(404) Užparaštė, liv: apie plenakartaketą, 99 romanus (neparašytus) ir kt.

Jau, regis, antrąkart fiksuosiu šį tą remdamasis Teofiliu Tilvyčiu / apie T.T. (buvo čia), kurio kūryba, iš XXI amžiaus perspektyvos žvelgiant, reikia pripažint, tepriklauso praėjusio amžiaus lietuvių literatūros antrajam ar net trečiajam ešelonui (lit. rikiuotės išsidėstymą gilumon pakopomis turiu galvoj; kanono hierarchiją, kitais žodžiais tariant).
Bet šį tą įdomaus galima rast juk visur.
Savaitgalį buvau Biržuos, pas tėvus. Šeštadienį, po visų pasikalbėjimų apie jųjų dabartis ir ateitis, susiruošus lyg ir miegot, – kad tau užmigčiau; nieko kito neliko – dar kartą peržiūrėt mokantis vidurinėj pradėtos kaupt bibliotekos likučius; ir užkliuvau už T.T. satyrinės ir humoristinės poezijos kn. Skiedros (1976) beigi publicistikos ir atsiminimų kn. Taikos sėja (1982).
Perskaičius pastarąjį pavadinimą (Taikos sėja), nebelabai noris toliau verst puslapius, – ypačiai soc. realizmu trinkteli. Tekstas apie tai, kaip T.T. 1940-ais nuvyksta į Maskvą ir stebi, kas dedas Sovietų Sąjungos sostinės gyventojams švenčiant lapkričio pradžioj vad. Spalio revoliucijos metines – visi šoka valsą, anglišką valsą, o „Maskvoje motinos svajoja, kad jų sūnūs bus Čkalovais, o dukterys – Pavlovomis.“ (p. 10)
Nebeprisimenu, ar šį knygą perskaičiau tik nusipirkęs. Užtat dabar, t.y. šeštadienio vėlų vakarą, visai pravertė neužmiršti pasiimt akiniai – du atsiminimų gabalus su įdomumu perėjau. Apie Maironį ir apie Binkį.
Tekste apie Maironį (rašytas 1962-ais, minint jojo gimimo 100-metį), tiksliau – Maironio kūrybos recepciją, nes akis į akį poetai taip ir nebuvo susitikę, šnektelėję, – užkliuvo lietuvių kultūrinės savimonės XX amžiaus pradžioj istorijai reikšmingos kelios smulkmenos. (Žinotina: T.T. turėjo ne tik polinkį paišyt ir lipdyti, bet ir dainuoti, t.y. klausą ir balsą turėjo.)
Teofilis Tilvytis gimęs 1904-ais Tauragnų valsčiuj. Jam vaikui esant [spėtina, apie 1910-us], tėvų namuos

Ant sukrypusio pušinio stalo gulėjo keletas apdriskusių knygelių: sapnininkas, kalendorius, Maironio „Pavasario balsai“ [spėtina: vyriausiojo iš brolių Tilvyčių – kun. Jurgio (*1880) – tėvams padovanoti]; jas buvau šimtą kartų vartęs ir pervartęs, bet tematydavau jose paveikslėlius, ornamentus ir gausybes įvairiausio dydžio raidžių. [...]
Pramokęs skaityti, aš pradėjau visa tai suprasti. Mano širdyje visu savo žavumu suskambo „Pavasario balsai“. [To, kuris 1954-ais buvo paskelbtas Lietuvos SSR liaudies poetu, ergo, neabejotinai prosovietiniu ir ganėtinai nuosekliai paisančiu soc. realizmo metodo reikalavimų (viršūnė: poema Usnynė, parašyta 1947–1948-ais, 1951-ais apdovanota Stalino premija.] Dėliodamas raidę prie raidės, aš suradau ir tuos žodžius, kuriuos, rodos, tegirdėjau, prisimindamas kaimo merginų dainas. Seniai mane kankino keistas sąskambis, kurį dainininkės dažniausiai užbaigdavo aukščiausia, vos ištempiama gaida ir keistu žodžiu: „plenakartaketa“. Išskaitęs Maironio dainą „Eina garsas nuo rubežiaus“, suradau ir tą paslaptingąjį sąskambį: tai buvo žodžiai „plieno kardą kietą“. Kaip aš apsidžiaugiau pirmąja pergale! Bet ir dabar pirmieji du žodžiai man buvo nesuprantami, nes plieną mano mano apylinkėje vadino „staliumi“, o kardą – „šoblia“. Tačiau, ilgai galvos nekvaršindamas, aš drąsiai su kaimo merginomis dainą traukdavau moterišku balsu. [Ech, tas noras paimt kuo aukščiau!] Netrukus išmokau ir kitas [Gaidžių] kaime populiarias Maironio dainas „Miškas ūžia“, „Kur lygūs laukai“, 2Sunku gyventi žmogui ant svieto“.
[...] Kai šiandien visa tai atsimeni, pagalvoji, kad ne kas kitas, kaip „Pavasario balsai“, įkvėpė man ir tautinę savimonę. Kad aš esu lietuvis, iki tol nežinojau, nors mano tėvai nekalbėjo jokia kita kalba, nors gimtoje gryčioje teskambėjo barbarizmų pilna rytų aukštaičių tarmė. Dažnai girdėdavau, kad esu krikščionis, katalikas; [...]. Ilgainiui Maironio „Pavasario balsai“ tapo tarytum ir mano jaunystės balsu. (p. 124–125).

