(1316) Užparaštė, lv: citatos iš atminties patikslinimas

prie Antakalnio 8 yra stendai, kuriuose pristatomi tame name gyvenę rašytojai;
visų nuotraukos portretinės, išskyrus vieną – AlG-G skaito knygą sūnui Sauliui
(fotografuota greičiausiai 1969-ais, vaikui maždaug treji; 2003-iais jam ranką spaus JAV prez. Bushas) [už žinią apie SG ačiū AAJ]

— kuo pirmiausia dera abejot? savo atmintim, nes ji kartais prikuria nebūtų dalykų; jei yra galimybė, stengies patikrint, bet ne visada ji, galimybė, yr; kai šneki – nėr.

— — naujam Colloqijos numery paskelbtas pokalbis, pavadintas diskusija, „Šiandieniai Vinco Mykolaičio-Putino vertinimai“; buvau to pokalbio vad. moderatorius, tai teko pagalvot, kaip suformulavus jojo temas.

Pirmoji užsirašyta šito pokalbio tema skamba taip: ar / kaip / kiek keitėsi Putino kūrybos ir asmens suvokimas ir vertinimas keičiantis Lietuvai, t. y. pakeliui į laisvę? Kai kurie autoriai iškart buvo nurašyti, tarkim, koks Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, nors jo antroji žmona, bent jau Vytauto Kubiliaus atsiminimuose, yra įsimintinos frazės apie Putiną autorė: esą ji 1967 m. vasarą Antakalnio g. 8 kaimynams pareiškusi: mirė paskutinis lietuvių poetas, liko tik tarybiniai. Nors dar Antanas Miškinis, tame name gyvenęs, buvo gyvas. Taigi, koks jūsų prisiminimuose Putino, kaip asmens ir kūrėjo, perėjimas iš vieno laiko į kitą? (p. 110–111)

Publikacijoj nėr išnašos, kokiuos VytK prisiminimuos ta frazė užfiksuota. O galėjau pridėt, kad Manfredas Žvirgždas nebūtų vienintelis išnašininkas. Tuolab lengva būt buvę – tinklarašty tas gabaliukas yr. Ten citata iš knygos; neseniai ir tų VytK prisiminimų publikaciją periodikoj popieryne radau (palyginau: visi buvo sukrėsti gal sklandžiau negu stojo visų supurtymas, o ar ištarė, ar pasakė – sunku įžvelgt skirtumą):

Tų pačių [1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visi buvo sukrėsti. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona [Danutė] ištarė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (VytK, „Intelekto šviesa aptemusiame laike“, Šiaurės Atėnai, 1992 XII 18, nr. 49, p. 4)

Norėjau įrašyt Guzevičienės vardą, kurio neįrašiau cituodamas iš knygos. Beieškodamas sužinojau, kad AlG-G archyvas: biblioteka, popieriai ir kt. 1977–1984-ais buvo perduotas buv. Vilniaus rašytojų muziejui (buvo ten, kur Britų ambasada, Antakalnio 2), dabar saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuj (pilną vardą, ne inicialą radau kaukių kolekcijos pristatyme). — Ar koks sovietmečio tyrėjas tą fondą žiūrinėjo? (Aišku, retorinis klausimas; įdomu būtų žinot, ką, tarkim, Vytautas P. Bložė jam rašė.)

Digresija (2023 X 4): de- pasitelkus peilį [ir purškiamus dažus]

(1191) Epizodai, xxxv: kaip 1949-ais suimtą Valį Drazdauską mėginta gelbėt

[Yra vienas įrašas apie tekstą, kurį rašė ne Salomėja Nėris, bet jos vardu buvo paskelbtas New York Herald Tribune 1943 V 20 ir į Raštus dedamas; šitas įrašas apie kitą tekstą – žinomesnį, irgi ne jos pačios rašytą, – vad. pareiškimą Trečio fronto nr. 5 (žr. p. 6 arba dešinėj) 1931-ais.]

— pernai 75 egz. tiražu išėjusioj paskutinėj redaktoriaus, prozininko ir poeto Vytauto Rakausko (†2019 VI 28 Kaune, palaidotas Balninkuos) knygoj Palikę pėdsaką (straipsniai, apybraižos, atsiminimai) yra anksčiau niekur neskelbtas prisiminimų gabaliukas „Kelios nuotrupos“: apie bendravimą su Kostu Korsaku paskutiniais jo gyvenimo metais (1980–1986) – buvo KostK Raštų redaktorius, paskutinį tomą – poezijos (1990) parengė. Kaip sekas redaguot Korsaką, Rakausko vis paklausinėdavo kolega Aleksandras Žirgulys; kartais kalba nukrypdavo šonan (pvz., Nėries pusėn; VytR buvo sudaręs rinkinį Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje, 1981):

Man paminėjus S. Nėries nukrypimą į kairę, jos paskelbtą pareiškimą 1931 m. „Trečiame fronte“ (Nr. 1 [t.b. 5]), A. Žirgulys paaiškino, kad pirmasis jo variantas rašytas Valio Drazdausko, vienintelio iš trečiafrontininkų komunistų partijos nario.
– Gal tik spėjama? – suabejojau.
– Tikrai. Iš archyvo paimtas variantas patvirtina. Atlikta teksto analizė rodo, kad ir visi braukymai, taisymai Drazdausko daryti. Kai Drazdauską suėmė, mes tą pirmąjį variantą iš archyvo paėmę ėjom pas Guzevičių, nešėm parodyti – reikėjo žmogų gelbėti.
Apie beviltišką žygį pas neseniai buvusį valstybės saugumo vadovą, saugumo generolą A. Guzevičių, Aleksandro neklausiau. (p. 27–28)

