(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:

Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –

Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)

Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.

— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.

Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?

Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.

Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?

Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).

(885) Užparaštė, cxxiii: apie kūrybą iš užparaštės

u pernykšte data š.m. sausio pačioj pabaigoj išėjo kolektyvine monografija pavadintas straipsnių rinkinys Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu. Sprendžiant iš paskutinio paantraštės žodžio, nurodančio laikotarpį, ir tiek, galima būtų tikėtis, kad bus kas nors ir apie nešmėžavusius – ryškiau ar blankiau – to laiko kultūros paviršiuj.

Prieduras: 2017-08-04 Biržuos prie namo Kęstučio 14 buvo pritvirtinta memorialinė lenta; plačiau žr. čia

Suprantu, nėr ko norėt išsamaus vaizdo iš straipsnių rinkinio, bet tas žodis monografija tarsi ir prašytų užsimint, kad kai kurios pavardės galėjo būt bent kartą kur nors paminėtos; tarkim, poeto Mindaugo Tomonio, maniusio, kad Hegelis didesnis filosofas negu Marxas ir raštu pareiškusio, kad Lietuva buvo okupuota, ir atsidūrusio psichiatrinėj ligoninėj, o gyvenimą baigusio gal savižudybe, o gal nužudyto; arba prozininko Jono Laucės, kaip atsaką į Vytauto Petkevičiaus Apie duoną, meilę ir šautuvą parašiusio romaną Žaizdre, ir už tą, pasak Kazio Ambraso, „nacionalizmo evangeliją“ įvertinto pora metų bendro režimo lagery. Pirmojo eilėraščiai, antrojo proza neprašo daryt nuolaidų dėl autoriaus turėtos pozicijos. Gal ir nebūtų šios pavardės iškilusios, jei ne pradžioj minėtos knygos pavadinime esantis žodis politika. Jei jau užsiminiau apie politiką, tai juk būtent ji, o ne kas kita lėmė, kad mums teko džiaugtis Baltušio gebėjimu vaizdžiai pasakot, o Pulgis Andriušis liko užparaštėj, ir iki šiol nieks nėr surengęs šių pasakotojų „turnyro“, kad paaiškėtų, kurio smūgis dešine iš apačios į smakrą, o kurio kaire į paširdžius „geresnis“; teisėjai, aišku, subjektyvūs, „kovai“ pasibaigus nereiktų kurio nors rankos kelt į viršų, bet šis tas paaiškėtų.
Kirba galvoj teiginys: lietuvių literatūros, sukurtos tuo laiku, kai Lietuvą valdė sovietai, istorija dar neparašyta, nors, reikia prisipažint, neįsivaizduoju, kaip ji turėtų atrodyt, kad galėtum pasakyt: visa apimanti, sintetinio pobūdžio, gera. Ir viena iš priežasčių ta, kad neaišku, kaip kalbėt apie išstumtuosius, išmestuosius iš sov. barščių – metusius rašyt arba rašiusius tik sau, kurių kūryba neturėjo net tiek skaitytojų, kiek dabar skaito „postmodernistinę“, kaip kartais sakoma, poeziją. Kūrėjo raidai, brendimui vis dėlto ar besižavintis, ar pagrįstai kritiškas, koks nors skaitytojas būtinas, nebent talentas būtų labai labai stiprus ir jam nieko kito be popieriaus ir pieštuko nereikėtų – augtų pats iš savęs. Apgailėt, kad va bjaurūs laikai buvo, sužlugdė talentą – argi to gana?
(Gal ir iš per toli pradėjau, ir per daug kreivuliodamas tapenau link vaikų dainelės „Išbėgs, išbėgs pelė iš miškõ“, kuri gali būt pasitelkiama norint apibūdinti... sovietmetį.)
— 1993-05-15 Lietuvos aide buvo visas puslapis Alės Naginskaitės-Vajegienės (1925–1997) eilėraščių, rašytų 1946–1948-ais. Poetė prisistatė pati:

Praeities puslapį atvertus
Kai 1944 m. atvykau į karo apgriautą Vilnių, universitete jau nebeveikė V. Mykolaičio-Putino globojami literatai. Tačiau anų laikų nuotaikos dar dvelktelėdavo iš vyresniųjų kolegų kalbų. Naiviai tikėjau: fašistinės okupacijos metais aktyviai reiškėsi literatūroje H. Nagys, V. Mačernis, K. Bradūnas ir kt., todėl ir mes, šiek tiek jaunesni, galime ugdyti savo sugebėjimus, nekreipdami dėmesio į sovietų okupaciją, kuri po karo tikriausiai bus švelnesnė. Deja, apsirikau. Tiesa, kai 1946 m. pradžioje buvau priimta į Jaunųjų rašytojų sekciją, niekas per daug nesigilino į ideologinius klausimus. Tačiau tai truko neilgai. Po kelių mėnesių mus šešis (E. Karaliūtę, O. Jaskelevičiūtę, L. Stepanauską ir mane pagal kažkokį paragrafą, o kitus du, kurių gerai neprisimenu, už neveiklumą) pašalino iš sekcijos. Pirmininkas K. Kubilinskas tik perskaitė nutarimą, nepaaiškinęs, kuo mes nusikaltome, ir, nedavęs mums žodžio, paprašė išeiti. (Po pusmečio tokio pat likimo susilaukė ir pats K. Kubilinskas.) Kuo mus kaltino, paaiškėjo iš E. Mieželaičio straipsnio „Jaunieji turi atsikratyti žalingojo senumo“ („Literatūra ir menas“, 1946 m., Nr. 5). Jis rašė: „Pasiklydę formalistiniuose ieškojimuose, kai kurie pasiklydo ir ideologiniuose klausimuose, nesidairydami ir neabejodami subrido į reakcinę ideologiją. Neatsitiktinai nuo jaunųjų sekcijos atitrūko Karaliūtė, Naginskaitė, Steponis. Jie neįstengė kol kas atsisveikinti su atgyventa praeitimi savo poezijoje“. (Šio straipsnio autorius po A. Ždanovo pranešimo buvo dar žiauriau apkaltintas.) Taigi gyvenom taip: „... ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą...“ Nors ir buvo gaila sudaužytų iliuzijų, jaučiausi ištrūkusi iš spąstų ir toliau rašiau, mažai kam rodydama.
Šiandien, kai išspausdinta daug tremtinių poezijos, geresniam praeities vaizdui gal praverstų ir gyvenusių tėvynėje, bet negalėjusių ar nenorėjusių spausdintis kūryba. (p. 10)

Jei jau grūdas buvo paminėtas... Tuolaikinis derlius, kaip doram ūkininkui ir priklauso, supilstytas į aruodėlius: čia kviečiai, čia rugiai, čia miežiai, čia avižos, čia kokie rapsai ar žirniai; ne viskas dar išvėtyta, kai kur pelų nemažai. Bet tam tikro laikotarpio literatūros istorija, tęsiant palyginimą, įsivaizduoju, turėtų būt kažkas panašaus į duonos ar pyrago kepalą. O kiek ko dėt tešlon – šeimininkė juk turi apsispręst.
Kūryba, taip apibendrintai, yra juk vox humana, ką nors tikro apie žmogų iš jos norėtųs sužinot, patirt. Galim skersai išilgai perknist, tarkim, 1950-ais 15 tūkstančių tiražu išleistą brošiūrą Draugui Stalinui: Telšių valsčiaus kolūkio „Lenino kelias“ rinkėjų laiškas; laišką eilėmis surašė poetai: A. Jonynas, J. Macevičius ir likt nieko nepešę – propagandinis tekstas, ir tiek; o va, sakysim, Alės Naginskaitės 1948-ais užrašytos eilutės:

Silpnas mūsų šauksmo aidas miršta...
O aplinkui – griaučiai, griaučiai, griaučiai...
Baltas kaulas spindi mėnesienoj...
Viešpatie, jeigu žinočiau, ko čia šauktis...
Klaidžiojam, pavargom. Sienos, sienos...
Ne, sakai, nebegaliu... Susėdam.
Tylim. Nekalbam. Neverkiame. Vis viena
Žinom – neišeisim... Kažko gėda,
Gaila, pikta. Tu dar vis dairaisi.
Nežiūrėk verčiau į tuos griuvėsius.

Taip, daugtaškių per daug, bet balsas aiškus ir tikras, ir sakantis.
(Ir kažkodėl prisiminiau Conradą Aikeną:

What shall we do—what shall we think—what shall we say—?
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Or as the cloud does on the northeast wind—
Fluent and formless; or as the tree that withers. (iš XXIX preliudo Memnonui [Trojos gynėjui, nužudytam Achilo])

Tas nudžiūvusio medžio vaizdinys, matyt, kaltas; merdinčio, džiūstančio, o virš jo vėjas gena debesis.)

