(1246) Epizodai, xxxix: Radvilavičiūtė nori Hrabalo čia ir dabar

raeitos vasaros pabaigoj Metuos (nr. 8/9) buvo puikiai Vyto Dekšnio išversta Aleksandro Kaczorowskio esė „Hrabalas atskirasis“. (Parašiau el. padėką vertėjui; VytD atsiliepdamas: „Prahos elementorius – baisiai įdomus dalykas, labai norėtųsi, kad koks nors leidėjas užkibtų“; dar pasvarstėm, kur vertėtų pamėgint užmest meškerę: gal „Odilė“, gal „Aukso žuvys“ susigundytų? — Nežinau, ar kas susigundė.)

Beskaitydamas (gulom) apie Hrabalą, ėmiau ir prisiminiau Giedrą Radvilavičiūtę, besvajojančią (gulom) apie Hrabalą – prisiminiau jos esę, kur toks epizodas lyg ir buvo, kaip ji skaito ar nori skaityt lovoj Hrabalą.

Kelias paprastasis – imt, perverst abi knygas ir rast tą epizodą. Bet per lengva būtų. Beveik neabejojau: skaičiau tą tekstą pirmąkart laikrašty, regis, išsiplėšiau tuos puslapius, reiktų rast pirminę, priešknyginę publikaciją. Kitaip ir būt negalėjo: pagalvojau, ir užsimiršo. Bet prieš porą savaičių vieną išplėšų šūsnį sklaidant – oba! štai ta esė, kurios norėjau ieškot: „Privalomi parašyti tekstai“, Literatūra ir menas, 2003 III 28, nr. 13, p. 2 ir 3 (pirmam – eilėraščio „Kaimietė“ mašinraštis, kurio dešiniam viršutiniam kampe, regis, pačios poetės ranka užrašyta N. Miliauskaitė, ir priminimas „Jau metai, kai netekome poetės Nijolės Miliauskaitės“; Kornelijus Platelis tuolaik buvo savaitraščio vyr. redaktorius).

O štai ir tas epizodas, trečiam puslapy (ne A4 formato, kaip dabar, dvigubai didesniam):

– Vaikeli, – sakau dukrai lovoj vieną vakarą, – nesupyk, bet turiu tau pasakyti liūdną, džiugų ir kartu intymų dalyką. Labai tave myliu. Bet mums reikėtų imti miegoti atskirai. Aš, žinok, ne tik motina. Aš – dar ir moteris. Kartais, prieblandoje ar savo šešėlyje, būnu visai graži. Apsižiūrėjau vakar vonioj nuoga su dviem veidrodžiais... Neseniai susiradau draugą. Šiek tiek buvome pažįstami jau anksčiau, bet neseniai knygų mugėj vėl susitikom, kažkaip iš esmės. Šią savaitę, pavyzdžiui, jaučiu, kad negaliu be jo gyventi. Sąžiningai tai tau sakau, irgi kaip draugei, noriu jo čia, dabar, ant savo krūtinės, lygiai kaip ir tavęs.

Matau, kaip prie visokių mano kalbų pripratusios mergaitės akys pasidaro stiklinės:

– Koks to diedo vardas?

– To vyro vardas, – sakau, – Bohumilas. Pavardė – Hrabalas. Ir jei dabar jo nepaskaitysiu, nusišausiu. Jis nebus man ištikimas ilgai. Jis išsilies citatomis į kitų moterų ir vyrų prozą. Ir jei jie sugebės citatas panaudoti vietoje, tas žmogus suteiks jų tekstams ypatingos galios. Tie tekstai taps amžini ir masiškai perkami. O tai yra beveik nesuderinami dalykai. Kaip tuos dalykus suderinti, galvoju jau pusę metų. Man už tuos galvojimus pinigus moka. Gal tu galėtum dabar pereiti į kitą lovą?

– Kad tu nesulauktum, – sako vaikas ir apgraibom ištraukia lempos laidą iš šakutės lizdo.

Vienas dalykas šitam epizode be abejo tikras – 2003-iais „Strofos“ išleista Vytauto Visocko iš čekų kalbos verstų Hrabalo apysakų ir apsakymų knyga Pernelyg triukšminga vienatvė. O visa kita – iš esmės nesvarbu, tikra netikra, svarbu – puikus epizodas sukurtas. — Pernai „Apostrofos“ išleistuos Alfonso Andriuškevičiaus Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuos yra:

[2002] Lapkričio 14, ketvirtadienis. Vakar pas Laimį šventėme „Kabulo išvadavimo metines“. Pirmą kartą artimiau pabendravau su Giedra R. Labai panaši į savo raštus. Sunku atskirti, kada kalba tiesą, kada mistifikuoja, nors, tiesą sakant, visada kalba tiesą. (p. 37)

Taip, įtikinamą meninę tiesą įmanoma sukurt tik pasitelkus vaizduotę, patvarkius gyvenimą. Ir dar Radvilavičiūtės (auto)ironija baisiai patinka. (Beje, perskaičiusi, ką apie ją užsirašė AlfA, GiedRa ir savo to ketvirtadienio įspūdžius prisiminė [žr., kas užsirašyta birželio 2 dieną].)

