(1060) Visiškai tarp kitko: kaip atpažint, ko žmogus vertas

ernardinuos.lt 2006 X 6 buvo paskelbtas Virginijaus Savukyno pokalbis su a.a. Broniu Savukynu apie „Neringos“ kavinę sovietmečiu (kalbinta Lietuvos radijo laidoj „Forumas“); antraštei parinkta BrS-o frazė „Tiesiog analizuodavome idiotišką tikrovę“ (tuolaik atsispausdinau; interneto dienraštis skelbėsi esąs „atviras.patikimas.kitoks“; ir kalbinamojo portretinė nuotraukytė buvo įdėta).
VirgS-as klausia, kaip jie atpažindavę norėjusius prie kompanijos prisidėt žmones.

– Iš akių ir iš kalbos, – atsako BrS-as. – Profesorius Daukšas matydavo aiškiai, ko tas tipas vertas. Buvo tokių padlaižūnų – tik prisigerint, kad gautų lašelį išgert. Tuoj pat po kelių sakinių vydavo nuo stalo kaip netinkamą.
– Ką reikėdavo pasakyti, kad priimtų?
– Nieko.
– Reikėdavo klausytis?
– Reikėdavo pažinot bent vieną kitą žmogų.
– O apie ką būdavo diskutuojama?
– Apie viską.

Taip, iš akių ir iš kalbos. To visiškai pakanka, ir nereikia jokių CV ar anketų.
— Bronio Savukyno premija – neblogas būdas primint, bet pagalvojau: reiktų BrS-o rašto darbų rinktinės, Kultūros barai galėtų išleist. Nebuvo produktyvus raštininkas, bet jei ką paleisdavo į spaudą – tas tekstas visad būdavo vertas perskaityt (pvz., „Raidynų konkurencija ir karas: iš pastabų istorijos knygų paraštėse“, NŽ-A, 2004, nr. 5). Ir pokalbių reiktų pridėt, gal ir iš laiškų ką nors, kad ir Greimui. Knygon sutelkti tekstai, aišku, nei pagerėja, nei pablogėja, tiesiog tampa prieinamesni.

(991) Iš popieryno, xxxvii: apie Beresnevičių, paminklo Gediminui geresnį variantą ir kanoną.lt

Skaitant šviežieną, per daug dalykų svarbūs, artualūs atrodo. O va praeina geras penkmetis – kai kas užgesta, o kai kas palygint ryšku lieka.
— Kultūros barai, 2009, nr. 6.

1
Numerio pradžioj – Virginijaus Savukyno straipsnis „Gintaro Beresnevičiaus ‘precedentika’: LDK idėja XXI a. globalizacijos fone“ (p. 9–12). Po staigios ir netikėtos mirties (†2006-08-06) apie Beresnevičių l. daug rašyta svarstyta. Kartais, regis, ir pervertinant.
Savukynas cituoja Antaną Kulakauską iš tokio 2005–2007-ais leisto savaitraščio Panorama:

Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje ir pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje („Ką mums paliko Gintaras Beresnevičius?“, 2006-08-26, nr. 34, p. 3)

ir paaiškina, Savukynas, esą ir viens, ir kits kūręs mitus: Daukantas Lietuvą kaip miškų kraštą perprasminęs – barbarų gyvenamos teritorijos požymį pavertęs didybės simboliu, o Beresnevičius pasiūlė pasidaryt imperiją globaliam pasauly; tas atgaivintinos LDK projektas „galbūt yra utopinis, tačiau iš pradžių viskas primena utopiją“. – Blėnys tatai. Yr Magnus Ducatus Poesis, ir gan tų ducatų, o ypač magnų.

2
Kada paskutinįkart skaitėt tekstą, kuriame būtų piktinamasi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ir siūloma vamzdį išgabent ten, kur ir vieta metalo laužui? Aš tai jau seniai, kai buvo agituojama šalint Žaliojo tilto skulptūras (ar jau desovietizavos lietuviai, jau laisvi tapo,  kai tų balvonų neliko?).
Kultūrbary Kęstučio Šapokos blaivūs pasvarstymai ironišku pavadinimu „Neries krantinės žaizdos“ apie visas tris tuo pat metu, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, pastatytas skulptūras – Urbanavičiaus, Mindaugo Navako „Dviaukštį“ ir Roberto Antinio jaunesniojo „Puskalnį“. Šapoka baigdamas:

Viliuosi, kad ši polemika padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? (p. 54)

Kiek virš Lietuvos kybo skulptūrų – nebeatsimenu, regis, dešimtys, – ir bent dalis jų kitąmet nusileis ant postamentų? Kiek šnekų apie jų santykį su grožiu ir su tiesa? — Po pasvarstymų, du Šapokos pakalbinimai – Urbanavičiaus ir Antinio. Urbanavičius:

Kai [1996-ais] buvo statomas paminklas Gediminui, archeologai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senieji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiūrėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią skulptūrą. (p. 56)

Ar atsiras kitąmet bent vienas paminklas, į kurį žvelgdamas tartum: o, įdomiai sugalvota?

3
Arvydas Valionis pristato Latvijos kultūros kanoną (p. 75–77).
Sutrikau: pala, o Lietuvos kultūros kanonas jau yr ar dar nėr? 2014-ų pačioj pradžioj išėjusiam LLTI žurnalo Colloquia 31-am nr. buvo dar diskutuojama apie tatai, bet gal kas nors jau ėmė ir padarė? Kas kur kada? Koks tas kanonas? Visiškas neišmanėlis pasijutau esąs.

(576) Visiškai tarp kitko: apie Janonį

Vlado Drėmos medžio raižinys
(sovietmečiu nenutampytas)

Šiom dienom, kai pasnigę, šalta ir saulėta, darbo dienai artėjant į pabaigą, saulė ima taip pliekst į akis, kad net Julių Janonį prisimeni:

Kur pažvelgsi, visa balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

Vos ne apakintas imi ir pagalvoji: viena vertus, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, laimingas revoliucionierius, nesulaukęs revoliucijos įvykstant; išeina su tikėjimu ir viltim, kad jei tai, kuo tiki, įvyks – bus įstabu (mintis iš atsisveikinimo laiško gerbiamiesiems draugams ir gerbiamosioms draugėms [personalinis kreipinys: garbusis drauge]):

[...] jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizduoti tų įstabių visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų, kurios paseks pilną socializmo tvarkos įvykinimą.

Rašyta 1917-05-30; laiškas draugams baigiamas: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė socialdemokratija!“; Aleksai-Angariečiui: „Linkiu juo greičiausio socialės revoliucijos įvykimo“. Revoliucinė socialdemokratija šiuo atveju = Rusijos socialdemokratų darbininkų partija; būtent tuo laiku, 1917-ų pavasarį, galutinai suskilusi į bolševikus ir menševikus.
Teiginys iš 1918-ais Voroneže išleistų jo Eilių įžangos: „netekome, kada mes tikėjomės susilauksią iš jo tikrą, galingą proletarų poetą“. Tikėjosi susilauksią. Nors kur čia rasi aiškiaregį, kuris pasakytų, kaip J-nis būtų reagavęs į konkrečiai įgyvendinamą proletariato diktatūrą po bolševikų įvykinto perversmo. Ar empatiją, užuojautą skriaudžiamam, teisingumo siekį būtų įveikęs tikslas, pateisinantis bet kokias priemones? (Beprasmiai svarstymai.)
Kita vertus, su numirusiu tavim jau gali daryt ką nori. Ir darė su J-niu ką norėjo, tiksliau – ko reikėjo. Ankstyvoji kūryba, kur nėra politinių šūkių, pakenčiama, bet tik kaip įžanga į „politinę poeziją“ su naujo tipo lyriniu herojum, kuriam būdinga marksistinė pasaulėžiūra (TLE cituojant). Vis kalama ir kalama apie pasaulėžiūrą, tarsi ji, o ne talentas galėtų lemt poezijos lygį. Manau, kvintesencinis Vito Areškos sakinys, kuriuo pradedamas J-nio Raštų (1981, p. 3) įvadinis straipsnis:

Julius Janonis – pirmasis marksistinės pasaulėžiūros lietuvių poetas ir pirmasis proletarinis lietuvių poetas, sąmoningai pasirinkęs revoliucionieriaus kelią ir savo kūrybą paskyręs proletariato kovos reikalui.

Kad neliktų nė menkiausios dėmelės, buvo griebiamasi net ikonografinių klastočių: Janonių šeimos nuotraukoj užtepama sesuo, atsidūrusi JAV (apie tai yra rašęs ir net abi nuotraukas, tikrąją ir retušuotąją, paskelbęs Leonas Peleckis-Kaktavičius). [Įduras, 2018 V 29: ne, nieks nieko netepė, tikra ta nuotrauka be vyresniosios sesers, žr. 1086 įrašą.]
Grįžus Lietuvon žodžio laisvei, mėginta kitaip pažvelgt į J-nį (prisimenu, buvo geras Rimos Pociūtės str. ŠAtėnuos, Virginijus Savukynas mėgino pažvelgt į J-nį kaip kilusį iš evangelikų reformatų šeimos). Bet tai, kas buvo pripūsta per sovietmetį, vargu ar bent vos vos išgaravo iš ką nors žinojusiųjų ar net mokykloj atmintinai išmokusiųjų „Kalvį“ ir kt., galvų. Jaunuomenė tokio poeto greičiausiai apskritai nežino, nebent gyventų Biržuos (ai, čia tikriausiai tas, kur paminklas prie turgaus) arba Šiauliuos (gimnazija jo vardu pavadinta).
— Taip, ko tik neprisigalvosi, kai saulė į akis spigina.

Prie keletą metų buvau Beržiniuos.
Paminklinis akmuo stovi kaip stovėjęs, šalia auga obelis, vasarinė, skanūs obuoliai.
O kitąpus keliuko – nykstanti liekana.
Tiksliai nežinau, tik spėjimas: 1986-ais, minint J-nio 90-metį, buvo nuspręsta, kad reikia atstatyt jo gimtąją trobą – bus ką parodyt per 100-metį (įrengtas memorialinis muziejus ir pan.). Pradėta, daug padaryta, bet – atėjo Sąjūdžio laikai ir viskas sustojo; dešiniam trobos gale testirkso betono stulpeliai, ant kurių turėjo gult lagės [gulekšniai juokingai skamba] grindims.
Kaip viskas atrodė 2009-ų vasarą – matyt nuotraukoj. Dabar vaizdas dar liūdnesnis, manau.