(1191) Epizodai, xxxv: kaip 1949-ais suimtą Valį Drazdauską mėginta gelbėt

[Yra vienas įrašas apie tekstą, kurį rašė ne Salomėja Nėris, bet jos vardu buvo paskelbtas New York Herald Tribune 1943 V 20 ir į Raštus dedamas; šitas įrašas apie kitą tekstą – žinomesnį, irgi ne jos pačios rašytą, – vad. pareiškimą Trečio fronto nr. 5 (žr. p. 6 arba dešinėj) 1931-ais.]

— pernai 75 egz. tiražu išėjusioj paskutinėj redaktoriaus, prozininko ir poeto Vytauto Rakausko (†2019 VI 28 Kaune, palaidotas Balninkuos) knygoj Palikę pėdsaką (straipsniai, apybraižos, atsiminimai) yra anksčiau niekur neskelbtas prisiminimų gabaliukas „Kelios nuotrupos“: apie bendravimą su Kostu Korsaku paskutiniais jo gyvenimo metais (1980–1986) – buvo KostK Raštų redaktorius, paskutinį tomą – poezijos (1990) parengė. Kaip sekas redaguot Korsaką, Rakausko vis paklausinėdavo kolega Aleksandras Žirgulys; kartais kalba nukrypdavo šonan (pvz., Nėries pusėn; VytR buvo sudaręs rinkinį Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje, 1981):

Man paminėjus S. Nėries nukrypimą į kairę, jos paskelbtą pareiškimą 1931 m. „Trečiame fronte“ (Nr. 1 [t.b. 5]), A. Žirgulys paaiškino, kad pirmasis jo variantas rašytas Valio Drazdausko, vienintelio iš trečiafrontininkų komunistų partijos nario.
– Gal tik spėjama? – suabejojau.
– Tikrai. Iš archyvo paimtas variantas patvirtina. Atlikta teksto analizė rodo, kad ir visi braukymai, taisymai Drazdausko daryti. Kai Drazdauską suėmė, mes tą pirmąjį variantą iš archyvo paėmę ėjom pas Guzevičių, nešėm parodyti – reikėjo žmogų gelbėti.
Apie beviltišką žygį pas neseniai buvusį valstybės saugumo vadovą, saugumo generolą A. Guzevičių, Aleksandro neklausiau. (p. 27–28)

Taip, žygis buvo beviltiškas: ValD-ką suėmė 1949 V 19, kalino Kaune ir Vilniuj, 1950 V 31 Ypatingasis pasitarimas nuteisė 10 metų lagerio (iš Karagandos srities grįžo 1956-ais).
P.S. Prisimenant aa. VytR-ko darbus, pirmiausia iš atminties iškyla Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko. Rakauskas, kaip pats ragavęs lagerio, rūpinosi pristatyt tuos, kurie sovietmečiu nebuvo minimi – parašė apžvalginius straipsnius apie tremties ir rezistencinę literatūrą (perspausdinti minėtoj knygoj), taip pat apie daugelį tų, kurių kūryba imta skelbt tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinos savo autoriais ir enciklopedijai išėjus – kartkartėm atnešdavo po lapą ar kelis papildymų: kas kada mirė, kokių dar knygų išleido; deja, antras LLE leidimas nepasirodė, elektroninė versija irgi „neišsivystė“.
Ir dar vieną jo darbą, kaip redaktoriaus, vis prisimenu (kai dar dirbo „Vagos“ leidyklos Kritikos redakcijoj) – biobibliografinį žodyną Lietuvių rašytojai. Pirmas tomas, A–J, išėjo 1979-ais, o antro, K–Mykol, rengimas užtruko; 1991-ais jau buvo ateita iki korektūros (ketvirtam puslapy prie © būtent tie metai; tais metais VytR išėjo iš „Vagos“), bet leidyba įstrigo – brangu, o kiek egzempliorių tokio pobūdžio leidinio tuolaik galėjai tikėtis parduot? Viltis išleist dar kartą buvo sušmėžavusi 1993-iais (tituliniam puslapy šitie metai įrašyti), bet galutinai užgeso: gerai, kad buvo pasirūpinta korektūriniais atspaudais, kurie dabar saugomi LNB-koj (LLTInstituto bibliotekos parankiniam fonde yra tų korektūrų kopijų įrišta plyta).
Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad būtent tokio pobūdžio leidiniai kaip enciklopedija ar žodynas buvo Vytauto Rakausko, kaip redaktoriaus, daržas – kur reikia kruopštumo, kantrybės, sistemingo, o ne pripuolamo darbo.
Papildas (2019 VIII 6) Įrašą subaksnojau per atostogas, grįžęs porai dienų namo. Negerai, kad negalėjau iškart reaguot į ValdeMaro komentarus, bet ką jau dabar bepadarysi. Pirmadienį važiuodamas darban svarsčiau: ar imtis SN rankraščių paieškos, ar pirmiausia peržiūrėt, ką yra surinkęs Viktoras Alekna Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metrašty. Aišku, pasirinkau lengvesnį kelią (cituosiu iš pirmos knygos, išėjusios 1995-ais, kurią prigriebiau iš bibliotekos, grįždamas namo; sunkoka neišsiplėst, bet pamėginsiu fiksuot tik pagrindinius dalykus, susijusius su vad. pareiškimu, nesileisdamas į peripetijas). —
1931 IV 17 SN išsiunčia TrFr-tui tris eilėraščius, kuriais nepatenkinta, o lydimojo laiško post scriptume priduria:

P.S. Jūs kalbėjot, kad reikalinga būtų parašyti, kodėl aš įstojau į „Tr. fr.“ kolektyvą. Aš neparašiau. Kai pasirodys mano eilėraščiai „Tr. fr.“ – visiems bus aišku kodėl. O pasiaiškinti, padaryti išpažintį prieš tuos, kurie „Tr. fr.“ „neskaito“, kad jie paskui turėtų iš to sensaciją, man nesinori. Nebent jeigu Jums tas reikalinga kaip laidas, kad aš savo noru ir blaiviu protu įstoju pas Jus ir kad atsisakau bendradarbiauti visoj toj spaudoj, kurioj lig šiol buvau.
     Tai man visai nesunku būtų, bet aš nežinau iš tikrųjų, kaip čia parašyt. Jeigu būtų koks reikalas, jūs galit skambinti man į gimnaziją, geriausia antradienį 10 val.
              Viso geriausio!
                                          S.
Jeigu reikia, Jūs padarykit pastabą maždaug: Nėris atsisako viešai nuo „senojo svieto“ literatūroj (ir gyvenime) ir dirbs tik „Tr. fronte“.
                                                                                                                                                                                                                                              S.

Po trijų dienų siųsdama vieno eilėraščio pataisymą vėl užsimena apie „pasiaiškinimą“:

Dar vienas dalykas. Būkit geri, nedėkit jokios pastabos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į „Tr. fr.“. Tas vėliau bus galima, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj [t.y. Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoj] pasilikti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ir silpnumą. To nėra. Įsivaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk protingi.
                                                                            Jūsų Salomėja

Trečiafrontininkų nuomonės išsiskiria: vieni sutinka su Nėrim, kad nereikia jokios, Kazio Borutos žodžiais, „sąžinės ataskaitos“, kiti – kad būtinai reikia, ir kur kas „rimtesnio“ žodžio – kad būtų griežtai ir aiškiai atsisakyta nuo ką tik išėjusio antrojo eilėraščių rinkinio Pėdos smėly „ideologinių ir meninių pozicijų“, – kaip rašo Kostas Korsakas IV 19 laiške Antanui Venclovai; po dviejų dienų, perskaitęs SN eilėraščius, kurie skirti TrFr-tui („Jie iš tikrųjų silpni. Neprilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač stebina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi – teks spausdinti ir tokius“), ir tą priedurą, tam pačiam adresatui rašydamas Korsakas tampa dar griežtesnis: „[...] aš jokiu būdu nesutinku, kad Salomėja pasitenkintų tik tokiu trumpu prierašu ir, be to, dar ne savo vardu padarytu. Iš tavo praneštos to prierašo redakcijos išeitų viena, jog jos atsisakymą nuo senojo svieto paskelbiam mes. O tai turi padaryti ji pati“; ir išdėsto, kokį tą SN „viešą laišką-pareiškimą“ įsivaizduoja.
Žurnalui atsiųstus SN eilėraščius ėmėsi tvarkyt Bronys Raila. Kadangi negali pastabų ir pasiūlymų pateikt žodžiu, 1931 IV 20 rašo labai ilgą laišką, kaip būtų galima eilėraščius „sustiprint“ (pvz., eil. pavadinimas „Pavasario žemei“ pernelyg statiškas – geriau „Matrosai meta inkarą“, žemės broliai taisytini į darbo brolius etc.); baigdamas:

Dabar dar vienas dalykas – dėl to prierašo. Pradžioj mum atrodė, kad tai būtinai reikalinga. Dabar Antanui V[enclovai], Kaziui B[oru]tai ir man atrodė, kad tai nebe būtinai reikalinga, galima rasti tam dalykui sutvarkyti ir kitoniškų priemonių. Mes kiekvienam numery duodam savo asmenų darbų kroniką – („Ką dirbame“). Ten galėsim ir parašyti maždaug tuos žodžius, kuriuos minėjot savo laiške, ir gal dar kai ką. Rodos, to galėtų užtekti. Nežinia dar, ką mano mūsų kritikai, ypatingai Radžvilas [t.y. Korsakas] ir Drazdauskas, jų dabar nėra Kaune. Bet Drazdauskas ryt atvažiuoja Kaunan, ir tuomet galėsim galutinai viską išspręsti. Aš manau, kad bus priimtas mūsų siūlymas.

Deja. Kritikų nuomonė kita: ją Nėriai pranešė Valys Drazdauskas 1931 IV 29 laiške:

     Brangi Drauge,
Šiom dienom atvažiavau Kaunan. Turiu pranešt, kad Kaune, tarp kitko, jau aiškus pavasaris. Be to, eina smarkus „Trečio fronto“ paruošimas. Vadinas, daug dirbdama ir nemažai kalbama. Gaila, kad šiuo metu Jūsų Kaune nėr: tartumėt „Trečio Fronto“ reikalu ir savo žodį.
     Atvažiavus paaiškėjo, kad tarp Jūsų ir draugų šiuo metu eina „smarki“, taip sakant, „polemika“. Iš tikro, labai gaila, kad jūsų nėr Kaune. Manau, žodžiais bematant prieitume prie susitarimo. Tuo tarpu raštiška neva „polemika“ – veščj zatežnaja. Todėl ir nemaloni.
     Jūs neturit net pačios mažiausios teisės daleisti, kad mes neturim Jum užtektino pasitikėjimo. Aš nenoriu irgi daleisti, kad Jūs būtumėt apie mus tokios niekam tikusios nuomonės. Jei mes norim, kad Jūs konkrečiai pasisakytumėt, kodėl pereinat į „Trečią frontą“, tai tik dėl to, kad kitiem ir, kas svarbiausia, mūsų skaitytojam, neatrodytų, kad Jūs į „Trečią Frontą“ pakliuvot atsitiktinai (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Pavyzdžiui, dabar pavasaris, ir kai kam gali atrodyti, kad čia jis kaltas, kad Salomėja perėjo į „Trečią Frontą“. Žinoma, aš čia kalbu nerimtai, bet aš nemanau, kad perdedu ir visuomet reikia daryti „rimtą veidą“.
     Taigi, būtų labai tvarkoj, jei Jūs vis tik tą atsisakymą nuo „senojo svieto“ parašytumėt bent kiek platesnį ir, kas svarbiausia, konkretesnį. Tačiau gal Jums sunku suformuluoti? Be to, gal Jum neaišku, koks gi turėtų būti tas platesnis ir konkretesnis nuo to „svieto“ atsisakymas. Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip:
     „Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesniais, – yra tušti plepalai, o dažnai ir sąmoningas melas. Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja. Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam. Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu. Todėl šiandien nevengiu pripažinti, kad visa mano ateities poezija turi būti jų kovos įrankiu, reikšti jų norus ir kovos tikslus. Todėl šiandien „atsisakau nuo senojo svieto“ ir pereinu dirbti į „Trečią frontą“.
     Aš turiu pasakyt, kad iš pradžių aš buvau griežtas priešininkas tokių griežtų formulavimų. Maniau, kad gal šios rūšies pareiškimus Jum daryti truputį per anksti. Tačiau iš pasikalbėjimų su draugais įsitikinau, kad ne mano, bet jų tiesa. Aš būsiu gal per daug atviras, bet turiu pasakyt, kad jei mes negausim iš Jūsų šios rūšies pareiškimo, tai prie geriausių norų negalėsim manyt, kad Salomėja Nėris – trečiafrontininkė. Galėsim tik manyti, kad draugė Salomėja spausdinasi „Trečiame fronte“ (išskirta V. Drazdausko. – V.A.). Aš manau, kad Jūs jaučiat skirtumą? Tačiau gal Jūs manot, kad Jum būti trečiafrontininke per anksti? Nežinau, bet manau, kad Jūs man už tai nepadėkosit – aš panašius argumentus Jus gindamas vartojau. Draugai su tuo nesutiko. Sako, Salomėja Nėris turi ne tik spausdintis „Trečiame fronte“, bet ir būti trečiafrontininke. Nieko nepadarysi, laikui bėgant pas žmones apetitas auga.
     Toki padėtis. Susidariusios, taip sakant, padėties „rimtumą“ charakterizuoja ir pridedamas Radžvilo laiškas [Korsako Venclovai], matot, mes atidarom visas savo kortas. Jei mes su Jumis šį kartą ir nesusitartume (aš to rimtai nemanau), tai vis tik aš drįstu manyt, kad Jūs sutiksit, kad mes turim Jum apsčiai tikro pasitikėjimo.
     Aš dar kelias dienas būsiu Kaune. Man būtų labai malonu, kad Jūsų atsakymą sulaukčiau. Rašykit arba Venclovai, arba Venclovai, kad perduotų man.

Nėris atsiliepia V 7 (ValdeMaras citavo iš šio laiško komentare):

     Draugai,
manau, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad jausčiau, jog čia mano žodžiai, už kuriuos atsakau, ir kad sąžinė būtų rami. Esmėj lieka tas pat, tik šiek tiek sušvelninta, negaliu taip griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet taip darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu eleginių ir egoistinių eilėraščių; žinoma, tai bus neišvengiama būtinybė – nuodėmė, kurią ir iš Jūsų, jei ne visi, tai dauguma retkarčiais papildo. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova – pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios priklauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau. Todėl ir išbraukiu griežtumus.
     Jei įtartumėt mane pasidavus „kritikų“ pagyrimams [už eilėraščius rinkinyje Pėdos smėly] – tai būtų neteisinga. Patys žinot, kaip aš juos vertinu. Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B. laiškas paskatino mane prie šio pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būtinai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiškimo nedėti. Publikai tai bus net per daug aišku, ir „kritikai“ turės ko nusitverti.
                   Jūsų Salomėja
P.S. Taip atrodo mano „pataisytas“ dalykas.
                                                                 S.

Alekna patikslina: „‘Pataisytas’ dalykas – tai pareiškimas, kurio tekstą, gautą iš V. Drazdausko, šiek tiek pataisė, perrašė į atskirą lapą ir kartu su šiuo laišku pasiuntė ‘Trečiam frontui’.“ Koks esminis pataisymas? Siūlytas teiginys „Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja“ paverstas retoriniu klausimu: „Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti  tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?“
Čia sustojus, reiktų daryt išvadą, kad pareiškimo pirminį variantą parašė Drazdauskas, nes kaip kitaip galima suprast jo sakinį „Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip“? Ir Nėris tikriausiai manė, kad autorius Drazdauskas, reiškiantis bendrą TrFr-to kritikų – savo ir Korsako – poziciją.
Išėjus iš spaudos žurnalo nr. 5, 1931 V 19 Drazdauskas vėl parašė Nėriai laišką, kuriame yra tokia pastraipa:

Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kuris tilpo mano laiške). Tos vietos, kurias Jūs atmetėt ir sušvelninot, ir man nepatiko.

Štai taip buvo atskleistos kortos.
Pareiškimo pirminį variantą parašė Bronys Raila, bet yra Drazdausko laiškas Nėriai, iš kurio galima daryt išvadą, kad to pirminio varianto autorius – Valys Drazdauskas. Manyčiau, būtent tas 1931 IV 29 rašytas laiškas buvo 1949-ais nešamas rodyt Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui tikintis, kad gal padės kalėjime atsidūrusiam Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriui.
P.S. Beveik visi iš Viktoro Aleknos knygos percituoti laiškai saugomi Nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. 1992-ais išleistame dokumentų rinkiny Literatūra, 1940–1960 p. 633 yra įdėtas nutarimas „Dėl poetės S. Nėries archyvo perdavimo Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui“, datuotas 1955 X 10:

Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutaria:
Įpareigoti Kultūros ministeriją iki 1955 m. spalio 15 d. perduoti Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui poetės S. Nėries archyvą, esantį Centrinėje respublikinėje bibliotekoje.

Archyvas Institutui neperduotas. Kodėl buvo neįvykdytas (ar pakeistas) MT nutarimas? Hipotezių gali būt įvairių, bet tikrai ne galų pagalėj prisimintina, kad Institutui vadovavo Kostas Korsakas – vienaip ar kitaip žiūrėsi, „suinteresuotas asmuo“, nuosekliausiai ir atkakliausiai siekęs būtent tokio, koks paskelbtas Trečiame Fronte, SN viešo pasisakymo.
P.P.S. Kas blaiviausiai įvertino trečiafrontininkus, su kuriais susidėjo Nėris? Ir bemat, o ne, taip sakant, retrospektyviai? Elena Vilčinskaitė, apie kurią Astrida Petraitytė biografinį romaną yra parašiusi. Laiške, 1931-ų gegužės vidury iš Argentinos atkeliavusiam į Lazdijus:

Tu pereini iš grupės jau subrendusių kūrėjų, kuriems jau nėra jėgų tarti kas nauja, kurie jau negaluoja, į triukšmininkus jaunuolius, kurie eina neigimo keliu. Kūryba ir griovimas – tai negalima kartu; naujus kelius galima surasti ne griaunant, tik ieškant. Aš pažįstu daugumą tų žmonių, su kuriais eini. Jų interesas <...> biznis: tu turi vardą, kuris svarbu, tu esi įdomi moteris, jauna. Tie limonadininkai, kurie tave anksčiau globojo, globojo tave altruistiškiau.
     Šitie tave medžioja – tu gera žvėriena. (cit. irgi iš Aleknos kn., p. 441)

(Medžiojo moteris ir ligonius, – turiu omeny džiovininką Leoną Skabeiką, kurio TrFr-tui duotą eilėraštį Bronys Raila beveik neatpažįstamai „suredagavo“; Leonas Gudaitis apie tai yra rašęs.)

(1173) Der Zeitgeist: kosmopolitų-estetų paieškos 1949-ų pradžioj

ovo pačioj pabaigoj per Svobodą klausydamasis dviejų Leonidų – Velechovo ir Mlečino pokalbio „Ждал ли евреев новый Холокост?“ (apie tai, kas dėjos Sovietų Sąjungoj prieš 70 metų), prisiminiau: dėžėj „ruošiniai tinklaraščio įrašams“ yra vieno straipsnio kopija, būtent apie tai. O ką nors lietuviškai apie šitą kampaniją ar esu skaitęs? Lyg ir ne; atminty tik Jokūbas Josadė iškilo: ar skaičiau, ar girdėjau, kaip jis 1949-ų pradžioj įsitaisęs prie krosnies degino savo rankraščius. — 1949 I 28 Pravdoj paskelbtu straipsniu „Об одной антипатриотической группе театральных критиков“ prasidėjusi bekilmių kosmopolitų, ideologinių diversantų paieška pradžioj išsiplėtė į kitas meno ir mokslo sritis; tada turėjo plėstis geografiškai – visose vad. sąjunginėse respublikose reikėjo rast tokių kenkėjų, ir jų dauguma, aišku, turėjo būt žydai. Lietuvoj iktol liaudies priešai buvo buržuaziniai nacionalistai, aišku, lietuviai; papūtus naujam vėjui, priešo sąvoką teko išplėst.
1949 III 27, sekmadienį, išėjusios Tiesos p. 3 paskelbtas, aišku, nepasirašytas straipsnis „Prieš kosmopolitizmą, už tarybinio patriotizmo ugdymą“. Perpasakojus vad. centrinės spaudos „atradimus“, paminėjus, kokių kosmopolitų-estetų rasta Ukrainoj, Baltarusijoj, Latvijoj (Adelgeimas, Gercovičius, Kacas ir kt.), prieita ir prie Lietuvos:

Ilgus metus buržuaziniai nacionalistai, kurie tegalėjo išsilaikyti valdžioje tik su užsienio imperialistų pagalba, pardavinėjo Lietuvą užsienio grobikams, paversdami ją pusiaukolonija, užsienio valstybių buržuazijos pastumdėle. Šios šlykščios išdavystės tikslais buržuaziniai nacionalistai skleidė keliaklupsčiavimą prie Vakarų kultūrą, šliaužiojo prieš viską, kas užsienietiška, garbino supuvusią užsienio buržuazijos kultūrą. Žmonių akims dumti buržuaziniai Lietuvos vadovai melagingai šūkavo apie tautinę lietuvių kultūrą, bet iš tikrųjų jie stabdė lietuvių tautinės kultūros išsivystymą. Buržuazija uždarė mokyklų duris plačiausiems darbininkų ir valstiečių vaikų sluoksniams, ji stabdė mokslo ir meno išsivystymą.
     Savo kovoje prieš darbo žmones susijungdavo visų tautybių išnaudotojai. Skelbdami „tautos vienybę“, jie tikrovėje vykdė vienybę su visų šalių ir tautybių išnaudotojais. Skleidę žvėriškąjį šovinizmą ir kiršinę įvairių tautybių darbo žmones vienus prieš kitus, buržuazijos šulai puikiai sugyveno su lenkų dvarininkais, su žydų kapitalistais, kartu su jais išnaudojo ir plėšė darbo žmones. Žydų buržuaziniai nacionalistai, anglų imperialistams tarnaujantieji sionistai, padėjo lietuviškajai buržuazijai skleisti keliaklupsčiavimą prieš užsienį, šovinizmą, padėjo kovoti prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje.

