(892) Tarp kitko: štrichas d-ro Basanavičiaus vaizdiniui

Jonas Šileika, Jonas Basanavičius, 1927
drobė, aliejus, 70×58,3 cm; iš: limis.lt

Prae scriptum. (1) 1950-ais Vasario 16-osios proga Toronte leidžiamuose Tėviškės žiburiuose buvo paskelbtas gebėjusio tiksliai formuluot mintis Vinco Maciūno straipsnis „Trys kartos apie Basanavičių“ (vėlesnė išplėtota versija „Trys deklaracijos ir trys generacijos: trejopas žvilgsnis į Joną Basanavičių“ yra jo Rinktiniuose raštuose, 2003, p. 627–634):

Sutrauktai apibūdinant, galima pasakyti, kad bundančiai Lietuvai Basanavičius buvo didysis žadintojas, atbudusiai – šviesus pavyzdys, prisikėlusiai – garbingas simbolis.

Kaip pastarojo požiūrio pavyzdį Maciūnas pateikia ištrauką iš Židiny (1927, nr. 2, p. 89) buvusio nekrologo:

Lygiai prieš pusę metų lydint į kapus Petrą Vileišį, Jonas Basanavičius savaime stojo akyse. „Basanavičius, – rašėme tuomet, – „Aušros“ romantikas, ligi šios dienos svajingu žvilgsniu pro mėlsvas ūkanas kontempliuojąs tautos praeitį ir ateitį, į vieną garbės aureolę jas supindamas“.
Basanavičius įspėjo Lietuvos milžinkapių paslaptį, nugirdo Probočių kaulų balsą ir apreiškė jį naujam gyvenimui bundantiems.
Jisai atsinešė pasaulin didę atmintį ir iš amžių sūtemų išgrobė žavintį mitą apie garbę tų, kurie manė save vergais esant.
Jisai, kaip šviesus Dangaus Pranašas, savo tautai apreiškė prisikėlimo žinią – ir grįžo amžinai budėti savo žemės Probočių kapuose.

Na ir kaip neprisiminsi Jono Šileikos paišinio – galima sakyt, cituotojo nekrologo iliustracijos?
(2) 2009-09-12, baigiantis Klaipėdoj vykusiam II Lietuvos istorikų suvažiavimui, buvo surengta diskusija lyg ir provokuojančiu pavadinimu „Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“ Nemažai vertų prisimint dalykų tada išsakyta; vienas užkliuvęs, manau, tinka šitam prae scriptumui; Nerijus Šepetys:

Dėl Vasario 16-osios ir Liepos 6-osios. Nėra gal miela Mindaugo asmenybė, palyginti su Antano Smetonos, tačiau jei palyginsime daktaro Basanavičiaus dienoraščius su Mindaugo karūna ir karaliene Morta, tai, ko gero, antrasis vaizdas bus gražesnis. Šalia kultūrinio ir tautinio mūsų ištakų pripažinimo mes turime ir estetinį ar savumo atpažinimo matmenį, kuomet tai, kas buvo istorijoje, galì lengviau ar sunkiau paversti vaizdu kaip savą dalyką ir turėti galvoje. Istorikai labai dažnai į tekstus susitelkia, bet ir tie vaizdai neretai būna labai svarbūs – karūna ir karalystė yra gražu. (Naujasis židinys-Aidai, 2009, nr. 10/11, p. 386)

Kartais kyla toks klausimas: artėja 2018-ieji, koks dr. Basanavičiaus vaizdas (ar įvaizdis) tuolaik bus diegiamas žmonių galvosna kad ir per nuotraukas prie įvairių tekstų apie jubiliejinius renginius? Kas bus be to (kapinėse ketintos statyt žmogaus dydžio) skulptūros išdidinto varianto? (Vis noris pajuokaut: gal verčiau Randalui Kleiseriui pasiūlyt sukurti Brangieji, aš padidinau patriarchą? Būtų ką rodyt daugelį metų prieš Vasario 16-ąją. Filmo kostiumų dailininkui nebereiktų sukt galvos: ta tunika ar naktiniai marškiniai ir nepakeliamas skydas – būtent tai, ko reikia komedijai; dar ir aliuzijų į doną Kichotą atsirastų.)
Juokai juokais, o jei rimčiau? Kas galėtų Basanavičiaus vaizdą padaryt mielesnį (Šepečio epitetą prisiminus)? O jei atkreipus dėmesį į tokius jo veiklos aspektus, kurie dabartiniam žmogui atrodytų tikrai verti pagarbos? Tarkim: rūpinosi psichikos ligonių padėtimi.
---------------------------------------------------
— Kai susitinki su nepriklausomu tyrėju Algirdu Grigaravičium, neišvengiamai išgirsti keletą faktų iš Basanavičiaus biografijos ir bibliografinių nuorodų („Versus aureus“ rengias išleisti jo rašinius ar tik ne trim tomais). Dauguma neišlieka galvoj, bet kai kas užsifiksuoja. „Būtinai pasižiūrėk: Viltis, 1909-ų rugsėjo 6-a, tęsinys 8-os numery, ‘Apie suvalkiškių lietuvių dalykus’, suvalkiškių iš didžiosios.“ – Pasižiūrėjau; ačiū už nuorodą, Algirdai.
Vilties 09-06/19 nr. 103 pirmam puslapy pradedama skelbt Vinco Krėvės dzūkų legenda „Gilšė“, o antram – minėtasis d-ro Jono Basanavičiaus straipsnis „Apie Suvalkiškių lietuvių dalykus“. — Tuolaik buvo kilusi diskusija „apie atsidalinimą Suvalkų gubernijos nuo Lenkijos“; vieni – kad reiktų su Lietuva suvienyti, kiti – kad liktų kaip, kaip yra. „Kieno pusėje bus šiuo kartu tiesa – šiuo žygiu aš netyrinėsiu, – rašo Basanavičius. – Nurodysiu tik vieną iš tos gubernijos lietuvių gyvenimo dalyką, kursai kaip vienai, taip ir antrai susiginčijusiai pusei yra visai nežinomas ir kursai, man rodos, galėtų ar turėtų prisidėti prie patvirtinimo nuomonės jei jau ne apie atidalinimo reikalingumą, tai bent apie nenaudingumą lietuviams priklausyti ir tolimesniu laiku prie tos Lenkų ‘karalystės’.“ Tas dalykas – gyventojų sveikata ir jų ligų gydymas. Išvardinęs, kur kiek yra lovų, kam priklauso ligoninės, pateikęs duomenis apie žmonių privalomai sumokamus pinigus (Varšuvos labdarių įstaigoms palaikyti; „šituos tūkstančius daugiausiai lietuvių apgyventieji valsčiai sudeda ir – taip sakant – sudeda į svetimas kišenes, iš kurių naudojasi – nežinia kas“), Basanavičius daro išvadą, kad iš to labai mažai naudos – „mokėdami lenkų įstaigoms, valsčiai [...] privalo už savo neturtingus ligonius skyrium už gydymą pavietų ligonbučiuose mokėti; kaip ir už tuos, kurie – kas šiuo laiku dažnai atsitinka – gydosi Kauno arba Vilniaus ligonbučiuose.“ Aptaręs bendrą situaciją, antrojoj rašinio daly Basanavičius aptaria bene skaudžiausią, bent jam, kaip gydytojui, problemą:

Jeigu, taip dalykams stovint, yra Suvalkų gubernijos lietuviams sunku su ligonbučiais ir su gydymu įvairiose kitose ligose, tai dar sunkiau su tokiais ligonimis, kurie reikalauja nuolatinės priežiūros ilgesniam laikui, būtent, su sumišusio proto ligoniais. O šitų ligonių Lietuvoje, rodos, labai daug yra, nors apie juos neikokios statistikos nėra. Man, ne persenai vienur-kitur apie sumišėlius (psychopatus) pasiteiravus, teko sužinoti, kad, regis, retai rastumei kaimą, kuriame jų nebūtų. Paminėsiu pav. Bartininkų apygardą, kur man teko surinkti artimesnes žinias: pačiuose Bartininkuose esama 5 tokių ligonių. Ožkabaliuose – 2, Šilbaliuose – 2, Sausininkuose – 3, Dambaukoje, Vartuose, Grajauckuose, Geistariškiuose po vieną įvairios rųšies psychopatų. Jei tik šiuose aštuoniuose, prie kits kito gulinčiuose, kaimuose man pasisekė suskaityti tiek sumišėlių, tai kiek turi būti visoje gubernijoje? Ir ne tik jų visų likimas, bet ir jų giminių padėjimas yra apverktinas, neturint vietos, kur juos galima būtų laikyti ir gydyti, ypač jei ligoniai neramųs maniakai. Seniau, apie 1882 m. (Памятн. Книжка Сувалк. губ. на 1883 г. p. 25 [išnašos buvo skilties apačioj; dėl patogumo į skliaustus atkeliu, vg]), tokius nenuoramas-ligonius gubernijos administracija siųzdavo – žinoma, ne visus – Varšuvon į Š. Jono ir Žydų ligonbučius; bet jau 1888 m. toji pat administracija apyskaitoje apie gubernijos gyventojus sako (Пам. Книжк. на 1889 г. p. 41): „Ligonbučių ir namų sumišėliams (dla umališonnych) gubernijoje nėra, ir šitos rųšies ligoniai, ištyrinėti vietiniuose ligonbučiuose ir peržiūrėti gubernijos valdybos, siunčiami yra į specialinius šitos rųšies ligonbučius Varšuvoje. Kadangi tečiau pastarieji visados būna pervirš pilni ligonių, tai proto sumišėliams iš didesnės dalies tenka gydytis vietiniuose ligonbučiuose“. Tuos pat žodžius apie sumišėlių gydymą atkartoja gubernijos administracija ir 1892 metais (Пам. Книжк. на 1893 г. Отд. III, стр. 56), paduodama tūlas statistikos žinias apie jos gyventojus. Žinoma, būtų gerai, jei šitokie ligoniai galėtų gydyties „vietiniuose ligonbučiuose“, kaip tėmija administracijos organas, nors šie ligonbučiai tokiam psychopatų gydymui visiškai neprirengti, o patįs gydytojai neturi priderančio prityrimo tų ligų gydyme (psychiatrijoje); bet kas yra šiame dalyke bloga, tai, būtent, kad didelė tokių sumišėlių dauguma liekti dažniausiai be jokios priežiūros ir pagalbos namie. Taip čia buvo visados, administracijai dažniausiai nežinant; taip ir nūnai tebėra.
     Pastaraisiais metais ir Rusijoje kultūrai šiek-tiek pakilus ir valdžiai supratus reikalingumą gydyti smegenų ir nervų ligas tam tikruose ligonbučiuose, pradėta, Europos valstybes, kur jau tokių ligonbučių yra daugybė, pamėgdžiojant, taisyti ligonbučius sumišėliams – „Okružnyja lečebnicy dla duševno bolnych“. Ant šimto su viršum milijonų visos Rusijos gyventojų įtaisyta vos 6 tokie ligonbučiai, taip kad ir juose tik maža tokių ligonių dalis gali rasti sau vietą. Kiek žinau, įsteigta tokie ligonbučiai: Tomske – visai Siberijai, Kazaniuje – rytų Rusijai, Maskvoje – vidurinei Rusijai, Vinnicoje – Ukrainai, Vileikoje pas Vilnių – Lietuvai [galimà digresija] ir Tvorkuose pas Varšuvą – Lenkijai. Į Tvorkus turėtų būt siunčiami šiandien ir visi sumišusio proto lietuviai iš Suvalkų gubernijos; bet, kaip pasirodo, ir ten nėra jiems vietos. Kiek man žinoma iš žodžių žmonių, kurie pirm keleto metų Tvorkuose buvo apsilankę, tame ligonbutyje 1895 metais buvę tik 150 lovų – ant dešimties milijonų „Lenkų Karalystės“ gyventojų! – ir už užlaikymą bei gydymą reikėję tuomet mokėti I-joj klesoje 100–150 r., II-joj kl. – 44 r. ir III-joj – 9 r. kas mėnuo. Ar nūnai kokia nors atmaina šituose skaičiuose įvykus – nežinau, nes čia ant vietos, kur šiuos žodžius rašau [Franzensbado (dabar Františkovy Lázně) vandens gydykloje; data po išspausdintu straipsniu – 8 IX. 909], informacijų apie tą ligonbutį man visiškai trūksta. Kaip ten nebūtų – žinoma tik tiek, kad šitas ligonbutis yra visados pilnas ir perpilnas, ir į jį patekti beveik negalima, taip kad lietuvių sumišėlių padėjimas niekuo ne pasitaisė: jie priversti yra dažniausiai namie likti be mediciniškos pagalbos, už kurią tečiau, kaip augščiau matėme, valsčiai deda ne menkus pinigus [skaičiai surašyti pirmoje straipsnio daly]. O koks yra padėjimas tokių ligonių, lai liudys šie keli faktai, kurie yra suteikti ištikimų žmonių.
     Rodos apie 1885/6 metus mokytojas Mikas Keturakis iš Paliesių, Preidos val., Mariamp. pav., ėmęs svajoti apie sifilį, nors taja liga nebuvo užsikrėtęs. Su šitąja savo „syphiliomanija“ jis nuvykęs Kaunan pas d-rą Rząsnickį, dabar jau velionį, kurs, dalyko gerai neištyręs, davęs ligoniui sifilio ligoje vartojamus vaistus (ung[uentum] hydrargyri), nuo kurių Keturakis dar labiau kūnu ir dvasia susilpnėjęs – ėmęs smarkiai klejoti. Tėvas jį nugabenęs į kokį tai ligonbutį Peterburge, bet, dėlei brangumo, gydyti ten ilgai nebegalėjęs. Parsivežęs sūnų namon, iš pradžių laikęs jį palaidą; matydamas, kad jo klejojimas vis stipryn eina, ir prisidingėdamas kokios nelaimės, sergantį sūnų mažoje kamaraitėje, kaip šunį, prie lenciūgo prirakinęs, laikęs kelis mėnesius ar metus, šėręs, pakol tas numiręs... To pat Preidos valsčiaus Grabavos kaimo ūkininkas Jonas Kurauskas apie 1897 ar 98 metus gavęs proto sumišimą. Preidos vaitas kreipęsis per pavieto viršininką, prašydamas tam ligoniui Tvorkuose vietos. Kurauskas tuo tarpu, atsakymo belaukdamas, gyveno 2–3 metus pas tulą ūkininką, kuriam valsčius mokėjo po 6 rublius kas mėnuo; vietos Tvorkuose nesulaukdamas – jis pasimirė... Jau senai-senai Kurauskui mirus, sako, po kelių metų, gauta valsčiaus kanceliarijoje iš Tvorkų raštas, kuriame buvę sakyta, vieta Kurauskui jau esanti ligonbutyje, bet – jau nebebuvę ko ten siųsti... Tulo pagarsėjusio Bartininkų apygardoje „dievadirbio“ – skulptoriaus Pauliaus Pekarskio sūnus, Petras, iš Vartų kaimo, kokių 30 metų vyras, nuo senai turįs sumišusį protą: daužąs pakelėse jo tėvo dirbtus kryžius; Bartininkų teismo langus bei rakandus sunaikinęs; atlupęs nuo bažnyčios durų spyną; Vinkšnupiuose ant kapinių prie totorių mečeto (džamijos) palaidotą totorių naktį buvo iškasęs ir pas „malną“ [sic] (kunigą) atvilkęs ir tt. Šitą sumišėlį, kursai ir šiandien po kaimus valkiojasi, norėta taipo-gi į Tvorkų ligonbutį įkišti, bet ne galėta todėlei, jog reikalauta, idant valsčius už jo užlaikymą mokėtų kas mėnuo po 20 rublių.
     Šitų kelių iliustracijų, rodos, užtenka, kad parodžius, koksai yra apverktinas sumišelių būvis tarp Suvalkiškių lietuvių. Ką gi belieka daryti, kad pagerinus tų ligonių gyvenimo sąlygas ir pagelbėjus nelaiminguosius ligoje? Juk jų dauguma, jei būtų priderančiai gydoma, be abejo dar tiek pasitaisyti galėtų, kad, rasit, ne vienas taptų naudingu visuomenės nariu ir nebebūtų, kaip dabar, sunkia našta netik savo šeimynoms, bet ir visuomenei, valsčiams. Taip dalykams stovint, aš šiame klausime ne matau kitos kokios išeigos, kaip patarus šitos gubernijos gyventojams, ypač lietuviams – reikalauti, idant jų sudedamieji pinigai būtų sunaudoti jų pačių ligonių ir nukaršėlių gydymui ir užlaikymui čia-jau, ant vietos, o nebūtų siuntinėjami Varšuvon jos labdaringoms įstaigoms, iš kurių mūsų krašto žmonės neturi nei menkiausios naudos.
     Tokią tai, kaip matėme, turi skriaudą Suvalkų gubernijos lietuviai administrativiškai prie „Lenkų karalystės“ prigulėdami; kokia jiems iš to prie lenkų prigulėjimo buvo ir tebėra nauda – lai kiti to dalyko žinovai paaiškina. (Viltis, 1909-09-08/21, nr. 104, p. 2)

Nežinau, ar įveikėt šį tekstą. Norėjos pateikti jį ištisai kaip paliudijimą, kad Basanavičius buvo (kaip čia pasakius?) socialiai jautrus. Gerai, tebūnie Tautos patriarchas, bet: kuriam rūpėjo ir tautiečiai psichikos ligoniai. Ar toks štrichas pagyvina dr. Basanavičiaus vaizdą? Gal. Bent jau nuleidžia ant žemės ir suteikia pagrindą tarti: jam rūpėjo ne tik praeitis ir ateitis; hic et nunc taip pat.
P.S. Jei kartais nesat matę filmuotos medžiagos iš dr. J.B. laidotuvių, o norėtumėt pamatyt, – čia.

(628) Susieji – ir [pagalvoji: buvo pagrindo?], xviii

Tai atsitiko jau seniai, gal net prieš keletą savaičių, kai Seime vėl buvo mėginta [iš]spręst nelietuvių asmenvardžių rašymo pasuose rebusą.
Tada grįžtant iš darbo ėmė galvoj ir susisiejo du tekstai, tiksliau – du juose perskaitytu dalyku. Nieko neužfiksavau, nes absoliučiai nepasitikiu savo atmintim. O va kol suradau citatas – ir užtrukau. Kita vertus, laikas šiuo atveju beveik nesvarbu, svarbu principas. – Suradau.

Naujojo Židinio-Aidų 2010 metų jungtiniam 5/6 numery buvo išspausdintas pokalbis „Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai“. Polilogui artėjant pabaigos link, viens kitą papildydami Mantas Adomėnas ir Nerijus Šepetys prisiminė Vilniaus kapines (konkrečiai: Kairėnų) – kaip ten mirusiųjų asmenvardžiai užrašomi ant paminklų (kam yra tekę lankytis, žinot apie klestinčią kalbinę demokratiją [atsiprašau už juodą ironiją]).
Arūno Sverdiolo (vieno iš [ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų] Lietuvoj gyvų filosofų; pradedu lenkt nuo digitus minimus, tai A.S. – anularius) reakcija:

Sukrečiantis pavyzdys: miręs žmogus pagaliau tampa laisvas... Valstybė pasiima tai, kas liudija asmens tapatybę ir kas yra jos nuosavybė (juk pasą su legaliu vardu paima iš artimųjų, kai žmogus miršta), o tada jau paleidžia, kapinėse rašybos nebereguliuoja. Asmens vardas gali būti užrašytas kaip tik norėjo mirusysis ar nori jo artimieji. Mirusiojo vardas nebėra valstybės nuožiūroje. Tik kažin, ar dabar, kai valdininkai kalbininkai sužinos, kad taip yra, ar jie nesukrus valdyti ir šios srities? (p. 164)

Na, kol kas nesukruto; kita vertus, antkapį įvardint kaip postpasą – reikia dar ir vaizduotės.

O su kuo susisiejo šita Sverdiolo įžvalga? – Su Giedriaus Subačiaus straipsnio „Seniausios lietuviškos Mosėdžio kapų epitafijos“ labai dalykiška įžangine pastraipa; jos pradžia:

1990 metų birželio mėnesį dalyvaudamas Birutės Vanagienės Mosėdžio tarmės žodyno ekspedicijoje, nusirašiau ir senuosius, spaudos draudimo laikotarpio, 1865–1904 metų, Mosėdžio kapų lietuviškus paminklų užrašus. Tai buvo laikotarpis, kai lietuviškų knygų, laikraščių spausdinti buvo negalima, o kapų paminklų tekstai niekam nekliudė. (Žemaičių žemė, 1998, nr. 4, p. 17)

Va ėmė ir susisiejo, ir – kai pagalvoji – nusispjaut: buvo to pagrindo ar nebuvo.

(398) Susieji – ir [tiek], ix

Coll. S.D. nuskenavusi [ne tik man, dar cc  ≈20] el. paštu atsiuntė pavyzdį laiško (recto ir verso), kokių vis dar retsykiais atkeliauja Institutan:




















Kad Kostas Korsakas miręs jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, o to nežino darbuotojas, siuntinėjantis po pasaulį laiškus, – tikrai nieko stebėtino (aišku, visai nesunku patikrint ir nebesiųst, jei žmogus a.a., bet nėr ko per daug norėt). O ta Russland vis dėlto trikdo. Kaip atsirado? Galima spėt, kad adresyne buvo atlikta tokia paprasta operacija: rasti UdSSR ir pakeisti į RUSSLAND. Per daug nesukant sau galvos, kas per darinys buvo ta UdSSR. 
Patikslinimas: Russland trikdo ypač dėl to, kad laišką siuntė ne šiaip kas nors, o Goethės muziejus, na, regis, lyg ir kultūros įstaiga. [Galėtų būt ir atskiras įrašas apie tai, kaip suvoktinas epitetas: kultūringas, -a, t.y. turintis, sukaupęs daug suvokėjo įsivaizduojamos kultūros.]

Kita vertus, ar verta tuo stebėtis? – Prisiminiau visai neseniai vėl perbėgtą akim a.a. Jurgio Kunčino rašinį apie Frankfurto knygų mugę, kurioj Lietuva buvo garbės viešnia (liet. lit., ypač mot. liet. lit., pasaulinis triumfas, sprendžiant pagal to laiko bent jau lietuviškas publikacijas?!); citata:

Aišku, nereikia turėti naivių iliuzijų, kad po mugės lietuvių literatūra atsistos greta rusų, čekų ar net estų (turiu galvoje vertimus). Tai tik pradžia, susilauksim ir pauzių, ir atsainumo. Apie jį ir kalbėjo diskusiją Berlyne moderavusi lituanistė Claudia Sinnig: „Vokiečiai nesupranta, kad lietuviai mato juos kiaurai – visą jų pasipūtimą, abejingumą, didelės tautos globėjiškumą mažos atžvilgiu.“ Viso to, žinoma, esama. („Frankfurto vėliavos ir trimitai“, 7MD, 2002-10-25, p. 7)

Panašu, net ir nenorėjusieji „turėti naivių iliuzijų“ jų turėjo – ištikusi (kad ir mėginama kvestionuot) „šlovė“ pila per galvą, – Frankfurto knygų mugės 2002-ais nebuvo, nes jos praktiškai nieks neprisimena buvus (pajuokausiu: galėtų būt straipsnio Frankfurter Allgemeine Zeitung tema kad ir 2013-ais?).

