64-as skirtas donelaitianai, jį reiktų rimtai skaityt; 65-o pagrindinė tema – asmeninės bibliotekos. Kai kuriuos straipsnius gana tik perbėgt, kitus perskaitai, ir per trejetą valandų įveikta.
(1) Kas be ko, įdomiausia buvo Deimantės Kukulienės apžvalga „Gyventi knygose ir su knygomis: Valdas Kukulas ir jo biblioteka“; dėl to, kad esu ją matęs gyvą.
[...] gyvenome namuose, pastatytuose iš knygų. Tikrąja to žodžio prasme: kambarys, koridorius, kitas kambarys – sienos iš knygų. Jos buvo gyvos, o dabar atrodo, kad čia slūgso buvęs gyvenimas, dingusio, mirusio su žmogum pasaulio liudijimas. (p. 252)Išties dauguma atvejų asmeninė biblioteka gyva tol, kol gyvas ją kaupęs žmogus; biblioteka kaip tavo galvos plėtinys; net nusipirkta ir neperskaityta knyga su tavim kalba – tarkim, priekaištauja. Ir reiktų patiems jomis pasirūpint, kad nepaliktumėm didelių rūpesčių paveldėtojams. Ne turtą paliksim, o rūpesčius, – iš pagarbos mirusiam nekils ranka knygas (virtusias daiktais, tokiais pat kaip mūsų dėvėti drabužiai) tiesiog išmesti, o viešosios bibliotekos jų kratysis, nes juk absoliuti dauguma dabar Lietuvoj sukauptų asmeninių bibliotekų vos ne identiškos. Kas kita būtų, jei tai būtų šeimos bibliotekos, pradėtos kaupt prie kelias kartas, turinčios nuolatinę savo erdvę privačiame name, statytame, tarkim, prieš kokį amžių; kai tu vaikas būdamas skaitei tėvo ar senelio knygas, tavo vaikai – prosenelio, senelio, tėvo. (Atsiprašau, tuščiasvarstystėn nukrypau.)
(2) Yra šitam Knygotyros tome dar vienas straipsnis, kurį perskaičiau įdėmiai, – smalsaus ir šnekaus Tomo Petreikio „Aušrininko Andriaus Vištelio rankraštinio palikimo kelias į Lietuvą“ (dalis Vištelio rankraščių saugoma LLTI BR). Apžvelgiant išlikusius rankraščius, paminimas ir pluoštelis laikraščių, kuriuos Vištelis skaitęs ir vertinęs jų „kalbos būdą“ (1904–1905 daugiausia Amerikoj leistų pavieniai numeriai – Saulės, Vienybės lietuvninkų, Darbininkų vilties ir kt.; F1-867).
Vištelis rimtų kalbotyrininkų a priori nurašytas kaip diletantas ir paplaukėlis. Ir vargu ar begalima tokią nuostatą rimtai kvestionuoti – na ką čia ir bekalbėt, jei jis manė, kad Adomas ir Ieva šnekėję lietuviškai? (Beje, jei atmintis nemeluoja, Matthijas van Boxselis Kvailybės enciklopedijoj (liet. 2005) mini saviškį, olandą, kuris manęs, kad rojuj šnekėta nyderlandų kalba; gal kiekviena tauta turi po žmogų ar net kelis, kurie manė, kad rojuj šnekėta būtent jųjų kalba?)
Visa ką reikia vadint lietuviškai – Vištelis šios neįvykdomos užduoties pradininkas; visi nelietuviški žodžiai, vartojami minėtų laikraščių tekstuose, pabraukti; prie kai kurių pasiūlyti atitikmenys, pvz.: aprobata – patvirtinimas, reakcija – priešveikmė, presas – spaustuvas, neutralystė – nesikišimas, dozė – duotis, blėdis – išgada. (Visai neblogi atitikmenys, tik nuostata, kad jie geresni už tuos žodžius, kurių vieton siūlomi, labai abejotina.)
Ir dar: Višteliui labai netikęs atrodė žodis tauta; jo įsitikinimu (ne manymu), reikia sakyt/rašyt giminė arba gentė. Kartais radęs tekste tauta, tarptautiškas šalia neberašo teisingųjų, o tiesiog tuos žodžius perbraukia; arba taiso: tautiečiai – pautiečiai, svetimtaučiai – svetimpaučiai. (Gal Vištelio galvoj šaknys taut- ir paut- buvo giminingos? Etimologija labai painus dalykas.)
Ar žvelgtumėm rimčiau į Vištelį, jei manytumėm, kad žmogui, laikomam psichiatrinėj ligoninėj, vis dėlto taikytina nekvailumo prezumpcija?