(1047) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa (dėl juoko), lviii

– Š visos tos populiarios knygos, kaip tapt laimingam!
– Ką, tokias pradėjai skaityt, baisiai nelaimingas jauties?
– Ne, nepradėjau ir nepradėsiu, Andriuškevičius viską yra išaiškinęs.
– Tas nac. premijos laureatas?
– Tas. Žinai jo paketo teoriją?
– Kokio paketo? Akcijų?
– Gyvenimo. Trumpai. Žodžiu, Andriuškevičiui paskambina poetė, perskaičius vieną jo esę, ir klausia, ar jis tikrai manąs, kad nieks dėl nieko nekaltas ir viskas galima. Taip, atsako AA. Tada eisiu ir pasivogsiu iš parduotuvės labai patikusią žvakidę – pinigų neturiu, bet jei viskas galima, vadinas, galima. Pamėginkit, sako AA, ir linkiu, kad jus sučiuptų bevagiančią. Sutrinka poetė, nustemba, kodėl šito jai linki. O išmintingasis AA paaiškina: privalu imt visą paketą, dalim negalima.
– Ką, „Pergalės“ saldainių pasivogt iš krautuvės norėjai, o Andriuškevičius sustabdė?
– Neee. Buvo visuotinis susirinkimas, pasakė, kad mokslininkam šįmet atlyginimai turėtų didėt 20 nuošimčių, o mum tik tais keliais eurais, kiek algos bazinis dydis padidėjo.
– O kuo čia Andriuškevičius dėtas?
– Paketo teorija dėta. Aišku, išgirdęs apie atlyginimus šiek tiek susinervinau, o paskui nušvito: tvarkyt popieriukus patinka? patinka; vadinas, jei nori šito darbo, tai būk malonus imt visą paketą – ir atlyginimą, kurį gali vadint kaip nori, kaip tau gražiau, kad ir ubagišku. Toks paketas! Kitam pakete gal kitoks atlyginimas, bet ir darbas kitoks. Supranti?
– Nu, gasiliūnai, до чего докатился, AA tekstus pasitelki šnekėdamas apie pinigus; taigi eseistika – menas, grožį, nesuinteresuotą malonumą pajust priklauso.
– Pirmąkart skaitydamas, kai Šiaurės Atėnuos būna tos esės išspausdintos, grožies, o kai nebe pirmą skaitai – ir apie save galima pagalvot, nieko čia baisaus nematau.
– O kas tau gražiausia AA tekstuos?
– Kabliataškiai.
– Nesupratau.
– Nu ir nereikia, nežinau, ar pajėgčiau paaiškint. Kokie balsiai yra? Ilgieji ir trumpieji. O kai kuriose tarmėse, pvz., anykštėnų dar ir Baranausko laikais, buvo trijų ilgumų balsiai, Skirmantas Valentas išpasakojo, kai jo tarmiškai deklamuojamą Anykščių šilelį įrašinėjau, dar ir pusilgiai buvo, dabar jau tokių nieks nebeskiria; kabliataškis kaip tas pusilgis balsis, tik kitam lygmeny, jautrios stilistinės klausos požymis. Ai, tiek to, nekreipk dėmesio.
[— dar kartą, viešai: ačiū, leidėja Giedre, už padovanotą knygą.]

(930) Visiškai tarp kitko: apie Nemuną, buvusį ir būsimą, pakarksėjimai

Vakar atkeliavo bibliotekon paskutinis šįmet Nemuno numeris. Kaip laikraščio, leidžiamo kas dvi savaitės. Nei geresnis (= įdomesnis), nei blogesnis lyginant su kitais; vidutiniškas.

Nuo naujųjų vėl bus mėnesinis žurnalas.

Gruodžio vidury Audrius Ožalas kalbino naująją redaktorę Eriką Drungytę apie pokyčius:

Grąžindami žurnalo formatą – ir kvadrato formą, ir platesnės apimties turinį, norime grįžti ir prie svarbiausio dalyko – atsiribojimo nuo laikinumo, nuo žaibiškai greitai vienas kitą keičiančių įvykių, kuriems patogesnė yra virtualioji erdvė. Žmonės pradėjo suprasti, kad didžiausias turtas ir prabanga yra lėtas laikas, o „fast food“ – antikokybės ženklas.
     Mano svajonė, kad šis leidinys, kaip ir anuometis, būtų branginamas, žurnalo publikacijas būtų įdomu skaityti ir po 10, ir po 50 metų, o jo komplektai būtų saugomi namų bibliotekose. Kad jis būtų patrauklus estetiškai, panašus ir į meno albumą, ir į poezijos knygą, ir į leidinį apie asmenybes.

Norima grįžti prie „atsiribojimo nuo laikinumo“, taigi, reiktų manyt, kad sovietmečiu Nemunas buvo atsiribojęs nuo laikinumo, ergo, skendėjo amžinume. Tikrai?

Kas taip traukdavo anuolaik žurnalo skaitytojus? (1) Atitinkamo pobūdžio nuotraukos, (2) įvairios žinelės, kad ir iš antrų rankų, apie Vakarų muziką ir šiek tiek literatūrą; (3) kai kurie kritikos straipsniai. Ar tai vadintina „atsiribojimu nuo laikinumo“? Tiesiog kalėjimo visuomenėj vienam kaliniui buvo leista kurį laiką pabūti vos laisvesniam. Tik tiek.

Anuomet buvo branginami ne tik Nemuno žurnalai; jei iki šiol kieno nors sandėliuke ar rūsy tebėr špagatu surištų Nemuno komplektų, tai, bent jau keturiais atvejais iš penkių, ten galima rast ir Kultūros barų, ir Pergalių. Ar dabar daug tokių, kurie turi vietos savo namuose komplektuot žurnalus irba savaitraščius? Knygų, ir tų stengiamasi atsikratyt ar bent jau daugiau nebekaupti. Koks stebuklas turėtų įvykti, kad žmonės vėl imtų kaupt būtent vėl žurnalu virtusio Nemuno numerius?

Ims kaupti todėl, kad Nemunas atstos ir meno albumus, ir poezijos knygas, ir leidinius apie asmenybes? Ar tai įmanoma?

Kiekvienas kultūros leidinys turi savų gerųjų (= talentingų) autorių, kurių tiek nedaug Lietuvoj, ir kas turėtų atsitikt, kad, tarkim, Alfonsas Andriuškevičius savo vertimus ar eses imtų siūlyt ne Šiaurės Atėnams, o Nemunui; arba Agnė Narušytė rašinius apie fotografiją ne 7 meno dienoms, o Nemunui? Net jei (aišku, irgi: tarkim) Nemunas imtų siūlyt pasakiškus honorarus, ar tokie autoriai susigundytų „trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu“? Neabejoju – ne.

Ir žurnalu virtusiam Nemunui savo kūrybos siūlys daugmaž tie patys autoriai, kurie siūlė pailgo formato leidiniui. Ir jokių stebuklų (rašančiam vidutiniškai pasipila šedevrai) nebus.

7 meno dienos jau nebe viską spausdina laikrašty, kai kurios publikacijos būna tik jųjų interneto svetainėj. Logiška ir suprantama. O Nemunas bus tik popierinis:

Mes gyvensime apčiuopiamą lytėjimu, kvapu, rega, dydžiu, svoriu etc. matuojamą gyvenimą. Tai irgi lėto laiko privilegija. Geriau pasimėgauti „Nemuno“ tekstais bei vaizdais, nei permesti ekrane akimis ir pamiršti ar netyčia ištrinti... Žurnalą bus galima tik prenumeruoti ir įsigyti. Vėliau – įsigyti archyvinius numerius. Bet jo niekas nebedalins už dyką. Geriau sunaikinsime dalį tiražo.

Bus brendama prieš srovę. Ar toli bus nubrista? Kiek bus finansiškai (per prenumeratą) remiančiųjų šitą žygdarbį? (Paskutinio 2016-ų numerio tiražas 1000 egzempliorių.) Ar erdvius sandėlius turi būsimasis žurnalas? Ar jau sudaryta sutartis su kuriais nors makulatūros supirkėjais?
— Girdžiu: ko tu čia karksi, Gasiliūnai? O gal viskas bus kuo puikiausiai? Bent tūkstantis kauniečių išgirs Giedriaus Kuprevičiaus žodžius, cituojamus redaktorės, kad prenumeruot Nemuną – jų pareiga; arba: kiekviename numery bus „Stumbro“ trejų devynerių ir „Viči“ krabų lazdelių reklama – ir užsakovai dosniai atsilygint už tokią garbę, ir klestės leidinys, žiūrėk, net valstybės paramos neprašys.
Per senas ir ne Radauskas esu, kad tikėčiau pasakom. (Kaip ir Karbauskio sekama, esą dovanotas tautinis kostiumas vaiką pavers susipratusiu lietuviu.)

(832) Iš popieryno, xxviii: apie tai, kas žavi

Ein Kunstgebild der echten Art. Wer achtet sein?

(Tai buvo tikras meno kūrinys. Bet kas jį pastebėjo?)

Eduard Mörike (1804–1875),

eilėraščio „Auf eine Lampe“ (Ant mano šviestuvo, 1846)

priešpaskutinė eilutė

esk viską iš galvos, kas nesusiję su tiesioginiu darbu, –
kiek kartų esu girdėjęs šitą proto patarimą, tiek kartų vis atsakau: bet žmogus truputį daugiau negu darbas.
Praeitą savaitę sudarytas kūrybiškiausių 2015-ais išėjusių knygų dvyliktukas. Nežinau kurią dieną prieš mugę, prasidėsiančią 25-ą, susirinks 11 vertinimo komisijos narių ir balsuodami išrinks -iausią. (Du bibliotekos žmonės pora minučių anksčiau už pačius rinkikus sužino, kas tapo laureatu – juk reikia, kad kas nors suskaičiuotų balsus, o bibliotekoj visada vieną kitą iki dešimties suskaičiuot mokantį galima rasti [kiek atsimenu, nė karto nebuvo, kad nuspręsta būtų vienbalsiai]).

