(1161) Visiškai tarp kitko: tikrai neblogas patarimas, tik kas iš to

aigiau Aleksandro Žirgulio laiškų rinktinę. Šyptelėjęs pagalvojau: rašytojų laiškuos dažniausiai randi tai, ko daugmaž ir tikies, nes jie savo nuomones, požiūrius, principus, estetines ir kitokias nuostatas jau atskleidę per kūrinius, publicistinius pasisakymus, atsakydami į žurnalistų ar skaitytojų klausimus ir kitais būdais. Tie, kurie rūpinas rašytojų kūriniais, – redaktoriai, sudarytojai, parengėjai ir pan., – laikydamies nerašytos taisyklės yra linkę prikąst viešąjį liežuvį; ką iš jų išpeši? nebent anotaciją, o ne recenziją. Nors nuomonę irgi turi, bet ją tereiškia privačiai, pvz., laiškuos. Žirgulys šį tą pareikšdavo ir viešai – straipsniais periodikoj, bet toli gražu ne visais klausimais, kurie jam rūpėjo. — Įv. pastabos knygos puslapių paraštėse ar ant limpamų lapelių telieka archyvui; „papopuliarint“ noris atsiminimų porūšį, kuriam AlŽ net vardą parinko.
— Valentinas Gustainis grįžęs iš lagerių ir įsikūręs Griškabūdy 1960-tiniams įpusėjus ėmė rašyt atsiminimus; Kostas Korsakas juos priimdavo saugot Lietuvių kalbos ir literatūros institute (Žirgulys tai žinojo iš Gustainio laiškų jam); greičiausiai Marijos Macijauskienės, vadovavusios dab. Maironio vardu vadinamam muziejui, paprašytas, kreipės į Gustainį prašydamas ko nors ir Kaunui – kad ir smulkesnių dalykų. Iš 1971 II 25 rašyto laiško:

Aš įvairiom progom peršu ypač vieną atsiminimų rašymo būdą. Būtent, kai trukdo nesveikatos ar kiti galai ir negalima visu platumu užsimoti, reikia rašyti atskirais nedideliais vienetais – apie žmones, įvykius, reiškinius ir t.t. Štai, sakysim, susidarome sąrašą žymių (ar žinotinų) žmonių, su kuriais turėta įdomesnių susitikimų, pokalbių, kurie daugsyk matyti didesnėm visuomeninėm progom, ir po 3-4-5 etc. puslapėlius pabrėžiam apie juos. Paprastai, be ypatingų stilizavimų, be ditirambų ir liaupsinimų – faktai, faktai! O po kiek laiko, išsėmus „repertuarą“, galima ir pastilizuoti, ir savo prizmę rodyti. Tai būtų nedidelės siluetės, kur būtų ir įvykių, ir bendra veikėjo charakteristika. Tokių siluečių, neatspėdama laiko didesniam memuariniam veikalui, o į galą ir dėl sveikatos negalėdama, rašė Gabr. Petkevičaitė-Bitė. Jų raginau rašyti Petrą Klimą, kai perdaviau jo atsiminimus „Vagos“ leidyklai, aš tada siūliau nedidelius skirsnelius rašyti apie Tumą, Milašių, Gabrį, Olšauską, Basanavičių, Jablonskį ir kt. Pripažint pripažino, kad gerai būtų taip užsimojus, bet, kol galėjo, neprisirengė, o paskui ir nebegalėjo... Gerai, kad kiti apklausos būdu užrašė apie Baltrušaitį, Tumą ir Milašių. Pamėginkite šitaip, jei dar nemėginote. Tik, žinoma, viena sąlyga: čia nėra prasmės kalbėti visiems žinomų dalykų. Reikia atskleisti tik tai, ką nedaugelis žino ar Jūs vienas žinote. Manau, kad tokie atsiminimai (vadinčiau aš juos „Žmonės ir įvykiai“) bent iš dalies užkištų mūsų memuarinės literatūros spragas. Pagalvokite tad apie žygį į netolimą praeitį. (AlŽ, Laiškai: rinktinė, parengė Ilona Čiužauskaitė, 2018, p. 123–124)

Ar Gustainį sudomino silhouettės, ar tokio pobūdžio atsiminimų parašė – galėtų pasakyt Antanas Terleckas jaunesnysis, regis, ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomus ValG-nio rankraščius peržiūrėjęs.
Rinktinėj nėr nė vieno laiško Saliui Šemeriui, bet jo Žmonės mano gyvenime (išleisti 1997) parašyti laikantis būtent Žirgulio patarimų: prisimenamų žmonių siluetės sudėtos netgi abėcėlės tvarka, kas leidžia spėt, kad viskas gal ir prasidėjo nuo asmenvardžių sąrašo; pabrėžimai apie žmones dar lakoniškesni ne siūlyta – dažniausiai puslapiniai, kai kurie pusantro puslapio, dviejų. Ar pats Šemerys būtent tokio pobūdžio atsiminimų apie žmones imtis sugalvojo, ar patartas? – aišku, tik šiaip klausimas, iš smalsumo.