Jei teisingai supratau, Lietuvoj buvo pasirinktas toks pat demaskavimo principas kaip Ukrainoj: esą „antitarybinėje, antipatriotinėje veikloje bekilmiai kosmopolitai iš esmės susublokavo su buržuaziniais nacionalistais“ ir „stengiasi skleisti keliaklupsčiavimo prieš buržuazinę ideologiją nuodus, siekia pasmaugti puikius tarybinius auglius lietuvių literatūroje, mene, moksle“.

Liaudies priešas [Antanas] Miškinis, eilę metų dviveidiškai veidmainiaudamas, įlindęs į Grožinės literatūros leidyklą kaip redaktorius, stengėsi slopinti tarybinės literatūros vystymąsi, kovodamas po „aukštų reikalavimų“ priedanga prieš tarybinius veikalus.
     Liaudies priešas ir išdavikas [Isakas] Kaplanas kurį laiką vaidino kritiką ir meno recenzentą. Jisai gyrė ir kėlė nacionalistinius, buožinius kūrinius. Tokį veikalą, kaip Borutos „Baltaragio malūnas“, jisai vadino „geriausiu lietuvių literatūroje“. Vertindamas teatrinius kūrinius, šis niekšas niekino geriausius aktorius, geriausius veikalus. Taip šis purvinas nusikaltėlis išdergė tokius aktorius, kaip Rudzinskas, Chadaravičius ir kiti.
     Buržuazinis nacionalistas [Abraomas] Suckeveris savo knygpalaikėje „Vilniaus getas“ skleidė melagingas „tautinės vienybės“ teorijas, nutylėjo partijos, tarybinių žmonių kovą prieš hitlerinius okupantus, skleidė kosmopolitizmą ir šovinizmą.
     Buržuaziniams nacionalistams padeda visi tie, kurie nuslysta į buržuazines ar smulkiaburžuazines pozicijas, kartoja ir skleidžia buržuazinių nacionalistų, kosmopolitų melus ir šmeižtus.
     Grožinės literatūros leidyklos vadovybė neatsakingai ir beprincipiškai išleido eilę veikalų, kuriuose buvo skleidžiamas nacionalizmas, religiniai prietarai, parodė politinio budrumo stoką. Tos leidyklos buvęs vyriausias redaktorius V[alys] Drazdauskas prakišo eilėje veikalų nacionalistinę ideologiją.
     Į kosmopolitams būdingas antipatriotines ir buržuazines-estetines pozicijas stojo kai kurie mūsų kritikai, kurie niekino ir nuvainikuodavo tarybinių lietuvių rašytojų kūrinius.
     Štai, pavyzdžiui, „Literatūros ir Meno“ puslapiuose suniekino eilę tarybinių rašytojų [Antanas] Pangonis ([slp. St.] Simaitis). Eilėje recenzijų Pangonis iš buržuazinių-estetinių pozicijų nuvainikavo Reimerio, Avyžiaus, Maruko, Valsiūnienės kūrinius. Pangonis nuvainikavo tų tarybinių rašytojų kūrinius ta priedanga, kad jie, esą, yra nepakankamai meniški, nepakankamai meistriški. Tačiau tikrovėje kuo meistriškesni buvo kūriniai, tuo labiau juos Pangonis puldavo. Taip jisai suniekino V[alerijos] Valsiūnienės poemą apie Oną Sukackienę. Apie šį tikrai talentingą kūrinį, kuris sudaro rimtą indėlį į tarybinę lietuvių literatūrą, Pangonis rašė:

TLE, t. 4, 1988, p. 128

     „Nėra V. Valsiūnienės kūrinyje Onos Sukackienės, yra tik jos asmens štrichai, kurie neįstengia nei įkvėpti, nei patraukti. Šimtą kartų galima skaityti poemėlę ir vis tiek nieko neliks skaitytojo atmintyje apie Oną Sukackienę, išskyrus visiems gerai žinomus biografinius duomenis“.
     Negalima skaityti be pasipiktinimo šias eilutes. Pangonis piktinasi, kam Valsiūnienė pasakoja didvyriškąją Sukackienės biografiją. Jisai piktinasi dėl to, kad autorė vaizduoja Sukackienės gyvenimą, jos kelią kaip „tiesią, lyg iššautos kulkos nubrėžtą liniją“. Jisai, matyti, norėtų abejojimų, svyravimų, silpnumo. Galima patikėti Pangoniui, kad jam nieko nesako Onos Sukackienės biografija, jos bebaimiškumas, ryžtingumas, pasiaukojimas, bet, kalbėdamas skaitytojo vardu, jisai aiškiai šmeižia skaitytoją, t.y. Lietuvos darbo žmogų, kuris amžinai atmins Sukackienę kaip tik dėl tų jos bruožų, kaip tik dėl jos patriotinės biografijos, kuris ją atmintų dargi tada, jeigu apie ją literatūroje nebūtų parašyta nei vienos eilutės, o būtų žinoma vien tik jos biografija. / [...]
     Buržuazinis nacionalizmas, kosmopolitizmas, antipatriotiškumas, nihilizmas nacionalinei kultūrai – visa tai yra tos pačios buržuazinės ideologijos pasireiškimai. Kaip niekuomet, privalome mes atminti didžiojo Lenino nurodymą, jog „klausimas yra tik toks: buržuazinė arba socialistinė ideologija. Vidurio čia nėra... Todėl kiekvienas socialistinės ideologijos sumažinimas, kiekvienas nusišalinimas nuo jos tuo pat reiškia buržuazinės ideologijos sustiprinimą“.

