Perklausiau pokalbį 2006-01-05, – „Vaga“ ką tik išleido šeštąjį jo poezijos rinkinį Juodoji – susitarėm susitikt leidykloj, Gedimino pr. 50, – Stasys atsiims autorinius egzempliorius, aš jį pakalbinsiu radijušui. Atėjau anksčiau, gavau ką tik pasirodžiusius signalinius, vieną pasilikau sau – per pusvalandį ir perskaičiau, o kitus atidaviau Stasiui; atsiimt signalinių Stasys atvažiavo su Terese. Keramike, kurios iniciatyva – juodoji keramika, iš to: Juodoji, – atsirado viršeliai; į juos buvo įglaustas pirminis šio rinkinio tekstų variantas. Tam pokalby daug ką išsiaiškinau, per radiją laida buvo transliuota 2006-01-29 (reiktų tą pokalbį visą iššifruot ir paskelbti, – informatyvus; geras, manyčiau); šiandien perklausydamas anąjį užkliuvau už tokio fragmento:
Parašyt vieną gerą eilėraštį yra labai labai daug; tokį, kad liktų ilgam laikui, tarkim, kol bus gyva mūsų tauta; norėčiau parašyt tokį eilėraštį, kad kas nors jį prisimintų ir po šimto metų; nors tai, be abejo, priklauso ne tik nuo poeto, ir nuo to, ar bus kam skaityt, – ar lietuviškai bekalbės kas šitoj žemėj po šimto metų?Nes: kol būsiu gyvas, prisiminsiu va šitą Stasio eilėraštį (jis skamba mano galvoj nuo praėjusių metų pabaigos [vis raiškiau] iki šiol, – ir skambės, būtent autorinėm balso intonacijom, – iki gyvenimo pabaigos): pasiilgau vilkų – gal kaip metų, vilkų nuneštųjų:
