(1090) Tarp kitko: apie Sąjūdžio įžangą

Minint Sąjūdžio 30-metį, kaip itin reikšmingas buvęs prisimintas Arvydo Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“, skaitytas Dailininkų sąjungoj 1988 IV 20, paskelbtas Sietyno pirmam numery; bernardinai.lt jį pavadino „idėjine sensacija“. Bet šitą tekstą tuolaik išgirdo ar perskaitė tik labai nedaug kas; jo įtaka Sąjūdžio, kaip didumą Lietuvos apėmusio reiškinio, radimuisi, manyčiau, pervertinama.
Kur kas reikšmingesnis, mano galva, buvo kitas – ankstesnis pranešimas, kurį noris primint.
— 1987-ų rudenį minėtos 125-osios Maironio gimimo metinės. Mano supratimu, tie renginiai buvo Sąjūdžio įžanga. Nors dar nešnekėta atvirai apie politiką, šnekėta apie poeziją, bet dažnusyk – jau visiškai laisvai; be to, tuolaik šnekėt apie Maironį, cituot jį bent iš dalies reiškė – ir politikuot.
Vad. iškilmingas metinių minėjimas vyko 1987 X 26 valstybiname akademiniame dramos teatre ir buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Pagrindinį pranešimą „Istorija, kultūra, žmogus Maironio poezijoje“ skaitė prof. Vanda Zaborskaitė, nepavartojusi nė vieno žodžio, kurio šaknis būtų  taryb-.

Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra tautų istorija. [...] Lietuvos atsistojimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. [...] Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos, išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir Meilės – sankciją. [...]
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos grandis. [...]
Tautos istorijos reflektavimas – viena iš esminių Maironio kūrybos atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje išryškėja trys atžvilgiai: yra herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“ amžiai ir yra atgimimo laikas. [...]
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija [...].
Atgimimas Maironiui yra esminis posūkis tautos istoriniame kelyje. [...]
Pirmoji, aukščiausioji kultūrinė vertybė Maironiui yra kalba. [...]
[Ne Marxo, Engelso ir Lenino raštai, ne Komunistų partijos suvažiavimų nutarimai] O Maironio poezija tebėra orientyras, pastovus atskaitos taškas, kurio negalime išleisti iš akių, jei norime suprasti save, įvertinti savo mokėjimą paklusti pareigai, pajusti atsakomybę, jei norime pažvelgti į savo gyvenimą didžiųjų Tiesos ir Meilės vertybių šviesoje. (Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010), 2016, p. 467–477; pirmiausia pranešimas buvo išsp. Literatūroje ir mene, 1987 X 31, p. 2, 3, 4)

(Tas žalias įtarpas laužtiniuos skliaustuos tam, kad sovietmečio neprisimenantys geriau suprastų, kaip buvo / galėjo būt suvokiamas paskutinis pranešimo sakinys. Beje, šito minėjimo prezidiume nebuvo „pirmojo respublikos asmens“, nors turėjo būt – LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus – dėl ligos, mirė 1987 XI 14; buvo jo vietą užimsiantis Ringaudas Songaila, tuolaik AT Prezidiumo pirmininkas. Ir konstitucijoj tebebuvo 6 straipsnis: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai. Apsiginklavusi marksizmo-leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę visuomenės vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikia planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už komunizmo pergalę.“ Jo neliko tik 1989-ų gruodžio pradžioj.)
Būtent prof. VZ pranešime pavartoti tautinis sąjūdis, atgimimas netrukus taps tais žodžiais, be kurių nebegalima išsivert.
Yra liudijimų, kad tą vakarą, klausydamiesi kalbų apie Maironį ir jo eilėraščių, kai kurie žmonės pirmąkart pajuto: žiūrint televizorių akyse tvenkiasi ašaros [*]; antras toks ryškus kartas – žiūrint Sąjūdžio steigiamoji suvažiavimo tiesioginę transliaciją. Apie ašaras kaip argumentą gal ir nemoksliška šnekėt, bet tai, manyčiau, gan patikimas rodiklis.

P.S. Dešinėj aukščiau matomas Eriko Varno piešinys su Gedimino Astrausko ketureiliu buvo paskelbtas Tiesos 1969-ų pirmam numery, p. 4; 1968-ų rudenį 10 000 tiražu išėjo Vandos Zaborskaitė monografija Maironis; knyga bemat išpirkta; net pažįstamų knygyne turintiems, t.y. blatą, ne visada pavykdavo ją įsigyt. 1969 II 11 VZ monografiją apgynė kaip (antrą) disertaciją ir tapo pirmąja moterim filologijos mokslų daktare (vieną disertaciją apgynęs tevadintas mokslų kandidatu).

--------------------------------------------------------------------------

[* (2023 VI 14) Kaip liudijimo pavyzdys – citata iš ukmergiškės mokytojos Danutės Šilinienės (1933–2010) laiško, rašyto 1987 XI 2:

Brangi, didžiai gerbiama Profesore,

iš visos širdies ačiū Jums už nemirštamo poeto Maironio prikėlimą!

Jūs paminėjote Jį iki dvasinio sukrėtimo.

Klausantis Jūsų per televiziją, virpėjo siela, ir ašaros riedėjo skruostais. Taip, tai nepakartojama, tauru, kilnu, didinga [...].

Nei būdama studentė, nei dirbdama mokykloje (iki pensijos vos keli mėnesiai) nieko panašaus nebuvau girdėjusi, jautusi; vien todėl, kad išgyvenau tokį pranešimą, koks buvo Jūsų, džiaugiuosi, jog gyvenu... („Tai aš, rašau...“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos, sudarė ir parengė Virgilija Stonytė, 2019, p. 453)]