Prieduras (01-26). Popieryne užtikau dar vieną publikaciją, skirtą paminėtajai Frankfurto knygų mugei – Nerijaus Šepečio tekstą „Lietuvos proveržis“ (NŽ-A, 2002, nr. 11/12, p. 560–565). Esmingas autoriui tuolaik regėjos žodis proveržis – lietuvių proveržis vokiečių galvosna (kad nuomonė būtų solidesnė, pasitelkiama ir statistika: pvz., primenama, kad Vokietijos spaudoje galima rasti ≈ 1200 tekstų apie Lietuvos kultūrą irba [= ir/arba] literatūrą (neskaičiuojant tų, kur Lietuva paprasčiausiai paminėta kaip knygų mugės garbės viešnia). Mėginama apibendrint: esą vidutinio laikraščius paskaitinėjančio vokiečio galvoj po Lietuvos prisistatymo Frankfurto knygų mugėj turėtų įsikurt tokie Pabaltijy gyvenančiųjų vaizdiniai:

Euroviziją pasirinkę estai turi (turėjo) dainuojantį importuotą tamsiaodį [kas jį beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], latviai – taip pat dainuojančią (ir dar dailiai išsirenginėjančią) vietinę rusę [kas ją beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], o štai knygų mugėje dalyvavę lietuviai pasirodė turį ne tik daugybę rašančių ir dar įdomiai bei protingai kalbančių „galvų“ – romanisčių, poetų ir šiaip intelektualų, – bet ir apskritai gyvą, įvairiaformę ir kai kuo net rafinuotą šiuolaikišką kultūrą, pagaliau valstybę su daugiakultūre ir turininga istorija, su kuria sugeba užmegzti ir palaikyti dinamišką ir produktyvų santykį. (p. 561)

[Juokaujant: kas prisimenat tokią Lietuvą ir jos kultūrą; ir dar kažko norim iš vokiečių?!] – Ir gal visai nedera prisimint sėdėjimo prie vėl suskilusios geldos (esą per daug norėjom). Viskas daug paprasčiau: mūsų atmintis baisiai dideliais tempais trumpėja; žinomos reklamos („kartą paragavęs – negali sustot!“) parafrazė: „kartą sužinojęs – negali užmiršt“ totaliai klaidinga, nes: čia sužinojai – čia jau ir užmiršai. – Atėjo pseudoatradimų laikai.
Baigt šį priedurą derėtų tuo, kuo pradėjo savo tekstą N.Š. 2002-ais:

Maždaug prieš pusantrų metų per didžiausią Vokietijoje RTL kanalą teko stebėti vokiškąjį „Kas laimės milijoną?“ žaidimą. Vienai žaidėjai teko 10 000 DM vertės klausimas – „Kieno sostinė yra Vilnius?“ Uždavinys pasirodė per sunkus – Lietuvą ji supainiojo su [etc.] (p. 560)

O mes, ir aš, stebimės: Vilnius / Russland?! Gal ne tik – tiksliau, tiek „vokiečiai“ čia dėti?
P.S. (01-27) Vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris į klausimą: „Kas įdo­mu vo­kie­čiams iš mū­sų li­te­ra­tū­ros?“ atsako: „Šiurkš­čiai sa­kant, nie­kas.“ (Šiaulių naujienų priedas Atolankos, 2013-01-25) Taip, ir nieko nepadarysi.