— Kiek balsų surinks Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai? – pagalvojau prisiminęs daugiau kaip prieš 20 metų – 1993-ais (metais anksčiau negu išėjo pirmasis A.A. eilėraščių rinkinys) paskelbtą straipsnio vertimą.
-------------------------------------------------
Metuose (1993, nr. 8/9, p. 151–164) paskelbtas buvo Emilio Staigerio straipsnis „Interpretacijos menas“, parengtas pagal pranešimą, skaitytą 1950-ais Amsterdame ir Freiburge (iš vokiečių kalbos vertė ir autorių pristatė prof. Juozas Girdzijauskas).
Norėdamas išaiškint, kas, jo supratimu, yra stilius, kurio negalima tiesiogiai sučiuopt sąvokomis, Staigeris interpretuoja Mörikės eilėraštį „Auf eine Lampe“.
Galima sakyt, vienas iš apibendrinimų:

Kas mano pastebėjimuose neišsakomai identiška – tai stilius. Norėdami tai, kas neišsakoma, pavadinti žodžiu, galėtume pavartoti sąvoką „žavus“ pirmykšte jos prasme. Mörike mūsų nestulbina, jis mūsų neužburia ir neapsvaigina. Tik iš išmintingai pamatuoto atstumo jis verčia mus žavėtis [...]. (p. 160)

Ar kas tiksliau ir aiškiau yra įvardijęs Alfonso Andriuškevičiaus eilėraščių stilių?
Tarkim, iš rinktinės skyriaus „Neįėjusieji į rinkinius“:

Miškus apjuosę laikė horizontai.
Miškams iš savo tamsio jokios išeities nebuvo.
Miškai, apjuosti horizontų,  augo, džiūvo, puvo.
Miškai turėjo savo šešėliuotą būvį.
Rusenti? Ak, tiesa, jie kartais imdavo rusenti. (p. 275)

P.S. (02-27) Šiandien 11 valandą premijos laureatas bus paskelbtas viešai. Tad jau galima pridėt ir „iliustraciją“ – atsakymą į klausimą, kiek balsų surinko Alfonso Andriuškevičiaus Beveik visi eilėraščiai.

(714) Epizodai, v: žydiškas ir žydšaudiškas humoras

Prae scriptum. Perskaičiau 2013-ais išleistus a.a. Stanislovo Rubinovo atsiminimus Miške ir scenoje. Pirma dalis sukrečianti (ir ko čia ieškot kitų žodžių? pasirinktas scenų, o ne nuoseklaus pasakojimo principas visiškai pasiteisina; ne veltui: režisierius); antra dalis – skystesnė, nors irgi yra reikšmingų epizodų užfiksuota.
----------------------------------------
Stanislovo Rubinovo tėvą Izaoką iš buto Vilniuj, Mała Pohulanka 11-19 (dab. Kosto Kalinausko 11-5) išsivedė 1941-ųjų liepos pradžioj (sūnus tikslios datos neprisimenama). – Išsivedė du uniformuoti policininkai ir du civiliai apsirengę; visi su baltais raiščiais:

Mama jaudinosi, kad nėra iš ko paruošti sumuštinių. Baltaraiščiai skubino:
– Nieko, ponia, jis ten alkanas nebus!
Tėvą išvedė. Kieme jau laukė keli suimti vyrai, saugomi kitų baltaraiščių.
Vėliau kaimynė pasakojo mačiusi baltaraiščių varomą didelę vyrų koloną J. Basanavičiaus gatve „Baltųjų stulpų“ link. Pažinusi mano tėvą sušuko:
– Dokąd was prowadzą, panie Rubinowie?
– Na spacer, – pašmaikštavo tėvas.
Kitą dieną į mūsų butą atėjo tie patys du policininkai ir ėmė raustis spintose, vertingesnius daiktus kraudami į atsineštus maišus. [...]
Jie susikrovė visus mano žaislus ir ypač susižavėjo tėvo kostiumais, kitais jo rūbais.
– Ką jūs darot? – sušuko motina. – Grįš vyras, neturės kuo apsirengtiƒ!
– Nesijaudink, ponia, jis negrįš. Mes vakar Panerių miške jį sušaudėm, – atsakė vienas, o kitas pridūrė:
– O gal ir nesušaudėm, nes užkasus duobę žemė dar keletą valandų judėjo!
Abu prapliupo juoku. (p. 29)

----------------------------------------
Post scriptum. LKŽ (t. XIII, p. 307) užfiksuotas ir spacieras, ir spaceruoti, spacieravoti – pasivaikščiojimas, vaikščiotis. – Sunkiai mums sekas eit pasivaikščioti, paspacieravoti, dar ką nors vis norim nuveikti; A.A. dar vis turi mokyti: „Jeigu eini pasivaikščioti, tai turi eiti pasivaikščioti. Ne į krautuvę, vaistinę, paštą, banką, bažnyčią, šunų gydyklą – su viltimi, kad pasivaikščiosi pakeliui. Jei darysi šitaip, teišeis, kad davei šiek tiek išmaldos pasivaikščiojimui.“

(712) Savivoka, vii

Vėl laidotuvės. Mirė instituto sargas Juozas. 60-ies. Prieš savaitę palaidojo sūnų.
Šnektelėdavom. Kartais – pešdami dūmą; paprašydavo pavaišint.
Geros (bet linkusios streikuot, kaip šiandien sužinojau) širdies žmogus.
– Pernai rudenį ūkio dalies vedėjas nupirko tokį pūteklį – kad nereiktų grėbt vis krentančių, krintančių, krentančių, krintančių lapų instituto kieme. Atminty liko toks vaizdas: Juozas su tuo pūtekliu vaikšto po kiemą, toks, atrodo, išdidus; o lapai tik skrenda tolyn nuo jo.
Šiandien prisiminiau 1190-ais mirusį japoną Saigyō (iš angliško į lietuvių išvertė A.A.):

Jeigu tikri būtume,
kad regėsim štai tokį mėnulį
kituose gyvenimuose,
argi liūdėtume,
jog tenka palikti šį?

Nesakau: nėr tų kitų gyvenimų, net vieno nėr.
Sakau: netikiu, nepajėgiu tikėt, kad bent vienas galėtų būti.
Bejėgystė.

(707) Visiškai tarp kitko: apie sindromus

Vienuolio gimtuos Ažuožeriuos 1974-ais
net buvo išdygęs Juozo Šlivinsko stogastulpis,
skirtas Šmukštarui (deja, iki dabar neišstovėjęs)

ch, kokių tik nėr tų sindromų!
Ir Diogeno, ir Doriano Grėjaus, ir Miunhauzeno, etc.

O kaip lietuviški?
Vieną yra įvardijęs Alfonsas Andriuškevičius („Vizualumas aklųjų mene“, Šiaurės Atėnai, 2006-08-26, p. 1):

... didžiumai pasaulio poetų būdingas mūsų tautiečio Šmukštaro sindromas: užuot ramiai mėžus mėšlą – neramiai žiūrėti į žvaigždes.

(Čia į Vienuolio „Astronomą Šmukštarą“ ne literatūrinis žvilgsnis.)

Pagalvojau, o kokių dar su pagrindu galima būtų įvardint sindromų.lt?
— Gal galimas Radausko sindromas (pasauliu netikiu, o pasaka tikiu)?
— Kultūros sostinės sindromas? Šįmet jis turėtų pasireikšt Žagarei.

(579) Visiškai tarp kitko: apie bažnytkaimius apskritai, konkrečiai – apie Šešuolius

Kažkada pagalvojau: o kaip angliškai bažnytkaimis? Kaip ir spėjau, žodynas (tas žalias, Piesarsko ir Svecevičiaus, 1979-ų) perteikia ne prasmę, o reikšmę: village (with a church). – Nieko panašaus! Bažnytkaimis – tai ne kaimas, kuriame stovi bažnyčia; kaimai neturėjo bažnyčių, nebent kapinėse – koplyčią, kur galėjo būt aukojamos ir šv. Mišios.
Nedidelis miestelis – miestas, pamažintas kvadratu (arba kaimas, sureikšmintas/padidintas kvadratu); manau, visai arti prasmės (juk yra: story, short story ir short short story [less than 1,500 words]; gretinant prozos atmainų apibūdinimus). – Small small town (kad ir keistai angliškai kalbantiems tai skambėtų; nepriminus short short story).
Ir prisiminiau a.a. dailininką Audrių Puipą (beje, iliustravusį Rimanto Šavelio Tadą Blindą); jo piešinius; bet gal aiškiau Alfonso Andriuškevičiaus tekstą apie Puipą, pavadintą „Umberto Eco apie Audrių Puipą“, to teksto antrąją tezę:

2. Bažnytkaimis – tikrasis labirintas. Tokia antroji tezė. Mat tiek romanui, tiek paveikslui reikia metafizikos. O metafizika, tai, tiesą sakant, klausimas, kas kaltas. Pagaliau juk tatai – ir detektyvo klausimas. Vadinasi, ir metafizika, ir detektyvas, ir geras dailės kūrinys privalo būt spėlionių labirintas. Nesu (čia kalba Eco) regėjęs painesnio labirinto už Šešuolius! Ir apskritai – bažnytkaimiai... Juk čia susiduria tiek tekstų, šitiek visokių kodų! Degradavusi bajorija ir degradavusi valstietija; žagrė ir svarstyklės; elektra ir kiaulės viduriai. O prie kiekvieno išėjimo (durų, lango, perspektyvos) – tai vagis, tai apgavikas, tai milicija. Ir šūsnys visokiausio šlamšto (kaip gerai, kad jis neišmestas). Tikrų tikriausias eklektiško pasaulio (o pasaulis visuomet eklektiškas: jame yra žmogus ir dviratis, krikščionybė ir islamas, komunistai ir laisvės lygos) modelis. Paišykite bažnytkaimių gyvenimą, kaip daro Puipa. Ir pataikysit ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai pirštu į akį. (ŠA, 1991-07-17, p. 3; cituot a.a. iš popierinių ŠA – koks malonumas!; tas suspaustas šriftas, kad kuo daugiau teksto tilptų į savaitraščio puslapius; priešingai negu dabartinis polinkis „pripūsti erdvės“ .)

