 |
| Vytautas Vanagas, 2010 (Justės Kuodytės nuotr.) |
Paulius Subačius, sutiktas prie šarvojimo salės
*1930-09-26 Rokiškio apskr. Kamajų vls. Duokiškio par. Gùdiškio dvare, 7 km į pietus nuo Kamajų,
†2017-09-11 Vilniuje, palaidotas Karveliškėse, greta tėvų Marijonos ir Antano ir žmonos Birutės;
literatūros istorikas, tekstologas praktikas, habil. dr.; post mortem galima pridurt – ir poetas.
Kaip tyrėjas, nemėgęs spėlioti – net hipotezė turinti būti į ką nors tikro atremta, o jei nežinom, tai nežinom.
Kaip žmogus, mėgęs tvarką; išeidamas norėjęs, galima sakyt, sutvarkyti viską pats, kad nepaliktų jokių rūpesčių.
Taip, bendrybės. — O gal atsispyrus nuo nuvalkioto gretinimo su Mėnuliu, matoma ir nematoma jo puse?
Iš sėdėjimo prie darbo stalo ir archyvuos – pamatinės studijos apie Strazdą ir Pošką, literatūros istorijų skyriai; „Lituanistinei bibliotekai“ parengti Antano Tatarės, didaktinės prozos tomai, „Versmėms“ – Strazdo, Antano Klemento, pasakėčių tomeliai; kapitalinis darbas – Lietuvių rašytojų sąvadas (iš jo išsirutuliojo Lietuvių literatūros enciklopedija, redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko); 1994-ais pradėti Vaižganto, 2001-ais – Valančiaus Raštai. Ne viskas paminėta, reikia pridurt: ir kt. VytV rašto darbai.
Kita vertus, nematytoji pusė: nuo gimnazijos laikų domėjos astronomija, sakė atpažindavęs visus žvaigždynus; atsitiktinai sužinojau, kai jau ėmė silpt jo regėjimas; gyvenimo pabaigoj, galima sakyt, nieko nebematė; jau Vilniuj atrastas futbolas: galim įsivaizduot, kaip trijulė – Juozas Aputis, Jonas Juškaitis ir Vytautas Vanagas elgdavos jau išgriauto „Žalgirio“ stadiono tribūnoj; yra pasakojęs, kiek džiaugsmo buvę, kai Vilnius Maskvą 5:2 supylęs; vėliau vienas auklėdavo futbolistus prieš televizorių. — Ir dar vieną pomėgį turėjęs, tik slėpęs visą gyvenimą.
Atidavęs Rankraštynui viešuosius popierius (ko vertas, pavyzdžiui, jo susirašinėjimas rengiant Rašytojų sąvadą!), VytV atnešė dar dvi dėželes, kurias liepė atvert tik po jo mirties. Kas ten – nujaust buvo galima; kad ir iš užuominos pokalbio, kuris paskelbtas Colloquijos nr. 17 (2010), pabaigoj: „Rašinėjau eiles kaip nereta gimnazistams ir šiaip apyjauniems žmonėms. Bet siekimo eiti į viešumą nebuvo. Tokie eiliavimai vos atsiradę darosi literatūriniu palikimu ir kartais paviešinami tiktai po autoriaus mirties, suprantama, jeigu jie ko nors verti, o nėra žinomu vardu pavadinamos manijos rezultatas“ (p. 178). Ne, tai ne grafomanija; eilėraščiai, rašyti nuo 1948-ų iki gyvenimo pabaigos. Poeto Antano Sėlio – mokslininko Vytauto Vanago alter ego. Galima juos vadint ir eiliuotu dienoraščiu – klasikine poetika besiremiantys aiškios minties „menki pabandymai žvilgterėti į žmogaus būties ir savo krašto istorinių lemčių dramas“, „šioks toks laiko ir žmogaus dvasios nerimasčių liudijimas“, pasak kukliojo AntS 2014-ais surašyto žodžio Ad lectorem. (Prisiminiau kitą 1930-ų Vytautą – kalbininką habil. dr. Ambrazą, slapyvardžiu Vytautas Dubindris savo poezijos rinktinę išleidusį vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę; irgi rašęs ne viešumai; sovietmečiu kurta nežinotoji poezija – gal kada kas apžvelgs jos mastą ir spektrą; ji buvo.)
— — — stryktelėjo galvoj aiškiai per skambus Janonis: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, / Kaip vykdymas jų idealo.“ Ne, idealai kiekvieno asmeninis reikalas; nebent: darbai, jų tąsa.
Kiek Vytautas ir Birutė Vanagai parengė Valančiaus Raštų tomų, tiek ir bus; neįsivaizduoju, kas galėtų tęst šitą darbą; taip ir liks: Kuriuos Valančiaus Raštus turi omeny? – Nebaigtuosius.
Vaižganto Raštus (ateita iki epistolikos) imsis rengt žmogus, su VytV kartu nieko nedirbęs; svarbu, kad bus einama toliau. Kad tik jis turėtų bent dalį Raštų sumanytojo kantrybės ir tekstologinės bei istorinės kompetencijos; ne šventieji puodus pildo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą