(995) Pakeliui į darbą, xii: apie poeziją ir lietų

Praeito penktadienio Literatūroj ir mene buvo Virginijos Cibarauskės pranešimas, skaitytas gegužės 25-ą per Poezijos pavasario konferenciją apie poezijos ribas XXI amžiuj.

Kita vertus, neretai kyla klausimas, ar tai eilėraštis? Ir ar apskritai dar prasminga klausti, „ar tai eilėraštis“. (p. 11)

Prasminga, kiek apskritai prasminga klausti, tik formuluočiau šiek tiek kitaip, kukliau: ar tai vadintina eilėraščiu? Pavyzdžiui:

pavasario šeštadienis,
ketvirta ryto:
– atsiprašau,
tu buvai teisi,
o aš klydau
– tai lyja?
2013-04-13

Pirmąkart šįmet taip pila, ir dar su garso bei šviesos efektais. (Kai kurie Vilniaus troleibusai kiauri – pro stogą vanduo sunkias ir kapsi ant keleivių galvų.)

(727) Užparaštė, cv: dėl aštuntos išnašos

VEU leidžiamam žurnale Žmogus ir žodis (t. 16, nr. 2, 2014) yra Virginijos Cibarauskės straipsnis „Kas, dėl ko ir kaip kovoja literatūros lauke?“ Įdomus ir įžvalgus, tik dėl 8-os išnašos ėmiau ir suabejojau:

Elitinės laikysenos intelektualo [Mindaugo] Kvietkausko ir plikagalvio literatūros seržanto⁸ [Sigito] Parulskio polemika prasidėjo XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje, kuomet literatūros lauko naujokas Kvietkauskas nusprendė steigti naują (ar – atgaivinti seną) poeto-akademinio intelektualo padėtį, kuri turėjo sudaryti opoziciją ir pamažu iš literatūros lauko eliminuoti tuo metu dominavusius poetus-svetimus, kitaip – literatūros seržantus. (p. 93)
-----------------------------------
⁸ Šio taiklaus epiteto autorius – Jurgis Kunčinas (Kunčinas, 1996 [= „Seržantai“, Šiaurės Atėnai, 1996-08-17]); jis taikomas Parulskiui ir aplink jį besibūrusiems poetams[*], išsiskyrusiems tuo, kad kvestionavo autoritetus, dekonstravo agrarinį pasaulį.

Suabejojau Kunčino autoryste, nes prisiminiau štai ką: Aidas Marčėnas 1992-ais Santaros-Šviesos suvažiavime skaitė pranešimą „Lietuvių poezijos seržantai“; pranešimas buvo išsp. Metmenyse (nr. 63, 1992, p. 9–23; persp. knygoj Būtieji kartiniai, 2008, p. 288–302). Taigi seržantų autorystė priklausytų Marčėnui, kuris 1992-ais irgi toks jautėsi (Šulinį ir Angelą tebuvo išleidęs).
[*] „ ... aplink jį besibūrusiems poetams ...“ – NB! Tikrai nesijautėm esą стая волков-поэтов, kurios vedlys – Parulskis.

Ir dar trys abejonės:
(a) abejotinai skamba poetai-svetimi kalbant apie tos kartos poetus; vis dėlto – svetimi, tai tie, kurie išleido antologiją Svetimi; jie Cibarauskės str. vadinami visai svetimais;
(b) ar yra rimtas pagrindas teigti, kad praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio lietuvių literatūros lauke dominavo seržantai?
(c) „... naujokas Kvietkauskas nusprendė steigti...“ – ar pagrįsta kreipti jo kultūrinę biografiją vienišojo vilko link? – Kvietkauskas – įžangininkas (žr. Įžanga: jaunųjų poetų kūrybos almanachas, sudarė Mindaugas Kvietkauskas, Vilnius: [Moksleivis], 1994).

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.

– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas –
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:

Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)

۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:

Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.

Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:

(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):

(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)

Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).

(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:

(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.

À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).