P.S. Kaip viskas susipynę! (Plg. kad ir šitą įrašą.)

(376) Visiškai tarp kitko: apie alijošių ir mitą + digresija

Prisimindamas tą Gotfriedo Benno eilėraštį apie vėžininkus gal ką ir pašiurpinau, tad vietoj atsiprašymo – kitas prisiminimas – graži graži istorija, kurios pagrindinis veikėjas – eilėraštis.
Pradėt reikia nuo citatos iš Nemuno. 2006 metų gegužės 25-ą išėjusio nr. 20 antram puslapy su rubrika „Pasimatymas prie fontano“ buvo išspausdinta Daivos Čepauskaitės reakcija į savaitraščio mesteltą lyg ir klausimą „Žinojimo poezija ir nežinia?..“ (ar tik ne Donaldo Kajoko galvoj atsiradusį?):

Kitados mano močiutė augino alijošių. Tokia neišvaizdi, kasdieniška ir poezijai visai neįkvepianti gėlė. Paskui tą alijošių augino mano mama. Vaikystėje jo sultimis gydydavo man slogą. Sako, padėdavo. Iš to veislinio kamieno turėjau pasisodinusi atžalą ir aš. Gydomosiomis jo savybėmis nesinaudojau. Bet apie tą augalą parašiau eilėraštį. Tuo metu vienas dailininkas leido savo dienas Londone ir retkarčiais gaudavo paštu lietuviškos spaudos. Viename „Kauno dienos“ numeryje perskaitė tą eilėraštį ir panoro susipažinti su jo autore. Susipažinom. Dabar auginam dukrą. Ar tai reiškia, kad vienas eilėraštis nulėmė mano gyvenimą? Nežinau...

Nebuvau matęs to eilėraščio publikacijos Kauno dienoj, bet prisiminiau skaitęs apie mieląjį, vardu Alijošius, 1998-ais išėjusiam rinkiny Suvalgiau vieną spanguolę (prieš cituodamas patikrinau – p. 87–88):

Mano mielas

mano mielas neturi namų
puodo dangčio kairiosios šliurės
kartais aš jį raminti imu
ir sakau – čia langai čia durys

mano mielas neturi klausos
nei trimito nei jūrų uosto
kartais būna – kakta išrasos
aš su dulkėm kartu nušluostau

mano mielas nebijo slogos
nenešioja kaklaraiščio jokio
jis manęs niekada nepaguos
nesakys man – ir tu nebijoki

mano mielas nemoka visų
abėcėlės raidžių ir skaičių
bet jis žino kad aš esu
ir numirtų jei nepareičiau

jis manęs niekada nemyluos
ir vargu ar kada man piršis
neužguls nei baltuos dobiluos
nei rugiuos nei linuos nei viržiuos

aš jį glostau akies krašteliu
ties palange plačiai atsilošus
jis gražesnis už šimtą gėlių
mano mielas vardu Alijošius

Paskutinėj teksto Nemune skilty dar papildoma:

O eilėraščio „prototipas“ alijošius tebeauga ant palangės – senas, kreivas, sumedėjęs, savo šaknimis išsprogdinęs ne vieną vazoną. Toks simbolinis mūsų gyvenimo liudininkas ir įvykių kaltininkas, sukriošęs sąvadautojas.

Nagi baisiai graži istorija, tada pagalvojau. (Nors eilėraštis, mano manymu, ne pats stipriausias, labiau patikusių tame rinkiny buvau užtikęs.) Taip atrodė/buvo (man ir poetei) 2006-ais.
O šįmet, Tautvydai Marcinkevičiūtei per pokalbį pamėginus primint eilėraštį „Alijošius“ (kad atmintis pervadino – labai dėsninga!), D.Č. jau kur kas santūriau ir skeptiškiau sureagavo:

Tai, kad eilėraštis nulėmė mano gyvenimą, yra gerokai perdėtas mitas, kurį kažkada pati gal kiek nerimtai sukūriau. Kartais norisi kai kurias gyvenimo situacijas mistifikuoti, fatalizuoti ar romantizuoti. Šiandien pati žiūriu į tai su ironija ir įvardyčiau kaip paprasčiausią atsitiktinumą. (Metai, 2012, nr. 10, p. 100)

Gaila to mito – toks gražus, toks klasiškai romantiškas buvo: eilėraštis kaip sąvadautojas, – tuolab, kad už moters eilėraščio užkimba vyras, o ne atvirkščiai. Na, bent jau bus galima prisimint tokį mitą išgyvavus net šešetą metų. Ir dar pagalvojau: o kaip laikos eilėraščio „prototipas“? 2006: senas, kreivas, sumedėjęs; 2012: ???. Štai ko išties reiktų poetės, dramaturgės etc. paklaust – ir išgirst objektyvų atsakymą. :)

