(1256) Užparaštė, clix: partolsiantis?

raeitą vasarą, VII 13, mirė Gediminas Griškevičius, palangiškis žurnalistas, redaktorius, poetas, – kaip rašyta Vakarų eksprese. Palangos tiltas perpublikavo pokalbį su GedGr, parengtą 70-mečio proga. Skaitant tą pokalbį, galvoj sukirbėjo žodis partolstantis (tas, kas toldamas artėja) ir kad šitas žodis iš vieno Griškevičiaus rašinio, buvusio Šiaurės Atėnuos; ir kad tą ŠA lapą, regis, išsiplėšęs pasidėjau archyvan. — Nepraėjo nė metai, ir savaitgalį lapas išniro, visai ko kito popierių dėžėj ieškodamas pamačiau.

GedGr, „Partolstantys. Nieko negaila“, ŠA, 2006 II 11, nr. 6, p. 6. Pradžia:

Jau trečią žiemą teberašau laiškus TIK Jurgiui Kunčinui. Tikiuosi, spėsiu sugrąžinti Jam skolą už į Pauliaus Širvio namus parneštą ir ten išgertą vyną.

„Gerai, Griškevičiau, eisiu, parnešiu, pasigydysim. Bet neužmiršk: vienam iš mūsų persikėlus gyventi į Anabūvį, kitas turės pedantiškai aprašyti VISA, kas ČIA nauja. Jei prižadi – einu vyno...“
Ko tik dėl svaigomanijos potyrių gyvenime prižadi?
Gal du šimtai lapų laiškų yra mano aplanke – „Skola Kunčinui“. Per jo gimtadienį, sausio 13-ąją, baudžiausi skaityti ir... neišdrįsau. Gal dar neskubu į leidyklą... „Anksti. Dar palauk“, – išgirdau sielakuždas. „Obuolys krent, kai nunokst...“
O gyvenimas „nunokino“ dar kelis Vieno Likimo Vaikus.
Lapkričio vienuoliktąją mirė šiltą mano širdies kertelę ligi šiol nuo pat 1965-ųjų rugpjūčio užsiėmęs rašytojas Viktoras Brazauskas. „Baltą nekrologą“ „Metuose“, skirtą Viktorui ir mūsų, VVU lituanistų, kursui, parašė pats Nacionalinės premijos laureatas Petras Dirgėla.
Antanas Kalanavičius, Janina Irnastaitė, Danutė Paulauskaitė, Viktoras Brazauskas...
Kas kitas?
Aš?
Nebijau mirti, bet nenoriu ir neskubu.
Kuo ilgiau ČIA.
ČIA dar DAUG įdomaus ir nesinori į Horizontą išplaukti, palikus vien neišplautas taureles.

Nežinia, kiek prisikaupė lapų tam aplanke Skola Kunčinui. Gerai būtų, jei virstų knyga. – O jei išeis Klaipėdoj? – pagalvojau. – Kaip reiks sužvejot? – Na, kaip nors.