, kilniajam renginio tikslui dingus kažkur už kampo, šypsaus. Taip, gėda, bet nieko efektyvaus negaliu sau padaryt, šypsaus kaip batą radęs.
------------------------------------------
Sėdi šalia trasos ant suoliuko celofaninį maišelį pasitiesęs toks, reiktų sakyt, su sveiku protu susipykęs leksikofilas, ant kelių atverstas sinonimų žodynas, ir svarsto, sieja veiksmažodį su veiksmu:
– Aha, klucenti, – kuris čia būtent taip juda į priekį? Šitas su mėlynom aptemptom kelnėm, na, dar ta su trispalve kepuryte. Tursenti, – kuris čia subinę labiausiai atstatęs? – Etc.

(567) Visiškai tarp kitko: ne tik apie Mieželaitį

Reiktų pradėt nuo pagiriamojo žodžio ne didmiesčiuos rengiamai ir leidžiamai kultūrinei spaudai, t.y. jos rengėjams ir leidėjams, tik va visokie gražūs žodžiai iš galvos išgaravę. Tiesiog: pagarba.
Rokiškio krašto kultūros žurnalas Prie Nemunėlio naujausią numerį pradeda Salvinijos Kalpokaitės straipsniu „Literatūros istorikei Reginai Mikšytei atminti“ (2013, nr. 2(31), p. 3–9). Pernai buvo 90-metis; 1923–2000, gimusi ir palaidota Rokišky, dirbusi LLTI, pirmiausia baranauskininkė (šiek tiek esam bendravę, kai buvo leidžiama Baranausko Rinktinė (1994) „Baltose lankose“, kur dirbau; paskui dėl akademinių Baranausko Raštų teko ne kartą susitikt).
Kalpokaitės straipsnis pagardintas citatomis iš R.M. laiškų jaunystės draugei Elenai Naginskaitei-Vajegienei, kolegų prisiminimais. Geras, net labai geras, ypač turint galvoj, kad kitur – nieko.
Eidamas, tarkim, miško taku nežinai žmogus už kokios styrančios šaknies imsi ir užkliūsi, būtent šįkart, nes kitkart greičiausiai ją peržengsi ir net nepastebėsi, kad jos ten būta.

1963-ių pradžia buvo jubiliejinga: Stanislavskiui 100, Putinui ir Žiugždai po 70, Sniečkui 60, Mironaitei 50; ir prof. Jurgiui Lebedžiui 50.
Laiške (tiksli data nenurodyta) Vajegienei Mikšytė rašo apie Lebedžio jubiliejaus minėjimą:

Nuostabi buvo M. Mironaitės deklamacija. Oficialioji dalis buvo be galo žemo lygio. E. Mieželaičio kalbos – kaip visada – žodžių sentimentali pūga. A. Venclovos – paklodė, J. Paleckio – primityvizmas.

Nors buvusi ir atsvara – „pritrenkianti prof. V. Mykolaičio kalba. Sunku ją atpasakoti. Jis dar kartą įrodė, kokia didelė, bekraštė asmenybė jis yra.“
Žodžių sentimentali pūga ėmė ir priminė tai, ką girdėjau per „Svobodą“ praeitą pavasarį, apie Mieželaičio, Mikšytės ironiškąją frazę pasukus, žodžių propagandinę/demagoginę pūgą. Susiradau sovobodoj.org.
„Svoboda“ iš savo archyvų traukė įrašus ir norėjo primint, kaip šis radijas atspindėjo praeito amžiaus devinto dešimtmečio įvykius – Наши восьмидесятые. (Kai pagalvoju, būtent 1980-tiniai mano gyvenime esminiai: nežinia prieš ką pasišovęs maištaut jaunuolis iš Biržų, rašinėjantis lyg ir eilėraščius, 1980-ais įstoja į VU, lietuvių kalbą ir literatūrą; miršta Brežnevas, Černenko ir Andropovas, ateina Gorbačiovas; o dešimtmečio pabaigoj jis jau, atsiprašant, „susipratęs kul'tūrininkas“, vienas iš Sietyno rengėjų, jau ir tėvas [1985-ų pavasarį prie sūnaus lovelės naktim parašęs diplominį darbą apie vydūniškąją kultūros sampratą, kurio įvade, darbo vadovei patarus, tepacitavęs Engelsą; to tuolaik jau buvo gana, Marxo ar Lenino nebereikalauta]; čia visiškai šiaip.)
Подхожу ближе к делу, t.y. prie to, ką girdėjau. Introdukcija: 1979-ų Lenino literatūros premija už „atsiminimų“ trilogiją Mažoji žemė, Atgimimas ir Plėšiniai buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos KP gen. sekretorius Leonidas Brežnevas. (Per mano gyvenimą, tai vienintelis dalykas, kurį „buvo privalu“ perskaityt; aišku, nieks neskaitė; jo, tik dėl viso pikto apie jį, jei kartais prireiktų ką nors pasakyti).
Lenino premijų teikimas vyko 1980-ų kovo 31-ą. Brežnevo trilogiją iš taryb. rašytojų apdainavo Eduardas Mieželaitis.
„Svobodos“ bendradarbis rašytojas Viktoras Nekrasovas iš Paryžiaus (lietuviškai išėjo tik jo apysaka Stalingrado apkasuose, 1948-ais) ir pasvarstė, kodėl Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas būtent Mieželaitis (ironija pasitelkta meistriškai):

Как это делается – мы знаем. На заседании Политбюро составляется список товарищей, которые должны приветствовать и поздравлять новоиспеченного лауреата с наградой, идет обсуждение, список большой, кандидаты все достойные, проверенные, но надо выбрать самого достойного – это тоже награда. Вручать диплом и прикручивать медаль к лацкану пиджака будет Георгий Марков, у него это хорошо получается, а вот с теплым приветствием кого? Михаила Алексеева? Неплох, но не очень-то знаменит и внешность какая-то не запоминающаяся. Вадим Кожевников? Внешность ничего, но говорить не умеет. Александр Чаковский? Все хорошо, но он еврей. Лучше всего было бы, конечно, Валентина Распутина [šitą rašytoją žinau iš vertimų, tikrai geras: apysakos Atsisveikinimas su Matiora, Gyvenk ir neužmiršk (1985), apsakymai periodikoj]  – и талантливый, и русский, и даже сибиряк, но увильнет хитрец, скажется больным. Вот так, перебравши всех, и останавливаются на Межелайтисе – интеллигентная внешность, член партии с 43 года, ошибок не допускал [Preikšui pavainojus už eilėraštį apie kumelę, iš vietinio kom. jaunimo CK buvo „tenutremtas“ į to paties vietinio kom. jaunimo CK organo redakciją, nors pats tai suvokė kaip baisią represiją], а то, что литовец – в этом есть даже какой-то оттенок – дружба народов.
Но вот торжественное собрание уже позади, все прошло хорошо. Конечно волновался, в двух местах немного сбился, но русский все-таки не родной язык. А вообще это прибавило даже какой-то теплоты, подчеркнуло взволнованность оратора. До Леонида Ильича это дошло, даже улыбнулся, одобрительно кивнул головой, когда тот говорил о том, что благородный гуманизм книг Леонида Ильича, его человечность укрепили его – Межелайтиса, – вселили новые силы, уверенность и желаниепродолжать творческую работу над темой человека. А дело в том, что целых 20 лет Межелайтис в своей творческой лаборатории работал над темой человека – это нелегкая тема. Иногда, утверждает поэт, сталкиваешься с такими проблемами, с такими трудностями, что не знаешь, сумеешь ли их в своем творчестве преодолеть. И когда становится очень трудно, ищешь твердых опор и таких книг, которые помогли бы преодолеть творческие трудности. И вот такими книгами, как выясняется, являются именно книги коммуниста, новатора и гуманиста Леонида Ильича Брежнева.
Стоп, больше не могу цитировать все эти превосходные степени, всю эту заведомую ложь о «глубоком отклике в сердцах трудящихся, писателей и художников, которым встретили они мудрое, гуманное, боевое слово» и так далее. Казалось бы, ко всему этому надо бы привыкнуть, но когда сталкиваешься заново, каждый раз задаешь себе вопрос: неужели не стыдно?

Spėliot lyg ir nei šis, nei tas. Jautė gėdą ar manė paprasčiausiai atliekąs neišvengiamą „kolegos“, Lenino premijos laureato, pareigą, nors (dėl šito neabejoju, Mieželaitis nebuvo durnas) suprato, kad tai ne Brežnevo „kūrinys“?
Spėliot baisiau knieti apie kitą situaciją: kai 1989-ais Bernardas Brazdžionis iš lėktuvo žengė per Lietuvą nelyg koks triumfatorius, ar jis, Mieželaitis, prisiminė savo „Per pasaulį keliauja šuva“, eiliuotą tekstą ad hominem (Tiesa, 1953-03-29, p. 4: „Ir ne baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Ir ne žydras visai, kaip dangus, / O daugiau panašus gal į šunį / Per pasaulį keliavo žmogus“)? Jei prisiminė, ar pajuto gėdą dėl to teksto autorystės [ŠA skelbtam dienorašty, kiek prisimenu, šis įvykis neužfiksuotas; Mieželaitis mirė 1997]? Teksto, už kurį, progai atsiradus, turėtų rastis noras atsiprašyti [manau]. – Jei ne, tai – kas?

Prieduras (2015-03-12) Liongino Šepečio, vėlyvuoju sovietmečiu pagrindinio kultūros „vadybininko“, knygoj Negeri užrašai, 1955–1990 m. (2014) yra toks įrašas:

1980 m. kovo 3 d. Drg. L. Brežnevui įteikta Lenino premija už trilogiją. Iškilmėse kalbėjo E. Mieželaitis (išliejome abudu daug prakaito, kol prikalbinau jį vykdyti Centro prašymą ir dalyvauti ceremonijoje). Mūsiškis sakė: „Kalbu kaip Jūsų skaitytojas.“ Chm... (p. 223)

Štai kas yra cinizmas: priverti, o po to pasišaipai.

(566) Iš popieryno, xvi: kodėl Meką tinka ir pritinka vadint filmininku

Stan Brakhage yra klausęs Jono Meko apie jo filmų dienoraštinį pobūdį (su paantrašte: Diaries), Mekas sureagavęs:

Mano „dienoraščių“ stilių daugiausia lėmė faktas, kad aš neturėjau laiko nei pinigų sukurti „įprastinį“ filmą, su scenarijumi. Turėjau tik gabalėlius laiko ir gabalėlius filmo. Todėl užuot kūręs filmus aš paprasčiausiai filmavau. (ŠA, 2001-03-21)

Užfilmavimai (gremėzdas, ne žodis); užrašai ne parkeriu ar paišeliu, o Bolexu (kažkas tokio). Videolaiškai – principas tas pats. Jonas Mekas par excellence yra post [pagal augustinišką laiko sampratą, „yra“ tik dabar; ir post yra dabar sudedamoji dalis] scriptumų kūrėjas.
Sudurstyti jau turimus epizodus, istoriją, post factum; sudurstyti = sukurti (ką? vienintelis daiktas ateina į galvą: skiautinys).
Kodėl reikia ką nors sudurstyti=sukurti, užuot (tik) užfiksavus?
[Buvau dar vieną sakinį parašęs, bet ištryniau.]

(565) Rastinukai, xxxii: eiliuotas tekstas apie (iki)mus, kurio nebuvau skaitęs

XIX amžiuj gyveno toks lenkų poetas ir geografas Wincentas Polis, 1835-ais parašęs populiariausią savo kūrinį – Pieśń o ziemi naszej, kurioj Abiejų Tautų exRespublikos kresus apdainavo; yra poemoj ir apie litvinus, ir apie žmudzinus; nuo litvinų ir pradedama.

Lud to cichy, rzewny, skryty,
Jak to mówią: kuty, bity.
Kiedy szczery, jak wosk topnie;
Ale gdy go kto zahaczy:
To i w grobie nie przebaczy
I na końcu swego dopnie!

Doc. p. e. Juozas Tumas, Lietuvos Universito studentams pasakodamas apie Maironio pirmosios poemėlės Lietuva genezę (paskaitos išsp. 1924), pradeda būtent nuo Polio ir jo Dainos: esą bundantį būsimąjį Maironį ta Pieśń turėjusi veikt magiškai, nes jis pavadinimo žodį naszej supratęs pirmiausia kaip mūsų, t.y. lietuvių; ir pasigviešęs pasekti Poliu, surašyt kitą, tikresnę, nors irgi romantinę poemą jau tikrai apie mūsų žemę, visą Lietuvą, apie įvairias jos dalis. Antroji paskata, aišku, buvęs Baranauskas, kurs vainiką nupynęs ir ant Anykščių uždėjęs, ir apskritai lietuviams kaip milžinas kelią pramynęs (perfrazuojant Maironio dedikaciją B-kui, kurią surašė 1888-ais dovanodamas jam savo poemą).
Juozas Brazaitis, tas doc. Tumo įžvalgas pasvarstęs, daro išvadą, kad vis dėlto Baranauskas Maironiui buvęs svarbesnis įkvėpimo šalti[ni]s negu Polis. Vanda Zaborskaitė pritaria Tumui: Lietuva parašyta nusižiūrėjus nuo Polio Pieśń, nors jas tesiejanti bendroji koncepcija ir gal vieno kito epizodo bendrieji kontūrai (Maironis, 1987, p. 66). Brigita Speičytė savo naujajam darbe Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva Polio nemini.

Beje, dvi Polio poemos eilutės (šiek tiek modifikuotos) Putino Altorių šešėly cituojamos, esą tai giliausia lietuvio charakteristika (kad ir šiokia tokia, bet ironija vis dėlto jaustina).
Pagaliau ne visokie tyrinėjimai svarbiausia; tiesiog smagu paskaityt tekstą, kuris, Tumo liudijimu, „lengvatikiams lenkams neapsakomai patik[ęs]“, bet ne tik lenkams.

P.S. (2022 XI 19) Kultūros barų 10-ame numery, p. 104–109, yra Jūratės Trilupaitienės rašinys „Išsivaduojamųjų kovų dainos ir eilės: sukilėlis poetas Vincentas Polis“.

Tais neramiais laikais Lietuvos sukilėlių gretose iškilo poetas, savitas sukilimo metraštininkas, lietuvių istoriografijai beveik nežinomas Vincentas Polis (1807–1872), kurio eilės, prisiminimai, etnografiniai aprašymai praturtina Lietuvos istoriją naujomis įžvalgomis ir faktais. Polio kūrybai daug dėmesio skyrė lenkų istoriografija.[10] Lietuvių autoriai yra apie jį užsiminę tik vienu kitu sakiniu, paminėdami kaip Vilniaus universiteto narį, sukilimo dalyvį, bet ne kaip poetą ar prisiminimų apie lietuvius, aprašiusį etnografinius jų bruožus, autorių. Polio poetinę kūrybą pastebėjo ir pristatė Mykolas Biržiška istorinėms dainoms skirtoje monografijoje, kurioje rašė: „Lietuviškiausias betgi jųjų visų – Vincas Polis. Jo Pieśni Janusza laiko savyje daugybę Lietuvos sukilimo įspūdžių.“ Toliau autorius išvardija Polio eilėraščių, sietinų su Lietuva, pavadinimus: „Obóz moskiewski pod Kownem“, „Dziad z Korony“, „Poźajście“, „Placówka pod Birutą“, „Matuszewicz w Trockach“, „Niedola“, „Patrol“, „Powstaniec litewski“, „Wachmistrz Dorosz na Litwie“, „Maroderka“, „Chata w puszczy“, „Polacy w Prusiech“.[11]

----------------------------------------

10 Włodzimierz Spasowicz, Wincenty Pol jako poeta, Lwów: Księgarnia Polska, 1881; Wincenty Pol: studium biograficzno-krytyczne, napisał Maurycy Mann, tom I, Kraków: G. Gebethner i Spółka, MCMIV; Janina Rosnowska, Dzieje poety: opowieść o Wincentym Polu, Warszawa: Ludowa Spółdzielnia Wydawnicza, 1973; ir kt.

11 M. Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, Vilnius: Švyturio spaustuvė, 1920, p. 66–67.

Ilgoka pastraipa skirta ir Dainai apie mūsų žemę, bet apie tą jos poveikį, apie kurį kalbama įraše, nieko; nesvarbu; užtat apie sukiliminę kūrybą daug. 

(564) Visiškai tarp kitko: apie Madagaskarą ir Pietario sūnus

Vakar po beviltiškos laidos „Durys atsidaro“ (kai nac. premijos laureatams tebuvo leista pasakyt tik po porą iš konteksto išrautų sakinių) LRT rodė BBC dok. filmą apie Madagaskarą – apie jo gamtą; nė vienas žmogus net nešmėkštelėjo.
Marius Ivaškevičius savo pjesėj mintį apie Madagaskarą, kaip atsarginę Lietuvą, susiejo su Kaziu Pakštu. Žiūrėdamas tą britų filmą, prisiminiau šios idėjos (reikia ieškot kitos gyvenamosios vietos lietuviams) pradininką – Vincą Pietarį, jau XIX amžiaus pabaigoj ėmusį kurt projektus, apie kuriuos referate, skaitytam 1925-03-39 LKMA-oj, yra pasakojęs Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, su Pietariu Ustiužnoj akis į akį bendravęs:

Pamatinė tų projektų mintis buvo ši: lietuviams išsigelbėti nuo paskendimo Rusijos jūroj nėra galima. Kad lietuviai visai nežūtų, reikia jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egipto ir tuo juos išgelbėjęs. Šią savo idėją P-ris išdėjo man taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo. Jei jau kitos išeities nėra, kaip tik išvesti, tai ir veskim. Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitąkart apie antvyskupį Zaleskį lietuvį, kad jis, būdamas Apaštališkojo Sosto delegatu Indijoms, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susišnekėti lietuviškai. [Nežinau, kas čia per istorija.] Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi giminiečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią sunku. O kadangi ten žemė derli, gamta graži ir klimatas puikus, tat ir reikią lietuvių emigraciją užuot Amerikon, kur jie greit suamerikonėję visai nutausta, kreipti Ceilonan. Pietaris mano projektą atmetė nurodydamas, kad Ceilonas yra anglų valdžioje, o anglai ne geresni už rusus; užtenka tik prisiminti, ką jie daro Irlandijai. Tuomet nebeatsimenu kaip Ceilono vieton buvo tam pat tikslui pasiūlytas Madagaskaras. Šita sala yra didžiulė, gamta ir klimatas ne blogesnis už Ceilono. Tik, mūsų nelaimei, kaip tik tuo laiku caras Aleksandras III sudarė aliansą su prancūzais. Šie, būdami Madagaskaro valdovai ir rusų aliantai, nebūt galėję palaikyti lietuvius prieš rusus. Tuo būdu Madagaskaro projekto teko atsisakyti. (Užgesę žiburiai, 1930, p. 23–24)

Vėliau Pietaris dar buvo nužiūrėjęs Argentiną, net ispanų–rusų žodyną iš Petrapilio atsisiuntęs ir ėmęs jį studijuot; bet po kurio laiko atvėsęs.
Manau, pacituotina dar viena Dambrausko-Jakšto pastraipa, kurioj mėginama atsakyt ir į mūsų galvose besisukiojantį klausimą:

Šiandien visa tai prisiminus, atrodo keista, kad P-ris, žmogus visais atžvilgiais šviesus [iš profesijos gydytojas], galėjo pasiduoti tokioms fantastingoms svajonėms ir rimtai svarstyti tokius neįvykdomus projektus. Bet psichologija tuos keistumus seniai jau yra išaiškinus. Mat žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti išsvajotomis galimybėmis. Ir juo tikrenybė yra baisesnė, juo daugiau žmogus gamina sau fantastingesnių išeičių iš savo faktiško skurdo. Šių dienų Rusija teikia tam puikiausių iliustracijų. Bolševikų žudomi žmonės yra linkę patikėti kiekvienu, žadančiu jiems palengvinimą, gandu, kad ir fantastingiausiu. Tokių gandų nūn pilna yra visa Sovietų valstybė. Jie remiasi naujomis pranašystėmis, regėjimais, stebuklais ir eina skersai ir išilgai Rusijos, visur mielai žmonių gaudomi ir šventai tikimi. Panašiai yra buvę ir su mumis, nes kas dabar yra rusams bolševizmas, tas lietuviams anais laikais buvo caro Aleksandro III despotizmas. Taigi ir P-rio projektais skaitytojai neprivalo per daug stebėtis. (Ibid., p. 24–25)

Prisiminiau Grigorijaus Kanovičiaus Kvailių ašaras ir maldas; veiksmas irgi vyksta XIX amžiaus pabaigoj: „Čiurlenant maldoms, rabi Uris galvojo, kad pasaulis – blogio ir nedorybių buveinė. Ir jau jeigu Dievas jų neišnaikino, ką gali padaryti kažkoks apsišaukėlis? / Ir vis dėlto [...]“ (vertė Feliksas Vaitiekūnas, 1985, p. 25).
Ir šiaip, kai pagalvoji, nereikia nė sunkiausiųjų aplinkybių; argi ne fantastingoms svajonėms pasiduodami žmonės perka loterijos bilietus, jei ne milijoną, tai bent kokią mašiną laimėt tikėdamiesi?

۩   ۩   ۩

Taip, užsidambrauskinau-jakštinau; reikia pasakyt pirminę priežastį, kodėl Užgesusių žiburių prireikė. – Ieškojau dar ko nors apie du Vinco Pietario sūnu – Jurgį ir Adolfą.
Buvo toks žmogus – mokytojas Klemensas Naudžius (1901–1973), dar prieš karą susidomėjęs Vincu Pietariu. 1950-tinių pačioj pabaigoj jam buvo pavykę įtikint ofic. instancijas, kad surinksiąs daug medžiagos apie Pietarį, todėl jam reikią komandiruočių į Ustiužną. Gavo, buvo, rinko; ką galėjo, užfiksavo. [Tolesni svarstymai šonan nuvestų, praleidžiu.]
Vincas ir Marija Pietariai turėjo penkis vaikus: Antaniną (Tonią), Adolfą (Adią), Jurgį (Žorą), Mariją (Manią) ir Vincą (Vitią); motina (norėdama pamalonint vyrą), visus buvo išmokiusi į klausimą, kas jie esą, atsakyt: „Я литовец / Я литвинка“.
Adolfas paveldėjęs iš tėvo polinkį rašyt:

Jis rašė rusiškai puikių, tikrai poetiškų eilėraščių. Viešėdamas su motina kurį laiką Anykščiuose, jis yr gražiai apdainavęs Lietuvos gamtą. (A.D.-J., Užgesę žiburiai, 1930, p.35)

Kur galėjo būt skelbti tie jo eilėraščiai – visiškai neaišku. Naudžius spėja, kad gal siuntęs Jurgiui Baltrušaičiui, bet tik tiek.
Su Jurgiu P. situacija šiek tiek aiškesnė. Dambrauskas-Jakštas:

[...] Jurgis pasirodė turįs gabumo piešti karikatūras. [Tėvas irgi piešė, tušu ir aliejiniais dažais; porą piešinių yra padovanojęs Dambrauskui-Jakštui; jų buvę ir nuomojamam bute Ustiužnoj, žr. UŽ, p. 29.] Jų [karikatūrų] jis yra nemaža pripiešęs, bendradarbiaudamas Maskvos satiriškuose laikraščiuose (UŽ, p. 35).

Dėl Jurgio – Naudžius šį tą išsiaiškino: užklausė Maskvos Lenino bibliotekos ir gavo atsakymą, kad žmogus, kuris pasirašydavo Георгий Викентиевич Петтер[*], savo karikatūras dažniausiai spausdino satyros žurnale Будильник; ir net publikacijų (dažnu atveju – karikatūra + tekstas) bibliografinį aprašą gavo: 

1909, nr. 20, p. 6–7; 36:6; 41:7; 42:7; 43:7; 44:7; 45:9; 46:7;
1910, 5:7; 37:9; 39:12; 40:1; 41:5; 42:1; 43:1; 45:1; 46:11; 50:7; 51:7; 52:20;
1911, 11:12; 13:12; 14:12; 16:4; 19:12; 20:9; 21:1; 22:12; 23:12; 24:12; 25:1; 27:4; 34:12; 39:4; 40:1; 41:1; 44:1; 45:1; 47:12;
1912, 2:16; 16:8; 17:7; 24:1, 25:1; 27:1; 28:1; 51:1; 52:1.

Deja, suskaitmenintų Budilniko numerių, kuriuose buvo Jurgio Piettario karikatūros su lydimaisiais tekstais ir be jų, nė vieno nepavyko rast. Gal kada nors kas nors atras ir nurodys šiuos Vinco Piettario sūnaus kūrinius? Visai įdomu būtų.
-----------------------
[*] Pietaris ir lietuviškai, ir rusiškai savo pavardę rašė su dviguba t: Piettaris, Петтер; piet + tar; ar užtenka Dambrausko-Jakšto argumento: „mums ši filologija atrodo abejotina“, kad atimtumėm iš žmogaus teisę vadintis taip, kaip norėjo?

(563) Dėl juoko: kaip «Катюша» virto „Katiuša“

Šio tinklaraščio skaitytojai, neabejoju, žino, apie kokią dainą čia bus kalbama. Žino ir tai, kad šis vardas buvo virtęs bendriniu žodžiu (įtrauktinu į LKŽ, kodėl ne?: iron., sov. moteris, neturinti supratimo apie kap. prekes, pvz., apie apatinį trikotažą).

Kaunas, 1941; tiražas 40 000 egz., kaina 15 kp.

Turėčiau kokį prizą, t.y. dovanotiną vertingą knygą, imčiau ir baigčiau šitą įrašą viktorininiu klausimu:
— Kas 1938-ais Michailo Isakovskio parašytą dainos tekstą išvertė į lietuvių kalbą?

Jau pražydo obelys ir kriaušės,
Išsisklaidė ūkanos plačiai,
Ir mergaitė ėjo į pakriaušę,
Vaikštinėjo upės pakraščiais.

     Vaikštinėjo, dainą sau dainavo
     Apie sakalą plačių laukų,
     Apie draugą mylimiausią savo,
     Iš kurio ilgėjosi laiškų.

Oi, tu skriski, ilgesio dainele,
Tu saulutę skaisčią pasivyk,
Jaunam kariui, saugojančiam šalį,
Žodelius mergelės pasakyk.

     Teprisimena jis tą merginą,
     Teišgirsta josios daineles,
     Tik tegu tėvynę savo gina,
     O mergelės meilė neužges.

Jau pražydo obelys ir kriaušės [etc.]

Vertimas tikrai tinkamas dainuot, šia prasme tikslus, išbandžiau.
Deja, prizo neturiu, todėl reikia pateikt atsakymą.
Enciklopediškai tariant, poetas, aktorius, režisierius, „Amerikos balso“ bendradarbis, teatro istorikas Jurgis Blekaitis (1917–2007). Vertimo autorystė greičiausiai tik šitame vieninteliame dainų rinkinėly ir užfiksuota. [Įtarpas 2019 X 12: pirmąkart „Dainos apie mergelę“ („Katiušos“) tekstas – su vertėjo pavarde – paskelbtas ar ne Darbo Lietuvos 1940 VIII 10 numerio priede Internacionalas ir mūsų populiariausios dainos.]   Jei po karo ir buvo spausdinamas lietuviškas dainos tekstas, vertėjo pavardė garantuotai nebeminėta, juk pabėgęs ir Lietuvos.
----------------------------------------
Žmogus, kai pagalvoji, iš esmės neįžvalgus padaras, dažniausiai atsitokėja tik gavęs per galvą. LR virsmą LTSR ne tiek jau ir mažai žmonių palankiai sutiko. Prisiminiau girdėtą Gražinos Mareckaitės paskaitą apie teatralus tuo laikotarpiu – gan entuziastingi agitpropo vykdytojai buvo. Proto ir sąžinės turintieji atsitokėjo tik po Birželio trėmimų, o iki tol – teisingesnio ir geresnio gyvenimo viltis kaip kokia žaltvykslė ne vienam galvą buvo susukusi.

(562) Tarp kitko: Vilniaus vardyno papildas

[Inga priminė Donelaitį, jo siūlymą valyt kaminus; taip, kaminai užsikišę; parengiamųjų medžiagų tinklaraščio įrašams baisiai daug; jų ir liks daugiau, negu atsiras įrašų.]

Kartkartėm pavartau Tomo Venclovos Vilniaus vardus (2006): ne kokių konkrečių ketinimų turėdamas, o šiaip, tiesiog apima noras полистать konkretų leidinį (lt atsiremiama į veiksmą, ru į objektą, t.y. lapą); lapkritį bevartant knygą išslydo joj glaudęsis Šiaurės Atėnų (2006-05-06) lapas su Dainiaus Juozėno negali sakyt, kad recenzija, greičiau – Vilniaus vardų papildu, t.y. ką jis dar įrašytų knygon tokiu pavadinimu.

Pokario restauratorių, architektų ir istorikų kartos formacijai didžiulę įtaką padarė kun. Jano Kurczewskio (1854–1914) veikalai apie Vilniaus vyskupiją ir katedrą. Kunigas buvo savamokslis Bažnyčios istorikas, Vilniaus kapitulos kanauninkas, pirmasis Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pirmininkas. Mirė Katedros sakykloje sakydamas pamokslą, palaidotas Rasose.

Kad suklysta nurodant mirties datą, smulkmena; apskritai, tik tokia biograma vargu ar užkabintų, per sausa; bent man visai įdomūs pasirodė du kylantys klausimai, – atsakymai į juos tikrai pagyvintų tekstą.

(1) Zmarł na atak serca, na ambonie w trakcie Mszy Świętej, w Katedrze Wileńskiej, 30 lipca 1916 roku. Fakt ten uwieńczono przez wmurowanie pod amboną tablicy upamiętniającej. – O ką balsu apmąstantį kan. Kurczewskį ištiko mirtis?
Sprendžiant iš kun. Żabowskio nekrologo (Dziennik Wileński, 1916-08-01, nr. 149, p. 3–4) pradžios, širdis sustojo svarstant apie falšyvus pranašus, t.y. apmąstant Mt 7,15. Bet štai kokia problema: pacituot tą evangelijos sakinį derėtų laikantis istorizmo principo, taigi tokį, koks skambėdavo per lietuviškas pamaldas 1916-ais. Pala, greičiausiai jau buvo skaitomas būsimojo vysk. Skvirecko NT vertimas? – Jojo, ypač grąžinus spaudą lotyniškais rašmenimis, ypač reikėjo, „didis poreikis buvo“. – Priešingai negu vysk. Baranauskas, pradėjęs verst nuo pradžių, t.y. nuo ST [man regis, šis faktas šį tą sako apie Seinų vyskupą kaip apie asmenį iš esmės: viską reikia pradėt nuo pradžių, o ne griebtis to, ko labiausiai reiktų būtent dabar kitiems; – jo įnikimas matematikon – ne koks atsitiktinumas; pirminiai skaičiai gali būti suvoktini ir kaip filosofinė kategorija; pradėt reikia nuo pradžių, – argi ne logiška? – atsiprašau už digresiją]. – Skvirecko vertimas iš kokio leidinio? – Manau, iš Kaune 1906-ais išėjusio: Šventa Musų Viešpaties Jezaus Kristaus Evangelija ir Apaštalų darbai. Vertė ir paaiškinimus pridėjo kun. Juozapas Skvireckas, Žemaičių Seminarijos Profesorius. – Citata nenustebino visiškai, beveik tokia pat, prie kokios dabar esam įpratę, o va evangelijų įvardijamas – taip. Taigi: Evangelija pagal Mateušo, VII:

15. Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių rubuose, viduj’ gi yra vilkais plėšikais.

Dabar sakom: evangelija pagal Matą; iš kur tada buvo išdygęs tas kilmininkas, t.y. pagal Mato? Tyrinėtojams atsakymas tikriausiai visiškai aiškus, o va pirmąkart su tokia staigmena susidūręs imčiau ir spėčiau: vartota nukąstinė frazė: evangelija pagal Mateušo [pasakojimą].

(2) Ar kas nors iš lietuvių apie kan. Jano Kurczewskio mirtį rašė? Juk įtart, kad jis buvo koks užsislaptinęs litvinas, nėra jokio pagrindo. Pasirodo, rašė. Manytina, Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) savo redaguotoj Ateity (1916, nr. 3, p. 95–96; pasirašyta kriptonimu, bet tokiu, kuris gali būt pasitelktas greičiausiai redaktoriaus); esminga pastraipa:

Kaipo kunigas, nabašninkas buvo doras, kaipo žmogus – geras, kaipo lenkų patriotas, lietuvių reikalų nesuprato ir prideramų jiems bažnyčioje ir kapituloje teisių nepripažino. Draug su kitais iš Vilniaus lenkiškosios dvasiškijos jis laikės principo „palaiminti laimėjusieji“ (beati possidentes) ir nenorėjo, kad lenkų kalbos sritis Vilniaus vyskupystėje („stan posiadania“) eitų siauryn lietuvių naudai.

Po galais, išties pagarbus ir objektyvus mirusiojo įvertinimas, neišsižadant savųjų (vertintojo) interesų.
Šiais dviem dalykais papildžius biogramą, gal ji taptų kibesnė?

[Toj pačioj įmautėj su jau panaudota medžiaga buvo ir išplėša iš Lietuvos ryto, 2000-10-07, nr. 236, „Rytai–Vakarai“, Czesławo Miłoszo tekstas, kurio pabaigoj tokia mintis užfiksuota:

Tai padaryti [visą šį palikimą (t.y. Vilnių) pripažinti savu, prisijungti prie viena po kitos einančių šio miesto kartų grandinės] galima tik ieškant tiesos. Ir ne tik tiesos apie datas bei įvykius – bet tiesos apie čia gyvenusių žmonių jausmus.

Jausmų tiesa, – vertas dėmesio paieškų objektas.]