(1031) Visiškai tarp kitko: aplink tiesą

Vis neišeina iš galvos, ką prieš porą savaičių, 11-14, pasakė Indrė Makaraitytė, baigdama savo „Info komentarus“ – pasišnekėjusi su Remigijum Šimašium apie skulptūras ir Arvydu Anušausku apie partizaninį karą (tada keliskart perklausęs net užsirašiau):

Na tikrai mes tiek dar daug nežinome. Bet girdisi gąsdinimaisi, kad vieną skandalą seka kitas: štai buvo „Sputnikas“, tada Vanagas, dabar priekabiavimai. Verda viskas tarsi viename katile. Tačiau jei ramiai viską vertintumėme, tai jokio chaoso nėra. Tiesiog sunkiai pilnoje prietarų visuomenėje su 50 metų plautais smegenimis iš lėto gimsta tiesa.

Suprantu norą tart kokį viltingą žodį, ir dar tokį svarbų, ir himne esantį. Bet ar tikrai gimsta tiesa? Ar faktų žinojimas savaime virsta tiesa? Ar ji, ta tiesa, galima, kai gyvenamą laiką kai kas vadina laiku po tiesos; kai post-truth ir fake news renkami metų žodžiais? Viena palygint rimta žiniasklaidos priemonė šalia savo logotipo užrašiusi šūkį: „Suprasti akimirksniu“ – ir nieks nesijuokia, nesako, kad tai nesąmonė, neaiškina, kad suprasti – tai ne į antraštę užmest akį.
Baksnodamas šituos pamurmėjimus, prisiminiau istorką ir politiką Petrą Klimą; jo Visų dienų apmąstymus, kurių ėmėsi paleistas Lietuvon, 1957-ais. Tiesa, teisė, teisingumas – pamatinės sąvokos, kurias pirmiausia dera išsiaiškint, – prieš pradedant svarstyt. Ar mes tam skirtume laiko, o jo nemažai reiktų?
Tiesa negimsta viens du, ir besipliekiant su kitamaniais ji nežybteli nelyg žvaigždė akin gavus. Bet ką aš čia nuobodžiai vograuju; Klimo apmąstymų gabaliuką pacituot norėjau:

Pagrindinis istorinių tiesų ieškotojo tikslas yra nustatyti praeities faktus. Tam reikalui jam tenka konsultuoti [lot. consultare — apsvarstyti] kronikas, atatinkamus laikotarpio dokumentus, atsiminimus, paminklus, meno kūrinius, kartais net legendas, dainas, archeologinius duomenis ir t. t., ir t. t. Čia galima susitikti su nevienodais liudymais, net prieštaravimais, ir todėl tiesa gali būti suvokta tik apytikriai, spėjamai arba hipotetiškai.
     Dar rizikingesnis yra istoriko ryžtas motyvuoti įvykių gymį ir plėtrą. Žmonių sąmonę ir jausminę būseną įvairiose epochose ir sąlygose standartizuoti, o ypač suvesti į kurį vieną stimulą – būtų per daug neapdairu, tiesos ieškant. Toks išankstinis nusistatymas lengvai gali pavirsti istorijos klastojimu. Tokios „tiesos“ nebebūtų net hipotezėmis ligi tolesnio patikrinimo, bet tiesiog antimokslinėmis, skirtomis smurtiniam klaidinimui užgožiant neįžvalgią mąstyseną. (Metai, 2015, nr. 3, p. 106)

(Ką tik baigiau skaityt Rūtos Oginskaitės pokalbius su Grigorijum ir Olga Kanovičiais; išdėstęs savo požiūrį į tai, apie ką galvojo kelis dešimtmečius, GK-čius priduria: „Manau, kad mano žodžiuose yra truputis tiesos“ (p. 299), tik tiek; abejonė savim, savo proto pajėgumu suvokt „tikrąją tiesą“, manyčiau, ir yra vienas išminties požymių.)
— digresija. Meras Šimašius šnekėjo ir apie skulptūrų nuėmimą nuo Žaliojo tilto užpernai vasarą; tada, kai buvo nuimamos, norėjos primint Jurgio Kunčino vieną feljetoną (jį garsiai perskaičiau 2014-ų lapkritį Alytuj per „Imbiero vakarus“) – „Prie Grūto...“, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1999-04-17, nr. 15, p. 12 su rubrika „Gyvenimas čia“; pradžia:

Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai.
[Etc., t.y. patraukia Grūto link; teksto kopija yra čia; labai kinematografiškas pasakojimas; pamini Kunčinas ir Cvirką:]
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!

