(1094) Rastinukai, xxxix: Sergejus Stratanovskis įsivaizduoja Bronių Maigį

Šiąnakt per Svobodą klausiaus Ivano Tolstojaus pokalbio su Andrejum Arjevu, išleidusiu knygą За медленным и золотым орлом: О петербургской поэзии. Buvo paminėtas ir poetas, apie kurį neteko girdėt, tuolab ką nors jo skaityt, – Sergejus Stratanovskis:

[...] именно в Сергее Стратановском выразилась вся эта квинтэссенция петербуржскости, связанная и с мифологией Петербурга, и с ее отрицанием.
Что у Сергея Стратановского самое важное? Он дает голос в своих стихах тем, кто поэтическим воображением никогда не обладал, не обладает и обладать не будет – тем людям, к которым русская литература всегда с некоторым состраданием, но свысока относилась, к маленьким людям. И даже уже не просто маленьким людям, а каким-то недосуществователям. Есть такой цикл об Эрмитаже у Стратановского, где он представляет себе этих несчастных людей, которые не представляют себе, что такое эти огромные сокровища. И одно из них он написал после того, как один человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта. И от имени этих людей Сергей Стратановский умудряется писать стихи. У него одно стихотворение начинается так:

Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше…

При том что сам Сергей Стратановский человек культурный, из культурной семьи, его отец – известный переводчик с греческого, мать – переводчица с французского, преподавала в университете, и в то же время это человек, в семье которого вся эта мифология уже кристально выражена. И сам Сережа почти мифологическое существо, потому что он родился в Ленинграде еще в 44 году, когда почти никто еще не рождался здесь, и как одуванчик на пустыре, вырос, расцвел и стал замечательным поэтом, совершенно не похожим ни на какую привычную поэзию. У него практически две-три строчки можно найти любовных, лирических, у него уже пропадает рифма, пропадают знаки препинания, но при этом остается речь человека, на глазах которого все превращается в мифологически значимое бытие. Очень интересный поэт.

„Oдин человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта“ – tai juk Bronius Maigys, 1985 VI 15 Ermitaže subadęs ir sieros rūgštim aplaistęs Rembrandto „Danają“; pripažintas psichikos ligoniu. Darius Liškevičius (ir) apie jį svarstė instaliacijoj „Muziejus“, rodytoj 2012-ais NDG ir ŠMC, vėliau reprezentavusioj Lietuvą Venecijos bienalėj: esą Maigys – ne vandalas, o „menininkas, atliekantis meno destrukcijos aktą“ (cit. iš čia; išleista ir knyga). Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis, turėdamas omeny būtent šį atvejį, sakęs, esą meno kūrinys vertesnis net už žmogaus gyvybę; su juo ginčijos Herkus Kunčius: „didžiausia vertybė yra ne kūrinys, kad ir koks jis būtų tobulas, o netobula žmogiškoji būtybė“ (žr: „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 6). — Atsiprašau, nuklydau. Juk noris to Stratanovskio eilėraščio.
„Ermitažas“; trečioj daly apie Maigį, iki jo prieinama:

1.
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше
Там мясистые бабы глядят похотливо со стен
Там какая-то римлянка грудь предлагает папаше
И какие-то матери плачут о мертвом Христе
Это все нам чужое и нашей тоски не развеет
По грядущему миру, простому как шар голубой
Не возьмут за живое амуры, венеры, евреи
Только ум искалечат, а нашу не вылечат боль

2.
Подожги Рафаэля, прокравшись, как тать, в Эрмитаж
Пламя тигром чумазым побежит с этажа на этаж
Подожги Рафаэля, к чему тебе очи мадонн
Если сам ты, Емеля, с рожденья судьбой обделен

3. На гибель «Данаи»
Перед темной душой,
               перед злобой литовских болот
Беззащитна она
              и заплатит сполна за обиды
Племени чуждого ей,
              и кривится от плача Эрот
Знает должно быть –
              бессильна ее красота
Перед местью мужицкой

Tekstas iš čia; tik sutrikdė ciklo datavimas 1981–83 – turėtų būt juk 85.

— Jokios politikos; chtoniškojo, tamsos pasaulio (lietuviškų pelkių) atstovas prieš dangiškąjį, šviesos, atstovaujamą Eroto; plačiau imant, natūra prieš kultūrą, ir pastaroji bejėgė prieš „mužikišką kerštą“. Žodžiu, nieko naujo.

(897) Der Zeitgeist: 1989-ų pavasaris

1989-ų balandžio 15–26 dienomis Vilniuje vyko VI Pabaltijo teatrų festivalis (lietuviai, latviai, estai + baltarusiai; svečiai – suomiai ir norvegai; popieryne radau ta proga 2000 egz. tiražu išleistą 20 kap. kainavusį vienkartinį leidinį – 4 puslapiai lietuviškai, viduj įdėtinis lapas rusiškai).
Lietuviai rodė poetines dramas – Justino Marcinkevičiaus Katedrą, režisuotą Sauliaus Varno, ir Valdo Kukulo su Rimu Tuminu sukurtą Čia nebus mirties apie Pauliaus Širvio jaunystę.
Latviai ir baltarusiai – tragedijas: Jānio Rainio Dauguvą (pirmąkart sovietmečiu pastatytą tik 1988-ais; „Valmieros teatro traktuota ‘Dauguva’ – tai tragedija. O spektaklis – pavojaus signalas“) ir Hamletą.
O estai tragifarsą – brito Davido Pownallo Aukščiausią klasę (Master Class, 1983; spektaklį pristatęs Estijos valstybinio jaunimo teatro literatūros dalies vedėjas Mihkelis Muttas pabaigoj pridūrė: „NB! Sąjungos kultūros ministerija pjesės nenupirko, todėl vaidiname ją su vienkartiniu raštišku autoriaus leidimu“; regis, estai buvo pirmieji, išsivertę ir pastatę šią pjesę ne tik buv. Sovietų Sąjungoj, bet ir buv. soc. lagerio šalyse). Apie ką pjesė? 1948-ų vasara, vyksta Sovietų Sąjungos kompozitorių suvažiavimas; Ždanovas nepatenkintas pirmąja suvažiavimo diena, tad nakčiai į Kremlių atvežami Šostakovičius ir Prokofjevas, ir Ždanovas su Stalinu ima juos mokyti, kaip kompozitorius turi kurt sovietiniam žmogui suprantamą muziką; pasak Mutto, „pjesė duoda sukrečiantį apibendrinimą, kokiu būdu valstybėje 68 metus stengtasi meną valdyti partijos galia“.
(Lietuviškai pjesės pavadinimą, manau, būt buvę tiksliau verst Meistriškumo pamoka; kai kurios Herkaus Kunčiaus pjesės primena apšnekamąją Pownallo.)
Šio įrašo pavadinimas – der Zeitgeist, tad toliau šis tas apie to laiko dvasią. Muttas svarsto:

Mūsų publikai teikia keblumų tai, kad „Aukščiausia klasė“ – tai komedija, teisingiau, tragifarsas. Juoktis čia gali daug, bet po akimirkos visada apima baimė. Jaunimo teatras supranta, kad už šitos pjesės vaidinimą mus gali pulti iš kelių pusių. Neišnyko tie, ką erzins stalinizmo kaip visumos demaskavimas. Yra tokių, kurie laikys įžeidimu, kad mūsų istorijos nešvarių baltinių pintinėje knaisiojasi kažkoks užsienietis, Vakarų žmogus. Bet jis tai darė 1983 metais, kai pas mus viešumu dar nė nekvepėjo. Ir dar gali reikti laiko, kol vietiniai autoriai tą temą bent kiek įtikinamiau imsis nagrinėti meniškai. Viskas dabar sensta greitai: tai, kas buvo drąsu prieš metus, gali beviltiškai pasenti, kol paruoši spektaklį. Tikriausiai daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma. „Taip gali žiūrėti į tuos dalykus užsienietis. Jie buvo toli, tie dalykai jų neliečia taip, kaip mus – tiesiogiai“. Taip, teisybė. Tai gal reikėtų apie ano meto įvykius kalbėti vienut vieną tiesą, negailestingą tiesą? Sąžiningai pasakysime, kad pjesė juokingesnė už spektaklį. mes nepajėgėme pasišaipymuose išvengti ledinio kalėjimų ir lagerių dvelksmo. Nė nenorėjome išvengti. ir vis dėlto tikime, kad ironija ir pašaipa padės įveikti tą košmarą. Juk ir teigiama, kad žmonija juokiasi atsisveikindama su savo praeitim. Pagaliau nepaneigsi, kad kai kuriais aspektais Stalino laikai buvo siaubą keliantis farsas, absurdo viršūnė. Prisijuoktume iki žagsėjimo, žinoma, jei ne dešimtys milijonų gyvybių, kurių tie laikai pareikalavo.

Žinoma, juokinga būtų, jei pulčiau apibendrintai ieškot skirtumų tarp mūsų ir estų remdamasis tik šiuo epizodu – kas ką rodė per teatrų festivalį 1989-ų pavasarį. Bet pagundų randas: tarkim, skaitydamas frazę „daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma“ prisimeni reakcijas į 2002-ais išėjusį Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali.
Ir dar vienas štrichas: leidinio Pabaltijo teatrų pavasaris / Baltijas teatru pavasaris / Balti teatrikevad / Прибалтыйска тэатральная вясна pirmo puslapio viršuj – du tokie lyg įvadiniai pasvarstymai: Lietuvos teatro sąjungos kūrybinio sekretoriaus Antano Gudelio „Vilčių pavasaris“ ir Estijos teatro sąjungos pirmininko Mikko Mikivero „Ką daryti?“. Ne tik pavadinimų sugretinimas dabar atrodo iškalbingas. Skirtingas kalbėjimų pobūdis: pakylėtasis vs realistinis (gal ir nelabai tikslūs įvardai). Gudelis:

Atgimstame, kratydamiesi baimės, pakildami akistaton su savo istorija, savo likimu, siekdami susigrąžinti garbę, orumą, suverenitetą [dar ne: nepriklausomybę]. Atgimstame iš savo skausmo – paties to skausmo dugno, kuriame slypi mūsų neįkūnyti laisvės troškimai ir didžiosios neatlygintos skriaudos. „O, kada ateis mažųjų tautų metas?!“ – kartą desperatiškai sušuko lietuvių išeivijos poetas Jonas Mekas [etc.].

Mikiveras:

Pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio valosi gyvenimas Estijoje. Melus, kurie užkelti ant pjedestalo – užmaukšlinti tiesai ant galvos, dešimtmečius žeidė mūsų teisingumo suvokimą, stumiam į sąvartyną. [...]
Tie, kas ilgisi senos tvarkos, kas apie tai viešai kalba ir rašo, yra to seno melo vaikai, todėl turbūt nekalti, kad kitaip nei gali, nei moka. Jie nekelia realaus pavojaus dygstančiai mūsų visuomenėje naujai tvarkai. [...]
Įnirtingesnė ir svarbesnė už kovą tarp naujo ir seno, mano nuomone, dabartinę akimirką yra kova tarp naujo ir tariamai naujo. Tų, kas vietoje susiformuojančio tikrai naujo nori brukti šį tą iš naujo režimo, centrinei valdžiai patogų, – tų reikia bijoti! [Kažkoks šleivas sakinys, gal blogai išverstas, gal kokio žodžio trūksta?] Jie apie tai nekalba viešai, priešingai – viešai jie remia atsinaujinimo politiką, bet visas jų arsenalas – vien tik pataisymai, klauzulės, apribojimai, kurie, žodžiu tariant, reikalo labui pritaikyti, o iš tikrųjų atsigręžia prieš patį reikalą.

Vos susilaikiau neįpuolęs į svarstymus, ar komunistai.lt, atsiknodami nuo Maskvos, persivadindami LDDP (juk LDDP buvo būtent „tariamai nauja“ partija), gelbėjo Lietuvą, ar savo kailį :)

(881) Iš popieryno, xxxii: apie tekstasklaidą

Nežinau, kas ten išties tame Lietuvių kalbos institute vyksta, kokios perturbacijos, bet jei reiktų pasakyt vieną gerą dalyką – pasakyčiau, kad Ritos Miliūnaitės tvarkomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas yra tikrai prasmingas darbas. (Ir ne tik todėl, kad jo dėka žodis batauti net rusų–lietuvių kalbų žodynan pateko.) Reikia, privalu fiksuot, kaupt, sistemint. Tai bet kokio mokslo pamatas.
Šįryt el. paštu išsiunčiau vakarykštį radinį:

Naujažodis: tekstasklaida
Reikšmė: tekstų viešinimas tam tikru būdu [gal tiksliau: kokiu nors būdu?]
Vartosenos pavyzdys: Savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redaktorius Kornelijus Platelis: „Mes [t.y. savaitraštis] esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti.“
Šaltinis: „Misija: išsaugoti tekstų kultūrą“ [pokalbis apie kultūrinės spaudos tendencijas], Park@s, nr. 51, 2007-04, p. 1 (priedas prie: Literatūra ir menas, 2007-04-27).
Kita informacija: Sėkmės!