Taip, žygis buvo beviltiškas: ValD-ką suėmė 1949 V 19, kalino Kaune ir Vilniuj, 1950 V 31 Ypatingasis pasitarimas nuteisė 10 metų lagerio (iš Karagandos srities grįžo 1956-ais).
P.S. Prisimenant aa. VytR-ko darbus, pirmiausia iš atminties iškyla Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko. Rakauskas, kaip pats ragavęs lagerio, rūpinosi pristatyt tuos, kurie sovietmečiu nebuvo minimi – parašė apžvalginius straipsnius apie tremties ir rezistencinę literatūrą (perspausdinti minėtoj knygoj), taip pat apie daugelį tų, kurių kūryba imta skelbt tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinos savo autoriais ir enciklopedijai išėjus – kartkartėm atnešdavo po lapą ar kelis papildymų: kas kada mirė, kokių dar knygų išleido; deja, antras LLE leidimas nepasirodė, elektroninė versija irgi „neišsivystė“.
Ir dar vieną jo darbą, kaip redaktoriaus, vis prisimenu (kai dar dirbo „Vagos“ leidyklos Kritikos redakcijoj) – biobibliografinį žodyną Lietuvių rašytojai. Pirmas tomas, A–J, išėjo 1979-ais, o antro, K–Mykol, rengimas užtruko; 1991-ais jau buvo ateita iki korektūros (ketvirtam puslapy prie © būtent tie metai; tais metais VytR išėjo iš „Vagos“), bet leidyba įstrigo – brangu, o kiek egzempliorių tokio pobūdžio leidinio tuolaik galėjai tikėtis parduot? Viltis išleist dar kartą buvo sušmėžavusi 1993-iais (tituliniam puslapy šitie metai įrašyti), bet galutinai užgeso: gerai, kad buvo pasirūpinta korektūriniais atspaudais, kurie dabar saugomi LNB-koj (LLTInstituto bibliotekos parankiniam fonde yra tų korektūrų kopijų įrišta plyta).
Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad būtent tokio pobūdžio leidiniai kaip enciklopedija ar žodynas buvo Vytauto Rakausko, kaip redaktoriaus, daržas – kur reikia kruopštumo, kantrybės, sistemingo, o ne pripuolamo darbo.
Papildas (2019 VIII 6) Įrašą subaksnojau per atostogas, grįžęs porai dienų namo. Negerai, kad negalėjau iškart reaguot į ValdeMaro komentarus, bet ką jau dabar bepadarysi. Pirmadienį važiuodamas darban svarsčiau: ar imtis SN rankraščių paieškos, ar pirmiausia peržiūrėt, ką yra surinkęs Viktoras Alekna Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metrašty. Aišku, pasirinkau lengvesnį kelią (cituosiu iš pirmos knygos, išėjusios 1995-ais, kurią prigriebiau iš bibliotekos, grįždamas namo; sunkoka neišsiplėst, bet pamėginsiu fiksuot tik pagrindinius dalykus, susijusius su vad. pareiškimu, nesileisdamas į peripetijas). —
1931 IV 17 SN išsiunčia TrFr-tui tris eilėraščius, kuriais nepatenkinta, o lydimojo laiško post scriptume priduria:

P.S. Jūs kalbėjot, kad reikalinga būtų parašyti, kodėl aš įstojau į „Tr. fr.“ kolektyvą. Aš neparašiau. Kai pasirodys mano eilėraščiai „Tr. fr.“ – visiems bus aišku kodėl. O pasiaiškinti, padaryti išpažintį prieš tuos, kurie „Tr. fr.“ „neskaito“, kad jie paskui turėtų iš to sensaciją, man nesinori. Nebent jeigu Jums tas reikalinga kaip laidas, kad aš savo noru ir blaiviu protu įstoju pas Jus ir kad atsisakau bendradarbiauti visoj toj spaudoj, kurioj lig šiol buvau.
     Tai man visai nesunku būtų, bet aš nežinau iš tikrųjų, kaip čia parašyt. Jeigu būtų koks reikalas, jūs galit skambinti man į gimnaziją, geriausia antradienį 10 val.
              Viso geriausio!
                                          S.
Jeigu reikia, Jūs padarykit pastabą maždaug: Nėris atsisako viešai nuo „senojo svieto“ literatūroj (ir gyvenime) ir dirbs tik „Tr. fronte“.
                                                                                                                                                                                                                                              S.

Po trijų dienų siųsdama vieno eilėraščio pataisymą vėl užsimena apie „pasiaiškinimą“:

Dar vienas dalykas. Būkit geri, nedėkit jokios pastabos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į „Tr. fr.“. Tas vėliau bus galima, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj [t.y. Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoj] pasilikti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ir silpnumą. To nėra. Įsivaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk protingi.
                                                                            Jūsų Salomėja