Juokais pagalvojau: Jurgio K. nebėr, bet gal kas kitas parašytų, kaip pats Cvirka neapsikentęs persigalvoja ir irgi patraukia „vis dėlto prie Grūto“? (Visi tokie rimti tapom, ir nėr kam iš mūsų pasijuokt, kad pamatytumėm, kaip dažnai esam juokingi. Dažniausiai griebiamasi sarkazmo; abejojant, kad ironija per subtilu, ne(be)supras?)

(789) Pakeliui namo, xxx: apie teisinguolius

Maniau, šitas žodis užfiksuotas LKŽ. Deja, klydau. Popierinį daugiatomį LKŽ padovanojau lietuvių filologiją studijuojančiai merginai iš Joniškio, o internetinis sako, kad tokio žodžio nėr.
O turėtų būt. Nes teisinguolių yr.
----------------------------------------------------------------------------
Iš A-4G perlipau į A-2G, važiuoju Laisvės prospektu tiesiai namo; Žemynos stotelę pravažiavus stojuos ir keliauju durų link, nes kita – manoji. Žvilgt dešinėn – ogi prie gretimų autobuso durų stovi laiptinės kaimynas, kurį vadinu Teisinguoliu. – Ir kaip čia išvengus susitikimo pakeliui link laiptinės durų?
Paprastai: išlipu, pastoviu; einu koja už kojos; vis tiek per greitai; pastoviu saugiu atstumu nuo laiptinės durų – teįeina, tepakyla liftu.
Šįvakar išvengiau susitikimo su laiptinės Teisinguoliu. Išlaukiau.
Yra du žodžiu (mano galvoj): teisuolis ir teisinguolis.
Teisuoliai niekada savo teisumo neįrodinėja; elgias taip, kaip reikia žmogui elgtis, ir tiek.
O va teisinguoliai – – jie įsitikinę žiną, kaip viskas turėtų būti, koks pasaulis turėtų būt vadinamas teisingu pasauliu, – pasaulis pagal jų principus; pasaulis pagal mane; jie vieninteliai mano žinantys problemų sprendimo teisingąjį būdą; teisinguoliai – tie, kurie neabejoja savim.
Baisus teisinguolių pasaulis. Nes, jų supratimu, kita nuomonė = klaidinga nuomonė.
Kalba atspindi mąstymą. Ir veda svarstybų link: tiesa vs teisingumas. Ir kodėl man atrodo, kad prie to mums reiktų grįžti iš esmės?
P.S. Žurnale Metai buvo paskelbtas tekstas, kurį pasiūliau ir parengiau: Petro Klimo Visų dienų apmąstymai; ten apie tai rašoma, tiesą ir teisingumą.
P.P.S. Ir nenoriu susitikt, ir nenoriu kalbėtis su teisinguoliais. Tai beviltiška.

(492) Iš atostogų, ii: Jokūbavas

Prae scriptum. Niekada nebuvau buvęs Jokūbave. Tad grįždami nuo jūros nusprendėm pakreivuliot: Palanga–Kretinga–Gargždai, o tada jau A1-u namo. Tarp Kretingos ir Gargždų ir yra Jokūbavas, kur stovi paminklas Aleksandrui Stulginskiui.

architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas, 1991

Mano supratimu, visai gerai tas paminklas atrodo; ir aplinka gražiai sutvarkyta.
Na, buvai, pamatei, ir kas iš to?