(1022) Visiškai tarp kitko: šis tas iš mediko Vlado Šarkos atsiminimų apie sovietinius konclagerius

viršelio dailininkas Dainius Paškevičius

Jau baigusį medicinos studijas ir pradėjusį laikyt valstybinius egzaminus Vladą Šarką (1916–1998) suėmė 1940-ų spalio vidury. Apkaltino priklausius studentų voldemarininkų korporacijai „Lietuva“ ir skleidus gandus, esą Sovietų Sąjunga užpuolusi Suomiją 1939-ų lapkritį.
Maskvoj už akių priimtas nuosprendis: 5 metai в исправительно-трудовых лагерях, kurie iki 1929-ų vadinti koncentracijos lageriais. Palaikytas Kauno ir Vilniaus kalėjimuos, iš Lietuvos išvežtas artėjant karui, 1941-ų vasarą. Lageriuos dirbo pagal specialybę – gydytoju terapeutu, kurį laiką net buvo paskirtas ligoninės dietologu. Jo 1992-ais „Minties“ išleisti atsiminimai Pragaro turguje – vieninteliai lietuviškai parašytieji, kur tiek daug būtent mediko pastebėjimų. Kita vertus, buvo toks pat kalinys kaip ir kiti; epizodas:

Sykį vėlai vakare užėjau į ligoninės baraką pažiūrėti sunkaus ligonio, dar rytą atvežto iš kolonos ir sergančio plaučių uždegimu. Jau barako prieangyje pajutau degančios mėsos kvapą. Barako vidury besikūrenančią geležinę krosnį buvo apsupę ligoniai. Mano netikėtas pasirodymas sukėlė šurmulį. Supratau, kad tas kvapas sklinda iš šios krosnies. Priėjęs pamačiau ant perdegusių anglių gulinčius nuo karščio parudavusius du didokus pailgos formos kepsnius su ilgomis uodegomis. Supratau, kad tai ligoninės žiurkės. Kad jas gaudo ir kepa, jau buvau girdėjęs iš kitų gydytojų. Dabar pamačiau savo akimis. Pradėjau aiškintis, kas ir kaip jas gaudo. Neišdavė. Sakė, kad yra padaryta speciali gaudyklė. Pagauna kasdien 1–2 žiurkes. Mėsa esanti labai skani. Kepa ne pirmą kartą. Bariau budinčią seselę, kam leidžia. Sako, neklauso. Tikiu, nes badaujančiojo alkio jausmas nepaklūsta jokiems draudimams... Žiurkes liepiau išmesti. Tačiau vėliau priekaištavau sau ir klausiau savęs: ar teisingai pasielgiau? Kaip gydytojas – taip. O kaip žmogus? Paskui tokių kepimo procedūrų stengiaus nematyti. (p. 95–96)

— lenkai lageriuos
Didžiosios lenkų ir lietuvių kalinių bangos Sibire, galima sakyt, prasilenkė. Represijos Sovietų Sąjungos okupuotoje Rytų Lenkijoje prasidėjo 1939-ų rugsėjį. Štai ką VlŠ-ka prisimena matęs Pečioros lageriuos (kalinių skaičiaus didėjimas Pečiorlage: 1940-07-01 – 3851, 1941-01-01 – 34 959, 1941-06-15 – 91 664):

[...] kai po 1940 metų okupacijos prasidėjo Lietuvos gyventojų vežimas į lagerius, Pečioros lageriuose radome veik prieš dvejus metus atvežtų lenkų tautybės kankinių likučius. Didesnė jų dalis jau buvo bado, šalčio ir sunkių fizinių darbų sunaikinti. Prie Kotlaso–Pečioros ir Pečioros–Abeso geležinkelio dirbusių ir likusių gyvų laukė toks pat likimas.
     1941 m. birželio pabaigoje atvažiavęs į Pečioros lagerį ir dar gydydamasis Pečioros persiuntimo punkto laikiname stacionare, mačiau vakarais iš darbų parvedamas lenkų lagerininkų brigadas. Tai buvo fiziškai sunykusių žmonių šešėliai, vos kojas velkantys, išdžiūvusios žemės dulkes keliantys, iškankinti žmonės, kai kurie vienas kitą prilaikantys. Baisiai pasigailėtinai atrodė žmonės patinusiais paakiais, raukšlėmis išvagotais, saulės nugarintais veidais.
     Kai kurie iš jų dar vilkėjo savais, iš namų atsivežtais, bet jau sunešiotais, sulopytais, apiplyšusiais drabužiais ar lageryje pakeistomis, pradegintomis šimtasiūlėmis, kur iš skylių kyšojo vata. Įvairios medžiagos apiplyšusių skudurų autais apmuturiuotos kojos įkištos į neapsakomos formos ir medžiagos apavą. Kai kurie ant galvų nešiojo sulamdytas, jau beformes, buvusias skrybėles, lenkiško fasono kepures, lenkų legionierių beretes su suglamžytais erelio atvaizdų ženklais.
     Ši eisena būdavo lėta, bekalbė, tyli. Ji buvo panaši į fantastišką mirusiųjų procesiją. Tik retkarčiais girdėjosi ją varančių kareivių keiksmai, raginantys judėti greičiau, ar sargybinių šunų urzgimas.
     Tokių brigadų žmonės jiems skirtos dienos išdirbio normos įvykdyti negalėjo, todėl ir jų maisto davinys buvo atitinkamai mažinamas.
     Jų laikrodžio rodyklė nesustabdomai artėjo prie gyvenimo ir kančių galo. (p. 73)

1941-ų rugpjūtį, pradėjus formuoti Polskie Siły Zbrojne w ZSRR, kitaip sakant, gen. Anderso [čia toks įdomus tekstas, skelbtas Vorutoj] armiją, visiems Lenkijos piliečiams paskelbta amnestija (iš kalėjimų, lagerių ar tremties paleista apie 115 tūkst. represuotųjų, iš jų apie 41 000 kariškių ir apie 74 000 civilių):

Atėjo lenkų kalinių išsilaisvinimo viltis. Bet, deja, jų jau buvo likę nedaug: iš kelių šimtų tūkstančių į Pečioros lagerius atvežtų kalinių buvo likę gal tik keletas tūkstančių. Ir tie išsekę, lagerio gyvenimo ir nevilties iškankinti. Kiti buvo sukišti į pelkėtą ar amžino įšalo šiaurės žemę. Net jų laidojimo vietoje neliko žemių kauburėlio, medinio kryžiaus ar kokių kitų ženklų.
     Buvo duotas įsakymas lenkų tautybės „zekus“ iš visų Pečioros darbo kolonų surinkti į Pečioros persiuntimo punktą, ligonius paguldyti į lagerių ligonines. Ten jiems buvo duodamas pagerinto maisto davinys ir suteiktas reikalingas gydymas. Kiti nusilpę, bet nereikalingi medikamentinio gydymo buvo siunčiami į specialiai įsteigtus „Ozdorovitelnyje punkty“ (,,Pasveikimo punktai“), kur juos geriau maitino, leido pailsėti. Ten žmonės išbūdavo tris keturias savaites. Po to, jau fiziškai sustiprėjusius, veždavo į SSSR teritorijoje specialiai įsteigtus surinkimo punktus, kuriuose būdavo atrenkami lenkų legiono karo tarnybai tinkami žmonės. [...] Ką darė su kitais, karo tarnybai netinkamais piliečiais, mums nebuvo žinoma. Tik jie jau į lagerius nebegrįžo...
     Taip baigėsi lenkų inteligentų pokarinė „epopėja“ tarybiniuose „auklėjimo-darbo“ lageriuose. (p. 75)

Beje, būtent šia galimybe ištrūkti iš Sovietų Sąjungos pasinaudojo ne tik lenkai siaurąja prasme – žinomus žmones minint, ir poetas žemininkas Juozas Kėkštas, ir Maironį piešusi dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė.

— dystrophia alimentaris
VlŠ-kos paskaičiavimais, maždaug 95 nuošimčiams nebepajėgiančių dirbti kalinių turėdavo būti diagnozuojama, mediciniškai kalbant, alimentarinė distrofija. Visų tremtinių ir lagerininkų atsiminimuose rašoma ir apie badavimą, išsekimą etc. – bet galima sakyt, kad ligoniai patys pasakoja apie savo ligą, o VlŠ-ka – kaip kokį mokslinį pranešimą rašydamas – fiksuoja ligos stadijas ir simptomus, ir ne tik fizinius, ir psichinius:

Kaip jau minėjau, pagrindinė „zekų“ susirgimų ir mirčių priežastis buvo nepakankamos vertės mityba, kuri buvo priežastis ir alimentarinės distrofijos. Ji prasidėdavo ilgiau sėdint kalėjimuose, vargingose kelionėse vežant į lagerius, ypač jei išvežamas į juos žmogus iš namiškių negaudavo kelionei maisto produktų. Tačiau greitesnė jos eiga būna jau lageryje.
     Alimentarinės distrofijos eigą pagreitina ne tik nepakankamas maisto kaloringumas, bet ir jo nepilnavertiškumas, ypač gyvulinių baltymų, druskų, vitaminų trūkumas. Nykstant kūnui, sutrinka ir endokrininių liaukų funkcijos, kurių normali veikla taip svarbi organizmui. Keičiasi kraujo sudėtis, sumažėja jame cukraus kiekis, padaugėja cholesterino, blogėja organų funkcijos.
     Audinių skysčiuose ir kraujyje sumažėjus baltymų kiekiui, atsiranda patinimų.
     Skiriamos trys alimentarinės distrofijos vystymosi stadijos.
     Pirma stadija prasideda mitybai sumažėjus. Tuomet atsiranda didelis apetitas, troškina, dėl to ligoniai geria daugiau vandens, vartoja daugiau druskos. Atsiranda nedideli veido ir galūnių patinimai, kurie pirmoje stadijoje būna nepastovūs, greičiau atsiranda nuovargis.
     Antra stadija esti tada, kai smarkiai sumažėja kūno svoris, visose kūno dalyse išnyksta riebaliniai audiniai, veido ir kaklo srityse oda raukšlėta, dažnesni veido ir galūnių patinimai. Didėja ligonio nuovargis ir bendras silpnumas, darbingumas labai sumažėja, didelis apetitas nepraeina ir pavalgius, jaučiamas pastovus alkis, viduriai užkietėja. Sumažėja kūno temperatūra maždaug iki 34°C, padidėja jautrumas šalčiui, pastoviai šaltos galūnės.
     Keičiasi ir psichika: sulėtėja galvosena, susilpnėja atmintis, ypač apie paskutinio laiko įvykius. Kartais būna padidėjęs jautrumas, dėl ko ligonis pasidaro grubus, rečiau – agresyvus.
     Trečia stadija: kūno svoris sumažėja 50–60 proc., poodinė narveliena visiškai išnyksta, ryški raumenų hipotrofija, tonusas veik išnykęs. Didelis bendras silpnumas, adinamija. Oda sausa, raukšlėta, atvirose kūno dalyse – pigmentuota. Pasitaiko apetito sutrikimų – nuo „vilko apetito“ iki visiškos anoreksijos. Dažnas vidurių užkietėjimas arba vidurių nelaikymas. Šioje stadijoje vieni ligoniai būna labai išsekę – kachektinė ligos forma, kiti – su ryškiais kūno patinimais, ascitu (pilvo ruime susikaupia skysčio) – oedeminė forma. Kūno temperatūra laikosi pastovi, apie 30°C.
     Ligonių, sergančių alimentarine distrofija ir iš dalies dėl nepakankamo kiekio B grupės vitaminų maiste jau ankstyvoje ligos stadijoje pastebimi periferinės ir centrinės nervų sistemos pakitimai. Jau antroje ligos stadijoje dažnai būna kojų parastezijos – nemalonūs jausmai kojų raumenyse (blauzdose, pėdose), ypač vaikštant. Audinių trofika sutrikusi – žaizdos, pragulos gyja sunkiai, ilgai.
     Šios stadijos pradžioje ligoniai kartais būna susijaudinę. Vėliau jų nuotaika tampa prislėgta, interesų ratas siaurėja, silpnėja atmintis.
     Slopinama psichika. Kartais atsiradęs egocentrizmas keičia jų moralinį požiūrį. Dažnai išnyksta padorumo, gėdos ar bjaurėjimosi jausmas: abiejų lyčių ligoniai, vienu metu naudodamiesi bendru tualetu, kalba apie valgius ir pan.
     Vėliau atsiranda visiškas abejingumas aplinkai, gęsta alkio jausmas, prapuola apetitas, ligonis miršta.
     Alimentarine distrofija sergančių ligonių organizmo atsparumas labai sumažėja. Būna dažnos ligų komplikacijos, neretai prisideda židininis ar krupozinis plaučių uždegimas, išryškėja įvairios avitaminozės. Tokios komplikacijos dažniausiai būna be joms būdingų ligos simptomų – aukštos temperatūros, kosulio, skrepliavimo. Dėl vitamino C stokos žaizdos gyja ilgiau.
     Darant alimentarine distrofija mirusių žmonių lavonų skrodimus, dažniausiai vaizdas toks: skeletas aptrauktas oda, žandikauliai atsikišę, giliai įdubusios akys, tarpšonkauliniai tarpai įdubę. Ryškus vidaus organų sumažėjimas. Širdies dydis ir svoris sumažėję. Didžiųjų kraujagyslių sienelėse daug aterosklerozinių plokštelių. Skrandžio ir žarnyno raukšlės visai išnykusios. Blužnies ir kepenų svoris ir dydis sumažėję.
     Medicinos literatūros duomenimis, ši liga su aukščiau aprašyta klinikine simptomatika ir patanatominiu vaizdu buvo pastebėta tiriant ilgiau badaujančius Pirmojo pasaulinio karo metais į nelaisvę paimtus kareivius. O ypač ji buvo paplitusi Didžiojo Tėvynės karo metais tarp Leningrado gyventojų ir mūsų medicininėje spaudoje aprašytuose tarybinių belaisvių lageriuose Vokietijoje. Jiems diagnozė buvo rašoma teisinga: „Alimentarinė distrofija. Chroniškas badavimas“. Mums tokią mirties diagnozę rašyti dešimtims tūkstančių dėl chroniško badavimo mirusių „zekų“ buvo uždrausta. Mūsų rajono sveikatos apsaugos skyriaus viršininkės Kulikovos nurodymu tokiems mirusiems „zekams“ reikėjo rašyti diagnozę tokią: „Pellagra“. O pelagra atsiranda dėl vitamino PP stokos maisto produktuose. Kulikova, kaip ir visi Pečioros lagerio sveikatos apsaugos skyrių viršininkai, savo melą motyvavo tuo, kad „...Vakarai, sužinoję apie didelį „zekų“ mirtingumą dėl chroniško badavimo, savo priešiška propaganda gali pakenkti Tarybų Sąjungos prestižui užsienyje“.
     „Didžiojoje medicinos enciklopedijoje“, išleistoje 1974 metais, parašyta, kad alimentarine distrofija su labai dideliu svorio sumažėjimu (iki 56%) buvo pastebėta tarp karo belaisvių ir „zekų“ fašistiniuose koncentracijos lageriuose. Vadinasi, mirusių kankinių mirties priežastis ir diagnozė priklausė nuo to, kokio tirono lageriuose jie mirė. Jei mirdavo Stalino-Berijos lageriuos, tvirtindavo, kad mirė dėl pelagros, o ta pačia liga mirusius Hitlerio-Himlerio lageriuose laikydavo mirusiais nuo alimentarinės distrofijos. (p. 88–91)

Nežinau, gal tik man (kaip filologui) toks tikslus ir nujausmintas aprašas pasirodė vertas būt cituojamas.
Baksnojant klaviatūrą, atminty iškilo 1941-ų tremtinio Zenono Kairio aprašytas epizodas:

Negaliu pamiršti buvusio mokytojo Antano Kudžmos. Atvežtas tik kaip stovi, nei ko po galva naktį, ne po šonu, nei storiau ant savęs, nei patalynės neturėjo. Visas poilsis ant plikų lentų. Kai jį čia, Tit Aruose, suspaudė skorbutas, o sveikatos buvo nestiprios, nebegalėdamas nuo plikų lentų pasikelti vis garsiai prašydavo duonos, sakydamas: „Gerieji žmonės, duokit duonos, kodėl jūs tokie negeri, kodėl man gailit duonos“. Per dienų dienas, kol pagaliau nutilo. Tada vienas iš kaimynų paklausė: „Antanai, kodėl nebeprašai duonos?“ Šis atsakė: „Nebenoriu“, – ir kitą dieną jį teko išnešti už barako durų, nes duonos jis jau niekada nebeprašys, o žmogus dar ir 40 metų neturėjo. Taip slinko dienos be jokios vilties. (Kryžius Šiaurėje [atsiminimų rinktinė], 1992, p. 31)