Trečiafrontininkų nuomonės išsiskiria: vieni sutinka su Nėrim, kad nereikia jokios, Kazio Borutos žodžiais, „sąžinės ataskaitos“, kiti – kad būtinai reikia, ir kur kas „rimtesnio“ žodžio – kad būtų griežtai ir aiškiai atsisakyta nuo ką tik išėjusio antrojo eilėraščių rinkinio Pėdos smėly „ideologinių ir meninių pozicijų“, – kaip rašo Kostas Korsakas IV 19 laiške Antanui Venclovai; po dviejų dienų, perskaitęs SN eilėraščius, kurie skirti TrFr-tui („Jie iš tikrųjų silpni. Neprilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač stebina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi – teks spausdinti ir tokius“), ir tą priedurą, tam pačiam adresatui rašydamas Korsakas tampa dar griežtesnis: „[...] aš jokiu būdu nesutinku, kad Salomėja pasitenkintų tik tokiu trumpu prierašu ir, be to, dar ne savo vardu padarytu. Iš tavo praneštos to prierašo redakcijos išeitų viena, jog jos atsisakymą nuo senojo svieto paskelbiam mes. O tai turi padaryti ji pati“; ir išdėsto, kokį tą SN „viešą laišką-pareiškimą“ įsivaizduoja.
Žurnalui atsiųstus SN eilėraščius ėmėsi tvarkyt Bronys Raila. Kadangi negali pastabų ir pasiūlymų pateikt žodžiu, 1931 IV 20 rašo labai ilgą laišką, kaip būtų galima eilėraščius „sustiprint“ (pvz., eil. pavadinimas „Pavasario žemei“ pernelyg statiškas – geriau „Matrosai meta inkarą“, žemės broliai taisytini į darbo brolius etc.); baigdamas:

Dabar dar vienas dalykas – dėl to prierašo. Pradžioj mum atrodė, kad tai būtinai reikalinga. Dabar Antanui V[enclovai], Kaziui B[oru]tai ir man atrodė, kad tai nebe būtinai reikalinga, galima rasti tam dalykui sutvarkyti ir kitoniškų priemonių. Mes kiekvienam numery duodam savo asmenų darbų kroniką – („Ką dirbame“). Ten galėsim ir parašyti maždaug tuos žodžius, kuriuos minėjot savo laiške, ir gal dar kai ką. Rodos, to galėtų užtekti. Nežinia dar, ką mano mūsų kritikai, ypatingai Radžvilas [t.y. Korsakas] ir Drazdauskas, jų dabar nėra Kaune. Bet Drazdauskas ryt atvažiuoja Kaunan, ir tuomet galėsim galutinai viską išspręsti. Aš manau, kad bus priimtas mūsų siūlymas.

Deja. Kritikų nuomonė kita: ją Nėriai pranešė Valys Drazdauskas 1931 IV 29 laiške:

     Brangi Drauge,
Šiom dienom atvažiavau Kaunan. Turiu pranešt, kad Kaune, tarp kitko, jau aiškus pavasaris. Be to, eina smarkus „Trečio fronto“ paruošimas. Vadinas, daug dirbdama ir nemažai kalbama. Gaila, kad šiuo metu Jūsų Kaune nėr: tartumėt „Trečio Fronto“ reikalu ir savo žodį.
     Atvažiavus paaiškėjo, kad tarp Jūsų ir draugų šiuo metu eina „smarki“, taip sakant, „polemika“. Iš tikro, labai gaila, kad jūsų nėr Kaune. Manau, žodžiais bematant prieitume prie susitarimo. Tuo tarpu raštiška neva „polemika“ – veščj zatežnaja. Todėl ir nemaloni.
     Jūs neturit net pačios mažiausios teisės daleisti, kad mes neturim Jum užtektino pasitikėjimo. Aš nenoriu irgi daleisti, kad Jūs būtumėt apie mus tokios niekam tikusios nuomonės. Jei mes norim, kad Jūs konkrečiai pasisakytumėt, kodėl pereinat į „Trečią frontą“, tai tik dėl to, kad kitiem ir, kas svarbiausia, mūsų skaitytojam, neatrodytų, kad Jūs į „Trečią Frontą“ pakliuvot atsitiktinai (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Pavyzdžiui, dabar pavasaris, ir kai kam gali atrodyti, kad čia jis kaltas, kad Salomėja perėjo į „Trečią Frontą“. Žinoma, aš čia kalbu nerimtai, bet aš nemanau, kad perdedu ir visuomet reikia daryti „rimtą veidą“.
     Taigi, būtų labai tvarkoj, jei Jūs vis tik tą atsisakymą nuo „senojo svieto“ parašytumėt bent kiek platesnį ir, kas svarbiausia, konkretesnį. Tačiau gal Jums sunku suformuluoti? Be to, gal Jum neaišku, koks gi turėtų būti tas platesnis ir konkretesnis nuo to „svieto“ atsisakymas. Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip:
     „Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesniais, – yra tušti plepalai, o dažnai ir sąmoningas melas. Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja. Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam. Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu. Todėl šiandien nevengiu pripažinti, kad visa mano ateities poezija turi būti jų kovos įrankiu, reikšti jų norus ir kovos tikslus. Todėl šiandien „atsisakau nuo senojo svieto“ ir pereinu dirbti į „Trečią frontą“.
     Aš turiu pasakyt, kad iš pradžių aš buvau griežtas priešininkas tokių griežtų formulavimų. Maniau, kad gal šios rūšies pareiškimus Jum daryti truputį per anksti. Tačiau iš pasikalbėjimų su draugais įsitikinau, kad ne mano, bet jų tiesa. Aš būsiu gal per daug atviras, bet turiu pasakyt, kad jei mes negausim iš Jūsų šios rūšies pareiškimo, tai prie geriausių norų negalėsim manyt, kad Salomėja Nėris – trečiafrontininkė. Galėsim tik manyti, kad draugė Salomėja spausdinasi „Trečiame fronte“ (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Aš manau, kad Jūs jaučiat skirtumą? Tačiau gal Jūs manot, kad Jum būti trečiafrontininke per anksti? Nežinau, bet manau, kad Jūs man už tai nepadėkosit – aš panašius argumentus Jus gindamas vartojau. Draugai su tuo nesutiko. Sako, Salomėja Nėris turi ne tik spausdintis „Trečiame fronte“, bet ir būti trečiafrontininke. Nieko nepadarysi, laikui bėgant pas žmones apetitas auga.
     Toki padėtis. Susidariusios, taip sakant, padėties „rimtumą“ charakterizuoja ir pridedamas Radžvilo laiškas [Korsako Venclovai], matot, mes atidarom visas savo kortas. Jei mes su Jumis šį kartą ir nesusitartume (aš to rimtai nemanau), tai vis tik aš drįstu manyt, kad Jūs sutiksit, kad mes turim Jum apsčiai tikro pasitikėjimo.
     Aš dar kelias dienas būsiu Kaune. Man būtų labai malonu, kad Jūsų atsakymą sulaukčiau. Rašykit arba Venclovai, arba Venclovai, kad perduotų man.

Nėris atsiliepia V 7 (ValdeMaras citavo iš šio laiško komentare):

     Draugai,
manau, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad jausčiau, jog čia mano žodžiai, už kuriuos atsakau, ir kad sąžinė būtų rami. Esmėj lieka tas pat, tik šiek tiek sušvelninta, negaliu taip griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet taip darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu eleginių ir egoistinių eilėraščių; žinoma, tai bus neišvengiama būtinybė – nuodėmė, kurią ir iš Jūsų, jei ne visi, tai dauguma retkarčiais papildo. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova – pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios priklauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau. Todėl ir išbraukiu griežtumus.
     Jei įtartumėt mane pasidavus „kritikų“ pagyrimams [už eilėraščius rinkinyje Pėdos smėly] – tai būtų neteisinga. Patys žinot, kaip aš juos vertinu. Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B. laiškas paskatino mane prie šio pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti. Publikai tai bus net per daug aišku, ir „kritikai“ turės ko nusitverti.
                   Jūsų Salomėja
P.S. Taip atrodo mano „pataisytas“ dalykas.
                                                                 S.

Alekna patikslina: „‘Pataisytas’ dalykas – tai pareiškimas, kurio tekstą, gautą iš V. Drazdausko, šiek tiek pataisė, perrašė į atskirą lapą ir kartu su šiuo laišku pasiuntė ‘Trečiam frontui’.“ Koks esminis pataisymas? Siūlytas teiginys „Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja“ paverstas retoriniu klausimu: „Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti  tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?“
Čia sustojus, reiktų daryt išvadą, kad pareiškimo pirminį variantą parašė Drazdauskas, nes kaip kitaip galima suprast jo sakinį „Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip“? Ir Nėris tikriausiai manė, kad autorius Drazdauskas, reiškiantis bendrą TrFr-to kritikų – savo ir Korsako – poziciją.
Išėjus iš spaudos žurnalo nr. 5, 1931 V 19 Drazdauskas vėl parašė Nėriai laišką, kuriame yra tokia pastraipa:

Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kuris tilpo mano laiške). Tos vietos, kurias Jūs atmetėt ir sušvelninot, ir man nepatiko.

Štai taip buvo atskleistos kortos.
Pareiškimo pirminį variantą parašė Bronys Raila, bet yra Drazdausko laiškas Nėriai, iš kurio galima daryt išvadą, kad to pirminio varianto autorius – Valys Drazdauskas. Manyčiau, būtent tas 1931 IV 29 rašytas laiškas buvo 1949-ais nešamas rodyt Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui tikintis, kad gal padės kalėjime atsidūrusiam Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriui.
P.S. Beveik visi iš Viktoro Aleknos knygos percituoti laiškai saugomi Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. 1992-ais išleistame dokumentų rinkiny Literatūra, 1940–1960 p. 633 yra įdėtas nutarimas „Dėl poetės S. Nėries archyvo perdavimo Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui“, datuotas 1955 X 10:

Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutaria:
Įpareigoti Kultūros ministeriją iki 1955 m. spalio 15 d. perduoti Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui poetės S. Nėries archyvą, esantį Centrinėje respublikinėje bibliotekoje.

Archyvas Institutui neperduotas. Kodėl buvo neįvykdytas (ar pakeistas) MT nutarimas? Hipotezių gali būt įvairių, bet tikrai ne galų pagalėj prisimintina, kad Institutui vadovavo Kostas Korsakas – vienaip ar kitaip žiūrėsi, „suinteresuotas asmuo“, nuosekliausiai ir atkakliausiai siekęs būtent tokio, koks paskelbtas Trečiame Fronte, SN viešo pasisakymo.
P.P.S. Kas blaiviausiai įvertino trečiafrontininkus, su kuriais susidėjo Nėris? Ir bemat, o ne, taip sakant, retrospektyviai? Elena Vilčinskaitė, apie kurią Astrida Petraitytė biografinį romaną yra parašiusi. Laiške, 1931-ų gegužės vidury iš Argentinos atkeliavusiam į Lazdijus:

Tu pereini iš grupės jau subrendusių kūrėjų, kuriems jau nėra jėgų tarti kas nauja, kurie jau negaluoja, į triukšmininkus jaunuolius, kurie eina neigimo keliu. Kūryba ir griovimas – tai negalima kartu; naujus kelius galima surasti ne griaunant, tik ieškant. Aš pažįstu daugumą tų žmonių, su kuriais eini. Jų interesas <...> biznis: tu turi vardą, kuris svarbu, tu esi įdomi moteris, jauna. Tie limonadininkai, kurie tave anksčiau globojo, globojo tave altruistiškiau.
     Šitie tave medžioja – tu gera žvėriena. (cit. irgi iš Aleknos kn., p. 441)

(Medžiojo moteris ir ligonius, – turiu omeny džiovininką Leoną Skabeiką, kurio TrFr-tui duotą eilėraštį Bronys Raila beveik neatpažįstamai „suredagavo“; Leonas Gudaitis apie tai yra rašęs.)

