(1329) Užparaštė, lvii: dar apie degančius rankraščius

                                                                                                    

— praeitą savaitę TV priprašytas šį tą pašnekėjau apie Antaną Miškinį lagery (sakė, rodys spalį); besiruošdamas peržiūrėjau, ką esu tinklarašty apie jį fiksavęs; vienas įrašas užkliuvo – 10+ metų senumo su Miškinio eilėraščiu apie deginamus popierius; kvaila ar gaila degint? – klausia savęs poetas; o ką nors kita galima jaust žiūrint į degančius rankraščius? — Galima. Galima džiaugtis.

Ses. Gerardos Šuliauskaitės SJE atsiminimuos, papasakotuos Miglei Viselgaitei (Kai nugali baimę, 2025) yra toks pasakojimas iš 1970-tinių vidurio, kai autorė tapo viena iš pogrindy leidžiamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos rengėjų (veiksmo vieta – Simnas, Julijos Juškauskaitės ir Eugenijos Dainauskaitės žalias namelis prie ežero):

„LKB kronikoje“ yra skyreliai: Sovietinėje mokykloje, Mūsų kaliniai, Žinios iš vyskupijų, Žinios iš sovietinių respublikų, Tardymai ir kratos. Iš pradžių tėvas Sigitas [Tamkevičius SJ] medžiagą suskirstydavo pats, o man reikėdavo suredaguoti tekstus ir juos perspausdinti. Būdavo trumpos žinutės ir keletas ilgesnių straipsnių. Daugiausia rašydavome apie įvykius: tokioje mokykloje toks ir toks mokytojas taip ir taip pasielgė su mokiniu. Ten ir ten mirė tėvas arba motina ir mokytojas nuėjo į bažnyčią, už tai jį išmetė iš darbo. Paskui aprašydavome tardymus, spausdindavome laiškus iš lagerių, pranešimus apie kratas. Žiniose apie persekiojimus reikėdavo viską išsijoti, kad liktų tik faktai, o toliau tegul pats skaitytojas vertina ir sprendžia. Kartais iš didelio teksto likdavo tik maža žinutė. Korektūros ar stiliaus klaidas ištaisydavau ranka ir iš karto perspausdindavau mašinėle, o rankraštį kuo greičiau sudegindavau. [...] Dažniausiai stengdavausi ir redaguojamą tekstą pačiai sau perrašyti mašinėle, kad namuose nebūtų ranka rašytų lapelių. Tie, kurie dažnai perduodavo informaciją, žinojo, kad geriau žinutes užrašyti didžiosiomis spausdintomis raidėmis, tada lengviau įskaityti, klaidų mažiau šifruojant pavardes ar vietoves, taip pat, jeigu lapelis patektų saugumui į rankas, sunkiau atpažinti, kieno tai raštas. Kai sudegini paskutinį rankraščio lapelį, būna taip gera! (p. 40)

— — koks pirminių šaltinių gerbėjas, istorikas ar archyvaras, galėtų atsidūsėt: ech, kaip gaila! tokie svarbūs ir vertingi ateities kartoms dalykai virto pelenais... — Ne, žmogaus laisvė svarbiau už bet kokius popierius.

— — — kvailas tas Volando posakis iš Bulgakovo Meistro ir Margaritos, esą rankraščiai nedega; dega, sunyksta, prapuola, kaip ir bet koks kitas daiktas.