(403) Dėl juoko: visa tiesa apie airių vyrus

Dianos Paklonskaitės eilėraštis (LM, 2006-01-20, p. 15):

pradėkime vėl iš pradžių
sakau, mylimasis

per vėlu, mylimoji
šnabždi.....

nieko nėra žiauresnio
už airišką kraują

P.S. Dar apie D.P. esu fiksavęs čia.

(402) Tarp kitko: apie pažintis su kitom kultūrom

Vakar per Žinių radiją iš ankstaus ryto išgirdau, kad yra proga pamatyt tam tikro prancūzų kino. Ir prisiminiau:
(a) va šitą publikaciją:

Vakarinės naujienos, 1967-01-23, p. 1

Ką mes dabar bežinom apie armėnų (kaip pvz. pateikiu) meną? (Kiek Lietuvoj, be Marytės Kontrimaitės, mokančių armėniškai ir turinčių noro apšviest mus, kas ten daros?) – Kuo puikiausiai suprantu, kad tai (vad. kultūros dienos) buvo vad. fasadinės kultūros apraiškos, bet gal šis tas būdavo ir tikro? (Lyginant su dabar: praktiškai nieko.)

(b) ir tokį juokingai simbolišką epizodą, susijusį su vad. kultūros dienomis „broliškose respublikose“, prisiminiau, – skaičiau Vacio Reimerio atsiminimų knygoj ...buvo... (pasiskolintoj iš coll. D.M., o jai knygą buvo paskolinusi J.R.; atsiminimų epizodas, kur fiksuojami V.R. santykiai su J.V., pritariu D.M. [žr. jos repliką Nemune], išties šlykščiai trenkiantis), – taigi (knygos neturiu, tai tik perpasakoju, kas atminty likę): grįžta vad. Lietuvos kultūrininkų delegacija iš vad. kultūros dienų Moldavijoj (regis), skrenda; spėtina, buv. svečiai solidžiai aprūpinti konjako„Белый аист“ atsargom – на дорогу; ir Eduardui Mieželaičiui kyla toks noras: papilotuot lėktuvą; ir (gal ir ne keista?) Lenino premijos laureatui suteikiama tokia galimybė – palaikyt savo rankom lėktuvo šturvalą [„Reikėjo berniukams...“]. Blaivūs pilotai pasielgė tikriausiai logiškai: atjungė antrojo piloto galimus padaryt veiksmus, – tepažaidžia poetas, tepalaiko rankose lyg ir tikrą vairavimo įrenginį. – Po kiek laiko E.M. susitikęs V.R. prisiminė šitą nuotykį ir tarstelėjo: „Va kaip tą lėktuvą aš, taip viską mes ir tevaldom.“

P.S. Ar kirgizų verta dėmesio literatūra baigės su Čingizu Aitmatovu, mirusiu 2008-ais? Toks klausimas kyla bent jau prisiminus jo Ilgą kaip šimtmečiai dieną. Nežinau.

(401) Visiškai tarp kitko: bandymas įvardint dabartį

Mėginu susitvarkyt darbo stalą namie. Kairiam dešiniam kampe – popiergalių krūva, prislėgta akmeniu iš pajūrio. Vienam iš slėgtų lapelių (¼ A4) užfiksuota:

šeštadienio vakarą [manau, ne per seniai, nes prieš gerą pusmetį darbo stalą buvau pavertęs tuščiu stalu]
„в наше трэшевое время“ [greičiausiai per „Svobodos“ radiją išgirdau] – šiukšlinis laikas / mūsų trashiniais [laikais]

Gramatiškai tiksliau: šiukšlingas/šlamštingas laikas? Bet tada reikia nurodyt šiukšlių/šlamšto pobūdį: realios ar virtualios. Virtualiai šiukšlingas/šlamštingas laikas? Nesklandu. Virtualių šiukšlių / virtualaus šlamšto pritvinkęs mūsų laikas? Gal ir geriau, bet vis tiek – per gremėzdiška frazė, nors ir aiški.

(400) Užparaštė, liii: apie tam tikro pobūdžio poezijos eilutes

Kas šiek tiek paskaitinėja šio tinklaraščio įrašus, manau, pasidarė sau išvadą: tas —vg— tikras popierininkas. Taip, Jūs teisūs, popierininkas. Kuprinėj visada pluoštas visokių popierių, dažniausiai – išplėšų iš senstančios [tik išspausdinimo laiko požiūriu] periodikos. Skaitau troleibuse pakeliui į darbą / iš darbo.
Kad ir šįvakar grįžtant: – be kita ko, Kultūros baruos (2002, nr. 11, p. 31–32) Tomo Venclovos eilėraščių publikacija, prasidedanti eil. „Pasiekus Atlantidę“, kuris baigiamas taip:

                   [... bet po delnais dar virpa]
neturtas, lapkritis, gramatika, liepsna.

Perskaičius paskutinę eilutę, ėmė ir įsijungė galvoj paieška – poezijos eilučių tik iš daiktavardžių (praleidžiant jungiamąsias dalis – pirmiausia veiksmažodžius [?; ėmiau ir suabejojau: junglumas – ne tik gramatinė, bet ir filosofinė kategorija?] ir kt., – poetinį vaizdą turi sukurt/parinkt tavo [kalbinė ir kt.] vaizduotė?). – Stop.
Iš to paties Tomo Venclovos:

[Tarytum debesy – ] spyna, vanduo, / Ir durų plokštuma. („Eilėraštis apie pabaigą“)
Šešėlis, atspindys, paveikslas, aidas / [Pripildo Ardeno griuvėsių girią, / Ir jų kaita – vienintelės grandinės.] (eil. „Sestina“)

Kas neprisimena:

[Tai gražiai mane augino] / Laukas, pieva, kelias, upė (Justinas Marcinkevičius)

ar Aisčio:

Laukas, kelias, pieva, kryžius, [/ Šilo juosta mėlyna, / etc], –

vaizduotei proga atsiverti.