(970) Pakeliui į darbą, vii: spėlionės įdomus dalykas

ieko naujo, tik priminta, kad bent jau kurį laiką Ernestas Hemingwayus buvo NKVD agentas.
Ar žinojo apie tai Romualdas Lankauskas, kai vertė Senį ir jūrą (vertimas išėjo 1960), Atsisveikinimą su ginklais (su Gabriele Bekeryte, 1962), Žaliąsias Afrikos kalvas (1964), kai jam buvo priekaištaujama dėl Hemingwayaus įtakos? – Manyčiau, ne. Iš kur galėjo sužinot.
O ar žinojo apie tai slaptųjų Sovietų Sąjungos tarnybų generolas majoras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1956-ais baigęs kursus Gorkio literatūros institute Maskvoj? – Galėjo; galėjo besimokydamas rašytojystės susitikt su buv. NKVD bendradarbiais, o tie ir apšvietė kolegą, tapusį rašytoju, kas tas 1954-ų Nobelio literatūros premijos laureatas. Žinojo nežinojo, bet kad Hemingwayaus gerbėjas buvo – taip.
Iš Jono Juškaičio, 1958–1962 metais dirbusio Literatūroj ir mene, atsiminimų:

Pas [Zakariją] Grigoraitį dažnai prisėda pasišnekučiuoti Guzevičius, atneša vis naują Hemingway’aus romaną vokiečių kalba. (Trauktis atsišaudant, 2016, p. 183)

Vadinas, ne tik pats skaitė, bet net kitiems siūlė ir tuos ErnH kūrinius, kurie nebuvo išversti į rusų kalbą. Gerbėju tikrai galima vadint.

Prieduras: Gudaitis-Guzevičius apie rašytojus, kurių pavardės užrašytos ant Lankausko šaržo krūtinės, – Remarque’ą ir Hemingwayų
— 1959-ais išėjo Vinco Žilionio beveik 600 puslapių romanas Atsisakom nuo senojo svieto. Pergalė išspausdino Jokūbo Josadės kritišką recenziją (1960, nr. 1), į ją atsiliepė romano autorius straipsniu „Mūsų romanas ir kritika“ (Literatūra ir menas, 1960-03-05), ir prasidėjo tokia lyg diskusija, kurion įsiterpė ir Gudaitis-Guzevičius; tarp kitko, nesutikęs su Žilionio priekaištais „vakariečiams“:

Kas kita paties V. Žilionio priekaištai „Trijų draugų“ romano autoriui ir kt. „tipiškiems vakariečiams“. Pro juos negalima praeiti nesustojus. Kaip tik – nei Remarkas, nei Heminguėjus nėra „tipiški vakariečiai“. „Vakariečiams“ tipinga dabar vaizduoti dvasinį žmogaus išbergždimą, neviltį, visų kolektyvinių žmoniškųjų jausmų bankrutavimą, visišką meilės, draugystės, autoritetų ir vertybių neigimą.
Argi tokie yra Remarko „Trys draugai“? Jie plačiai skaitomi ir leidžiami ne dėl to, kad ten daug išgerta kalvadoso ir panašių svaigalų, o dėl tos visai retos Vakaruose lyriškos draugystės, subtilaus žmonių susidraugavimo ir draugo pasiaukojimo draugui tuo metu, kai aplinkui siaučia plėšrusis kapitalo žmogėdra, viešpatauja apgaulė ir prievarta. Nuo remarkiškosios kapitalistinio pasaulio kritikos, buržuazinės visuomenės aksesuarų paneigimo ir atsižadėjimo, nuo pavienio, atsiskyrėliško atsiskaitymo su gestapininku labai netoli ligi šaukimo stoti į kovą prieš kapitalą, gimdantį fašizmą ir smurtą, ir nedarbą, ir skurdą, į kovą už naująją santvarką be kapitalizmo siurbėlių. O ką jau kalbėti apie Heminguėjų – buvusį Ispanijos tarptautinių brigadų dalyvį, o dabar – pažangiosios Kubos draugą, Tarybų Sąjungos draugą!
Ne sykį, vos išėjus iš spaudos naujoms Heminguėjaus knygoms, autorius gaudavo grasinimų: arba liautis rašyti, arba pasiruošti keliauti į aną pasaulį. Manau, kad Heminguėjui visai nereikia mano apgynimo žodžių. [...]
Buržuazijos valdymo laikais dominuoja jos statytinių „kritikų“ balsas. Štai kaip į klausimą apie kritikos baimę tas pats Heminguėjus atsako vienam laikraštininkui: „Bijoti nebuvo ko. Iš pradžių aš nieko neuždirbdavau savo raštais. Tiesiog rašiau, kaip mokėjau. Kritika man nerūpėjo, aš praktiškai su ja nesusidurdavau. Kada darai pirmuosius žingsnius literatūroje, tavęs niekas nepastebi. (Iš pradžių nepastebi, o paskui, kad kokios, ima grasinti mirtimi! – A.G.-G.) Tai laimingas pradedančiųjų likimas... Nesėkmių pasitaiko kąsdien, jei darbas nevyksta. Nesėkmių nebūna tik tada, kai pradedi pirmą kartą rašyti. Tada viskaas, ką parašei, atrodo puiku ir jautiesi puikiai. Atrodo, kad rašyti yra labai lengva, ir atlieki tai su dideliu malonumu. Bet galvoji apie save, o ne apie skaitytoją. Jam tavo rašiniai ypatingo malonumo nesudaro. Vėliau, kai išmoksti rašyti skaitančiajam, rašytojo darbas daugiau nebeatrodo tau lengvas. Galutinai atmintyje pasilieka tik įsiminimas, kaip sunku buvo jį rašyti.“ („Inostrannaja literatūra“ 1960 m. Nr. 1).
Tai pasakė ne koks nors pradedantysis ar jau bebaigiąs išsimušti iš pradedančiųjų tarpo „mėgėjas“, bet pats Heminguėjus. Jam, kiek galima spręsti iš jo žodžių, nebuvo padėjusi kritiko ranka, bet jis pats atkakliausiai dirbo ir dirbo, iki pasiekė savo tikslą, susidarė savo ypatingą herojų atmosferą, atskleidė veikėjo vidų intymiškiausiame virpėjime, susidarė savitą stilių. („Apie storas knygas ir svarią kritiką“, LM, 1960-05-07, p. 3)

Na argi ne gerbėjo svarstymai?

