(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:

Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –

Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)

Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.

— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.

Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?

Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.

Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?

Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).