— Įdomus tas šiauliečių rengiamas Park@s buvo. O gal tebėr, gal tik nerandu, kur jis pasidėjo? (Vigmantas Butkus, vienas iš aktyviųjų mėnraščio bendradarbių, turėtų viską žinot, gal komentaru atsilieps.) O Šiauliuos – išleidus 50 Parko numerių – surengtas pokalbis, kuriame Kornelijaus P. naujažodį sužvejojau, dabar skaitant keletą mintigalių prišaukė.

Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s“ nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti. (p. 3)

Teisybė, kol ėjo su Šiaulių kraštu – neskaitydavau, tik dėl tų pakurų nesinorėtų sutikt – ir jų reikia, todėl labai džiaugiuos, kad Literatūra ir menas spausdinamas ant „gamtai draugiško popieriaus“ (nors kažkaip keistai tas apibūdinimas skamba), o va Nemunas, turiu pasakyt, labai blogai dega, ir perdengt nokinamų pomidorų sluoksniams netinkamas, bent taip atrodo.
Jei jau apie LM užsiminiau, visiškai pritariu Alvydui Šlepikui:

Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą. (p. 1)

Na, dėl stebuklingų dėmenų – vargu ar jų visad reiktų jų norėti, bet kad pradžioj ir tik vienas – labai gerai: tai ir būna vienintelis eilėraštis, kurį – atvirai šnekant – išties perskaitai nepaisydamas autoriaus pavardės. Poezijos publikacijas dažniausiai perbėgi, tik retkarčiais stabtelėdamas prie kokio konkretaus eilėraščio.
Ir Herkaus Kunčiaus pasvarstymų baigiamasis akcentas teisingas:

Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyt įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis [Bronius Maigys], 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio [= Černiachovsko psichiatrinėj] ligoninėj, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis [= Piotrovskis] sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu. (p. 3) — [Apie tai pasvarstyta po trejų metų rašytam tekste: H.K., „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 2–7.]

Skaitydamas samprotavimus, esą trūksta autorių, sunku priprašyt galinčių ką nors parašyti todėl, kad kultūriniai leidiniai nepajėgūs mokėt bent kiek padoresnių honorarų, vis pagalvoju: arba honorarai turi būt dideli, arba tikrai turi norėt parašyti; honorarai dideli (bent jau 100 eurų į sąskaitą už straipsnį) vargu ar įsivaizduojamoj ateity bus, lieka tas noras – norėt tai noris, bet kad tingis rašyt, va kur šuo pakastas. Kad sąžinė per daug negraužtų ką nors pabaksnoji be įsipareigojimo, ir toliau sau durnių volioji. Ir nešokinėji trečią nakties prakaito išpiltas – nesisapnuoja, kad be tavo rašalų lietuvių kultūra bedugnėn garma.
(Tinklaraštis – irgi ne žiniasklaidos, o tekstasklaidos priemonė. Nors Inga greičiausiai parašys, kad turėtų būt tekstosklaidos.)

(53.1) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

(ii) Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą

Kailiukas, išsaugotas
nuo svetainės tekstai.lt pristatymo
(seni laikai)

Iš Samalavičiaus straipsnio pirma citata:

[...] Herkus Kunčius 2009-aisiais paskelbė „Pijoko chrestomatiją“ – šmaikštų ir grakštų, subtiliai ironišką romaną, kurio personažus ir nuolat trūkinėjantį pasakojimą vienija nenumalšinama aistra alkoholiui. Autorius, aprašydamas girtavimo įpročius, niuansuotai atskleidžia tiek sovietinės sistemos ypatumus, tiek dabartinės visuomenės „apdujusią“ kasdienybę. Sovietmečiu daug kas girtavo iš nevilties, kankinami beprasmybės pojūčio arba iš įpročio, o šiuolaikinė „atvira“, „pilietiška“ vartotojų visuomenė svaiginasi, kad užpildytų dvasinę tuštumą. (p. 22)

Skaičiau Pijoko chrestomatiją, tad drįsčiau paabejot, ar paskutinis A.S. sakinys „plaukia“ iš romano (net pirmiausia turint galvoj paskutinį gabaliuką „A propos“). Per daug tiesmuka būtų, ironija užmirštama, greičiau – sarkazmas („...Tiek negandų ištvėręs Rytų europietis turi teisę būti apsivėmęs-apsimyžęs, ir tai tik jo orumo įrodymas“, p. 137). Spėtina, kad romanas buvo tik pretekstas primint romantinį mitą. Apie jį, beje, yra Sigitas Geda užsiminęs 1993-ais per PDR:

Teisi buvo rauplėta, vis pagiriota rusistė mano vaikystės miestely:
– Rašyk, rašyk! Ištrauks ir tave kada paryčiu Vilniuj iš šiukšlių dėžės girtą...
Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje. (Poetinis Druskininkų ruduo, 1990–1999, 1999, p. 44)

Prisimenant H.K. romaną: metodas įsisavintas – karnavalizmas (įvairaus stiprumo: nuo light iki extra strong); personažai – karnavalo (šįkart tema – girtuoklystė) veikėjai; dalyvauja ir pats pasakotojas – Hercus Kuncius (Prosa) aus Litauen. H.K. – bene profesionaliausias pastišininkas.lt. Pijoko chrestomatijoj pasinaudota „kanalų poetikos“ stilizacijom: Euro Sport, Наше кино, History, National Geographic ir kt. Visko čia galima rast: ir à la pasakų, ir à la sovietmečio oficialiojo diskurso, ir à la porno Tik vyrams etc. Atsitiktinė mintis: H.K. pasakojimas primena žvejo pasakojimą apie savo laimikius: netiki, kad teisybė, bet vis tiek klausais – vaizduotės vingiai žavūs.
H.K. Pijoko chrestomatijoj sukurti geriantys personažai sietųs su Charleso Bukowskio pradėta (?) tradicija (nuo alkoholio priklausomi padarai, pijokai, ir tiek), o va Jurgio Kunčino sukurtieji – su Venedikto Jerofejevo (girtuoklėliai, šiek tiek romantizuojami, bent trupučio „meilės“ verti).
Košmaras, kiek raidžių prispaudžiau. O juk norėjau viens du – ir sukt prie Leonido Jacinevičiaus apysakaite pavadinto teksto Įsiklausymo valandos su paantrašte „Vienišiaus išpažintis“ (Metai, 1995, nr. 6; Jacinevičius mirė liepą, diena taip ir nepaaiškėjo, nes lavonas buvo rastas per ilgam laikui praėjus). Kitaip šį tekstą būtų galima pavadint „geriančiojo savistaba“ (apimanti ir sovietmetį, ir pirmuosius nepriklausomybės metus), kurioj keistai susipina alkoholio poveikio romantizavimas/mitologizavimas ir deromantizavimas/demitologizavimas (pirmojo vis dėlto daugiau).
(Dėl juoko galima pasakyt, kad mitų kūrimas [plg. cituotąją Bložės frazę apie susideginimą ir, tarkim, Sovijaus mitą] – nuo alkoholio daugiau ar mažiau priklausomų žmonių sritis [vargu ar verta minėt pavardes; bent viena, G.B., tikrai visiems atklysta iš atminties].)
Pluoštas citatų iš L.J. Įsiklausymo valandų (nesusilaikęs kai kur pridūriau komentarą):

