(890) Iš popieryno, xxxiii: apie Valentino Gustainio atsiminimus

Užtikau savo rašinėlį Šiaurės Atėnuos, buvo tokia rubrika „[nupaišyta knyga] ir kt.“, apie Valentino Gustainio atsiminimų knygą; išsp. 1992-03-27, nr. 13, p. 7, parašas Paulius Tolvaiša.

Ne angelų tauta
Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spauda, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus (1924–1966); kultūros žurnalo „Santara“ biblioteka: ketvirtoji knyga, Kaunas: Spindulys, 1991, 231 p.

Penčylos paišytas Gustainis, 1940
(iš: Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius, 2004, p. 126)

... kartais net man pačiam lyg ir nesinori tikėti, kad tikrai taip buvo...

V. Gustainis

Dažnokai knygynuosna užsukantis, laikraščius pavartantis ir darbą kol kas turintis žmogus šiuolaik savo lektūrą galėtų sudaryti vien iš atsiminimų. Ir dar ateičiai skaitymo susikauptų.
     Galutinai nesupragmatėjusiam protui iš šių spaudinių veriasi istorijon pasitraukęs laikas, jo žmonės, jų darbai ir charakteriai. Nors vis dažniau pasigirsta balsų, esą nusibodo tos atminties iškasenos, nieko naujo ir kraują stingdančio jose nebesurandi; kiti liūdnai pasvarsto, kad ne laiku kai kurie dalykai (tarkim, Bronio Railos „pikti“ „Kodėl antraip?“) išplatinami, esą žmonės ir taip sutrikę, kits kito gerklėn žvilgteli, – gal kai viskas aprims, kai bręstelėsim... Treti atsidūsta, kad nelabai jau mes iš tų atsiminimų gražūs regimės; labai į šiandienykščius panašūs – ir pavydūs, ir gero artimesniam ar tolimesniam retokai telinkintys, nebent bendras pavojus ir kančia prispaudžia. Žodžiu, žmonės kaip žmonės.
     O gal į sveikatą tai suvokti? Gal tai padės atsikratyti tuščių iliuzijų, kad galim būti iš esmės geresni už kitus? Juk ir mums, regis, nesvetimas „angelų tautos“ kompleksiukas.
     Valentino Gustainio – „Lietuvos Aido“ redaktoriaus, ELTOS direktoriaus, tremtinio – minimieji atsiminimai šiuo požiūriu (bent man taip atrodo) išties labai vertingi. Ypač apie spaudą. Ir ne tik dėl to, kad pateikti unikalūs istoriniai faktai, bet – ir tai gal net svarbiau – išryškėja prieškario Lietuvos vadovų veidai – Smetonos, Voldemaro (bene mįslingiausio asmens), Tūbelio. Naujų štrichų pateikiama ir Gruodžio 17-osios perversmo, naujos konstitucijos priėmimo vaizdui. Pagaliau „Lietuvos Aido“ istorija – su visom peripetijom peripetijėlėm, istorijom istorijėlėm. (Gal ir pražiopsojau, bet neteko dabartinio „Lietuvos aido“ puslapiuos užtikti minčių apie šią Valentino Gustainio knygą. Keistoka...)
     Antroji atsiminimų dalis, apie rašytojus, nėra tokia išsami, tačiau užfiksuotieji epizodai – kaip Liudas Gira rašė musolininę Italiją šlovinančią poemą, o paskui gyveno Maskvos laiku, kaip Karolio Vairo-Račkausko diplomatinė karjera baigės kalėjimu, kaip Liūnė Janušytė vis pasiilgdavo Paryžiaus, kaip ir kodėl baigėsi Juozapo Albino Herbačiausko dėstytojavimo universitete karjera, ko verkė Petras Cvirka etc. – reikšmingi, nes, deja ar beje, taip jau tikriausiai buvo, nors gal ir ne visai malonu tai skaityti.
     Už Valentino Gustainio atsiminimų knygos išleidimą šiais sunkiais laikais, matyt, pirmiausia reikia dėkoti leidybos „hegemonų“ klasei priklausančiam „Spinduliui“, o tik paskui rengėjams. (Atsiprašau, kad tokia situacija.)
     (Beje, baigiant knieti retoriškai paklausti, ar daug „Spindulys“ sumokėjo už Valentino Gustainio raštų ©. „Mintis“, išleidusi jojo studiją „Idėjų autonomija ir determinizmas“ bei straipsnius, paliko šias teises autoriams.)
     P.S. Valentino Gustainio „Raštai“ [minėtieji „Minties“ išleistieji serijoj „Iš Lietuvos filosofijos palikimo“] guli dar ant beveik visų knygynų prekystalių. Nusipirkę tikrai nenusiviltumėt.

Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus – paskutinė išleista Gustainio knyga (nepriklausomybę atkūrus trys išėjo, dvi minėtos ir 1989-ais Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose). Atslūgus domėjimosi atsiminimais bangai, liko, be kita ko, neišspausdinti Skrajojusio korespondento atsiminimai, rašyti 1968–1970-ais (200 su viršum mašinraščio lapų), – apie politikos užkulisius 1935–1939 metais Varšuvoje, Paryžiuje, Berlyne ir Londone (su motto iš Leopoldo von Rankės ir Maironio). Puikus stilius; ir žmonių asmenvardžiai tikri, o ne pagal tarimą. — Stebėdamas, kokios pastaruoju laiku išeina atsiminimų knygos, padariau gal ir ne visai teisingą išvadą, bet kad peršasi: tokio pobūdžio knygų pasirodymas priklauso nuo to, ar iniciatyvos imasi giminės, tolimesni ar artimesni. Jei tokių nėr, lieka kliautis sėkme – gal koks istorikas rinkdamas medžiagą užklius, gal jam pasirodys, kad vertėtų ne tik pasinaudoti kaip šaltiniu rašomai studijai, toks kaip, tarkim, Gediminas Rudis.
P.S. Kostas Korsakas buvo Gustainio stogas – dalį atsiminimų rankraščių priėmė savo Instituto rankraštynan, dalį sutiko deponuoti (neįprasta paslauga). Neabejotina, kad suvokė jų išliekamąją vertę.