Nežinau, ar ši citata (kad ir perpasakoma) pasitelkta kurioj nors lietuvių kultūrinės savimonės istorijoj; o juk galėtų būt, manyčiau.

Kol T.T. pasaulis tilpo Tauragnų valsčiaus erdvėj, Maironis buvo dievaitis, o kai atsidūrė Kaune, Lietuvos poezijos dievaičiu T.T. laikė Kazį Binkį (atsiminimai apie jį rašyti 1963-iais). Nesiruošiu perpasakot. Tesinori užfiksuot du dalyku.
T.T. baisiai gailis, kad K.B. taip ir neparašė poemos:

Į trečiąjį „Keturių vėjų“ numerį labai nenoromis K. Binkis atidavė seniai pažadėtos poemos gabalėlį „Pasiutęs taksi“. Plataus ir intriguojančio savo poetinio sumanymo jis taip ir neįvykdė. Jis buvo jau išgarsėjęs savo aktualijomis, trumpais eilėraštukais dienos tema, kuriuos jis laikydavo vertingesniais už visa tai, ką buvo parašęs. (p.142)

Ar Jūs esat atkreipę dėmesį į K.B. „Pasiutusį taksi“ kaip į „plataus ir intriguojančio poetinio sumanymo“ nuotrupą? Aš – ne. Štai ta nuotrupa (KV, nr. 3, 1927-11, p. 1):

Išsitiesė drėgnos pavasario tolumos.
Pavasario svaiguliu persunktas oras.
Dumia, lyg dramblio puolamas
Mažutis taksomotoras.
Laukais, miškais, kalnais, pakalnėmis.
Dangus vaivorykštėmis laiko žemę apkabinęs.
Aukštai ten vaikšto aniolai baltomis kelnėmis
Ir šluotomis valo dangaus mėlynes.
– Šoferi, pasuk bent kiek į aukštį!
Pikta, kai padangės išsižioję stebisi.
Pralenkime štai tą baltsparnį paukštį, –
Ir nerkime stačiai į debesį.
Toliau ten per dangaus rugius, per pievas
Dumk stačiai tenai, kur miega Dievas.
Dangus tvarkos visai nežino
Ir nebejaučia metų laiko.
Šoferi, gazuok smarkiau mašiną, –
Matoro užėsys šventųjų miegą teišvaiko.
Per dangaus užartus griovius,
Per spragotas amžių tvoras
Į lazurkinius piliorius
Sudavė taksomotoras.
Šventasai Petras užtrenkė vartus.
Gerklę išvertus rėkė šventoji Barbora,
Jog leisti neverta
Į dangų taksomotorą.
– Seni, nejaugi tau širdį nesopa?
Kažkokį dulkiną vabalą
Studijuoji pro mikroskopą,
O mes štai atvežėm žaliuojančios žemės gabalą.
Bendrai, jei gerai įsigilinti,
Tai žemėje tikras pavasaris...
Nuvešim tenai ir tave nuobodžiai tylintį,
Ir tavo apsnūdusius brolius ir seseris.
Žiūrėk, kaip ėmė pušynai kvepėti.
Kaip gėlės paupiais sumirgo,
Už tokį vaizdą negailėtų
Šventas Jurgis žirgo.
Ir staiga senio kaktą raukšlės dengia...
Ir renkas aniolai su šluotoms iš padangių.
Murmėjims eina ir dangaus kalnais ir uolom.
Iš karto matos, jog ne ten papuolom,
Tenenuodija benzino garas
Savo dvokimu mūs dangiškojo oro!“ –
Tarė Mykolas, dangaus žandaras,
Lįsdamas prie mūs taksomotoro...
– Jei nenorite, kaip žinot...
Mes tik jums pasiūlyti norėjom...
Šoferi, pasuk mašiną
Ir dumk kur nors pavėju.

Nesiryžtu spręst iš šito gabalo, kaip būt galėjusi atrodyt visa poema. Tikrai, būtų per drąsu. Sruoga su savo Berlynu ir Tysliava su savo Paryžium įpuola kontekstan ir viską sujaukia. Bet vis tiek: kokia galėjo būt šita K.B. poema, jei būt parašyta? (Visai įdomus retorinis klausimas.)
P.S. Apie kitą Binkio eilėraštį dar esu fiksavęs čia.

O štai ir tai, kas būdinga —vg— įrašams, t.y. digresija: ar žinojo Jaroslavas Melnikas, 2008-ais per LRS leidyklą leisdamas knygą Labai keistas namas: 88 romanai, kad Kazys Binkis buvo sumanęs (seniai seniai) štai tokį daiktą/dalyką:

Nelabai kreipdamas dėmesį į draugų siūlymus [rimtai užsiimti Keturių vėjų žurnalo leidyba], jis entuziastingai kalbėjo apie keistą rašinį „99 romanai“, kurį faktiškai sudarė tik skyrių pavadinimai. Aiškiai matėsi, kad jis nesuinteresuotas savo kūdikiu [t.y. Keturiais vėjais]. (p. 141–142).

P.P.S. T.T. atsiminimų apie vyriausiąją brolį poetą kunigą sov. laikų knygoj nėra (jie buvo išspausdinti); net jojo epigramų rinkinys Nuo Maironies iki manęs (1929) iškandžiotas; nors bene labiausiai atlaikęs laiko dantį dalykas; įv. eiliuoti feljetonai, deja, per giliai įsmegę konkrečiajan laikan, ar prieškarinian, ar pokarinian.
Nebent: Ernestą Parulskį prisiminus, jojo paieškas (ta knyga apie sovietmečio kasdienybę jau baigta?) – yra tokia T.T. polit. satyra, kuri vadinas „Kramtomoji guma“ (p. 244–245; iš 1948-ais parašyto ciklo „Lyrika apie Ameriką“), prasidedanti:

Gal dėl savo nutukimo,
Gal dėl proto netekimo
Ar dėl keisto mandagumo
Generolai kramto gumą?

ir besibaigianti:

Mielas mano tamsiaodi,
Štai gerklėj kas pasirodė:
Ne dėl nervų, neramumo
Generolai kramto gumą;
Yla jau iš maišo lenda –
Jie guma dantis galanda.

(150) Dar apie viešmenį

foto Irmanto Gelūno (15min.lt)

Tikėtina (nors ir nenorėtina), kad tuoj priešais Nacionalinę Mažvydo biblioteką išdygs Juozo Kęstučio Patamsio (1939–2007) aštuonių metrų skulptūra iš betono ir skardos „Žinia“. Ją iš Vinco Gustainio nusipirko (remiantis Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 3 dalies 6 punktu) Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Valdybos pirmininkas Jonas Burokas (žr. nuotr.).
Apie šią skulptūrą rašyta ir kalbėta daug; kai kurios publikacijos:

• Andrius Jakučiūnas, Atmintis
• Mindaugas Klusas, „Žinia“ iškėlė aibę nežinomųjų
• Linas Mackevičius, Lietuvos nepriklausomybei skirta skulptūra primins sovietmetį...
• Kokią žinią mums atneša „Žinia“?

Paskutinis skaitytas tekstas – Skaidros Trilupaitytės Kultūros baruose (nr. 12, p. 21–23; 2011-01-03 įsidėjo lrytas.lt), kur į šito paminklo statymo aplinkybes žvelgiame platesniame – kultūros politikos – kontekste. Pasvarsčius daroma liūdna išvada:

[…] kaip rodo Patamsio skulptūros atvejis (ir kiti pavyzdžiai Vilniaus centre), kompetencijos ir atsakomybės perdavimas „žmonėms“ galimas nebent tada, kai „sutvarkyti“ viešąją erdvę siekiančios grupės gauna nedviprasmišką politikų paramą. Deja, politikai ryžtasi „globoti“ tik tas skulptūras, kurios yra iliustratyvios, dažniausiai – realistinės savo forma ir nacionalinės pagal savo misiją. Visais kitais atvejais valdininkija tampa neįtikėtinai tvirtu stabdžiu, nepramušamu anoniminio nuosprendžio skydu, sukaltu iš daugybės (neretai sunkiai gaunamų) leidimų, iš (tariamo) pinigų stygiaus, iš nuolatinių pažadų ir retorinių vingrybių. (p. 23)

Ir siūloma nepuoselėt tuščių iliuzijų: „klausimai, kuriuos pilietinė visuomenė paprastai sprendžia viešose diskusijose, Vilniuje dažniausiai priklauso nuo politinės galios (ją įgauna ir viešąsias erdves privatizavę stambieji verslininkai [ėmę ir „pašalinę“ Vytauto Šerio (1931–2006) skulptūrą „Sveikas, pavasari!“, stovėjusią Justiniškėse])“.
Ar tikėtina, kad erdvė priešais Mažvydo biblioteką liks be „Žinios“? Vargu. Tuo atveju erdvė priešais Vyriausybę, Vinco Kudirkos aikštė, taps net labai pakenčiama (palyginus).

Kai dedas tokie dalykai su monumentaliuoju viešmeniu, šiek tiek kitaip imi vertint ir smulkųjį – graffičius, tagus (kuriuos vadinu parašais). Tai lyg atsvara „realistiniams savo forma ir nacionaliniams pagal savo misiją“ monumentams, jei miestą suvokiame kaip vieną bendrą erdvę. Viešosios erdvės ženklai, atsiradę aplenkiant, pasak Trilupaitytės, „nepramušamą anoniminį skydą“. Špygos rodymas, nors ranka ir kišenėj.

Deja, iki šiol nevirto tekstu tai, ką prieš kelias savaites (2010-12-11) girdėjau per Lietuvos radijo „Kultūros savaitę“, – Ernesto Parulskio komentaras, skirtas šiai viešmenio atmainai: ir sugrupavo (kaip meno istorikas), ir įvertino (kaip vilnietis).

Gal kiek per griežtai, mano supratimu: esą Vilniaus sienų marginimu užsiima „bailūs, atsargūs ir negabūs žmonės“. Kartkartėm vis nulendu per graffiti.puslapius.lt paspoksot į graffitivilnių – visai įdomių dalykų buvo/esama.

Gaila, vaizdų sankaupos „graffitikaunas“ nėra. Būdamas Kaune, užfiksavau du vieno grafittininko (parašininku jo lyg jau ir nebeišeina vadint) darbus – Daukanto gatvėj priešais „Metropolį“ ir ant tilto būsimosios „Žalgirio“ arenos link. Tie veidai visai įdomūs.
O tvoros aplink statybą švarut švarutėlės.

(67) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

Vietoj padėkos Ernestui Parulskiui, kurio Kasdienybės kunstkamera, bent man, pirmiausia tapo vertingiausiu patarimų rinkiniu.

Tai atsitiko, regis, užužvakar, o gal užvakar (bet argi tai svarbu?). Baigiau skaityt knygą. Ne E.P., jo įveikiau sekmadienį. Gintaro Grajausko Mažumynus. Gana skaitybos, nusprendžiau. Reikia duot pailsėt akiniams. Įsijungiau savo juodą/baltą televizorių (tikri filologai, jei vis dar žiūri televizorių, tiktai tokį turėtų žiūrėt – kaip ir labiau vertint juodas/baltas, o ne spalvotas fotografijas).
UEFA Čempionų lygos rungtynės: Olympiacos vs Girondins de Bordeaux. Pataikiau į pačią pradžią. Komentatorius kaip iš kalašnikovo tratina žaidėjų pavardes, jos, aišku, nieko man nesako, bet staiga išgirstu: Christianas Ledesma. Ir suvokiu, kad žiūrėsiu toliau, kad pagavo mane, nes žinau, kas yra Ledesma; nesvarbu, kad ne futbolininkas, o tik jo bendrapavardis.
Ledesmos katekizmas! Pirma žinoma lietuviška knyga, išleista Vilniuj. Išvertė Daukša. Išėjo pačioj XVI amžiaus pabaigoj (1595?).
Taip, dabar reikia rast ekrane savąjį įkvėpimo šaltinį. O komentatorius nebemini jo pavardės, nors tu ką. Teks griebtis dedukcijos. Dažniausiai minimi puolėjai, po jų – gynėjai, jei neminimas, greičiausiai – saugas, aikštelės vidury kažkur turėtų lakstyt. Bet tai tik spėjimas. Be to, tam vidury beveik visada tirščiausia. Užbėgdamas į priekį, ne, kitaip reikia sakyt: iš nuošalės (o, dar vienas vertas apmąstyt žodis) prisipažinsiu: per pirmą kėlinį taip ir neišsiaiškinau, kuris gi tas Ledesma. Bet tai nesvarbu. Ir be to turėjau ką veikt.
Ledesma, Ledesma... Tikrai atsimenu, kad SJ, t.y. jėzuitas buvo. Vardas? – J., regis, Jokūbas. Tautybė? – Tikrai ne graikas, kaip galėtų siūlyt „Olympiaco“ gerbėjai. Italas? Irgi ne, nors kažkas galvoj kribžda apie itališką Ledesmos katekizmo leidimą, nors gal čia tą katekizmą tyrinėjęs Guido Michelini kaltas? Bet Daukša tai vertė iš lenkiško.
Ledesma, Ledesma... Greičiausiai ispanas. „Greičiausiai“ netinka, turiu patikrint. Jackau, keltis teks... Bet negaliu kitaip. Privalau. Taip, Jokūbas Ledesma – ispanas. O Christianas? Ai, koks skirtumas... Nugara svarbiau (visai ją buvau užmiršęs).
Per pertrauką nugrimzdau į lyginamąją atmintotyrą. Vis dėlto ir spalvotaisiais laikais išliko principas, kad vienos komandos apranga turi būt į šviesumą, o kitos – į tamsumą. Apmąsčiau taip pat marškinėlių ir kelnaičių spalvinį santykį, neužmiršdamas dar vieno aspekto – įvairiausio dryžuotumo; užgėriau „Recoxa“ tabletę (juosmenį skausmai surakinę).
Antras kėlinys. Įsibėgėjęs dar pagalvojau apie vieną tinklaraštį, kur buvo užrašyta „Tavo, mano ir mūsų visų atmintys susitinka čia“ [dabar patikslinu – va čia], nes manasis Ledesma kažkodėl vis nieko įdomaus neveikė aikštelėj, komentatorius jo pavardės neminėjo. Bent kokią kortelę sumąstytų užsidirbt – gal net veidą pamatyčiau. Ne, toliau dirba nepastebimą darbą. Nepastebimą man, bet ne kitiems.
Antrojo kėlinio vidury vienintelį mane dominusį futbolininką „Olympiaco“ treneris pakeitė kitu. Ir tik tada sužinojau: pasirodo, žaidė vidurio saugo pozicijoj. Po galais! Toks apmąstymų šaltinis! Dvigubas. Būčiau prisiminęs Arūno Sverdiolo knygą Steigtis ir sauga, kurią teko redaguot. Iš ten išplaukianti tema: sauga futbole. Puolėjai stengiasi įmušt, gynėjai stengiasi atmušt, o saugai? Na, kažką pagal pavadinimą turėtų saugot; bet ne tik: jie ir steigia atakas! Saugai – atakų steigėjai! Sauga ir steigtis viename.
Ir visa tai liko neapmąstyta...
Teko pareikšt griežtą nuomonę dėl trenerio (aš dar išsiaiškinsiu ir jo pavardę!) sprendimo: išjungiau televizorių. Tada rezultatas buvo 0:1; toks, kaip vėliau išsiaiškinau, ir liko. Laimėjo „Girondins“ iš Bordeaux. Kad ir kaip moraliai rėmiau priešininkų vidurio saugą Ledesmą.
Dabar galvoju: tikriausiai dar toli gražu ne visą malonumą išsunkiau kad ir iš šių rungtynių. Užduotis: peržiūrėti UEFA Čempionų lygoj dalyvaujančių komandų žaidėjų sąrašus; atsirinkti komandas, kuriose žaidžia tie, kurių asmenvardžiai galėtų teikt filologinio peno.

P.S. Ir į transliacijas iš Vancouverio kartais paspoksau. Ypač patiko šuoliai nuo tramplino (tos visos niautynės dėl apkaustų nevertos dėmesio). Bet vienas dalykas netikęs: kaip nusprendžiama, kas laimėjo. Būtų mano valia, pirmąją vietą skirčiau tam, kuris ne toliausiai nušoka, o ilgiausiai skrieja, t.y. ilgiausiai išbūna ore. Gražiau, ir nieko negaliu padaryt.