(1105) Pakeliui į darbą, xvii: rytinis mintigalis

Šįryt baigiau skaityt Marijaus Šidlausko pranešimą „Aušrininkų generacija: archetipai ir stereotipai“. Pabaigoj išsakyta mintis, kurią – jei tekstas būtų spausdinamas popieriuj – norėtųs pasibraukt ir dar šone prirašyt NB!:

Manyčiau, bėda ne Basanavičiaus idėjos ir vertybinės nuostatos, o veikiau mūsų interpretacijų ydingumas – apriorinis selektyvumas, asmenų bei reiškinių spraudimas į savąsias mąstymo schemas, siekis ne kvestionuoti, o demaskuoti. Ir troškimas privatizuoti visą tiesą, oponentui nepaliekant nė grūdelio.

Demaskavimo aistra, siekis kalbėt iš visažinio teisuolio pozicijų, sarkazmas vietoj ironijos – nes tik tokiais tekstais įmanoma atkreipt žinių irba pseudožinių užgriūto žmogaus dėmesį? – taip, toks dabar mainstreamas, ir nieko nepadarysi; vienintelė išeitis – tiesiog nepasiduot šitai tendencijai, kai jauti, kad reikia, vartot nežinau, galbūt ir kt. žodžius, liudijančius abejonę išsakomos minties teisingumu. Ir iš visų jėgų vengt militarinės leksikos, jei kalbama ne apie tikrą karą, nes žodžiai vis dėlto šį tą dar turėtų reikšt.

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.

– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas –
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:

Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)

۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:

Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.

Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:

(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):

(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)

Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).

(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:

(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.

À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:

Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)

Prieduras Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):

Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.

Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.

(14) Šortai, peonai – Kunčinas, Šemerys

Bebaksnojant ankstesniam įraše „It’s so long!“, galva suveikė antonimiškai: short short story, a.a. Jurgio Kunčino išverstą kaip „šortas“. Šitas daiktas buvo visai išsamiai pristatytas ŠA, pavyzdžių išversta, šis tas iš žanro (požanrio?) istorijos papasakota: apie rengiamus konkursus, antologijas ir kt. Kondensuočiausia ir griežčiausia prozos forma (iki 1000 žodžių [kitur – 1500, bet jei skaičiuojami anglų kalbos artikeliai ir pan., tai LT matas tikrai galėtų būt tūkstantis], perlipsi, ir jau nebe „šortas“; jei koks festivalis ar ir šiaip, gali būt sutarta dėl konkretaus skaičiaus)? Regis, vienintelis J.K. ir buvo rimtai tuo susižavėjęs (kad kas nors sustabdytų jo nepaliaujamai trykštantį vaizduotės, atminties, žodžių geizerį?). Dabar neatsimenu, ar dar kas nors bent laikinai būt buvęs ar yra praktikuojantis šortininkas. Juokinga reakcija lenda paviršiun: gaila; o juk galėtų Giedrė Bulgakovienė pasakyt: per būsimus „Imbiero vakarus“ tevalia skaityt griežtai šortus; ne noveles, ne apsakymus, ne ištraukas, nes kitaip negausit, mielieji Alytaus svečiai, vakarienės (arba pusryčių).
Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:

Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).

P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.