(866) Iš popieryno, xxx: apie Dominyką Urbą

Praeitam įraše paminėjau vertėją ir redaktorių Dominyką Urbą. Prisiminiau, kad seniai seniai esu surašęs tokią šiek tiek salstelėjusią impresiją po vieno renginio, išspaudinta buvo Šiaurės Atėnuos (1993-05-14, p. 2, parašas: Paulius Tolvaiša):

Gražus gražaus žmogaus gyvenimas
Dominykui Urbui – tik 85-eri

– Kažkada, kai eilinį kartą mudu su Jurgiu Tornau „garbino“ Kultūros ministerijos kolegijoje, – susirinkus į Rašytojų Sąjungą gegužės 5-ąją pagerbti vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo bei jo gražių metų prisiminė „Vagos“ direktorius Jonas Čekys, – viena tos kolegijos dalyvė pasakė: „Ką čia mes prie Tornau ir Čekio kimbam, juk ne jie valdo leidyklą. Leidyklą valdo Urbas, Urbienė, Urbučiukai ir kiti.“ Tada, žinoma, norėjo mus labai įžeisti, bet kai dabar pagalvoju, tai iš tiesų ta įtaka p. Dominyko Urbo mūsų „Vagos“ gyvenime buvo nepaprastai didelė. Tokie žmonės, kaip Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys, Vytautas Petrauskas, mūsų leidyklos neramioji dvasia Jonas Petronis, išmokė mus suprasti, įvertinti ir gerbti leidyklos darbą, tie žmonės formavo gražų „Vagos“ leidyklos veidą.
     Visų tąvakar sveikinusių Dominyką Urbą kalbose girdėjos ne tik pagarbos, padėkos, bet ir nostalgijos gaidelė. Ir vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau šnekoj apie devintos valandos „rarotus“, kur p. Urbo žodis buvęs sprendžiamas; ir „dėdės Urbo darželio“ auklėtinių Eugenijos Stravinskienės, Vytauto Visocko, Stasio Sabonio prisiminimuose, kaip jie buvę mokomi darbo, sąžiningumo, gerbti šventą autoriaus valią, kaip dėdė Urbas skatinęs mokytis kalbų, už ką direktorius pridėdavęs penketą rublių prie honoraro; kaip telkdavę talką vieno vienintelio žodžio ieškodami...
     Ir vis išsprūsdavo „būti“ būtasis laikas, primenąs einantį ar bėgantį laiką. Žmogaus praeinamumą ir jo darbų liekamą vertę. (Šiam rašinėly tyčia nedėjau to buv.) Dostojevskis, Tolstojus, Šolom Aleichemas, Maupassant, Upytis, Rabelais, Hesse ir t.t., Dominyko Urbo prašnekinti lietuviškai, yra esamasis ir būsimasis laikas. Kaip ir perduota mokiniams patirtis.
     Kai pagalvoji, ar ne vertėjo darbas bus buvęs pats prasmingasis per tą Lietuvos priklausomybės pusamžį? Tiesa, tarkim, Dievo negalėjai rašyt, kaip autorius, didžiąja, bet ar tai ne mažesnė nuodėmė, negu kad dabar buv. didieji ateizmo šulai ir mietai Jo vardą tampo po pakampes? Tiesa, negalėjai imtis verst ko tik panorėjęs, bet, žiūrėk, kai jau galima, ar ne prie prastesniųjų dažnai palinkstama? Ir dar vienas dalykas, kurs lenda į akis: to laiko nemažos dalies vertimų (Dominyko Urbo, Vytauto Petrausko) kalba visa galva ar net dviem tikresnė, gyvesnė, įdomesnė nei devynių dešimtadalių originaliųjų opusų. Ar ne vertėjai uoliau ir sumaniau rinko ir krovė kalbos turtus ateičiai?
     – Dominykas Urbas niekada niekam nesilankstė, nesispraudė į jokią partiją. Jis dirbo tiek, kiek galėjo, Lietuvos labui, – baigdamas savo žodį pasakė Jurgis Tornau.
     Šio rašinėlio pabaiga bus (teatleidžia skaitytojas) gal ir per daug atvira: žvelgiau į žilagalvius besišypsančius Ameliją ir Dominyką Urbus su toookiu pavydu, kad net išdrįstu prisipažint.