Gėrimas – deja! – egzistavimo forma, panaši į augalų, grybų ar pelėsių egzistavimą. Paradoksalu tai, kad tokia egzistencija gelbsti nuo vergavimo aistroms ir nuo niekšybių. Geriantis žmogus neprotestuoja prieš esamą tvarką, o pasitraukia į susikurtą savąjį pasaulį. (p. 13) — Dėl juoko: prisiminiau tokią sklandžiusią mintį, esą viena iš Sovietų Sąjungos subyrėjimo priežasčių – 9-o dešimtmečio vidury vykusi kova prieš girtuokliavimą.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Sunku, kai ima persekiot per didelis tikrumas. (p. 14) — Šitą sakinį perrašydamas kažkodėl prisiminiau Andriaus Jakučiūno Tėvynėj sukurtąjį pasaulį. Be to, ir šiame L.J. tekste, ir A.J. romane pasakotojas yra paliktas žmonos ir bevaikis.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Gėrimas tebuvo apgaulė, skydas. Aš iškėliau savo silpnybę kaip mane galintį apginti ginklą. Gėrimas neleido man suniekšėti. Ar tai galima pavadinti kova su gundymais, prasčiokiškai ir įkyriai peršamais bendruomenės, kurioje gyveni? Gal ir taip. (p. 14)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Neigimas yra pamatinė alkoholizmo dalis. Manau, kad tai yra ne iki galo suvokto protesto forma, t.y. neigimas, nukreiptas prieš žmonių santykių sustabarėjimą, egzistencijos ir veiklos egoistinę esmę. (p. 15)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] giliai pasąmonėje glūdi baimė, o gal net įsitikinimas, kad visiškai sveika savijauta iš esmės prieštarauja dvasiai, kad sveikas treniruotas kūnas siūlo fantazijai tik racionalius ir banalius sprendimus, neleidžia bent kiek priartėti prie transcendentinio mąstymo, nes būties suvokimas pirmiausia yra metafora. (p. 21)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Kelis kartus jau pasitaikė progų rimtai išgerti, bet po vienos taurelės abu kartus sugebėjau sustoti. Įsitikinau, kad net ir niekinga trisdešimties gramų dozė bjauriai veikia nervų sistemą. Po to būtina valandą nusnausti, kad susišukuotų nervai. Mėšlinas reikalas.
Nešokinėčiau naktį iš lovos, jeigu nejausčiau, kad viskas yra čia pat, visai greta, užtenka tik susikaupti ir panorėti. Beprasmiškumo pojūtį, įvairios rūšies baimes kelia ne kas kita, o ilgalaikis girtavimas. Pusmetį negėrus, tai turėtų praeiti, vėl atsirastų pojūčių aštrumas ir noras ieškoti ko nors įdomaus. (p. 22) — Taip, girtavimas sukelia beprasmiškumo pojūtį, o ne beprasmiškumo pojūtis verčia girtauti, bet kad dažniausiai labai sunku atskirti priežastį ir padarinį...
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Laikas teka kaip seilės iš miegančio girtuoklio burnos [...]. (p. 24) — fantastiškas palyginimas! ir dar vienas: [...] gėdingai apsinuoginusių emocijų pliūpsniai tarytum pridžiūvę vėmalai prie parketo. (p. 29)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Liūdnas paradoksas: pradedantis gerti žmogus paprastai yra įdomus ir žavingas; nuolat geriantis – retai; metęs gerti – banalus ir nuobodus, nes pats nebežino, kur jo esmė. (p. 28) — Nesąmonė!
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Jeigu gėrimas yra nuodėmė, tai tik todėl, kad tai pirmiausia yra bėgimas nuo tiesos. Tiesos, kad gyvenimas yra rūstus ir atšiaurus dalykas, kad jame reikia be paliovos grumtis už save ir tau brangintinus žmones. (p. 28)

Beje, keletą (?) metų po Jacinevičiaus mirties buvo teikiama Levo [t.y. Leonido] premija (ar tik ne L.J. žmona įsteigė?) – rašytojui, tais metais metusiam gert. Dingojas, kad Aidas Marčėnas yra tapęs jos laureatu (kitų neatsimenu, o gal jis vienintelis). Kiek pastebiu, jesininščina jau beveik pasitraukusi iš rašytojų bendruomenės; yra priklausomų nuo alkoholių žmonių, bet nieko panašaus į Širvio mitą („Ne viskas / Išgerta, / Ne viskas / Pragerta, – / Aš didelį / Lobį valdau“) nebematyt.

۩ ۩ ۩
Iš Samalavičiaus straipsnio antra citata:

Urbanistinė tradicija lietuvių prozoje yra palyginti sekli, šiuolaikinio miesto įtaką žmogaus egzistencijai yra nagrinėję vos keletas autorių. (p. 24)

