(390) Užparaštė, li: tikrai geras alegorijos pavyzdys

Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu; tarkim, ką reiškia mirt už laisvę. Pavyzdys:

TEISĖJAS. Už priešvalstybinę veiklą jūs baudžiamas mirtimi. (Teisiamasis įtemptai žiūri į teisėją) Rytoj, lygiai 12:00, jūs būsite viešai pakartas rotušės aikštėje. (Nuteistojo nervai atsileidžia, ant jo lūpų formuojasi smulki pasitenkinimo šypsena) Egzekucijai stebėti rytoj bus prailginta pietų pertrauka dirbantiesiems. (Dabar šypsosi ir teisėjas) Jums priklauso paskutinis žodis.
NUTEISTASIS. Tegyvuoja laisvė!
TEISĖJAS.  Tik tiek?
NUTEISTASIS. Tegyvuoja laisvoji valstybė!
TEISĖJAS (ironiškai šypsodamasis). Jau manėte, kad mes neapsižiūrėjom, ką? (Į policininką, kuris saugo kaltinamųjų suole sėdintį nuteistąjį) Uždekit jam cigaretę, nes bandymo valanda jau čia.
NUTEISTASIS. Ačiū, cigaretės iš jūsų malonės nenoriu.
TEISĖJAS. Kaip jums geriau. (Į teismo raštininką) Perskaitykite dabar tikrąjį sprendimą.
RAŠTININKAS. „Pilietis N.N. už kontrrevoliucinę veiklą nuteisiamas mirtimi. (Teisiamasis nervingai krūptelia) Rytoj, lygiai 12.00, pilietis N.N. bus pakartas uždarame kalėjimo kieme. Egzekucija įvyks be liudininkų, neišskiriant vietinės ir užsienio spaudos atstovų.“
TEISĖJAS. Tai reiškia, kad jūs mirsite vienas. (Nuteistojo akyse siaubas ir baimė) Ir tai reiškia, kad dirbantiesiems pietų pertrauka rytoj nebus prailginta. Dabar jums iš tiesų priklauso paskutinis žodis. (Nuteistasis neigiamai krato galvą) Nenorit paskutinio žodžio? Kaip jums geriau. Nenorite cigaretės? (Nuteistasis teigiamai linkteli galvą)
Tyla. Teisėjas stebi, kaip virpančiais, prakaituotais pirštais Nuteistasis prineša prie lūpų cigaretę, kaip Policininkas uždega, kaip Nuteistasis užtraukia kelis dūmus, kaip Nuteistajam iškrenta cigaretė, kaip Nuteistasis kniumba, kaip Nuteistasis norėtų gyventi, kaip šilta tarp drėgnų kalėjimo sienų, kaip neskauda tardymo kambary, kaip gera prisipažinti kaltu, kaip buvo gera ir šilta, kaip buvo šilta ir gera. (Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 520–521)

Mackus šį tekstą įvardijo taip: „Iš neparašytos melodramos.“