Po trejeto metų anam rašinėly minėtas buv. „Vagos“ direktorius Jonas Čekys rašydamas in memoriam (Šiaurės Atėnai, 1996-08-24, p. 2) užfiksavo ir tokį epizodą:

Velionis Dominykas Urbas kaip vertėjas turėjo galimybę pasirinkti iš autorių ir kūrinių, tačiau dirbdamas leidyklos redaktoriumi ne visuomet gali pasirinkti. Autoriai dažniausiai patys stengdavosi prisikalbinti išmaningesnį, labiau patyrusį redaktorių. Keblioje padėtyje atsidūrė velionis, apsiėmęs redaguoti A. Gudaičio-Guzevičiaus sunkiasvorį, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių dviejų tomų romaną „Sąmokslas“. Užeidavo jis pas mane pasiguosti.
     – Neduok tu sviete tokį autorių! Aš viską šiaip taip surikiuoju, sužymiu, dėl visko susitariam, su visais mano pasiūlymais sutinka ir išsineša rankraštį taisyti. O kai po trejeto savaičių grąžina rankraštį, vėl viskas sumaišyta, suvelta, sumakaluota, ištisi skyriai perkelti iš vidurio į pradžią. Man vėl viską reikia pradėti iš naujo.
     Užjaučiau redaktorių, nes analogiškoje situacijoje pats buvau atsidūręs, kai buvau autoriaus priprašytas „paskaityti ir savo pastabas pasakyti“ dėl šios „istorinės epopėjos“. Tik jau grįžti prie šio kūrinio aš neprivalėjau.
     Užeidavo pas mane visokių piktų įtarimų apniktas ir suirzęs autorius.
     – Nežinau, kur jis mane vis suka, kreipia. Tai čia neįtikinama, tai čia nereikalinga arba neatitinka istorinės tiesos, įtartini jo patarinėjimai...
     Kai neiškentęs autoriui pasiūliau susirasti kitą redaktorių, nes neįmanomas bendras darbas, kai redaktorius visą laiką įtarinėjamas, staiga autorius atlyžta:
     – Tik jau neatženyk manęs nuo Urbo. Geresnio už jį nesurasiu.

Nuo to laiko prisiminus Dominyką Urbą ir šis epizodas vis iššoka atminty.
Tie pokalbiai turėjo vykt apie 1963-ius (Sąmokslas išėjo 1964 ir 1965 metais). Vargu ar vertėtų svarstyt, suvokė ar nesuvokė Urbas, ko vertas tas Gudaičio-Guzevičiaus atsiprašant opus magnum. Bet vis tiek iš šūdo stengės padaryt bent jau kokį pusgrūdį. Ir kažkaip susisiejo: iš atsiminimų sprendžiant, kai kurie tremtiniai irgi nemokėjo dirbt priverčiamųjų darbų šiaip, atbulom rankom; kad ir ką darytum, daryk gerai. — Nieko tokio nenoriu pasakyt, tik šiaip pasvarstymas.

(464) Visiškai tarp kitko: apie homo sovieticus ir rašytojų žmonas

Vienas iš buvusių mokinių (buv. 22-ojoj vidurinėj Antakalny) baigęs istoriją dabar dirba Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Po darbo retsykiais susitinkam troleibusų stotelėj. Šnektelim. Kartą išėjo kalba apie ekspozicijas. Sako, rengiam naują, vadinsis „Homo sovieticus“; iš rašytojų pasirinkom Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių. Paklausė, ką aš apie tokį pasirinkimą manąs. Sakau, vargu ar ką tinkamesnio būtų galima rast. Ir išsiskyrėm.
Važiuodamas namo, ėmiau prisimint visokius girdėtus ar skaitytus dalykus. Antano A. Jonyno pasakojimą apie juodą ZIMą ir iš jo išlipantį Gudaitį-Guzevičių juodu odiniu paltu; Margaritos Lankutytės pasakojimą, kaip garsusis kaimynas ateidavęs pasiteiraut, ar netrukdo vakarais jo tarškinama spausdinimo mašinėlė... Beje, 1980-tinių metų pradžioj rengtasi išleist solidžią atsiminimų apie jį knygą, bet neišėjo.
Ir dar prisiminiau vieną epizodą, užfiksuotą Vytauto Kubiliaus atsiminimuose apie Putiną:

[1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: [Kačerginėje] mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visų supurtymas. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona[*] pasakė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 1992, p. 393)

[*] Antroji Gudaičio-Guzevičiaus žmona, regis, rusų kalbos mokytoja (su pirmąja – Lena Mickevičiūte, Kapsuko dukra, išsiskyrė).

Ir vargu ar ji buvo skaičiusi Aisčio recenziją apie Putino Langą (1966), kurios pirmasis sakinys toks:

Vincas Mykolaitis-Putinas, be abejo, yra pats didžiausias gyvas lietuvis rašytojas (Draugas, 1966-08-06).

P.S. Manau, kad rašytojų žmonos kartais vertos ne mažesnio dėmesio negu patys rašytojai. Į juos žvelgusios iš labai arti ir sykiu iš šono. Deja, kol kas, bent jau pas mus, jomis l. mažai domimasi, nebent pačios būtų irgi rašytojos.
P.P.S. Dar kartą ačiū Ingai už citatos nuorodą.

(156) Apie vieną palaidojimą Katedros aikštėj

1919-01-08 Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis užrašė:

Bolševikai iškilmingai laidojo žuvusius draugus: ir nužudytuosius lenkų legionistų, ir tuos, kurie pats buvo nusižudę, legionistų apgulti. Laidojo ties Katedra, kur buvo seniau Katarinos paminklas. Lavonus apnešė gatvėmis po visą miestą; žmonių buvo daug, daugiausiai žydų. Katedros pliacius ir gatvių dalis buvo žmonių pilnutėlės. Keletas kalbėtojų kalbėjo į minias: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. [...]
Ta diena buvo darbininkų šventė. Krautuvės buvo uždarytos, darbas visur sustabdytas; visi namai įsakyta raudonomis vėliavomis papuošti. (Užrašai, parengė Paulius Subačius, 1998, p. 127–128)