Kas tie keletas? Dauguma pradėtų: Gavelis, Kunčinas, pridurtų: Ivanauskaitė, gal dar prisimintų: Markas Zingeris (Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius). Vargu ar užliptų ant liežuvio Antanas Škėma (argi Balta drobulė ne iš urbanistinės tradicijos? bet kad Vytauto Kubiliaus propaguota tezė apie vieną lietuvių literatūrą taip ir netapo pamatine) ar Algirdas Landsbergis...
O kas kelintas prie urbanistinės tradicijos prišlietų Leonidą Jacinevičių? Kas dešimtas? Nors Jūratė Sprindytė jį ir apibūdina kaip „miestiškojo mentaliteto reiškėj[ą] prozoje“ (LLE). Įspūdis toks: L.J. ir jo kūryba pasitraukusi iš aktualiosios (skaitomos, reflektuojamos) literatūros lauko, švelniai tariant, primiršta. Pagrįstai, t.y. todėl, kad ten nieko, verto dabarties dėmesio, nėra? Norint atsakyti, reiktų iš naujo perskaityt Rūgštynių lauką (1968), Keičiu gyvenimo būdą (1974), Arbatą penktą valandą ryto (1979), Tris meilės dienas prie jūros (1995) ar novelių rinktinę Persėja (1989, kurios redaktorius buvau; Solveiga Daugirdaitė, 2008-ais latvių leidyklai sudariusi lietuvių novelių antologiją, jon L.J. neįtraukė: kaip rašo Laiške redaktoriui (NŽ-A, 2008, nr. 7/8), buvo nusižiūrėjusi „Debesų garbanas“, bet galų gale neįdėjo). Bent porą knygų. Pamėginsiu (atsimenu, Arbata labai patiko, bet tada tebuvau 18-metis).
O čia noriu keliomis citatomis užfiksuot vieną L.J. tekstą, kur būtent svarstomos urbanistinės lietuvių literatūros problemos, – „Apsakymo herojus gyvena mieste“ (Nemunas, 1968, nr. 2, p. 51–52). Laikui bėgant viskas taip „apsibendrina“, kad susipainioja dešimtmečiai, susilieja takoskyros, procesai, kurie tuolaik atrodė labai ryškiai, „kontūringai“...

Ne taip dar seniai, epiškai tariant, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, kada miesto žmogus mūsų novelistikoje išmoko ne tik planus viršyti, būti visur ir visada nepajudinamu optimistu (kartais pabarti netipiškus apsileidėlius), – išmoko pykti, mylėti, pergyventi, mąstyti ir dar daug kitų gerų dalykų, – kaimo gluosniai ir beržai staiga neteko buvusios pagarbos. „Jis rašo kaimo tematika“, – tuo metu toksai pasakymas turėdavo tokią pat naikinančią [sic!] prasmę, kaip kitados: „Jis rašo kaip Maironis.“
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] mūsų novelistikoje (tuo labiau jaunųjų autorių) jau tvirtai apsigyveno miesto žmogus – dažniausiai tam tikros inteligencijos individas, kuriam pagrindines savo būties problemas lemta spręsti paknopstom neriant pro jį užgriūvančios įvairiausios informacijos, masinės kultūros renginių, buitinių-tarnybinių-šeimyninių reikalų bangas. [...] Bet ar dėl to, kad tos užgriūvančios bangos vieniems kaip vanduo nuo žąsinų, ar todėl, kad neturime didmiesčių pilnąja to žodžio prasme, apsakymų personažai su savo pretenzijomis ir pergyvenimais dažnai atrodo provincialūs.Toksai įspūdis pirmiausia susidaro dėl to, kad nėra personažų įvairovės. Atrodo, aklai įtikėję, jog dabartiniame apsakyme nebūtina kurti išsamią veikėjo charakteristiką, kad reikia vaizduoti eilinį, kasdienišką žmogų, tiesiog nepastebime, kaip apsakymuose, tarytum paskutiniai mohikanai, baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. Kažkodėl įsigalėjo nuomonė, kad turiningą dvasinį gyvenimą tegali gyventi mokytojai, literatai, dailininkai ar muzikai, ir šie unifikuoti inteligentai klajoja iš apsakymo į apsakymą vienodai nervingi, ydingi ir taurūs. Toksai veikėjas pamirštamas vėliausiai po mėnesio, kol jo vietą kurio nors žurnalo puslapiuose užima kita analogiška būtybė.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Tasai miesto žmogus, ką bedarysi, ne taip toli yra pabėgęs nuo savo kaimo, ir tų ryšių nereikia nei pamiršti, nei ignoruoti, nes jie tebeturi savo atskambį dabartinio miestiečio psichikoje. Tuo labiau inteligento psichika jokiu būdu negali būti carte blanche, kur galima įrašyti kas tik patinka, jeigu to reikalauja siužetinė konstrukcija. Mano subjektyvia nuomone, verta akyliau pažvelgti į mūsų miestų gyvenimo ypatumus ir kultūros istoriją ir ne taip lengvabūdiškai pasiduoti pasaulinių standartų inercijai.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Stebint paskutiniųjų dienų mūsų novelistikos išraiškos formas, nerimą kelia tam tikra nacionalinių bruožų atrofija. Kartais atrodo, kad apsakyme įsigali kažkoks „bendraeuropietiškas“ vaizdavimo ir mąstymo būdas. [...] Ar reikia žūtbūt stengtis atradinėti tuos nacionalinius savitumus? Žinoma, ne. Bet nereikia jų ir pamiršti, nes tai be galo svarbus dabarties problemų įvertinimo „kodas“.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiandieną turbūt daugiausia skaitome apsakymų apie žmogaus vidinės tiesos ieškojimą. Moralinių, socialinių, politinių ir filosofinių problemų nagrinėjimas daugeliu atvejų vyksta psichologinėje plotmėje. Ir keistas dalykas! Tas psichologizmas taip dažnai būna suvaržytas oficialiųjų mąstymo normų, jog ir pati problema praranda savo prasminį krūvį. Vaikšto, pavyzdžiui, po apsakymus tokie šiuolaikiniai žmonės, konjako gurkšteli, apie egzistencializmą pašneka, pypkutę parūko, o jau merginos tik ir skleidžia aplink save pasaulinį nuobodulį bei nusivylimą. O kai įvyksta veiksmo, santykio ar nuotaikos išrišimas, paaiškėja, kad herojai vaduojasi [= vadovaujasi] devyniolikto šimtmečio moralės bei bendravimo principais.