(Straipsnis Tiesoj buvo išspausdintas kovo 27-ą, o po dviejų dienų Maskvoj imta stabdyt šią akciją: „29 марта 1949 года на совещании редакторов центральных газет М. А. Суслов предложил «осмыслить» ситуацию и прекратить публиковать «крикливые» статьи. Это был сигнал отбоя кампании. Окончательно о прекращении кампании возвестила статья «Космополитизм – идеологическое оружие американской реакции» (Ю. Павлов, «Правда», 7 апреля)“; žr čia pačioj pabaigoj.)
— Kodėl būtent šie žmonės buvo pasirinkti mušamaisiais? – nebent kokiuos LKP(b) CK protokoluos atsakymą būtų galima rast.
Kas šiek tiek stebina, kad dviem iš jų nuo šito iškeikimo nei šilčiau, nei šalčiau nepasidarė: Miškinis jau Mordovijos lagery (1948 VII 21 gavęs 25 metus kaip pogrindinės organizacijos narys), Suckeveris – Tel Avive (iš Lietuvos sovietinių rašytojų sąjungos pašalintas 1946 X 9 kaip išvykęs į Lenkiją; jo kupiūruoti atsiminimai apie Vilniaus getą 1946-ais išėjo Maskvoj, nekupiūruoti – 1947-ais Paryžiuj; vertimas iš rusų į lietuvių išleistas 2011-ais).
Apie Isaką Kaplaną tik tiek težinojau: kad vertėjas (apie jį kaip kritiką nieko), kad buvo disidentas, išvyko iš Sovietų Sąjungos. Po to iškeikimo Tiesoj, regis, nuteistas ar ištremtas nebuvo; apie 1957-us vėl ėmė rodytis jo verstos knygos; būtent Kaplanas ar ne pirmasis lietuviams pristatė prancūziškai rašiusią Sofiją Tyzenhauzaitę – „Platelių Valteris Skotas“ (Pergalė, 1975, nr. 8, p. 156–165). Ar yra parašęs kokių atsiminimų, kur būtų ir apie 1949-ų pradžioj patirtą išpuolį, nežinau.
Antano Pangonio gimimo ir mirties datas teradau senųjų vilniečių sąraše: *1908 X 11, †1984 [iš tiesų 1983] XII 27; žurnalistas, Lietuvių meno ir literatūros draugijos valdybos narys, poros vienkartinių leidinių Lietuviškoji mintis ir Jaunimo ateitis (abu 1938; yra epavelde) redaktorius ir leidėjas; galima pridurt: literatūros kritikas (nors 2002-ais išėjusioj Elenos Baliutytės studijoj Laiko įkaitė ir partnerė: lituvių literatūros kritika, 1945–2000 ir neminimas); spėtina, kad po 1949-ų pavasarį patirto triuškinimo net jei ką dar ir mėgino rašyt, tai išspausdint jokių šansų nebuvo; kuo užsiėmė, iš ko gyveno – nepavyko išsiaiškint. (1949-ais represuotųjų sąraše yra Antanas Pangonis, bet greičiausiai kitas, *1902, – su šeima III 25 iš Miklusėnų išremtas į Irkutsko sritį.)
Valys Drazdauskas tuolaik dar buvo laisvėj, suimtas 1949 V 19, bet virš jo galvos debesys jau buvo pradėję tvenktis anksčiau, ta publikacija Tiesoj vargu ar buvo kaip nors ypatingai svarbi sprendžiant jo likimą.
P.S. Šis įrašas be pretenzijų į išsamumą; pagalvojau: o gal kas užsikabins (tarkim, apie AntP-nį ką nors daugiau išsiaiškins).
Papildas apie Antaną Pangonį (2019 IV 16) Kaip jau esu užfiksavęs komentare, parašiau laišką kino dokumentininkei Laimai Pangonytei prašydamas prisiminti tėvą. Štai jos atsakymas:

Laba diena,
Atleiskit, kad užtrukau su atsakymu, bet rinkau medžiagą kažkada apie savo tėvą Antaną Pangonį ir dabar turėjau peržiūrėti visus užrašus.
     Antanas Pangonis gimė Vilniuje 1908 m. spalio 11 d. Jo tėvas Simonas Pangonis iš Butrimonių buvo gubernatoriaus vežikas, bet, įspyrus arkliui, jį perkėlė dirbti gaisrininku į Gedimino pilį, kur buvo telegrafas ir buvo pranešama apie gaisrus. Motina – Veronika Sventicka. Jie susituokė 1900 m. ir turėjo keturis vaikus, kurie augo pilyje iki 1916 m., tada Simonas Pangonis mirė ir visa šeima buvo perkelta ten, kur dabar yra Kalvarijų turgus. Atėjus badmečiui po Pirmojo pasaulinio karo iš jų liko tik Elena Pangonytė, gimusi 1905 m., ir mano tėvas, trejais metais jaunesnis, abu gyveno lietuvių prieglaudoje, lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją.
     Lenkų laikais tėvas pradėjo reikštis spaudoje, dirbdamas katalikiškam jaunimo mėnesiniam žurnale „Jaunimo draugas“ (1926–1937 m. redaktorius Antanas Juknevičius, 1937–1939 m. redaktorius Augustinas Burokas), taip pat dirbo ir „Vilniaus balse“ (1939–1941). 1940 m. parašė knygą kartu su St. Misiūnu – ,,Praktišką lietuvių kalbos gramatiką“ lenkams, kaip išmokti lietuviškai (vieną egzempliorių turiu).
     1939 m. Antanas Pangonis susituokė su Stanislava Astaškaite, kuri baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją tapo medicinos sesele. Aš, Laima Pangonytė, jų vienintelė dukra, gimiau 1942 m.
     Po karo tėvas irgi reiškėsi spaudoje kaip žurnalistas – „Tiesoje“ nuo 1945 m. esant redaktorium G. Zimanui, „Valstiečių laikraštyje“ 1951–1953 m. būnant redaktorium Jonui Mitalui, 1955–1971 m. „Jaunimo gretose“, kurių tada redaktorius buvo Jonas Lapašinskas. Paskutiniu metu dirbo Radijo ir televizijos komitete, bendradarbiavo rengiant žemės ūkio laidas, kurių vyr. redaktorius buvo Vladas Leipus.
     Periodas, apie kurį jūs rašote: aš būdama septynerių metų atsimenu, kaip tėvas pasakė, kad jį Niunka pavadino kosmopolitu, ir jis kurį laiką negalėjo gauti darbo, nes sovietiniais laikais tai skambėjo kaip nusikaltimas, mano tėvui visi keliai tapo uždaryti reikštis toliau kaip kritikui. Jį moraliai labai palaikė Jonas Avyžius, kuris dažnai pas mus ateidavo į Jasinskio gatvę, ir jie ilgai aptarinėdavo socialistinio realizmo leistinumo ribas ir su jų peržengimu iškilusias problemas... Mano tėvas literatūros kritiku taip ir netapo, bet J. Avyžiaus romanų „Į stiklo kalną“, „Kaimas kryžkelėje“ buvo stilistas, nes gerai žinojo lietuvių kalbą, kuria labai domėjosi, rinko įvairius sinonimus ir juos užrašinėjo į bloknotus, kad galima būtų reikšmingiau ir turtingiau išsireikšti.
     Be Niunkos, prie išpuolių prieš tėvą prisidėjo ir G. Zimanas, su kuriuo irgi buvo daug konfliktų.
Apsilankydavo pas mus ir E. Mieželaitis, kurį irgi prisimenu. Buvo kalba apie stojimą į kom. partiją, bet tėvas kategoriškai atsisakė.
     Vėliau, tėvui jau dirbant Radijo ir televizijos komitete, jo bendramintis buvo Vytautas Mažutaitis, kuris ne tik lankydavosi pas mus, bet ir vykdavo su tėvu žvejoti, ką tėvas labai mėgo ir jo mėgiamiausia vieta buvo Žeimenos ežeras. Taip pat nuolat vykdavo į Kaltanėnus, kur, išėjęs į pensiją, net buvo apsigyvenęs.
     Antanas Pangonis mirė 1983 m. gruodžio 27 d., o V. Niunka tais pačiais metais gruodžio 26 d., tik vienam, kaip CK sekretoriui, nusipelniusiam komunistų partijos veikėjui, grojo orkestras, o mano tėvui kunigas Vasiliauskas paslapčiom palaimino jam skirtą žemės lopinėlį Rokantiškių kapinėse.