Dystrophia alimentaris, – tokią priežastį būt turėjęs įrašyti gydytojas, jei būtų rašomas Antano Kudžmos (*1905, †1942-12-25 Tit Aruose, Jakutijoj) mirties liudijimas.
P.S. VlŠ-kos atsiminimuose žodis zekas (з/к – зэк = заключённый) rašomas kabutėse; nežinia, ar pats autorius taip rašė, ar redaktorė tekstą papildomais ženklais praturtino. Ir ne tik šis, ir kiti sovietinės naujakalbės žodžiai (pvz., dochodiaga, pridurkas [tarkim, Valentiną Gustainį lageriuos paprasti zekai galėjo vadint pridurku, nes dirbo privilegijuotus darbus ir turėjo geresnes nei kiti gyvenimo sąlygas]). Manyčiau, nereikia jokių kabučių – tai tam tikru laiku tam tikros lietuviškai kalbėjusiųjų asmenų dalies vartoti tikslūs labai konkrečią reikšmę turintys žodžiai; iš esmės niekuo nesiskiriantys nuo, tarkim, dipuko (žodžių junginio perkeltasis asmuo reikšmė nepalyginamai platesnė; kaip ir kalinio, jei kam kiltų noras lietuvišką žodį siūlyt vietoj zeko).

(1019) Epizodai, xxii: paskutinė Vasario 16-osios signataro Donato Malinausko viltis

(Vakar bibliotekon buvo užėjęs bajoraitis su išoriniais metalisto požymiais – paklaust, ar mes turim Donato Malinausko nuotraukų, mat Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga ketinanti kitąmet išleist knygą, skirtą signatarams bajorams; jis apie DonM-ką rašysiąs. — Ir iššoko iš atminties vienas epizodas; nežinau, ar toj knygoj jis bus primintas.)
1941-ų birželį 72-ejų DonM-ką su žmona paėmė iš Alvito dvaro; ketvirtą dešimtį įpusėjusį buv. ELTOS direktorių Valentiną Gustainį su šeima iš broliui Antanui (spėjo pabėgt) priklausiusio Žemosios Panemunės dvaro; abu atsidūrė tam pačiam ešelone, kartu su moterim ir vaikais. Susitiko jau toli nuvežti nuo Lietuvos, Bijske. Iš ValG-nio atsiminimų:

Savo ešelone radau seną pažįstamą Donatą Malinauską, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą. Su juo buvo visai nukaršusi senutė sesuo ir jau menkutė žmona. Pats irgi atrodė vos gyvas, iš kelionės labai išvargęs, vidurvasarį apsiavęs veltiniais. Tačiau jis nenusiminė, manė, kad čia koks nesusipratimas, kuris tuojau paaiškės, kai tik jis galės prieiti prie telegrafo. Pasisakė esąs labai gerai pažįstamas su žinoma revoliucioniere ponia Kolontai, kuri kaip tik tuo metu buvo Tarybų Sąjungos ambasadore Stokholme, Švedijoje. Malinauskas 1905 metais ją keletą savaičių Vilniuje, savo bute, slėpęs nuo caro žandarų. To ji negalinti pamiršti. Todėl kai tik gausianti jo telegramą, tuojau per savo šefą Molotovą padarysianti intervenciją, ir jis būsiąs paleistas laisvėn. Nors ir aš tuomet buvau pusėtinai naivus, bet nelabai tikėjau, kad karo aplinkybėmis Molotovas darytų intervenciją ponios Kolontai prašomas. Po metų sužinojome, kad visi seneliai Malinauskai vienas po kito išmirė baisiame skurde kažkur Bijsko apygardoje. (Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose, 1989, p. 65)

Užmečiau akį į žinyno Lietuvos gyventojų genocidas, t. I: 1939–1941 antrą pataisytą ir papildytą leidimą. Pirmiausia: kartu su DonM-ku buvo ištremtos dvi jo seserys – Jadvyga Malinauskaitė (gimimo metai nenurodyti), mirusi pakeliui, ir Filomena Malinauskaitė (*1858), mirusi 1941-ais jau Altajaus krašte; DonM-kas mirė 1942-11-30, o žmona Sofija (*1882) dar pagyveno – mirė 1950-ais tremty. Gustainiai visi 1956-ais grįžo Lietuvon.

(890) Iš popieryno, xxxiii: apie Valentino Gustainio atsiminimus

Užtikau savo rašinėlį Šiaurės Atėnuos, buvo tokia rubrika „[nupaišyta knyga] ir kt.“, apie Valentino Gustainio atsiminimų knygą; išsp. 1992-03-27, nr. 13, p. 7, parašas Paulius Tolvaiša.

Ne angelų tauta
Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spauda, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1966); kultūros žurnalo „Santara“ biblioteka: ketvirtoji knyga, Kaunas: Spindulys, 1991, 231 p.

