(572) Užparaštė, lxxxv: pasikapsčius po tekstų ir minčių šiukšlyną

Šeštadienis. Kapstaus popieryne ir galvoj. Be jokio tikslo. Savajam šiukšlyne.
Nusikopijuotos dvi publikacijos iš Nemuno. Kad galėčiau pateikt pavyzdžių atsakydamas į neklausimą (nieks tokių dalykų neklausinėja):
– Du nepanašiausi tebegyvi lietuvių poetai?
– Gražina Cieškaitė ir Gintautas Dabrišius.

Dvi G.C. teofanijos (Nemunas, 2013-11-28, p. 6 ir 7):

*  *  *
esi iš Dievo meilės
sutverta dvasia antgamtiška
šviesos gelmių vieta

*  *  *
likimo ironija Dievas
kaip meilė ir tu mano siela
pražydus tenai kur tamsa

Šituos tekstus, pavadintus graikiškai, reiktų suvokt kaip poetės sielos žiedus; jos sielai apsireiškia dievybė (įvardijama kaip Dievas) ir jį pražysta; – nepajėgiu; tik žodžiai, kurių reikšmes žinau, o teksto prasmės nesuvokiu. Sakot, yra ir vad. hermetinės poezijos tradicija? Yra tokia sugalvota. Kurion suplakti du dalyku: noro suvaidint (aš regiu arealybišką realybę) atvejai ir tiesiog psichikos sutrikimai. Manau, reiškinius reiktų vadint tikraisiais vardais: yra vaizduotė, bet yra ir psichikos sutrikimai. – Mano vaizduotė tepajėgi sukurt ne poetei apsireiškiančią dievybę, o jos tėvo – kirviu [?] suknežintą – galvą. Ir mano galvoj niekas nepasikeis.

Gintautas Dabrišius yra žavus poetas, ir niekaip nesulaukiu, kol į jo poeziją bus imta žvelgt turint galvoje filotopines Arvydo Šliogerio įžvalgas. [Abu gyvi; kas nors galėtų imt ir suorganizuot jų susitikimą; nemanau, kad jie buvo susitikę ir bendravę.]
Dabrišiaus „Kai ėjau“ (Nemunas, 2013-12-05, p. 6):

Kiek daug žemėje upių,
prie kurių sėdėjau –

Ar daug pasaulyje moterų,
prie kurių
pamiršdavau visas upes.

Upių daugiau –

Kai 2006-ais Dabrišius tapo Poezijos pavasario laureatu, išgirdau komplimentų – esą aš buvęs lobistas: pakalbinęs G.D. „Literatūros akiračiams“, tada visaip įtaigojęs tuos, kurie sudarinėjo LLTI dvyliktuką (radijo laidos įrašus pasiklausyt siūlydamas); gerai, man patinka Dabrišius; ir jo globojamų bičių medus. :)

(358) Užparaštė, xlvii: apie tvorą, 209, Šliogerį, valdžiažmogius ir kt.

ro tą tvorą šalia Konstitucijos prospekto šiokiom dienom pravažiuoju dukart – į darbą ir iš darbo. Dabar ji nieko nebesaugo, nes pastatas jau nugriautas. Bet dar gan aiškiai matyt uždažyta juosta, paslėpusi ten buvusį užrašą (209 ranka). Ir vis prisimenu Arvydą Šliogerį, kurio atminty presuotų drožlių plokštės virto lentom:

Šiandien, važiuodamas autobusu namo, į savo Pilaitę, pavargęs po paskaitų, beveik snaudžiantis, netyčia pakėliau galvą, dirstelėjau į dešinę pusę ir nustėrau: ant grubių lentų tvoros, saugančios didžiųjų kapitalizmo [= vėlyvojo socializmo] statybų liekaną, griūvantį gelžbetoninį monstrą, puikavosi vadinamasis graffiti. Štai jo turinys: „Ar kada nors ragavai korumpuoto valdžiažmogio kraujo?“ [Regis, frazė ilgesnė buvo? Patikslint galėtų nebent 209.] Kadangi nesu kraugerys, viduje net susigūžiau ir iškart įsijuslino frazė: tai štai kaip „atgimusios“ Lietuvos tauta myli savo „politinį elitą“! Ir kartu tai kalbos genijaus ištarmė: valdžiažmogis. Politikų nebėra, liko tik valdžiažmogiai. („Bulvės metafizika“, Metai, 2011, nr. 4, p. 132)

