(402) Tarp kitko: apie pažintis su kitom kultūrom

Vakar per Žinių radiją iš ankstaus ryto išgirdau, kad yra proga pamatyt tam tikro prancūzų kino. Ir prisiminiau:
(a) va šitą publikaciją:

Vakarinės naujienos, 1967-01-23, p. 1

Ką mes dabar bežinom apie armėnų (kaip pvz. pateikiu) meną? (Kiek Lietuvoj, be Marytės Kontrimaitės, mokančių armėniškai ir turinčių noro apšviest mus, kas ten daros?) – Kuo puikiausiai suprantu, kad tai (vad. kultūros dienos) buvo vad. fasadinės kultūros apraiškos, bet gal šis tas būdavo ir tikro? (Lyginant su dabar: praktiškai nieko.)

(b) ir tokį juokingai simbolišką epizodą, susijusį su vad. kultūros dienomis „broliškose respublikose“, prisiminiau, – skaičiau Vacio Reimerio atsiminimų knygoj ...buvo... (pasiskolintoj iš coll. D.M., o jai knygą buvo paskolinusi J.R.; atsiminimų epizodas, kur fiksuojami V.R. santykiai su J.V., pritariu D.M. [žr. jos repliką Nemune], išties šlykščiai trenkiantis), – taigi (knygos neturiu, tai tik perpasakoju, kas atminty likę): grįžta vad. Lietuvos kultūrininkų delegacija iš vad. kultūros dienų Moldavijoj (regis), skrenda; spėtina, buv. svečiai solidžiai aprūpinti konjako„Белый аист“ atsargom – на дорогу; ir Eduardui Mieželaičiui kyla toks noras: papilotuot lėktuvą; ir (gal ir ne keista?) Lenino premijos laureatui suteikiama tokia galimybė – palaikyt savo rankom lėktuvo šturvalą [„Reikėjo berniukams...“]. Blaivūs pilotai pasielgė tikriausiai logiškai: atjungė antrojo piloto galimus padaryt veiksmus, – tepažaidžia poetas, tepalaiko rankose lyg ir tikrą vairavimo įrenginį. – Po kiek laiko E.M. susitikęs V.R. prisiminė šitą nuotykį ir tarstelėjo: „Va kaip tą lėktuvą aš, taip viską mes ir tevaldom.“

P.S. Ar kirgizų verta dėmesio literatūra baigės su Čingizu Aitmatovu, mirusiu 2008-ais? Toks klausimas kyla bent jau prisiminus jo Ilgą kaip šimtmečiai dieną. Nežinau.