(1275) Dėl juoko: o galėjo ir susiprast, pats išeit

erskaitęs, kad rugsėjį Cvirkos paminklas bus nukeltas nuo postamento, prisiminiau: — buvo tatai 2014-ais, lapkričio pabaigoj, – vienintelįkart dalyvavau Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuos „Imbiero vakaruos“: direktorės Giedrės B. paprašytas, ryžaus avantiūrai – tapt skaitovu, – viešai ir garsiai paskaityt Kunčino tekstų. Pageidavimas buvo – kokį gabalioką iš Tūlos, o kita galėjau pasirinkt pats. — Tuolaik Žaliojo tilto skulptūros tebestovėjo у прохожих на виду, šnekos, kad jų ten turi nelikt – ėjo (nuimtos 2015 VII 20–21), ir pagalvojau, kad klausytojams pralinksmint visai tiktų Kunčino tekstas, parašytas dar XX amžiuj, – kaip skulptūros pačios išeina (paskelbtas buvo Šiaurės Atėnuos, 1999 IV 17, nr. 15, p. 12, paskutiniam, skiltis „Gyvenimas čia“). — Prisiminiau dabar, nes tam feljetone ir Cvirka paminėtas; smagus tekstas; pagalvojau, ir kitiems, kas ŠA nuo pačios pradžios skaito, priminsiu:

Prie Grūto...
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai. Su palapinapsiaustėm, šalmais, kerziniais batais. Su diskiniais PPŠ automatais. Viskas iš metalo, bet palaidinės žliaukia prakaitu, gal penkiasdešimt metų jas skalbė tik lietus. Trep, šlep, trep, šlep. Sunkiai kilojasi sustingusios kojos. Statybininkų porai dar sunkiau, bet ir jie eina. Pirmučiausiai per tiltą, kur stovi mechanikai ar tekintojai, dabar nesupaisysi. Vienas tarsi su pneumatiniu kūju. Tokiais ardė, urbino, griovė senamiestį. Ir dainavo:
– Broliai, atstatysim miestą Gedimino!
Choras pačiumpa priedainį:
– Baigę padabinsim vėliavų žiedais!
Mat kaip. Kiek įstengė – viską sugriovė. Ačiūdie, kvapo pristigo. Būtų juk nuvarę nuo Aušros Vartų – viską pakeliui į druzgus maldami – pro Kotrynos bažnyčią – velniop ir ją! – iki Žaliojo tilto ir toliau, toliau, toliau.
O dabar metas išeiti prie Grūto.
Jie paskutinieji: dvi moterys ir šešetas vyrų. Amžinai jauni, amžinai raumeningi. Sustingę – nejau bronzoje? – kaip Nevzorovo gvardiečiai. Paskutinieji, pamirštieji, nenuverstieji! Patys išeina. Išėjus Leninui, Raudonajai armijai su generolu Ivanu Černiachovskiu, lydimi Vinco Kapsuko ir dengiami grupelės diversantų, kažkada įsitvirtinusių priešais Reformatų bažnyčią.
– Žyvej, chlopcy! Maša, Katia, neotstavatj-matjperematj!

iš naftalino.lt 2018 XII 15 už 0,5 euro nusipirkau šitą nuotrauką;
kada tie du sovietų kariškiai greičiausiai iš Kauno garnizono
fotografavosi prie SN paminklo? spėčiau, 1950-tiniams baigiantis

Taip ir eina per priešaušrio miestą. Prie Grūto. Pas saviškius. Eina ant pirštų galų, kaip vagys. Juk gėda. Kitus vis dėlto išvežė, apklojo, saugojo. O jie? Viską atstovėjo, viską atlaikė. Ir še tau – pamiršo! Ir saviškiai, ir tie, kuriuos kitados išvadavo. Ech, kvailiai! Būtų palikę po fašistų padu, iki šiolei būtų cypę, dejavę!
Jau ir Paneriai. Kariškiai suguldo darbininkus ir kolūkietę krūmuose, o patys žvalgybon. Merkia lietutis, bet darbininkas vis tiek verčia kolūkietę ant to plataus rugių pėdo:
– Katiuša! Šitiek metų greta prastovėjom, o aš... net neapkabinau tavęs!
Ak, kokie saldūs bronziniai bučkiai, bet žvalgybininkai grįžta, piktai aprėkia porelę ir aštuonetas vėl pajuda...
Paskutinė kelionė prie Grūto. Pas saviškius. Ten ne tik Leninas ir Stalinas. Ten ir Marija Melnik, ir kiti. Iš visos Lietuvos.
Atėjo girdas, kad ten būsią neblogai. Apskalbs, aprinks gyvius, pakeis baltinius, duos putros. Gal ir kokią pensiją už invalidumą. Senatvėje viskas praverčia.
Taip svarsto darbininkas. Taip svarsto kolūkietė. Taip svarsto visas aštuonetas...
– Vyrai! – sako leitenantas. – Čia kažkur banditų kaimas pakeliui? Gal supleškinam atminimui? Mimoliotom?
Supleškintų, bet blauzdos jau per skystos.
O buvo laikai! Sotūs, gražūs, tarybiniai! Kaip dundėjo tiltu į Rytus karo kanopos! Paskui raudonžvaigždžių pulkai. Į šiaurės miestelį, iš šiaurės miestelio – raz, dva, raz, dva! Šire šag!
Ek, lietuviai jūs, litovcai! Neišsaugojot nieko! Ir mus juk norėjo jau versti iš klumpių, ar kuris užsistojot? Vienas kitas! Tik vienas kitas – tikras tarybinis žmogus! Net jaunesniojo amžiaus. Tegul stovi, girdi, kam gi jie trukdo? Bet krūtine nė vienas neuždengė, matrosovų neatsirado...
Patiems teko žengti lemtingąjį žingsnį – nuo postamento prie Grūto. Į tą sovietinių statulų parką. Ramu ten, sako, oras grynas. Nei mašinų ūžesio, nei benzino smarvės. Bet juk pripratę buvom. Šitiek metų! Juk amžių amžius turėjom stovėti! Kaip Leninas... O juk Iljičius bene pirmasis ir griuvo? Teisybė, dar Josifas Visarionovičius – įdomu bus su juo pasimatyt, pasikalbėt. Ek, vadams vis geriau – ir Leninas, ir Kapsukas su gerais paltais. Drapo. Stalinas su miline. O mes visi su kasdieniais rūbais – kas karo, kas darbo. Tokia mada buvo, vėliau jau ir Iljičių su kostiumu lipdydavo, ypač kur kurortuose ar Pietuose.
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Galėtumėm kokią mašiną susistabdyt, bet argi dabar pavėžės kas! Be pinigo nė žingsnio! O juk galėtumėm ir kėbule sugriūti...
Na, nieko. Eime. Patys juk nulipom, patys nueisim. Niekieno nevaromi. Garbingai. Sunkios kojos, sunkūs ginklai, rugių pėdas, darbo įnagiai. Bent kokia raudonoji gurguolė pasitaikytų... Bet jau nelabai ir toli...
Iki vakaro, bratcy, ir nukaksim. Ten mūsų jau seniai laukia!

Išsipildė Kunčino 1999-ų pranašystė: neiškeliavo Cvirka kartu su Žaliojo tilto aštuonetu 2015-ų vasarą, nors kelias ne toks ir tolimas buvo – iki „Grindai“ priklausančios kažkokios nuošalios aikštelės, bet vis tiek pačiam Vilniuj. Nujautė, kad gali būt pasiūlyta geresnė vieta apsistoti – nacionalinis muziejus. Ot, Lakštingala!

P.S. Perskaičiau, kad „Pro patria“ vietoj Cvirkos norėtų Lukšą-Daumantą įkurdint (irgi ant postamento?) ir skverą pervadint – bet, pala, juk yr Lukšos skveras tarp Savanorių prospekto ir Konarskio gatvės, rašiau šičia apie jį. — Pasirodo, atsilikėlis esu – perkelt tą skverą norima, ir kodėl? – ir vėl Cvirka kaltas, jo Lakštingala ten įsikūrus.

(Ramiai į tuos paminklų nukėlimus žiūriu; va jei kas kokio žmogaus knygas iš bibliotekų imtų siūlyt mesti – tada jau kitas reikalas. Nėris ir Cvirka palygint jauni mirė, ir dar tokiu laiku, kai Lietuvos aneksiją reikėjo įtvirtint, – kuo puikiausiai abu paverst paminklais tiko; numirei – ir su tavim gali daryt ką nori, nebepaprieštarausi; Paleckis ar Venclova būt tuo laiku numirę, o Nėris su Cvirka gyvi buvę – beveik neabejoju, jiems paminklus būt pastatę, nes reikėjo paminklų. Nėris (palaikai ir 1955-ais pastatyta Bučo sukurta skulptūra) iš Karo muziejaus kiemelio kažkaip tyliai ramiai į Petrašiūnų kapines persikraustė, o va Cvirka – su komplikacijom, pagal charakterį.)