PP laureatas G.D., 2006-05-28, VU Sarbievijaus kiemas

Digresija (užfiksuota kitądien). Jau minėto Nemuno tų pačių metų to paties numerio tame pačiame antrame puslapy po Daivos Čepauskaitės tekstu išspausdintos dviejų 2006 metų Poezijos pavasario premijos nominantų – Valdemaro Kukulo ir Gintauto Dabrišiaus – nuomonės apie kitų pasiūlytųjų gaut Maironio prizą kūrybą ir pačią premiją (trečiojo nominanto – Alfonso Andriuškevičiaus – Nemunui nepavyko pasiekt telefonu, tai įdėtas jojo tekstas, dedikuotas Aidui Marčėnui, iš (prieš)paskutinių eilėraščių). Būsimasis įžvalgusis laureatas G.D.:

Kokios knygos patiko? Ką aš ten susigaudau apie tas knygas... (Ilga pauzė) Mano knyga labiausiai patiko, prizą skirčiau sau. [...]
[... premi]ją tegu man duoda – už bausmę, o jie tegu atgailauja... [...]
Aš rašiau sąžiningai ir buvau nematomas, o ar nominantas, ar laureatas – tas pat.
Geriau jau apie bites paklaustum. Nors... Vienas mano draugas sakė: bites gali prižiūrėti bet kas, o tu turi rašyti. Nežinau.

Rašytojai bitininkai (kiek žinau; rašytojų bitininkų tikrai mažiau nei rašytojų žvejų mėgėjų, tai manau tikrai žinąs): a.a. Alfonsas Maldonis, a.a. Albinas Bernotas, Gintautas Dabrišius (labai skanus jo bičių medus, ragavau, gavęs dovanų lyg ir už „Literatūros akiračių“ radijo laidą [„Ką matai – tas tavo tėvynė“, 2005-10-30] – bet: Dabrišius tiesiog dovanoja medaus, – pokalbį su juo, kuris daug kam iš girdėjusiųjų patiko; buvo įtarimų, kad tos laidos dėka jo rinkinys Sviet akmenuką pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, bet visas insinuacijas neigiu; tąmet LLTI premijos laureatu tapo RoRa už Kitą pasaulį) ir – pavyko iššniukštinėt – literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas (jo bičių medaus nesu ragavęs; be komentarų).
Daugiau lyg ir nebuvo/nėr? (Nepatikrinti duomenys.) Va žinau, kad Albinas Žukauskas, kurio 100-metis šįmet, turėjo labai gerą ranką (ir maniją) skiepyt; dukra pasakojo: jau po tėvo mirties, po kokių dešimties metų, užtiko laukinukę su gražiausių obuolių šaka vidury dykynės, kurioj buvo lankęsis poetas...
P.S. Kai esu vežamas jūros link, už Kauno vos ne kaskart prisimenu Dabrišių, t.y. vieno jo eilėraščio pabaigą:

Kelias yra vilkas,
jis aiškiai žino,
kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli,
todėl bėga ir bėga ir bėga.

Ir šypteliu: nuostabi naivioji metafora!
O kai Biržų link – prieš Panevėžį irgi vos ne kaskart atgaminu atminty Bitės Vilimaitės novelę „Požeminės perėjos žvėreliams“, dedikuotą Levui (= Leonidui Jacinevičiui); girdėtą 2003-03-10, kai prozininkei buvo teikiama pirmoji LLTI premija už rinktinę Papartynų saulė, išleistą 2002-ais „Tyto albos“ (t.y. Lolitos Varanavičienės):

Viešpatie, kartojo C., koks nuostabus gyvenimas, ir aš tai pamačiau. (p. 359)

Vėl perklausiau įrašą: Vilimaitės žodžiu – tai apsakymas; užmečiau akį rinktinės dedikacijon: „Ponui Virginijui, turinčiam svarų balsą... – Bitė“ – Cha! – Pagalvojau: kaip dabar laikos B.V. (*1943-02-16), – daug, devyneriais metais, jaunesnė už mano tėvus, kaip sveikata? – gal visai pakenčiama?;  ar (tebe)rašo? – būtų galima imt ir paskambint (numerį žinau), bet: ne, nesiryšiu. Nežinau, ką galėčiau pasakyt. Bent prisiminiau.
P.P.S. Jei paklaustumėt, kodėl vežamas ten ar ten prisimenu būtent Dabrišių ir Vilimaitę, atsakyčiau: nežinau (taip, kaip mėgsta atsakyt Daiva Čepauskaitė ir mėgo atsakyt a.a. Wisława Szymborska). Tataigi: žiedinė kompozicija. :)

