(569) Tarp kitko: ir Kaune galvoti galima

[Tikiu, tikri kauniečiai turi humoro jausmą ir supras šitą parafrazę.]
Taip susiklostė, kad paskutinį 2013-ų savaitgalį praleidau Kaune, kepyklėlių mieste: praėjus mėnesiui, labai norėjos ant rankų palaikyt anūkę, be to, pasižiūrėt, kaip ten vaikai įsikūrė naujoj vietoj.

Šeštadienio vakarą Laisvės alėja eidamas pro naujametėm girliandom šviečiantį Muzikinį teatrą, prisiminiau Lino Vildžiūno straipsnį naujausiam Kino numery.
Lenkų režisierė Agnieszka Holland čekų televizijai sukūrė trijų dalių miniserialą  Hořící keř (Degantis krūmas). (Rodytas ir per „Scanoramą“, deja, nemačiau.)
Veiksmas prasideda 1969-01-16, kai Vaclovo aikštėj Prahoj susidegina Janas Palachas (1973-ais, kad jo kapas nebebūtų valdžiai nepageidaujama įtartinų asmenų lankymosi vieta, palaikai ekshumuojami ir sudeginami). — Apie kitą žmogų galvojau eidamas pro Romo Kalantos paminklą (pagarba Robertui Antiniui jaunesniajam už būtent tokį priminimo ženklą), apie Janą Zajícą (kurio asmenvardis kažkaip savaime primena Kazio Binkio Generalinės repeticijos personažo asmenvardį Zajončekas), – žmogų, kuris susidegino toje pačioje Vaclovo aikštėje tų pačių 1969 metų vasario 25-ą.
Kalbėdami apie istoriškai lemtingus žmonių veiksmus, neišvengiamai [?] peršokam į kitą lygmenį, aukščiausiąjį, kur jau pateisinami ir skambūs žodžiai, nes tik taip manom galį priartėt prie „tiesos“: Jano Palacho (ir Romo Kalantos) intencija buvo įkurti laisvės siekio ugnį (archetipus pasitelkiant, prometėjiškas veiksmas); o Jano Zajíco? – neleist užgesti laisvės siekio ugniai [ji jau geso]. – Kas sunkiau? – Mano manymu, neleist užgesti.

(132) Tarp kitko: apie kaltumo prezumpciją

Vakar grįždamas iš darbo perskaičiau atsispausdintą iš 7MD Lino Vildžiūno pokalbį su kultūros ministru Arūnu Gelūnu. Iš pirmo žvilgsnio, ir mokslingai, ir net logiškai pašnekėta (tikrai, kaip užfiksavo vienas komentatorius, „tokia maloni naujiena per pastaruosius metus – kultūringas Kultūros ministras!“). Horizontalieji kultūros prioritetai (kad kultūra būtų prieinama visiems ir visur) išdėstyti, ir apie kultūros sistemos depolitizavimą pasvajota, net užsiminta apie norą prisidėt „prie tam tikros mentaliteto kaitos“.
Va čia ir stabtelkim. Ir pradėkim nuo paties ministro. Kaip A.G. suvokia save politinių galių lauke, jo mėgstamą žodį vartojant? Manau, ne per ilgai svarstęs ministras prisiminė Anderseno pasaką apie peles ir save įvardijo kaip tą nusmerktąją, kuriai teks mėgint pakabinti skambalėlį ant katino – „mūsų politin[ės] sistem[os], kuri nelaiko kultūros prioritetu“, – kaklo. Kam tas skambalėlis? Kad laiku paspruktum. Kyla visokių pagundų painterpretuot tokį suvokimą, bet tiek jau to.
Kalbėdamas apie evoliucinius mentaliteto pokyčius, A.G. nuklydo į svetimą daržą – švietimo ir mokslo ministro, tad ir šitą dalyką palikim ramybėj. Bet štai kas pasirodė įdomu: ministras deklaruoja, kad ir jis, ir ministerija ketina užsiimt politiniu lobizmu:

Ministerijos vaidmuo būtų pirmiausia teisėkūra ir strategavimas. Ir politinis lobizmas palaikant ryšius su kitomis valdžios institucijomis – kitomis ministerijomis, Vyriausybe, Seimu, – bei argumentuojant kultūros politinę vertę tarp kitų visuomenės gyvenimo kontekstų.

Bet juk Lobistinės veiklos įstatymo 3 straipsny aiškiai pasakyta:

1. Lobistu neturi teisės būti fizinis asmuo, kuris yra: […] 2) valstybės politikas, valstybės pareigūnas, valstybės tarnautojas ar teisėjas; […]
2. Lobistu neturi teisės būti juridinis asmuo: […] 2) kuris yra valstybės ar savivaldybių institucija.

Šitą kazusą tenarsto teisininkai, o psichologiškai tas kultūros lobisto vaidmuo labai jau susijęs su nusmerktosios pelės vaidmeniu.
Ką, ministro manymu, reikia daryt dabar kultūrininkams?

[...] tokiais ekonominės krizės ir socialinės desperacijos laikotarpiais kaip dabartinis kultūra turi įrodyti, kad ji nėra prabangos prekė ar įnoringa snobiška poniutė, norinti paimti lėšų iš ir šiaip nuskurdusio piliečio, bet kad tai nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys [etc.]

Gal ir klystu, bet, mano supratimu, šitas teiginys atremtas į kaltumo prezumpciją: turi įrodinėt esąs ne toks, kokį tave mano esant.
Ir prisiminiau du komentarus, išdygusius paskelbus Kritikų klubo kreipimąsi. Pirmasis paliktas kultūrpoly.lt:

fu (2010-10-28 23:37): tame sąraše - tik VILNIUS. tendencinga ir nieko nežada. Bijaui, kad klika "nusikreipusi" prieš regionus etc. Žodžiu, puola naikindami. nusispjaut tai kritikų gildijėlei, kas vyksta "ant lietuvos". Skleis Ūką ir tiek. aišku apie ką čiulbės.

Kaip šitam žmogui reiktų įrodyt, kad nesi „nusikreipęs“ prieš regionus etc.? Iš Vilniaus persikelt gyventi į Rietavą? Užtektų? Vargu.
Kitas – iš delfio.lt:

dar ko? (2010 10 29 15:26): ne kritikams reikia mokėt, o autoriams. Visi kritikai nelegaliai dirba kokiai nors leidyklai. kai bus nepriklausomi kritikai, tada verta jiems ir ką duot.

Ar šitam žmogui turi įrodinėt nesąs korumpuotas prie recenzijos pateikdamas pajamų deklaraciją, kuri paliudytų: vertinamą knygą išleidusi leidykla tau nieko nėra mokėjusi?

Ir paskutinis dalykas. Skelbiant kreipimąsi delfy.lt, buvo prirašytas toks pirmasis sakinys:

Nepatenkinti padėtimi kultūrininkai vis aukščiau kelia galvas.

Lyg ir turėtų glostyt savimeilę toks teiginys, bet kai pagalvoji, jis tepaliudija stereotipą, esą įprastinė kultūrininko galvos padėtis – nuleista (va kaip dabar mano – spausdindamas žiūriu į klaviatūrą). Nes turėtų jaustis kaltas tas biudžeto siurbėlė. Įrodinės toks nesąs? Betgi mes viską žinom.