Penčylos paišytas Gustainis, 1940
(iš: Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius, 2004, p. 126)

... kartais net man pačiam lyg ir nesinori tikėti, kad tikrai taip buvo...

V. Gustainis

Dažnokai knygynuosna užsukantis, laikraščius pavartantis ir darbą kol kas turintis žmogus šiuolaik savo lektūrą galėtų sudaryti vien iš atsiminimų. Ir dar ateičiai skaitymo susikauptų.
     Galutinai nesupragmatėjusiam protui iš šių spaudinių veriasi istorijon pasitraukęs laikas, jo žmonės, jų darbai ir charakteriai. Nors vis dažniau pasigirsta balsų, esą nusibodo tos atminties iškasenos, nieko naujo ir kraują stingdančio jose nebesurandi; kiti liūdnai pasvarsto, kad ne laiku kai kurie dalykai (tarkim, Bronio Railos „pikti“ „Kodėl antraip?“) išplatinami, esą žmonės ir taip sutrikę, kits kito gerklėn žvilgteli, – gal kai viskas aprims, kai bręstelėsim... Treti atsidūsta, kad nelabai jau mes iš tų atsiminimų gražūs regimės; labai į šiandienykščius panašūs – ir pavydūs, ir gero artimesniam ar tolimesniam retokai telinkintys, nebent bendras pavojus ir kančia prispaudžia. Žodžiu, žmonės kaip žmonės.
     O gal į sveikatą tai suvokti? Gal tai padės atsikratyti tuščių iliuzijų, kad galim būti iš esmės geresni už kitus? Juk ir mums, regis, nesvetimas „angelų tautos“ kompleksiukas.
     Valentino Gustainio – „Lietuvos Aido“ redaktoriaus, ELTOS direktoriaus, tremtinio – minimieji atsiminimai šiuo požiūriu (bent man taip atrodo) išties labai vertingi. Ypač apie spaudą. Ir ne tik dėl to, kad pateikti unikalūs istoriniai faktai, bet – ir tai gal net svarbiau – išryškėja prieškario Lietuvos vadovų veidai – Smetonos, Voldemaro (bene mįslingiausio asmens), Tūbelio. Naujų štrichų pateikiama ir Gruodžio 17-osios perversmo, naujos konstitucijos priėmimo vaizdui. Pagaliau „Lietuvos Aido“ istorija – su visom peripetijom peripetijėlėm, istorijom istorijėlėm. (Gal ir pražiopsojau, bet neteko dabartinio „Lietuvos aido“ puslapiuos užtikti minčių apie šią Valentino Gustainio knygą. Keistoka...)
     Antroji atsiminimų dalis, apie rašytojus, nėra tokia išsami, tačiau užfiksuotieji epizodai – kaip Liudas Gira rašė musolininę Italiją šlovinančią poemą, o paskui gyveno Maskvos laiku, kaip Karolio Vairo-Račkausko diplomatinė karjera baigės kalėjimu, kaip Liūnė Janušytė vis pasiilgdavo Paryžiaus, kaip ir kodėl baigėsi Juozapo Albino Herbačiausko dėstytojavimo universitete karjera, ko verkė Petras Cvirka etc. – reikšmingi, nes, deja ar beje, taip jau tikriausiai buvo, nors gal ir ne visai malonu tai skaityti.
     Už Valentino Gustainio atsiminimų knygos išleidimą šiais sunkiais laikais, matyt, pirmiausia reikia dėkoti leidybos „hegemonų“ klasei priklausančiam „Spinduliui“, o tik paskui rengėjams. (Atsiprašau, kad tokia situacija.)
     (Beje, baigiant knieti retoriškai paklausti, ar daug „Spindulys“ sumokėjo už Valentino Gustainio raštų ©. „Mintis“, išleidusi jojo studiją „Idėjų autonomija ir determinizmas“ bei straipsnius, paliko šias teises autoriams.)
     P.S. Valentino Gustainio „Raštai“ [minėtieji „Minties“ išleistieji serijoj „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“] guli dar ant beveik visų knygynų prekystalių. Nusipirkę tikrai nenusiviltumėt.

Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus – paskutinė išleista Gustainio knyga (nepriklausomybę atkūrus trys išėjo, dvi minėtos ir 1989-ais Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose). Atslūgus domėjimosi atsiminimais bangai, liko, be kita ko, neišspausdinti Skrajojusio korespondento atsiminimai, rašyti 1968–1970-ais (200 su viršum mašinraščio lapų), – apie politikos užkulisius 1935–1939 metais Varšuvoje, Paryžiuje, Berlyne ir Londone (su motto iš Leopoldo von Rankės ir Maironio). Puikus stilius; ir žmonių asmenvardžiai tikri, o ne pagal tarimą. — Stebėdamas, kokios pastaruoju laiku išeina atsiminimų knygos, padariau gal ir ne visai teisingą išvadą, bet kad peršasi: tokio pobūdžio knygų pasirodymas priklauso nuo to, ar iniciatyvos imasi giminės, tolimesni ar artimesni. Jei tokių nėr, lieka kliautis sėkme – gal koks istorikas rinkdamas medžiagą užklius, gal jam pasirodys, kad vertėtų ne tik pasinaudoti kaip šaltiniu rašomai studijai, toks kaip, tarkim, Gediminas Rudis.
P.S. Kostas Korsakas buvo Gustainio stogas – dalį atsiminimų rankraščių priėmė savo Instituto rankraštynan, dalį sutiko deponuoti (neįprasta paslauga). Neabejotina, kad suvokė jų išliekamąją vertę.

(271) Užparaštė, xxix: kunigaikštytė Gabrielė Radvilaitė

Skaitinėji žmogus vienur – Lithuanian Princess Gabrielle Radziwill (p. 229), skaitinėji kitur – Princess Gabrielle Radziwill from the new state of Lithuania (p. 350), skaitinėji trečiur – Princess Gabrielle Radziwill was a Lithuanian (p. 59).
O jei pamėgini ieškot: kunigaikštytė Gabrielė Radvilaitė? Tik bostoniškėj enciklopedijoj šiek tiek radau:

Tautų Sąjungos bendradarbė. Išsp. eilę straipsnių Tautų Sąjungos vaikų globos, tarptautinės sveikatos apsaugos ir kt. klausimais Moteryje ir Pasaulyje [1937, nr. 9, p. 2; 1938, nr. 6, p. 11–12], N. Vaidilutėje, N. Romuvoje [nr. 190/191, 1934, 588–591].

(Naujosios vaidilutės neperžiūrėjau.) Tepapildysiu dar tik jos atvaizdu iš Naujosios Romuvos (nr. 190/191, 1934, p. 588).
O juk galėtų kur nors būt rimta G.R. biograma lietuvių kalba. Galėtų.

P.S. (2012-02-28) Vakar paklausiau coll. S.D., gal ji ką daugiau žinanti apie kunigaikštytę. – A, čia gi Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės bendražygė.
Puoliau žiūrėt S.Č.-K. Raštų 5-ą tomą (Laiškai, 1906–1944). Yra Čiurlionienės 1932-10-04 laiškas Radvilaitei ir jos 1932-10-12 atsakymas (p. 284–286); p. 345 užfiksuotas G.R. adresas: rue Léon Gaud 5, Genève; paaiškinimas, kas buvo G.R., parengtas remiantis Valentino Gustainio liudijimu:

Ženevoje [1929 metais] S. Čiurlionienė labai greitai susidraugavo ir suartėjo su tuomet įtakinga [Tautų Sąjungos] Sekretoriato darbuotoja Gabriele Radvilaite, kurią tada gerbdavo ir pats Tautų Sąjungos generalinis sekretorius Sir Eric Drummond.  Nors Gabrielė Radvilaitė, kuri tenai buvo tituluojama Princesse de Radziwill, lietuviškai nemokėjo, bet ji iš jaunystės laikų save laikė lietuvaite. Pamenu, dar gerokai prieš I-mąjį pasaulinį karą ji buvo padovanojusi labai stambią tūkstantinę sumą aukso rublių lietuviškai Marijampolės „Žiburio“ draugijos mergaičių progimnazijai, ir padėka jai už dovaną buvo paskelbta „Žiburio“ leidinyje prancūzų kalba, kur tarp kitko buvo rašoma „remercions de votre généreux don“. (Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, 1991, p. 212)

Ką gi, jau šis tas.

P.P.S. (2025 IV 2) Naujajam Židiny-Aiduos (2025, nr. 2) – Monikos Šipelytės straipsnis „Gabrielė Radvilaitė: princesė diplomatų pasaulyje“ – bene pirmas lietuviškai apie pirmąją moterį, tapusią tikrąja Informacijos sekcijos nare ir itin ilgai dirbusią Tautų Sąjungos sekretoriate, nuo 1920 iki 1938 metų (p. 31; iš lietuviškai pasirodžiusių GabrR straipsnių tepaminėti du, skelbti 1934-ais Naujojoj Romuvoj).