(572) Užparaštė, lxxxv: pasikapsčius po tekstų ir minčių šiukšlyną

Šeštadienis. Kapstaus popieryne ir galvoj. Be jokio tikslo. Savajam šiukšlyne.
Nusikopijuotos dvi publikacijos iš Nemuno. Kad galėčiau pateikt pavyzdžių atsakydamas į neklausimą (nieks tokių dalykų neklausinėja):
– Du nepanašiausi tebegyvi lietuvių poetai?
– Gražina Cieškaitė ir Gintautas Dabrišius.

Dvi G.C. teofanijos (Nemunas, 2013-11-28, p. 6 ir 7):

*  *  *
esi iš Dievo meilės
sutverta dvasia antgamtiška
šviesos gelmių vieta

*  *  *
likimo ironija Dievas
kaip meilė ir tu mano siela
pražydus tenai kur tamsa

Šituos tekstus, pavadintus graikiškai, reiktų suvokt kaip poetės sielos žiedus; jos sielai apsireiškia dievybė (įvardijama kaip Dievas) ir jį pražysta; – nepajėgiu; tik žodžiai, kurių reikšmes žinau, o teksto prasmės nesuvokiu. Sakot, yra ir vad. hermetinės poezijos tradicija? Yra tokia sugalvota. Kurion suplakti du dalyku: noro suvaidint (aš regiu arealybišką realybę) atvejai ir tiesiog psichikos sutrikimai. Manau, reiškinius reiktų vadint tikraisiais vardais: yra vaizduotė, bet yra ir psichikos sutrikimai. – Mano vaizduotė tepajėgi sukurt ne poetei apsireiškiančią dievybę, o jos tėvo – kirviu [?] suknežintą – galvą. Ir mano galvoj niekas nepasikeis.

Gintautas Dabrišius yra žavus poetas, ir niekaip nesulaukiu, kol į jo poeziją bus imta žvelgt turint galvoje filotopines Arvydo Šliogerio įžvalgas. [Abu gyvi; kas nors galėtų imt ir suorganizuot jų susitikimą; nemanau, kad jie buvo susitikę ir bendravę.]
Dabrišiaus „Kai ėjau“ (Nemunas, 2013-12-05, p. 6):

Kiek daug žemėje upių,
prie kurių sėdėjau –

Ar daug pasaulyje moterų,
prie kurių
pamiršdavau visas upes.

Upių daugiau –

Kai 2006-ais Dabrišius tapo Poezijos pavasario laureatu, išgirdau komplimentų – esą aš buvęs lobistas: pakalbinęs G.D. „Literatūros akiračiams“, tada visaip įtaigojęs tuos, kurie sudarinėjo LLTI dvyliktuką (radijo laidos įrašus pasiklausyt siūlydamas); gerai, man patinka Dabrišius; ir jo globojamų bičių medus. :)