(962) Visiškai tarp kitko: apie „tai, ko nebebus“

atkreipęs Sony dėmesį mėgstamiausias TK kadras:
Laumėnai

Praeitą pirmadienį VDA „Titanike“; vos įėjus, kairėj; žiūriu – koks 10 nematyto leidinio egzempliorių. 370, nr. 52, 2017, kovas (nežinojau, kad toks leidžiamas; tiražas – 10 000 [oho!]). Vieną įsimečiau kuprinėn (nors ir per senas esu: leidėjai jį skiria „socialiai aktyviems 16–36 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams“).
— Leidinio redaktorės Jurgitos Kviliūtės pokalbis su fotografu ir dizaineriu Tadu Kazakevičium „Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus“ (pretekstas – į vieną TK kuriamos serijos „Tai, ko nebebus / Soon to be Gone“ nuotrauką [žr. dešinėj] atkreipė dėmesį konkurso „Sony World Photography Awards“ rengėjai, visa serija atrinkta į „LensCulture Exposure Awards 2017“ finalą).
Paklaustas, kaip ėmė rastis minima serija (ir kodėl man noris vartot žodį ciklas?), Kazakevičius paaiškina, kad jį traukiąs lietuviškas kaimas, nes: „būtent provincijoje aš randu tai, ko, atrodo, visada ir ieškojau. Ten sulėtėja laikas, viskas kitaip.“
Toks atvadas iki atsakymo į klausimą „Kur ieškai inspiracijų: keliauji, skaitai knygas, žiūri filmus?“:

– Viskas susideda. Kas mane pažįsta, žino, kaip aistringai į viską pasineriu. Būtent toks beprotiškas pasinėrimas į Didžiosios depresijos apimtos Amerikos istoriją ir sukūrė mintį pasileisti per nykstančius kaimus. O kai randi, rodos, siūlo galą, tada ir prasideda viskas iš eilės: pradedi domėtis to laikmečio (ar bendrai srities) fotografija, tapyba, muzika, literatūra, kinu... Perskaitykite Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ ir tada, manau, mano kadruose įžiūrėsite kai kuriuos veikėjus iš šios knygos. Juk iš dalies aš ir teigiu, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta panaši migracija kaip tuometės Vidurio Amerikos regionuose. O be anuomet dirbusių ir archyvą kūrusių fotografų tūlas amerikonas ir nežinotų, kaip jo šalis atrodė, kai žmonės tiesiog dirbo žemę. (p. 4)

Štai taip žmogus įsivaizduoja savo kūrybos kontekstą.
Bet jei interviu skaitytojui 36+ metų, jis ima ir pagalvoja: taip, jei esi vietinis, tau pranašu savam kaime nelemta tapt.
Žmogus atranda Ameriką tiesiogine ir perkeltine reikšme.
Tarsi nebūtų vėlyvuoju, postmelioraciniu sovietmečiu Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Eugenijaus Ignatavičiaus ir kt. sukurtų novelių; tarsi nebūtų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kt. fotografų sukurtų nuotraukų ciklų. – Juk jų kūriniams irgi kuo puikiausiai tinka įvardas „tai, ko nebebus“.
Maniau, Rimaldo Vikšraičio fotografijos – jau paskutinis žodis apie tą Lietuvą; nebeištariamas, tik vaizdu užfiksuojamas žodis. Дальше некуда.
Pasirodo, klydau, – trūkt ar tik trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių.