(1079) Vilniaus vaizdai, xxxiii: XX amžiaus istorijos ženklai vienam skvere

visą vardą buvo galima užrašyt;
tarpo prieš brūkšnelį ir po nereiktų

Kur Basanavičiaus gatvė išsišakoja į Savanorių prospektą ir Konarskio gatvę, yra skverelis; ilgai buvęs bevardis, dabar vadinas Juozo Lukšos-Daumanto skveras, kaip skelbia lentelė, pritvirtinta prie suolo.
Skvero vidury nuo 1986-ų stovi skulptūra.
Tik akis su savim turėdamas, gali rast postamente įamžintą skulptoriaus pavardę – nepaisydamas praleistos raidės, gali perskaityt:
R[imantas] Da[u]gintis.
Kas tai per kūrinys? – padėt gali galva arba internetas.
(Šitą skverą prisiminiau prasidėjus naujam raundui šnekų apie Petro Cvirkos paminklą.)
Vadinas „Lakštingala“; Aldonos Dapkutės manymu, „vienas iš geriausių darbų Lietuvos dekoratyvinėje skulptūroje“; galima į skulptūrą žvelgiant prisimint, kad Lakštingala – pravardė kokių trylikos metų berniuko iš Cvirkos apsakymo. Berniuko, kuris padeda raudoniesiems partizanams – apie artėjančius vokiečius praneša suokdamas. Apsakymas parašytas pačioj karo pradžioj, išspausdintas Balachnoj pradėtoj leisti Pergalėj, 1942, nr. 1. Tekstas suręstas tvarkingai, pagrindinė mintis aiškiai propagandinė: net vaikai padeda kovoti su didžiuoju blogiu, įsiveržusiu į Sovietų Sąjungą. Galima pažvelgt ir taip, kaip menotyrininkė AldD: „vienas iš labiausiai žinomų skulptoriaus darbų, kuris šiandien vėl suskamba naujai – berniukas medyje žiūri į tolį – prisimenami dailininko biografijos faktai, kaip jis laukė iš tremties grįžtančios mamos. Berniukas įkūnija ir karo metų vaikų netektis, išgyvenimus, ir šiandienos vaikų skausmą, kai tėvai palieka, išvažiuoja...“ Ir toks požiūris gal net iškalbingesnis, nes liudija, kad skulptūra – ne tik ar ne tiek Cvirkos apsakymo iliustracija.
Rimantas Daugintis padegė save Sovietų Sąjungos–Vengrijos pasieny 1990 V 17, mirė po poros dienų Budapešto ligoninėj, palaidotas Rasose, kaip antkapinis paminklas pastatyta jo paties skulptūra, skirta tėvui, Lietuvos partizanui. (Ne tik per Juozą Daukintį, rašytojo alter ego Priešaušrio vieškeliuos, skulptoriaus likimas siejas, kabinas su Broniaus Radzevičiaus likimu.)
Kam visai tai prisimenu/fiksuoju? — (a) Erdves irgi reikia skaityt, kaip tekstus; perrašinėjimai radus tau nepatinkantį žodį vargu ar teisingas būdas suprast kultūros istoriją. (b) Koks nors informacinis stendas Lukšos-Daumanto skvere tikrai būtų naudingas.
Digresija: blokada, moratoriumas ir savižudybės (2018 VI 14) Skaitant Astridos Petraitytės antrą knygą apie a.a. Algirdą Patacką (Algirdas. Iš Kauno, kn. 2: Kuriant valstybę, 2017) susidėstė:
— 1990 IV 18 prasidėjo ekonominė Lietuvos blokada; IV 26 Maskvoj susidegino Stanislovas Žemaitis; V 17 Gorbačiovas ir Ryžkovas, šnekėdamiesi su Prunskiene, pareikalavo atšaukt Kovo 11-osios aktą; Rimantas Daugintis padegė save būtent V 17; VI 16 Vyriausybė pateikė nutarimo dėl moratoriumo projektą, kuris AT-oj pradėtas svarstyt VI 19; AlgP (kuriam moratoriumas siejos su mirtim, nes abiejuose žodžiuose tos pačios priebalsės) VI 28 kalbėdamas AT tribūnoj be kita ko pareiškė:

Esu gavęs tokio pobūdžio telegramą. Sako, kad ir profesorius A. Sakalas gavo kažką panašaus. Nežinau, gal ir kiti. Ten yra ir vardas, ir pavardė, ir adresas. Skamba maždaug taip: negalima liesti švento dokumento. Jei reikia aukų, bus ir mano auka. Tegu dega gyvi fakelai laisvei! Jei paliesit nepriklausomybę, netikėsiu niekuo.
Jeigu mes dedame ant vienos svarstyklių lėkštės benziną, tai padėkime ant kitos lėkštės šitą tekstą. (p. 37)

VI 29 AT vis dėlto priėmė pareiškimą, kad jei prasidėtų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpvalstybinės derybos, Kovo 11-osios akto veikimas būtų pristabdytas šimtui dienų; bet, regis, nieks nebesusidegino; nes moratoriumo neprireikė?