(567) Visiškai tarp kitko: ne tik apie Mieželaitį

Reiktų pradėt nuo pagiriamojo žodžio ne didmiesčiuos rengiamai ir leidžiamai kultūrinei spaudai, t.y. jos rengėjams ir leidėjams, tik va visokie gražūs žodžiai iš galvos išgaravę. Tiesiog: pagarba.
Rokiškio krašto kultūros žurnalas Prie Nemunėlio naujausią numerį pradeda Salvinijos Kalpokaitės straipsniu „Literatūros istorikei Reginai Mikšytei atminti“ (2013, nr. 2(31), p. 3–9). Pernai buvo 90-metis; 1923–2000, gimusi ir palaidota Rokišky, dirbusi LLTI, pirmiausia baranauskininkė (šiek tiek esam bendravę, kai buvo leidžiama Baranausko Rinktinė (1994) „Baltose lankose“, kur dirbau; paskui dėl akademinių Baranausko Raštų teko ne kartą susitikt).
Kalpokaitės straipsnis pagardintas citatomis iš R.M. laiškų jaunystės draugei Elenai Naginskaitei-Vajegienei, kolegų prisiminimais. Geras, net labai geras, ypač turint galvoj, kad kitur – nieko.
Eidamas, tarkim, miško taku nežinai žmogus už kokios styrančios šaknies imsi ir užkliūsi, būtent šįkart, nes kitkart greičiausiai ją peržengsi ir net nepastebėsi, kad jos ten būta.

1963-ių pradžia buvo jubiliejinga: Stanislavskiui 100, Putinui ir Žiugždai po 70, Sniečkui 60, Mironaitei 50; ir prof. Jurgiui Lebedžiui 50.
Laiške (tiksli data nenurodyta) Vajegienei Mikšytė rašo apie Lebedžio jubiliejaus minėjimą:

Nuostabi buvo M. Mironaitės deklamacija. Oficialioji dalis buvo be galo žemo lygio. E. Mieželaičio kalbos – kaip visada – žodžių sentimentali pūga. A. Venclovos – paklodė, J. Paleckio – primityvizmas.

Nors buvusi ir atsvara – „pritrenkianti prof. V. Mykolaičio kalba. Sunku ją atpasakoti. Jis dar kartą įrodė, kokia didelė, bekraštė asmenybė jis yra.“
Žodžių sentimentali pūga ėmė ir priminė tai, ką girdėjau per „Svobodą“ praeitą pavasarį, apie Mieželaičio, Mikšytės ironiškąją frazę pasukus, žodžių propagandinę/demagoginę pūgą. Susiradau sovobodoj.org.
„Svoboda“ iš savo archyvų traukė įrašus ir norėjo primint, kaip šis radijas atspindėjo praeito amžiaus devinto dešimtmečio įvykius – Наши восьмидесятые. (Kai pagalvoju, būtent 1980-tiniai mano gyvenime esminiai: nežinia prieš ką pasišovęs maištaut jaunuolis iš Biržų, rašinėjantis lyg ir eilėraščius, 1980-ais įstoja į VU, lietuvių kalbą ir literatūrą; miršta Brežnevas, Černenko ir Andropovas, ateina Gorbačiovas; o dešimtmečio pabaigoj jis jau, atsiprašant, „susipratęs kul'tūrininkas“, vienas iš Sietyno rengėjų, jau ir tėvas [1985-ų pavasarį prie sūnaus lovelės naktim parašęs diplominį darbą apie vydūniškąją kultūros sampratą, kurio įvade, darbo vadovei patarus, tepacitavęs Engelsą; to tuolaik jau buvo gana, Marxo ar Lenino nebereikalauta]; čia visiškai šiaip.)
Подхожу ближе к делу, t.y. prie to, ką girdėjau. Introdukcija: 1979-ų Lenino literatūros premija už „atsiminimų“ trilogiją Mažoji žemė, Atgimimas ir Plėšiniai buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos KP gen. sekretorius Leonidas Brežnevas. (Per mano gyvenimą, tai vienintelis dalykas, kurį „buvo privalu“ perskaityt; aišku, nieks neskaitė; jo, tik dėl viso pikto apie jį, jei kartais prireiktų ką nors pasakyti).
Lenino premijų teikimas vyko 1980-ų kovo 31-ą. Brežnevo trilogiją iš taryb. rašytojų apdainavo Eduardas Mieželaitis.
„Svobodos“ bendradarbis rašytojas Viktoras Nekrasovas iš Paryžiaus (lietuviškai išėjo tik jo apysaka Stalingrado apkasuose, 1948-ais) ir pasvarstė, kodėl Brežnevą kaip rašytoją apdainuot buvo pasirinktas būtent Mieželaitis (ironija pasitelkta meistriškai):

Как это делается – мы знаем. На заседании Политбюро составляется список товарищей, которые должны приветствовать и поздравлять новоиспеченного лауреата с наградой, идет обсуждение, список большой, кандидаты все достойные, проверенные, но надо выбрать самого достойного – это тоже награда. Вручать диплом и прикручивать медаль к лацкану пиджака будет Георгий Марков, у него это хорошо получается, а вот с теплым приветствием кого? Михаила Алексеева? Неплох, но не очень-то знаменит и внешность какая-то не запоминающаяся. Вадим Кожевников? Внешность ничего, но говорить не умеет. Александр Чаковский? Все хорошо, но он еврей. Лучше всего было бы, конечно, Валентина Распутина [šitą rašytoją žinau iš vertimų, tikrai geras: apysakos Atsisveikinimas su Matiora, Gyvenk ir neužmiršk (1985), apsakymai periodikoj]  – и талантливый, и русский, и даже сибиряк, но увильнет хитрец, скажется больным. Вот так, перебравши всех, и останавливаются на Межелайтисе – интеллигентная внешность, член партии с 43 года, ошибок не допускал [Preikšui pavainojus už eilėraštį apie kumelę, iš vietinio kom. jaunimo CK buvo „tenutremtas“ į to paties vietinio kom. jaunimo CK organo redakciją, nors pats tai suvokė kaip baisią represiją], а то, что литовец – в этом есть даже какой-то оттенок – дружба народов.
Но вот торжественное собрание уже позади, все прошло хорошо. Конечно волновался, в двух местах немного сбился, но русский все-таки не родной язык. А вообще это прибавило даже какой-то теплоты, подчеркнуло взволнованность оратора. До Леонида Ильича это дошло, даже улыбнулся, одобрительно кивнул головой, когда тот говорил о том, что благородный гуманизм книг Леонида Ильича, его человечность укрепили его – Межелайтиса, – вселили новые силы, уверенность и желаниепродолжать творческую работу над темой человека. А дело в том, что целых 20 лет Межелайтис в своей творческой лаборатории работал над темой человека – это нелегкая тема. Иногда, утверждает поэт, сталкиваешься с такими проблемами, с такими трудностями, что не знаешь, сумеешь ли их в своем творчестве преодолеть. И когда становится очень трудно, ищешь твердых опор и таких книг, которые помогли бы преодолеть творческие трудности. И вот такими книгами, как выясняется, являются именно книги коммуниста, новатора и гуманиста Леонида Ильича Брежнева.
Стоп, больше не могу цитировать все эти превосходные степени, всю эту заведомую ложь о «глубоком отклике в сердцах трудящихся, писателей и художников, которым встретили они мудрое, гуманное, боевое слово» и так далее. Казалось бы, ко всему этому надо бы привыкнуть, но когда сталкиваешься заново, каждый раз задаешь себе вопрос: неужели не стыдно?

Spėliot lyg ir nei šis, nei tas. Jautė gėdą ar manė paprasčiausiai atliekąs neišvengiamą „kolegos“, Lenino premijos laureato, pareigą, nors (dėl šito neabejoju, Mieželaitis nebuvo durnas) suprato, kad tai ne Brežnevo „kūrinys“?
Spėliot baisiau knieti apie kitą situaciją: kai 1989-ais Bernardas Brazdžionis iš lėktuvo žengė per Lietuvą nelyg koks triumfatorius, ar jis, Mieželaitis, prisiminė savo „Per pasaulį keliauja šuva“, eiliuotą tekstą ad hominem (Tiesa, 1953-03-29, p. 4: „Ir ne baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Ir ne žydras visai, kaip dangus, / O daugiau panašus gal į šunį / Per pasaulį keliavo žmogus“)? Jei prisiminė, ar pajuto gėdą dėl to teksto autorystės [ŠA skelbtam dienorašty, kiek prisimenu, šis įvykis neužfiksuotas; Mieželaitis mirė 1997]? Teksto, už kurį, progai atsiradus, turėtų rastis noras atsiprašyti [manau]. – Jei ne, tai – kas?

Prieduras (2015-03-12) Liongino Šepečio, vėlyvuoju sovietmečiu pagrindinio kultūros „vadybininko“, knygoj Negeri užrašai, 1955–1990 m. (2014) yra toks įrašas:

1980 m. kovo 3 d. Drg. L. Brežnevui įteikta Lenino premija už trilogiją. Iškilmėse kalbėjo E. Mieželaitis (išliejome abudu daug prakaito, kol prikalbinau jį vykdyti Centro prašymą ir dalyvauti ceremonijoje). Mūsiškis sakė: „Kalbu kaip Jūsų skaitytojas.“ Chm... (p. 223)

Štai kas yra cinizmas: priverti, o po to pasišaipai.