Komunistas, 1919-01-08, p. 1

Kas tokie buvo palaidoti? 1919-01-08 Komunisto pirmame puslapy surašyta. Penki nusišovusieji Varnų gatvėj sausio 2-os rytą:

• Julius Šimelevičius-Raisenas – *1890 Rygoj, mokėsi komercijos, į Vilnių atvyko 1918-08, redagavo laikraštį Jevreiskaja tribuna, bendradarbiavo Emes (Tiesoj);
• Antanas Liaudanskas – *1896 Šeduvoj, Juliaus Janonio draugas, buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, pašalintas;
• Bonifacas Verbickis – *1876 prie Utenos, batsiuvys, Vilniaus miesto ūkio komisaras; būtent jo namuos (Varnų 11) ir nusižudė minimieji bolševikai;
• Jankelis Šapiro – tekintojas, krovikas (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija nei gimimo vietos, nei datos nenurodo);
• Čaplinskis – MLTE net vardas nenurodytas, tik kad buvo dujų fabriko darbininkas.

Kaip vyko tas vad. legionierių sukilimas? Trumpai tariant, 1918-12-31 vokiečiai ėmė trauktis iš Vilniaus, lenkų skautai (pasak Komunisto, „vaikiščiai-gimnazistai“) apsiginklavo (tiksliau – perėmė ginklų vežimą, skirtą bolševikams) ir nutarė imt valdžią į savo rankas. Apsupo Darbininkų tarybos būstinę (tuolaik – Varnų 5, sovietmečiu Komunarų 9, dabar Jakšto 9), kur buvo apie 80–90 tarybos narių ir milicininkų. Pareikalavo pasiduot. Kai baigės šoviniai, absoliuti dauguma pasidavė, liko 8; du pabėgo, nusišovė penki, vienas sunkiai susižeidė.
Pasidavusieji buvo uždaryti komendantūroj, bet sausio 3-ią Raudonosios armijos Pskovo divizijos du pulkai jau užėmė dalį Antakalnio, 5-ą –Trijų Kryžių kalną, iš kur pradėjo šaudyt į komendantūrą; saugojusieji belaisvius išsibėgiojo; 7-ą į Vilnių iš Daugpilio atvyko naujosios valdžios galva Kapsukas.
Šitas įvykis užfiksuotas ir Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybėj ir Vytauto P. Bložės lyrinėj poemoj Žmonės (išsp. to paties pavadinimo rinkiny, 1984).

Kur buvo palaidoti („Vieta pakasynų išrinkta prie buvusio Ekaterinos paminklo, šale Katedros bažnyčios“, Komunistas, 1919-01-10, p. 3)? Tiksliau, kurioj Katedros aikštės vietoj 1904–1915-ais stovėjo tas paminklas Jekaterinai II? Į tai tiksliai ir vaizdžiai yra atsakiusi Valentina (žr. čia ir čia; iš tikslinamojo įrašo pasiskolinau šią nuotrauką; ačiū).

Tiek išsiaiškint buvo paprasta. Bet: koks tolesnis to palaidojimo likimas? Juk sovietmečiu ten, kur buvo palaidoti nusižudę bolševikai, nebuvo jokio ženklo (ergo, ir palaikų ten nebebuvo?).
Ar spėta palaidojimo vietoj pastatyt kokį atminimo ženklą? Vargu, nes 1919-ų balandžio vidury Vilniuj jau buvo Piłsudskis.
Kiek pavyko išsiaiškint, palaikai aptikti tik 1940-ų vasarą, tvarkant Katedros aikštę pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą – nukasant numatytuosius 40–45 cm žemės. 1940-08-21 Tiesoj buvo išspausdintas toks pranešimas:

Vilniaus katedros aikštėje atkasti nežinomi kapai
Vilnius, Elta. Tvarkant Katedros aikštę greta seniau buv. Katerinos II paminklo pamatų aptikta keli jau supuvę karstai su žmonių griaučiais. Karstai buvo palaidoti išmūrytose duobelėse. Speciali komisija dabar tiria, iš kurio laiko šie kapai ir kas juose yra palaidota.

Bet tirt ir aiškintis nereikėjo, nes 08-23-ios numery pasirodė „seno vilniečio“ S. Kavaliausko (kaip aiškėja iš teksto, vieno iš pasidavusiųjų legionieriams) laiškas redakcijai, kuriame papasakota tai, ką jau sužinojot.
Paminėtas ir „draugas Romualdas (slapyvardė, tikros pavardės nežinau)“, „kuris mirtinai nenusišovė ir lenkų buvo nuvežtas į ligoninę, o vėliau išgijo“. Romualdas = Romanas Pileris, *1895 Lenkijoj, iš bajorų, mokęsis Vilniuj, Šveicarijoj, Estijoj, Petrapily, pradžioj buvęs menševikas, vėliau bolševikas; mirtinai nenusišovęs, nes Verbickas krisdamas palietęs ranką; kulka išėjusi per kairį plautį, nepaliesdama širdies; gydytas Lietuvių poliklinikoj (Bronius Vaitkevičius, Pirmoji darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, 1988, p. 105). Pasveikęs išvažiavo Rusijon, nuo 1935-ų NKVD komisaras; 1937-ais sušaudytas Maskvoj kaip враг народа.
Ar buvo kaip nors viešai oficialiai perlaidoti prie Jekaterinos II paminklo pamatų 1940-ų vasarą rasti palaikai, nepavyko išsiaiškint. Spėtina, vargu: nes būtų tekę minėt ir LKP CK nario Pilerio, vadovavusio Darbininkų tarybos būstinės gynybai, pavardę – pavardę, kurio nebuvo galima bet kokiame teigiamame kontekste minėt iki 1957-ų, kada buvo reabilituotas.