Nežinau, gal ir kvailokos, bet, į tą paminklą žiūrint, ėmė galvoj sukiotis tokios mintys: Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais trys prezidentai buvo: Smetona, Stulginskis ir Grinius (Staugaičio ar Merkio, prezidentavusių po dieną dvi, nelabai išeina vadint prezidentais); jei apie to laiko prezidentus kalba užeina, tai pirmiausia vieni Smetoną, kiti Grinių prisimena (na, kam kokios vertybės atrodo svarbiau), o Stulginskis – Vasario 16-osios akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1922–1926 prezidentas – vis lieka lyg šešėly, tarsi jam prezidentaujant nieko tokio ir neįvyko: nei iš jo kas valdžią atėmė, nei jis atėmė. Smetonai pasisavinus valdžią, 1927-ais išvažiavo iš Kauno Jokūbavan ir ramiai ūkininkavo; prieš tapdamas diplomuotu agronomu, ketvertą metų mokęsis kunigų seminarijoj, dar ir teologiją bei filosofiją Innsbrucke; nuo noro perprast Dievą, prie noro perprast žemę.
1941-ų birželį jį ir suėmė Jokūbave, be teismo kalino iki 1952-ų, tada nuteisė dar 25-erius kalėti; 1954-ais paleistas iš kalėjimo, bet ištremtas, tik 1956-ų pabaigoj leista grįžti į Lietuvą. 1957–1960 dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stoty; paskui išėjo į pensiją (ir pati stotis perkelta į Babtus), 1962-ais palaidojo žmoną, ėmė vis stipriau šlubuot širdis, mirė 1969-ų rugsėjį (devynis mėnesius galėjo būt vadinamas: paskutinysis gyvas Vasario 16-osios akto signataras; Petras Klimas mirė 1969-ų sausį). Bet tai tik biografijos faktai, o ne žmogaus gyvenimas.
Jau grįžęs Vilniun prisiminiau vieną tekstą, kuriame užfiksuota ir šiek tiek Aleksandro Stulginskio gyvenimo – dr. Vincas Maciūnas, remdamasis laiškais dukrai, kuri buvo atsidūrusi JAV, 1970-ais per ateitininkų surengtą Stulginskio minėjimą perskaitė pranešimą „Aleksandras Stulginskis savo gyvenimo saulėlydyje: Keli brūkšniai iš jo laiškų“ (Rinktiniai raštai, 2003, p. 817–819).
Iš 1959-03-20 laiško dukrai dr. Aldonai Juozevičienei:

Greitai paaiškės, kaip padarysiu su daržais. Gal pavyks taip sutvarkyti, kad aš jų visai nusikratysiu. Ne taip sunku būtų jas [t.y. daržoves] išauginti, kiek keblumų susidaro jas parduoti. Pačiam vykti į turgų ir laiko nėra, ir nepatogu, o per kitą asmenį parduodant susidaro nuostolių. [...] Fiziniai aš dar gana stiprus, nepalyginamai stipresnis negu mano amžininkai, bet dirbti daugiau 2 metų nenorėčiau, nes darbo sąlygos, santykiai su bendradarbiais yra nelabai malonūs; įžūliai lipa kitam ant kulnų (o jų net keliolika). Darbas arti miesto, visi čionai veržiasi. Mieste savo specialybėje darbo gauti neįmanoma, ypač mano amžiuje [74-eri]. [...] Manau, kad per tuos du metu man pavyks gauti šiokį tokį butelį, nes ilgiau gyventi kambariuke 2½ metro ant 2½ metro yra labai sunku. Jau dveji metai, kaip gyvename tame kambarėlyje, o šeimininkas, nors ir žadėjo, nepajėgia net fortkelės lange įtaisyti... Šį pavasarį turbūt bus galima gauti sklypą namui pasistatyti toj vietoj, kur man labai patinka, bet toji statyba mane labai baugina. Čia reikia turėti ir daug laiko, ir nepaprasto apsukrumo, ko man labai trūksta. [...] Pagalios visas santaupas į namelį sudėsi, gal ir sveikatą prarasi – kas tuomet iš namelio. Nors praeitais metais buvau labai užsidegęs, bet dabar pradedu ataušti – tai ne mano amžiui. Mano idealas būtų senatvėje turėti nors mažą darželį ir jame triūstis, bet turbūt tatai paliks svajonių srityj.

Graži Lietuvos Respublikos prezidento svajonė buvo, bet taip ir liko svajone.

P.S. Nereikėjo man vakar to prašymo-klausimo formuluot [„Prašyčiau įvardinti Prezidentą, kuris daugiau negu dvejus metus su savo sergančia žmona gyveno 2,5 m iš 2,5 m nuomojamam kambary be orlaidės?“], atsiprašau, suklydau. (Ypač atsiprašau Ingos, kuri atspėjo; ne, netikslus žodis.] Niekur dviejų mėginimų spėt (gal Grinius? gal Stulginskis?) taip ir nepasitelkiau (įrašą peržiūrėjo apie 40, jei logika šiuo atveju galioja, vadinas, 30 su viršum galbūt galėjo reaguot: nežinau; čia jau seno bambeklio pastaba: dabar reaguot nežinau tikriausiai ne fasonas; turi žinot arba tylėt [jei nežinai]).