(6) Septinta ryto

Šįryt atsikėliau prieš septynias, parūkęs nuėjau virtuvėn kaist vandens kavai ir žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos: lygiai septynios. Ir sugrįžo mintys, kurios sukiojos galvoj prieš pusmetį (jei reikia, galiu ir tiksliai: š.m. sausio 10, šeštadienį; iš archyvo iškapsčiau Šiaurės Atėnų pirmąjį puslapį su Alfonso Andriuškevičiaus vertimais; ir atsimenu, kad jį skaičiau 19 troleibuse).
Taigi: Mackus neatkabinamai septintą ryto susiejo su Škėma, su jo žūtim (nė vieno kito – ne artimuosius turiu galvoj – mirties valandos neatsimenu, nors kai kuriuose in memoriam fiksuojamas laikas, bet beveik visada tik: rytą, naktį, vakare ar pan.; pvz.: „Eidamas 81-uosius metus, ketvirtadienio naktį Vilniuje mirė žinomas lietuvių teatro aktorius Laimonas Noreika“):

Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
ir nelygiai septintą valandą ryto,
lygiai nelygų rytą
ir lygiai septintą valandą ryto.
— — — — — — — — — — — —
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.

Septinta ryto, – kitaip tariant, Škėmos valanda.
O tų ŠA pirmam puslapy buvo pluoštas amerikietės Elizabeth Bishop eilėraščių. Pirmasis – „Pusryčių stebuklas“ – ir pažadino šituos pasvarstymus:

Šeštą valandą ryto mes laukėm kavos,
laukėm kavos ir išmaldos trupinio:
tai turėjo būt patiekta iš vieno balkono –
kaip senųjų karalių laikais, kaip laikais stebuklų.
Tebebuvo tamsu. Pastatė saulė
tik vieną savo koją ant bangelių upėje.
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Mes sučiulpėm trupinius, nugurkėm kavą.
Langas už upės atmušė saulę:
lyg vyktų stebuklas – tik ne tame balkone.

Dabar šeštą jau šviesu, o tada, sausį, tiko ir „tebebuvo tamsu“, bet keisčiausia, kad tas norom nenorom išnyrantis Škėmos žūties šešėlis/kontekstas primeta Bishop eilėraščiui „lietuvišką“ antrąjį planą. O per jį (cituota Mackaus „Raudiškoji“ atliepia Lorcos „Raudą“) – ir „ispanišką“.
Pagalvojau: vienas ryškesnių kontekstualumo pavyzdžių, kai papuolęs kitos kultūrinės savimonės erdvėn kūrinys įgauna papildomų (gal net įdomesnių?) prasmių: tai, kas vyksta Bishop eilėrašty, vyksta likus valandai iki Škėmos žūties (apraudotos Mackaus); o po pusdienio (a las cinco de la tarde – penktą valandą vakaro) arenoj bus mirtinai sužeistas garsus toreodoras Ignacio Sánchez Mejías (apraudotas Lorcos). Kad skiriasi metai, mėnuo, diena – visai nesvarbu; tesvarbu valanda (... ir melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą).

P.S. Prieš pusmetį besikrapštydamas su enciklopedijos 300 Baltic Writers visokiais Translations ir Criticism, pastebėjau, kad prie Mackaus neprirašyta pilniausia jo kūrybos knyga (kitų – buvo). Pridūriau Ir mirtis nebus nugalėta, skliaustuose išversdamas (t.y. parinkdamas variantą): And Death Shall Have Dominion, 1994. Praktiškai visiem (bent jau anglakalbiams) turėtų būt aišku, kad tai būtent Dylano Thomo antifrazė.
Beje, YouTube yra, kaip Dylanas Thomas skaito savo „And Death Shall Have No Dominion“. Mackaus teišlikęs vienintelis savo poezijos įskaitymas – „Išpažinties“ (yra dvigubam CD „Rašytojų balsai“; balso išlikę daugiau, plokštelėse – visokius įvadus į „Pelkių žiburėlio“ radijo laidas skaitančio; juostose turėtų būt kur kas daugiau, bet kas imsis ieškot, nors ir Lietuvoj – Dalia Sruogaitė „Pelkių žiburėlio“ įrašus prieš keletą metų perdavė, regis, Sruogų muziejui Kaune). Miglotas teiginys: abu skaito pakiliai (?).

P.P.S. Digresija nuo kruvinos išdidumo baigmės / ir mirtis nebus nugalėta.
Mackaus eilėraščio „Upė, tėvas, upė“ paskutinė eilutė:

Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Ir Broniaus Krivicko sonetas 1950 metų:

Aš mačiau, kaip vėtra paskandino
Laivą vidur marių neramių,
Ir keleiviai virš klaikių gelmių
Suposi platybėj vandenyno.

Vieni jų iš siaubo begalinio
Korėsi kitiem dar ant pečių
Ir į gelmę vandenų rūsčių
Grimzdo, į aukas įsikabinę.

Bet kiti tvirtai prieš lemtį klaikią
Grūmės, kol, garbingai susitaikę,
Stichijos žiauriosios įveikti,

Grimzdo jūron išdidžiai, be baimės!
Lai laikais gigantiškos nelaimės
Bus jie nors šiais žodžiais pagerbti.

Laikysena: išdidžiai. Gražiausia.

Prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą (Lorca vs Mackus)