Ar dabar ką nors naujo ir rimtesnio sugalvotumėm prikišt ano laiko (7-o dešimtmečio antros pusės) Lietuvoj kurtai novelistikai? Kita vertus, kalbėdamas apie novelių personažus, L.J. labai daug pasako ir apie pačius novelistus: nesukursi už save sudėtingesnio, komplikuotesnio įtikinamo personažo, deja. Pvz.: „[A]psakymuose [...] baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. [...] unifikuoti inteligentai [...]vienodai nervingi, ydingi ir taurūs.“
Suprantu, retai kam beįdomu, kas ten kažkada toj mūsų literatūroj darės, dabar dominuoja klausimas: kas naujo? To laiko literatūros kūriniai vis dažniau tampa sovietmečio kultūros studijų šaltiniais. Tuo atveju jų estetinė vertė tyrėjui visiškai nesvarbi. Staiga prisiminiau, kad apie tai prieš beveik septynetą metų yra rašęs Sigitas Parulskis:

Pastaruoju metu vertinant lietuvių literatūrą vyrauja dvi tendencijos: visa (ar beveik visa) tarybiniais laikais kurta literatūra yra nieko verta, nes ji iš esmės buvo arba senamadiška agrarinė, arba ideologizuota oficiozinė, o liberalioji buvo kuriama tik keleto pavienių „pusdisidenčių“ arba egzilyje, už Atlanto. Antrasis variantas – atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje nesukurta nieko gero, kadangi tvyro slogus vertybinis (estetinis, moralinis etc.) chaosas, kurio vardas – postmodernizmas, profesionalumo lygis žemas, literatūros madas ir skonius diktuoja ne estetiniai kriterijai, o komercinė intuicija. Nėra labai svarbu, kurios stovyklos šalininkai teisūs (vargu ar tokiame ginče apskritai būtų galima paskelbti nugalėtojus), tačiau visą šį vaškinių figūrų muziejų, vadinamą „tarybinio laikotarpio literatūra“, iš tiesų metas inventorizuoti, kadangi tai būtų vienas iš būdų „sujungti“ šias dvi literatūras. (ŠA, 2003-05-31, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų“)

Rašydamas „inventorizuoti“, spėju, S.P. turėjo galvoj „iš naujo perskaityti“.

P.S. Šio įrašo pirmoj digresijoj prisimenant Parulskio Laišką buvo minimas knygrišys Ferdinandas Saladžius. VGTU bibliotekos Galerijoj A 2009-12-14–2010-01-15 veikė pirmoji autorinė jo darbų paroda. Suprantu, šaukštai popiet, tai nors pasiskaityt galima, pvz., čia.