P.S. (paminėta vaizduotė sukunkuliavo). O jei paklausus poetų.lt, ko nėra?

Ir Danijos pasaulyje nėra (T. V., „Pasakykite Fortinbrasui“)

Ech, kiek daug gali būt poezijos skerspjūvių!

(399) Paradonelaitiana: iš Metų, kaip Europos literatūros šedevro, legitimacijos istorijos

Ankstesniame įraše paminėjus Kostą Korsaką, prisiminė dar vienas dalykas; be kita ko, su juo šiek tiek [nežinau kol kas – kiek] susijęs ir K.K.

Jei gerai supratau, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nori/siekia 2014-ų sausio 1-ą įterpt į šios organizacijos siūlomų visam pasauly (nekibkit prie apibendrinimo) paminėt datų sąrašą: Kristijonui Donelaičiui – 300. (Kaip šįmet dr. Meilei Lukšienei – 100.) Už ką? Aišku, už Metus.
Praėjusios savaitės pradžioj sulaukėm minėtosios komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės M.V. skambučio – prašymo viens du, per dieną, patikslint po enciklopedijas klaidžiojantį teiginį, esą UNESCO 1977-ais Metus paskelbė Europos literatūros šedevru; jei tiksliau – patikslint LLE paskelbtą a.a. Leono Gineičio str. apie Donelaitį paskutinį sakinį (užmečiau akį ir į VLE [t. V, p. 81]; ten, a.a Albino Jovaišo straipsny, nieko apie Metus kaip šedevrą), taigi – paskutinį sakinį iš LLE:

D. poema Metai UNESKO nutarimu 1977 įtraukta į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“. (p. 119)

Ką gi, ėmėmės darbo, t.y. ieškot. Ir nieko labiau patikslinančio ir sukonkretinančio negu gabaliukas Pergalėj neradom (patikslinimai pakeliui atsispindi per nuosiuntas):

Tarptautinė literatūros kritikų asociacija, remdamasi SNO UNESCO konferencijos nutarimais, sudarė Europos literatūros šedevrų sąrašą nuo antikos iki 1940 m. Kūrinių sąrašą svarstė speciali komisija, kuriai pirmininkavo žinomas prancūzų rašytojas H. Bazenas ([Hervé] Bazin) ir belgų rašytojas D. Žilis (Gilles [Daniel Gillès de Pélichy]), dalyvaujant UNESCO atstovams ir įvairių šalių kritikams (Tarybų Sąjungai atstovavo N[ikolajus] Fedorenka ir A[leksandras] Michailovas). Paskutiniame Tarptautinės literatūros kritikų asociacijos biuletenyje, išleistame 1977 m. pabaigoje Paryžiuje, paskelbtas žymiausių Europos literatūros kūrinių sąrašas. Čia figūruoja 340 autorių. Pabaltijo kraštų literatūras šiame sąraše reprezentuoja K. Donelaičio „Metai“. (Pergalė, 1978, nr. 4, p. 191)

Tolesnis žingsnis turėtų būti tiesiog atsiverst minimąjį Asociacijos biuletenio numerį – ten turėtų būt konkretybių, kurios tikrai domintų. Deja, tai man neprieinama, nes tik težinau, kad toks biuletenis ėjo. Atsiprašau už informacijos skystumą. (Reiktų eit per visiškai prancūzišką paiešką, o čia aš analfabetas.)
P.S. Susidariau nuomonę, kad L'Association internationale de la critique littéraire bent jau buvo gana politiškai angažuotas (antiburžuazinis/marksistinis) sambūris. Jam, be kita ko, priklausė ir Kostas Korsakas (yra išlikęs Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos atstovo paraginimas atsiųst 5 rb. 42 kap. – kad nekiltų problemų kolektyviai sumokant minėtosios asociacijos nario mokestį). — Ar tai pasėja abejonių dėl Donelaičio Metų kaip vieno iš Europos literatūros šedevrų ligitimacijos? — Nežinau.

(398) Susieji – ir [tiek], ix

Coll. S.D. nuskenavusi [ne tik man, dar cc  ≈20] el. paštu atsiuntė pavyzdį laiško (recto ir verso), kokių vis dar retsykiais atkeliauja Institutan:




















Kad Kostas Korsakas miręs jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, o to nežino darbuotojas, siuntinėjantis po pasaulį laiškus, – tikrai nieko stebėtino (aišku, visai nesunku patikrint ir nebesiųst, jei žmogus a.a., bet nėr ko per daug norėt). O ta Russland vis dėlto trikdo. Kaip atsirado? Galima spėt, kad adresyne buvo atlikta tokia paprasta operacija: rasti UdSSR ir pakeisti į RUSSLAND. Per daug nesukant sau galvos, kas per darinys buvo ta UdSSR. 
Patikslinimas: Russland trikdo ypač dėl to, kad laišką siuntė ne šiaip kas nors, o Goethės muziejus, na, regis, lyg ir kultūros įstaiga. [Galėtų būt ir atskiras įrašas apie tai, kaip suvoktinas epitetas: kultūringas, -a, t.y. turintis, sukaupęs daug suvokėjo įsivaizduojamos kultūros.]

Kita vertus, ar verta tuo stebėtis? – Prisiminiau visai neseniai vėl perbėgtą akim a.a. Jurgio Kunčino rašinį apie Frankfurto knygų mugę, kurioj Lietuva buvo garbės viešnia (liet. lit., ypač mot. liet. lit., pasaulinis triumfas, sprendžiant pagal to laiko bent jau lietuviškas publikacijas?!); citata:

Aišku, nereikia turėti naivių iliuzijų, kad po mugės lietuvių literatūra atsistos greta rusų, čekų ar net estų (turiu galvoje vertimus). Tai tik pradžia, susilauksim ir pauzių, ir atsainumo. Apie jį ir kalbėjo diskusiją Berlyne moderavusi lituanistė Claudia Sinnig: „Vokiečiai nesupranta, kad lietuviai mato juos kiaurai – visą jų pasipūtimą, abejingumą, didelės tautos globėjiškumą mažos atžvilgiu.“ Viso to, žinoma, esama. („Frankfurto vėliavos ir trimitai“, 7MD, 2002-10-25, p. 7)

Panašu, net ir nenorėjusieji „turėti naivių iliuzijų“ jų turėjo – ištikusi (kad ir mėginama kvestionuot) „šlovė“ pila per galvą, – Frankfurto knygų mugės 2002-ais nebuvo, nes jos praktiškai nieks neprisimena buvus (pajuokausiu: galėtų būt straipsnio Frankfurter Allgemeine Zeitung tema kad ir 2013-ais?).