Valdžiažmogis jau užfiksuotas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne; Liudviko Jakimavičiaus sakinį nusiunčiau aš, nes, dingojas, būtent jis pirmasis šitą žodį pavartojo; vadinas, jam ir skirtas, Šliogerio manymu, kalbos genijaus titulas (pagrįstai/nepagrįstai – tai jau kitas klausimas).
Kai pagalvoji: ir kokių tik atsiprašant konsteliacijų galvoj neprisiranda užmetus akį į paprasčiausią tvorą. :)

(216) Visiškai tarp kitko: apie tai, kaip gelbstimasi nuo depresijos

Dar vienas radinys Kauno bienalės Tekstilė’11 kataloge. Menininkė iš Pietų Korėjos Kyung-ae Wang (cituoju angliškai, nes vertimas į lietuvių pasirodė prastas):

Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cured and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women[’s] psychology is immanent in quilting. (p. 149)

Apie skiautinių siuvimą perskaitęs, kaip čia neprisiminsi istorijos, kuri suburbuliavo po prof. Šliogerio frazės: „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas.“
Ir dar pagalvojau: ar įmanoma Pietų Korėjoj apginti PhD tezę „Lithuanian Men’s Psychology is Immanent in Working vs Drinking“? Savižudiškų polinkių gal ir neminint. (Lietuvoj, manau, šansų nėr, net jei būtum dar ir menininkas.)

(52) Dėl juoko: viskis ir blogėris

1
Kartkartėm vis užsuku į skaitytą.lt. Šaunuolis Justinas Žilinskas – iki šiol nenuleidžia rankų! Iš kur […] tiek valios geležinės? Ir tvarkyt, ir dar rašyt.
Bet akis šįkart užkliuvo ne už jo, o už Neringos Dangvydės recenzijos „Tarp kalbos ir peizažų“ apie Arvydo Šliogerio leidinį Melancholijos archipelagai: Žodžiai ir vaizdai. Tiksliau, komentarų:

Klia 2009-11-19 19:03:03: apie ką knyga?:]
Neringa 2009-11-22 15:04:48: Apie Viskį ir apie Niekį :) Tiesiog A. Šliogerio filosofija įvairiais pavidalais, tiek raštu, tiek nuotraukomis.

Lauktina Šliogerio knyga: Apie sensmą ir viskį.

2
Kapstydamas medžiagą įrašui apie Metų žodį, nusikapsčiau iki čia: http://subscribe.ru/catalog/linguistics.lexicon. Užsisakiau siūlomą Дар слова: Еженедельный лексикон Михаила Эпштейна. Kas savaitę ėmiau gaut tą naujienlaiškį. Visai įdomu paskaityt. Tuolab kad kai kurie Epšteino siūlomi nauji žodžiai tinkami ir mums. Pvz., ambipatija – simpatija ir antipatija kartu (myliu ir nekenčiu) arba chronokratija („Хронос сильнее демоса. Миром правят хронократы – диктаторы мод, фасонов, технологий, методологий, те, кто заинтересованы в скорейшем устаревании всех вещей и идей, чтобы заполнить рынок новыми.“)
Bet šis įrašas – dėl juoko, tad ton pusėn ir suku. Siūlo Epšteinas ir tokį naujadarą:

злобрО – добро, которое оборачивается злом и даже хуже зла („загоним человечество к счастью“)

Kas išeina, sujungus mūsų žodžius blogis ir gėris? Bloggėris; viena g turi iškrist (nes mikčiot verčiantis hiatas susidaro), ir lieka blogėris. Apibendriname: blogger – ne tik tinklaraštininkas ar a blog publishing system; tai ir gėris, kuris virsta blogiu ar kuo nors dar baisesniu.