Prieduras (01-26). Popieryne užtikau dar vieną publikaciją, skirtą paminėtajai Frankfurto knygų mugei – Nerijaus Šepečio tekstą „Lietuvos proveržis“ (NŽ-A, 2002, nr. 11/12, p. 560–565). Esmingas autoriui tuolaik regėjos žodis proveržis – lietuvių proveržis vokiečių galvosna (kad nuomonė būtų solidesnė, pasitelkiama ir statistika: pvz., primenama, kad Vokietijos spaudoje galima rasti ≈ 1200 tekstų apie Lietuvos kultūrą irba [= ir/arba] literatūrą (neskaičiuojant tų, kur Lietuva paprasčiausiai paminėta kaip knygų mugės garbės viešnia). Mėginama apibendrint: esą vidutinio laikraščius paskaitinėjančio vokiečio galvoj po Lietuvos prisistatymo Frankfurto knygų mugėj turėtų įsikurt tokie Pabaltijy gyvenančiųjų vaizdiniai:

Euroviziją pasirinkę estai turi (turėjo) dainuojantį importuotą tamsiaodį [kas jį beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], latviai – taip pat dainuojančią (ir dar dailiai išsirenginėjančią) vietinę rusę [kas ją beprisimenat? Rimtai klausiu, nes aš tikrai ne], o štai knygų mugėje dalyvavę lietuviai pasirodė turį ne tik daugybę rašančių ir dar įdomiai bei protingai kalbančių „galvų“ – romanisčių, poetų ir šiaip intelektualų, – bet ir apskritai gyvą, įvairiaformę ir kai kuo net rafinuotą šiuolaikišką kultūrą, pagaliau valstybę su daugiakultūre ir turininga istorija, su kuria sugeba užmegzti ir palaikyti dinamišką ir produktyvų santykį. (p. 561)

[Juokaujant: kas prisimenat tokią Lietuvą ir jos kultūrą; ir dar kažko norim iš vokiečių?!] – Ir gal visai nedera prisimint sėdėjimo prie vėl suskilusios geldos (esą per daug norėjom). Viskas daug paprasčiau: mūsų atmintis baisiai dideliais tempais trumpėja; žinomos reklamos („kartą paragavęs – negali sustot!“) parafrazė: „kartą sužinojęs – negali užmiršt“ totaliai klaidinga, nes: čia sužinojai – čia jau ir užmiršai. – Atėjo pseudoatradimų laikai.
Baigt šį priedurą derėtų tuo, kuo pradėjo savo tekstą N.Š. 2002-ais:

Maždaug prieš pusantrų metų per didžiausią Vokietijoje RTL kanalą teko stebėti vokiškąjį „Kas laimės milijoną?“ žaidimą. Vienai žaidėjai teko 10 000 DM vertės klausimas – „Kieno sostinė yra Vilnius?“ Uždavinys pasirodė per sunkus – Lietuvą ji supainiojo su [etc.] (p. 560)

O mes, ir aš, stebimės: Vilnius / Russland?! Gal ne tik – tiksliau, tiek „vokiečiai“ čia dėti?
P.S. (01-27) Vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris į klausimą: „Kas įdo­mu vo­kie­čiams iš mū­sų li­te­ra­tū­ros?“ atsako: „Šiurkš­čiai sa­kant, nie­kas.“ (Šiaulių naujienų priedas Atolankos, 2013-01-25) Taip, ir nieko nepadarysi.

(397) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xx

– Blitzfrage: asambliažininkas.lt – kas?
– Valentinas Antanavičius.
– O kodėl ne Vincas Kisarauskas ar kas kitas?
– Va taip viskas, t.y. painiava galvoj, ir prasideda... – Dėl juoko pridursiu: grįždamas namo troleibusu skaičiau Kultūros baruose spausdintus Audronės Žukauskaitės samprotavimus apie Jeaną Baudrillard’ą, jo simuliakrų teoriją etc. (2002, nr. 12, p. 83–86); ir pagalvojau: jei turėčiau pakankamai proto, imčiau ir parašyčiau tekstą, kuris vadintųsi Pirmas žvilgsnis kaip galutinė instancija.

(396) Iš popieryno, x: Aleksandro Kantvilo atsiminimai apie Stutthofą

ŠA 2002-12-07 p. 9 buvo paskelbtas gabalas Aleksandro Kantvilo (*1920 Vyžuonėlių dvare [mūsų galvoj siejamam pirmiausia su Veriovkinais],  †1997 Australijoj) atsiminimų iš Stutthofo koncentracijos stovyklos. Puslapinis gabalas, pavadintas „Sruoga Balys. Nr. 21319“. Publikacijos įvade, be kita ko, užfiksuota:

Artimieji įkalbėjo [Kantvilą] parašyti prisiminimus apie įkalinimą; siūlome tik vieną jų skyrių, o visa medžiaga gal bus išleista atskira knyga. [Spėtina: ŠA atsiminimų rankraštį gavo iš savaitraščio gerbėjo/bendradarbio a.a. Jurgio Janavičiaus, gyvenusio Australijoj; praėjus daugiau negu 10 metų patikrinau: regis, visi atsiminimai taip ir nepasirodė, tūno LNB rankraštyne; o tikrai verti dėmesio: jei ne dėl teksto, tai dėl iliustruojamųjų piešinių – pora paskelbta minėtoj ŠA publikacijoj 2002-ais.]

Už ko užkliuvau tame A.K. atsiminimų apie koncentracijos stovyklą fragmente? – Už pamatyto dangaus:

Gal laisvės ir namų ilgesys, gal Velykų artuma, gal kitas koks jausmas pravėrė akis plačiau ir tada pastebėjau, koks gražus buvo dangus. Saulės spinduliai keliais plačiais pluoštais kilo iš po debesio, visa vakarų pusė, rodos, degė. Vėjas keitė debesų formacijas, maišė tai išskleisdamas visiškoj šviesoj, tai paslėpdamas šešėlyje. Iš viso spalvų žaidimo galėjai spėti, kad naktis bus vėjuota, tokia gal ir rytdiena. Tokio dangaus gražumo dar nebuvau matęs. Mūsiškiai [parvaryti stovyklon po dienos darbų] stovėjo tylūs, nuleidę galvas, susimetę į kuprą. Tada aš pasakiau: „Vyrai, žiūrėkit, koks gražus dangus!“, ir Sruoga pridėjo: „Matai, kur meniška dūšia, nežiūri į žemę, aukštyn.“ Gal nuo tada man Sruoga tapo toks artimas, gal aš pasirodžiau jam irgi artimesnis...

Digresija: Yra/buvo toks teleserialas 'Til Death. Bešeimiui ne nuodėmė pasižiūrėt šį tą apie šeimą? — Tai va, vienoj 'Til Death serijoj užfiksuota tokia situacija: Jis, vyras, garaže kaupia lentgalius, iš kurių kada nors ką nors tikisi padarysiąs. Ji, žmona, pareikalauja: tai ką tu po galais padarysi?! – Jis pateikia iš lentos išpjautą kiaulaitę – pjaustymo lentą; paaiškėja: net tą pjaustymo lentą ne jis išpjovė. Ji jo lentgalius išmeta. Jis įpuola depresijon. Ji suvokia, kad vyrai gali/turi turėt bent vieną kvailą silpnybę, kad jaustųs laimingi; susivokusi padovanoja vyrui naują (pirminį) lentgalį ir elektrinį pjūklą (maždaug): tau nieko nepavyko padaryt iš susikauptų lentgalių todėl, kad neturėjai gerų įrankių. Ir jis vėl tampa savim. Va tokia daugmaž istorija. – Jei kas imtų ir pareikalautų viens du išmest visą mano popieryną, sukrautą tamsiajam kambary? Be jo kas likčiau? – Pusniekis. – Juk laikraščių ir žurnalų išplėšos ≠ lentgaliai.
P.S. Beje, culture.lt su visais kultūrinių savaitraščių archyvais ėmė ir užsiraukė.
P.P.S. (01-26) Regis, virtuali tekstų sankaupa atsigauna – titulinis puslapis jau normalus, savaitraščių numeriai dar neprieinami; bet vilčių laaabai daug
P.P.P.S. (02-05) Kultūros savaitraščių, bent jau ŠA, senieji archyvai vėl prieinami, bet tik per naująją leidinio svetainę (regis, juos priglaudė LNB; culture.lt kaip atskiras dalykas tikriausiai nebeegzistuos).

(395) Visiškai tarp kitko: apie suopius

Širvintos ir Šventosios santaka

Skaitydamas austrės Marlenos Haushofer romano Siena vertimą (2004), užkliuvau už sakinio:

Pripratau visus plėšriuosius paukščius vadinti suopiais, nes man labai patiko pats žodis. (p. 169)

Buteo buteo, vok. – der Mäusebussard [jei teisingai atrinkau]. — Vis dėlto vokiečių kalba turėtų būt gimtoji, kad suvoktum šito daiktavardžio skambesio grožį.

Nelabai reikalingas P.S.: Jurgitos Mikutytės vertimas tikrai geras; tik vienas dalykas sukėlė abejonių: tame uždarame pasauly gyvūnai, nepaisydami lietuvių kalbos „pasaulėžiūros“, miršta nelyg žmonės. Bet psichologiškai tokia „[lietuviška] klaida“ visai pateisinama: licencia psychologica; bet kuri artima gyva būtybė prilygsta man, žmogui; ir išties: pasakotojos santykiai su šuniu Lūšium [gal net] daug intensyvesni ir sudėtingesni negu su tik kartkartėm prisimenamu buv. vyru.

Išgirdęs/perskaitęs žodį suopis, visada prisimenu Vladą Braziūną: suopiai gręžia dangų (eilėraščių rinkinio, išėjusio 1988-ais, pavadinimas). Dėl to, kad esu stebėjęs, kaip suopiai gręžia dangų. Tai buvo užpernai, kai plaukdami baidarėm vakare sustojom Širvintos ir Šventosios santakoj. Sėdėjau kojas nukabinęs ir žiūrėjau į dangų: ir du suopiai gražiai simetriškai sklęsdami brėžė grąžto ašmenų šonines trajektorijas – judėjo žemės link taip, kaip grąžtas smelkias į medį. [Sunku žodžiais perteikt tą vaizdą; tada visai nerimtai pagalvojau: žiūrėdami į suopių poros sklendimo trajektoriją žmonės ir sugalvojo grąžtą.]

(394) Užparaštė, lii: mintigalis apie Vytautą Skripką

Buvęs įspūdis: turintis talento poetas; bet – tarsi neišsipildęs, užstrigęs. Turint galvoj poezijos slinktį (V.S. *1943): atsiplėšęs ir nutolęs nuo vad. trisdešimtųjų metų kartos, trijų muškietininkų (M.+M.+B.) išpuoselėtos harmoninės poetikos, bet – nepasiekęs bložiškos/gediškos polifonijos erdvėlaikio polėkių. Viena vertus – per toli, kita vertus – ne per toli.
Šitas mintigalis rados popieryne užtikus išsiplėštą 7 meno dienų (2002-10-25) puslapį su jo eilėraščių publikacija; ir šiuo eilėraščiu:

ši
tą
gyve
nimą
nugyvenome
lyg gyven
dami kitą gyvenimą

ir šiuo:

jaunas gražus
ir senas gražus
ir gyvas gražus
bet miręs daugelį daugelį kartų gražesnis

Toj publikacijoj buvo tikrai geresnių poetinių tekstų negu antras pacituotasis; pacitavau tik tam, kad rastųsi perėjimas prie mintigalio korekcijos: o gal aš neteisus vartodamas dalies kilmininką (talento)? gal vis dėlto vartotinas galininkas (talentą)? – Tikriausiai – gal. Gal V.S. bus iš tų, kurie atrandami post mortem? Gal.
Ir dar vienas [tebūnie: retorinis] klausimas susidėstė galvoj: o kas iš drįstančiųjų viešai vertint poeziją perskaitė pastarojo laiko V.S. knygas? Fiksuoju, remdamasis libis.lt, atgaline tvarka: Eilės (kaip leidėjas nurodytas autorius, 2012), Nepareisiu (Petro ofsetas, 2011), Dešimt metų (Homo liber, 2010), Mažoji rinktinė (Homo liber, 2007); rinktinės tiražas – 300 egz., rinkinių – po 200 egz. – Gal ir klystu, bet įžvelgtina tokia autoriaus pozicija: reikia trauktis į užšalį, nes, manau, aš [praktiškai] niekam neįdomus. – Bet juk poetais nevalia tikėt, nes jie – melagiai, t.y. kūrėjai (ir savivaizdžio, be kita ko)?

P.S. (2013-05-17) Šiandien sužinau, kad mirė vakar.

(393) Dėl juoko: citata ir iš jos peteliške išplaukęs klausimas-prašymas

Gintaro Beresnevičiaus opuse Trumpas Lietuvos istorijos kursas yra tokia pastraipa:

Mafiją, kaip ir kišenes bei baldakimą, išrado lietuviai, o ne ten kokie siciliečiai provincialai, ir basta; ir Goštautų, ir Radvilų, ir Sapiegų, ir Pacų šeimos pasižymėjo tuo, kad mušė, klastojo, atiminėjo, nemokėjo, lindo prie valdžios, gerdavo kaip arkliai, bet pagiriodami visada tai bažnyčią šen, bažnyčią ten, dailininką, architektą iš Italijos pakviečia, bet šit – kiek Radvilos bažnyčių pristatė ir rūmų viešam naudojimui, o Goštautai išvis Lietuvos metraštį fundavo. Kuo daugiau prisidirba, tuo daugiau pastato, kuo daugiau nuodėmių, tuo daugiau vienuolynų. (ŠA, 2002-08-10, p. 12)

Jei per daug nespurdėdami imtumėm ir sutiktumėm su prielaida, esą žmogaus prigimtis nekinta nuo Kaino&Abelio laikų, konkrečiau – nuodėmės ir atgailos samprata nekinta, ir pagalvotumėm apie dabartį, visai logiška būtų iškelt tokį klausimą: kas didžiausi Lietuvos atgailaujantys mafijozai?
Man pirmiausia į galvą ateina broliai Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai, finansavę serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ leidybą (30 knygų, ėjo per LRS leidyklą); na, dar ir Naisių vasara tikriausiai prisimintina (jei norit). Viktoras Uspaskich finansiškai rėmė kai kurių stačiatikių ir katalikų šventnamių statybą arba remontą. O daugiau? — Mano galvoj – deja, nieko daugiau.
Per mažai dabarties tikrų mafijozų.lt prisiminiau, isn't it? Prašyčiau padėt prisiminti šių laikų mecenatus.

(392) Visiškai tarp kitko: apie neskaitytas knygas

Iš prof. Vandos Zaborskaitės atsiminimų apie literatūros istoriką ir kritiką Kazį Umbrasą (1916–1970):

Kai 1989 m. Baltimorėje jo [= Alfonso Nykos-Niliūno] namuose kalbėjomės apie anuos laikus [= vokietmetį], paklausiau, ar jam žinoma Kazio Umbraso prozos knyga „Kairionys“ [tikriausiai šitie Kairionys turimi galvoj] , jis neabejodamas atsakė: „Manau, jog tai geriausia tarybinių laikų prozos knyga!“ (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 395)

Še tai tau! Ar jūs esat tokią knygą skaitę? Aš – ne. Patikrinau: šią apysaką po autoriaus mirties, 1976-ais, išleido „Vaga“. Galima ir paabejoti, ar verta rimtai žvelgt į tą A.N.-N. ištarą, – jaunystės bičiuliai, pasakojama apie artimą poeto tėviškei erdvę (spec. sentimentai ima veikt), bet vis tiek – Nyka yra Nyka. Ne, nepulsiu skaityt; taip ir telieka: Nykos manymu, geriausia sovietmečio prozos knyga, kurios nesu skaitęs.

(391) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xix

– Klauseis žinių? Maždaug: kaip teigia istorikai, Klaipėdos krašto prisijungimas buvo drąsiausias Lietuvos valstybės žygis.
– Girdėjau. Pasakyta tiesos. Bet: apie Lietuvos valstybės drąsą. Pakovot su jokių pretenzijų į minimą teritoriją neturinčiais prancūzais. O jei Klaipėdoj būt buvę vokiečiai? Suprantu, retorinis klausimas; vokiečiai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį etc.; bet: laukėm, kol Vilnius bus „grąžintas“, nėjom „atsiimt“. Mūsų pozicija visada buvo „paskaičiuota“; vargu ar apie drąsą turim teisę kalbėt.
O jei konkrečiai: pasakius (a: Klaipėdos kraštą prisijungėm!) reikia pridurt ir b: rinkimai į prisijungtosios teritorijos savivaldą parodė, kad Klaipėdos kraštas Lietuvai priklauso tik de jure, o ne de facto: absoliučią daugumą per vietos rinkimus gaudavo (suformuluokim taip) ne prolituaninės partijos.
Savo požiūrį į Klaipėdos kraštą prisijungimą prie Lietuvos susiformulavau skaitydamas gubernatoriaus Jono Žiliaus slaptus pranešimus LR Užsienio reikalų ministerijai, kurie paskelbti Jono Šlekio monografijos apie Joną Žilių (LLTI, 2012) prieduose.
– Per daug žinai, kad būtum Lietuvos patriotas. :)
– Ką reiškia: per daug žinoti? (Geras klausimas.) Jei jau toks klausimas iškilo, tai dar pridursiu: Žilius (taip, tebūnie: svajoklis) – vienas iš saujelės žmonių, suvokusių tikrąją situaciją, t.y. kokia reali galimybė paverst Klaipėdos kraštą integralia Lietuvos dalimi (primenu: turimas galvoj prieškaris)? – Amerikoj pinigų sukaupę lietuviai turi perpirkt iš vokiečių jų valdomus ūkius; pinigas viską lemia; deja, tai tebuvo balsas tyruos, nors būdamas gubernatorium Žilius ir mėgino „pradėt procesą“: kvietė Amerikoj gyvenančius lietuvius bent jau atplaukt iki Klaipėdos ir apsižiūrėti...

(390) Užparaštė, li: tikrai geras alegorijos pavyzdys

Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu; tarkim, ką reiškia mirt už laisvę. Pavyzdys:

TEISĖJAS. Už priešvalstybinę veiklą jūs baudžiamas mirtimi. (Teisiamasis įtemptai žiūri į teisėją) Rytoj, lygiai 12:00, jūs būsite viešai pakartas rotušės aikštėje. (Nuteistojo nervai atsileidžia, ant jo lūpų formuojasi smulki pasitenkinimo šypsena) Egzekucijai stebėti rytoj bus prailginta pietų pertrauka dirbantiesiems. (Dabar šypsosi ir teisėjas) Jums priklauso paskutinis žodis.
NUTEISTASIS. Tegyvuoja laisvė!
TEISĖJAS.  Tik tiek?
NUTEISTASIS. Tegyvuoja laisvoji valstybė!
TEISĖJAS (ironiškai šypsodamasis). Jau manėte, kad mes neapsižiūrėjom, ką? (Į policininką, kuris saugo kaltinamųjų suole sėdintį nuteistąjį) Uždekit jam cigaretę, nes bandymo valanda jau čia.
NUTEISTASIS. Ačiū, cigaretės iš jūsų malonės nenoriu.
TEISĖJAS. Kaip jums geriau. (Į teismo raštininką) Perskaitykite dabar tikrąjį sprendimą.
RAŠTININKAS. „Pilietis N.N. už kontrrevoliucinę veiklą nuteisiamas mirtimi. (Teisiamasis nervingai krūptelia) Rytoj, lygiai 12.00, pilietis N.N. bus pakartas uždarame kalėjimo kieme. Egzekucija įvyks be liudininkų, neišskiriant vietinės ir užsienio spaudos atstovų.“
TEISĖJAS. Tai reiškia, kad jūs mirsite vienas. (Nuteistojo akyse siaubas ir baimė) Ir tai reiškia, kad dirbantiesiems pietų pertrauka rytoj nebus prailginta. Dabar jums iš tiesų priklauso paskutinis žodis. (Nuteistasis neigiamai krato galvą) Nenorit paskutinio žodžio? Kaip jums geriau. Nenorite cigaretės? (Nuteistasis teigiamai linkteli galvą)
Tyla. Teisėjas stebi, kaip virpančiais, prakaituotais pirštais Nuteistasis prineša prie lūpų cigaretę, kaip Policininkas uždega, kaip Nuteistasis užtraukia kelis dūmus, kaip Nuteistajam iškrenta cigaretė, kaip Nuteistasis kniumba, kaip Nuteistasis norėtų gyventi, kaip šilta tarp drėgnų kalėjimo sienų, kaip neskauda tardymo kambary, kaip gera prisipažinti kaltu, kaip buvo gera ir šilta, kaip buvo šilta ir gera. (Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 520–521)

Mackus šį tekstą įvardijo taip: „Iš neparašytos melodramos.“

(389) Visiškai tarp kitko: ką reiškia būti teisiam?

Ar Jūs skaitot visokius reklaminius tekstus didelėm raidėm viešose vietose? Neskaitot? Ir teisingai darot, nes iš to nieko gero. :)
Va jau senokai kasryt laukdamas troleibuso žvilgteliu į šitą beveik atmintinai išmoktą reklaminį plakatą – Lietuvos laisvosios rinkos institutas kviečia moksleivius dalyvaut ekonomikos kursuose.
Ir kaskart akys vis užkliūva – ne, ne už Lady Gagos (nereikalingose) kabutėse, – už klausimo smulkesniu šriftu: „Ar teisus buvo Che Guevara?“
Pirmąkart perskaitęs suklusau: pala, kaip susiję Che ir ekonomika? Nebent: kadangi buvo vad. marksistas revoliucionierius, vadinas, manė, kad Marxas savajam Das Kapital atskleidė tiesą? be to, kad vienintelis teisingas visuomenės kismo būdas – revoliucija, o ne evoliucija? (Ar ne per daug paini moksleiviams problematika?) – Nežinau, kaip šitas klausimas bus gvildenamas tuose ekonomikos kursuose Lietuvos moksleiviams.
Bet, jei jau klausiama net viešojo transporto priemonių laukiančiųjų, atsakiau ir (kartodamasis) tebeatsakau ne ekonomiką turėdamas omeny:
– Che Guevara buvo neteisus, teisus buvo Mahatma Gandhi.
O protas liepia tikslint atsakymą – pradžioj įdurt: „Mano manymu, Che [etc.].“ Bet jeigu jis neteisus tik mano (ir dar kai kurių žmonių) manymu, ergo – kitų manymu, jis – teisus? — Štai šitaip ir papuolam į šlykščiąsias realiatyvizmo pinkles, norėdami išlikt korektiški, „objektyvūs“. Ir kas belieka? Žr. LKŽ (tam tikra prasme – moralinės filosofijos pradžiamokslį):

teisus, -i 1. kuris elgiasi dorai, laikosi moralės normų, nemeluoja, kuriuo galima pasitikėti, teisingas, sąžiningas ║ kuris paiso teisingumo ką spręsdamas, nurodydamas, nešališkas║ vykdomas laikantis teisingumo; 2. atitinkantis tiesą, pagrįstas tiesa, moralės reikalavimais; 3. kuris teisingai sprendžia, kurioje pusėje tiesa; 4. nekaltas, neapkaltintas; 5. be kaltės, nenusidėjęs; 6. tikras, neklaidingas; 7. teisėtas, leistinas; 8. pagrįstas, pamatuotas; 9. dorai, sąžiningai uždirbtas, teisėtai priklausantis, įgytas; 10. ištikimas; 11. neskolingas, atsiteisęs.

Kuri reikšmė Jums stuktelėjo per smegenis? Man – 4-a: nekaltas, neapkaltintas. Elementarioji (atsiprašau, greičiausiai netikslus įvardinimas) logika siūlo išvadą: jei jau apkaltintas – tai jau ir nebe nekaltas; argi ne? – jau ir nebeturintis teisės manyt esąs teisus? [Jūsų valia šiuos filologinius svarstymus siet su pastarojo laiko aktualijom.]
Seimo narys Algirdas Patackas yra įžvelgęs tarp žodžių šaknų veid- ir diev- veidrodinį atspindį; ir mano filologinė vaizduotė nenunykusi suvisam, tik polėkio jai stinga, tad tiek neišspaudė: teisus, tiesa, teisingumas, teismas – išteisintas/nuteistas.
– Bet negi išties būtinas teismas, kad teisingai [taip, prieštarauju pats sau] pasielgęs ar pasakęs žmogus galėtų jaustis esąs teisus? – Greičiausiai taip; sąžinės teismas. (O kokia kita „institucija“ belieka?)
Ir kodėl man atrodo, kad LKŽ galėtų atsirast dar viena teisus, i reikšmė, jokiu būdu nepaneigianti kitų:

12. kuris mano, kad yra teisus,

nes kitaip ar ne per dažnai pakliūvam aklavietėn, gal net nenoromis tapdami kitų teisėjais? (Kad būtų aiškiau pridursiu: taip svarstydamas neturiu galvoj veiksmų ar kalbų, kuriuos vertina baudžiamasis ir kt. kodeksai.)

(388) Pirmas 2013-ų sekmadienis

Galvoju apie Stasį Stacevičių.
Perklausiau pokalbį 2006-01-05, – „Vaga“ ką tik išleido šeštąjį jo poezijos rinkinį Juodoji – susitarėm susitikt leidykloj, Gedimino pr. 50, – Stasys atsiims autorinius egzempliorius, aš jį pakalbinsiu radijušui. Atėjau anksčiau, gavau ką tik pasirodžiusius signalinius, vieną pasilikau sau – per pusvalandį ir perskaičiau, o kitus atidaviau Stasiui; atsiimt signalinių Stasys atvažiavo su Terese. Keramike, kurios iniciatyva – juodoji keramika, iš to: Juodoji, – atsirado viršeliai; į juos buvo įglaustas pirminis šio rinkinio tekstų variantas. Tam pokalby daug ką išsiaiškinau, per radiją laida buvo transliuota 2006-01-29 (reiktų tą pokalbį visą iššifruot ir paskelbti, – informatyvus; geras, manyčiau); šiandien perklausydamas anąjį užkliuvau už tokio fragmento:

Parašyt vieną gerą eilėraštį yra labai labai daug; tokį, kad liktų ilgam laikui, tarkim, kol bus gyva mūsų tauta; norėčiau parašyt tokį eilėraštį, kad kas nors jį prisimintų ir po šimto metų; nors tai, be abejo, priklauso ne tik nuo poeto, ir nuo to, ar bus kam skaityt, – ar lietuviškai bekalbės kas šitoj žemėj po šimto metų?

Nes: kol būsiu gyvas, prisiminsiu va šitą Stasio eilėraštį (jis skamba mano galvoj nuo praėjusių metų pabaigos [vis raiškiau] iki šiol, – ir skambės, būtent autorinėm balso intonacijom, – iki gyvenimo pabaigos): pasiilgau vilkų – gal kaip metų, vilkų nuneštųjų:

 

P.S. (2013-01-10) Štai ir atomazga.

(387) In memoriam: Palmira Petrauskaitė-Čebelienė (*1925-09-18 Kaune, †2012-12-30 Antaviliuos)

Ne, – ginu šonan įkyriai galvoj besisukiojančią mintį, – tai jokia liūdnos tradicijos pradžia, tai tiesiog sutapimas, kad antri metai iš eilės pirmoji darbo diena su papildu – laidotuvėm: pernai – Birutės Vanagienės, šįmet – vertėjos iš prancūzų kalbos, redaktorės, jaunystėj – poetės Palmiros Čebelienės. 1942–1943 ir 1944–1947 studijavo lituanistiką Kaune. Iš universiteto pašalinta dėl politinių pažiūrų. Duoną pelnėsi dirbdama korektore, redaktore „Vagos“ leidykloj, stiliste Jaunimo gretose, Filharmonijoj.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narė. Iš jos vertimų tesu skaitęs PLB serijoj išleistą Romaino Rolland’o Užburtąją sielą – talentingo vertėjo profesionalus darbas.
Bet prie kapo duobės sklandė poezija. Vienintelė anūkė perskaitė šį 1955-ais močiutės sukurtą eilėraštį:

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Pailsusi sustoju dar prieš slenkstį:
samanėle apaugęs rentinys
vilioja pasiremti, pasilenkti...

Tiktai kodėl tas veidas vandeny
toks svetimas, abuojas tartum kaukė?
Ir ta juokinga ir kvaila mintis –
kad pasigenda kažin kas, kad laukia...

Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu.

prof. Vytautas Ambrazas, 2013-01-02, Antakalnio kapinės
(Prano Vasiliausko nuotr.)
[VytA †2018-02-23]

Vytautas Ambrazas, akademinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, prof. habil. dr., o jaunystėj – irgi poetas, mintimis grįžo pokarin: prisiminė uždarus susibūrimus Kaune, kuriuose tebesklandė laisva dvasia ir mintis, priminė, kad Palmiros Petrauskaitės 31 eilėraštis, sukurtas 1944–1955 metais, paskelbtas antologijoj Anapus rudens (Kaunas, 1995); savo žodin įterpdamas Palmiros Petrauskaitės eilėraščių citatas taip savaimingai, [nelyginant] Maironio, Aisčio, Mačernio ar (galit pratęst savo nuožiūra)...
Tos antologijos viršelio vad. ketvirtajan puslapin iškelta įžangos žodį parašusio Vytauto Kubiliaus mintis:

Nežinia, koks būtų lietuvių poezijos ūgis, jei pirmaisiais pokario metais Lietuvoje nebūtų nekapotos jos šaknys.

Drįstu tikslint prof. Kubiliaus mintį: ne, sovietai tenurėžė kamieną, panaikindami medžio (t.y. poetinės tradicijos) galimybę šakotis; manė, anas – [už]keikiamas –  nunyks, o suklestės sulapos jųjų pasodintasai, naujasis soc. realistinis, kurio skiepu paskelbė esant Nėries Poemą apie Staliną. Tradicijos-kamieno šaknys vis dėlto liko nenukapotos: tai liudija iš kelmo leisti gyvybingi ūgliai, – deja, tik paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmety išspausdinta kūryba – reikia pvz.? – visiška improvizacija – Pranutės Aukštikalnytės, Palmiros Petrauskaitės, Dianos Glemžaitės, Broniaus Krivicko, Vytauto Ambrazo (= Vytauto Dubindrio) etc., etc., etc. poezija; prozos neliečiant.
O problema štai kokia: mėgindami pasakot Lietuvos (kultūros) sovietmečio istoriją (1940–1941/1944–????), mes taip ir nesame radę „teisingos“ prieigos – tai praktiškai visi „kolaborantai“, tai praktiškai visi „rezistentai“: Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis  – upėtakius žvejojantis vargšų vargšas, žinote, Zimano nuskriaustasai už poetinę kumelę, – na, juokinga, graudžiai [taip, graudžiai, nes kai kurie istorikai įpuola empatijon], graudžiai juokinga...
– Kiek turės praeit dešimtmečių, kad XX amžiaus lietuvių literatūros istorija susiklostytų atsižvelgiant tik į estetinius kriterijus? – retorinis klausimas; kuo puikiausiai suprantu; bet jis vertybiniame horizonte privalo šmėžuot.
P.S. Palmira Petrauskaitė-Čebelienė buvo palaidota Antakalnio kapinėse šalia prieš 30 su viršum metų mirusio vyro – Dangeručio Čebelio, kuris 1950 metais teisme neatskleidė, kad pas jį per kratą rastojo nusirašyto eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius esąs Vincas Mykolaitis-Putinas. (Treji metai už autorystės nuslėpimą; galima išverst на изнанку: autorystės pasisavinimą.) — Kaip tai įvardintina? – Pasiaukojimas? – Netikslu? – Tiksliau kaip?

(386) Užparaštė, l: apie Dionizą Pošką kaip sibaritą

50 Lt vertės jubiliejinės monetos reversas
(dail. Rūta Ničajienė ir Giedrius Paulauskis)

Prae scriptum: 2012-i buvo paskelbti ir muziejų metais; intencija – 1812-ais Dionizas Poška Baubly pridėliojo visokių senienų, ir tai laikoma pirmuoju muziejum.lt. Pagalvojau: ar tik ne vienintelis Bijotuos gimęs Donatas Petrošius bus praėjusiais metais apie Pošką ir jo Baublį vertą perskaityt tekstą parašęs (paskelbtas Poezijos pavasary)? (Gal ką, vertą dėmesio, ir pražiūrėjau.)

Ir žybtelėjo galvoj „Gromata Szymkiewiczios pry Dyoniza Poszkiewiczios“, rašyta sėdint „ant Dani[j]os karalisties kraszta“. Tupėjo ana ten dešimtmetį, nuo to laiko, kai redagavau Vinco Maciūno Rinktinius raštus (2003), kuriuose yra ir 1948-ais rašytas straipsnis „Pirmasis emigrantas mūsų poezijoje“ – apie Šimkevičių (XIX amžiaus lietuvių literatūros istorijoj spėjama, kad – Jokūbą, mediką ir švietėją, masonų ir nenaudėlių draugijų narį), tą eiliuotą laišką Poškai parašiusį. O tame laiške, be nusiskundimų savąja emigranto buitim, yra ir toks gabaliukas (cituoju iš Auszros, kurioj šitas laiškas pirmąkart paskelbtas, 1886, nr. 2, p. 50; skaityt sunkiau, bet – žemaitiškiau, tikriau skamba):

Szaukiu po szymta kartu: Poszkus ir łajmingas –
Kawos atsigieres yr deszru pasijedes,
Kiepure pasikriejpes, dware atsisiedes –
                Užsidegies pipkie,
                Atsisegies lipkie [= liemenę],
                Susikiejtes kojes,
                Rasza nedumojes,
                Gražes pasakieles,
                Dajnes ir giesmeles,
                Gałwos nekasidams,
                Płunksnos nekramtidams.

Na ir kodėl tokio vaizdo nepavadinus XIX amžiaus žemaičio sibarito, na, bent jau turinčiojo tam potraukį, paveikslu? Mums vis mėginama įpiršt, kad jei jau žmogus kokion istorijos knygon papuola, tai būtinių būtiniausiai turėjęs būt vargo pelė, o jei ką ir turėjęs, tai vis tiek plušėdamas didžiai kentėjęs (patirštinau spalvas, bet ne per labiausiai). Ogi visai nebūtinai! – ir gyvenimu, ir kūryba pasimėgaudavo, taip sakant.