(41) Dėl juoko: казнить нельзя помиловать, arba dvi dienos su Normanu

Iki vakar Vilis Normanas man tereiškė asmenvardį žmogaus, kuris pretenzijų būt rašytoju turi daug daugiau nei talento. Bet va vakar vos atėjusį į darbą pasitiko klausimas: ar skaitei lryte.lt, ką Normanas prirašė? Perskaičiau tą tekstą su tikrai bulvarine antrašte (SOS! „rašytojų genocidas“). Brigitos Speičytės surašymą LM jau buvau skaitęs, tad tokia neadekvati reakcija pradžioj šiek tiek supykdė, o paskui tapo gaila rašiusiojo, gaila, ir tiek. Galima iš to teksto ir pasijuokt, jei ne viena aplinkybė: tokios nuomonės apie kritikus laikosi nemažai žmonių, tas jau paaiškėjo prieš kurį laiką, kad ir kai buvo viešai pradėti skelbt LLTI sudaryti kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktukai. Pvz., pernykštis komentaras:

stipri proza ta, kurią skaito daugiausia skaitytojų. Silpna, kurią labiausiai giria kritikai, nes ji parašyta pagal mokyklinius kanonizuotus literatūros kriterijus. Kitaip sakant, jei nori paskaityti ką nors įdomaus, imk tas knygas, kurias labiausiai peikia arba ignoruoja visokios sprindytės, drazdauskienės ir kitokie gasiliūnai.

Ir įžeidinėjimai nenauji – ypač dėl šeimyninės padėties. Šiandien perskaičiau Rimanto Kmitos reakciją į Normano straipsnį. Nors laikaus principo „duok d-iui kelią“, gerai, kad toks atsakas atsirado: buvo peržengtos padorumo ribos, ir reaguot reikėjo.
Bet Normanui – tiesos, Urbonaitės, Drakšo ir Sabaliauskaitės gynėjui – dar negana: delfy.lt jis imasi gint laisvę ir Šliogerį – „Akademikai pradėjo kovą prieš laisvą žodį?“. O va šitas tekstas tai jau tikrai juokingas. Labiausiai dėl prierašo pabaigoj: Autorius yra filosofas. Mat pradžioj pareiškė:

Nesigilinsiu, kas yra etiška, o kas ne, – tai palieku davatkoms. Daug svarbesnis klausimas – kas yra laisvė? Ir kodėl tie, kas iki šiol, atrodo, nešė jos deglą, staiga nusprendė užkurti laužą ir sudeginti ant jo vieną „eretiką“, išsakiusį tik savo asmeninę nuomonę, kuri, sutinku, nebuvo pagarbi tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu.

O išminties raiškos viršūnė – amfibolija: „Tylėti negalima kalbėti.“ Rašydamas lrytui.lt, sužibėjo kita:

Pasibaisėję tuo, kaip atvirai ir be kompromisų čia vaizduojamas gyvenimas, kritikai padarė išvadą: drausti, negalima leisti.
Ir tik dėl ne vietoje padėto kablelio ši išvada tapo visiška nesąmone.

Visa kita – griaudi publicistika su pseudofilosofiniais prieskoniais, kaip ir, pvz., Šnabždesys.

P.S. Jei per grubi pasirodys amfibolija „Казнить нельзя помиловать“ iš 1969-ų animacinio filmuko Neišmoktų pamokų šalis, galima pasirinkti humaniškesnę: „Помиловать нельзя сослать в Сибирь“.
P.P.S. Bet kažkodėl prisiminė Kavafio „Barbarų belaukiant“: o ką veiks skaitomosios literatūros gynėjai, jei neliks barbarų – tų kritikų logofilų? Užsiims puoselėjama egofilija.