(966) Visiškai tarp kitko: keli mintigaliai (rašinių apie Leipzigo knygų mugę paraštėse)

vėl, kaip ir 2002-ais, „Lietuva: pasakojimas tęsiasi“

(1, bendresni) 2002-ais Lietuva kaip garbės viešnia dalyvavo Frankfurto knygų mugėj (skirtoj iš esmės leidėjams), dabar tokiu pačiu statusu – Leipzigo mugėj (daugiau skirtoj skaitytojams).
— „Susidomėjimas Lietuvos literatūra prieš šią mugę Vokietijos žiniasklaidoje buvo didelis.“ Prieš Frankfurto mugę buvo irgi nemažas. Dabar dėmesys „kur kas gilesnis“, anas buvęs mandagus, šitas tikresnis. Galbūt. Bet ar tai savaime reiškia, kad ta mūsų literatūra kuo nors ypatinga ar pasidarė ypatingesnė? Paprasčiausiai: vokiečių kultūros žurnalistai pareigingi ir gerai dirbantys, ir gerbiantys save bei savo skaitytojus, manyčiau. Štai ir visa paslaptis.
— Prieš 15 metų (nors pasirengimas vyko su komplikacijom) mugei vykstant ir dar kurį laiką po jos buvo kone visuotinai džiūgaujama: vokiečiai mus pagaliau pastebėjo! – Dabar vėl klausiam: „Ar Leipcigo knygų mugė gali tapti lietuvių literatūros pažinimo proveržiu?“
Bet ar apskritai yra bent menkiausias pagrindas svarstyt apie kokius nors proveržius, kokius staigius pokyčius? Jokio. Taip, nepalyginamai didesnė tikimybė, kad lietuviškai parašytas kūrinys bus išverstas į vokiečių kalbą nei į anglų ar prancūzų. Vokiečiai ar austrai, manau, paprasčiausiai smalsesni nei britai, prancūzai ar amerikiečiai (pastariesiems ir savų rašytojų per daug; žinau žinau, apibendrintai sakyt negalima, visur visokių žmonių yra). O kad sulauktumėm och! ach!, t.y. tiražo, didesnio negu kokių 20 tūkstančių egz., – tikimybė beveik nulinė. O ir kam? Kad galėtumėm pasigirt pasididžiuot? – Digresija (Šiaurės Atėnuos buvo rašyta): 2007-ais Latvijoj labai labai populiarus, populiariausias lietuvių autoriaus kūrinys buvo Edmundo Katano (= Žyginto Kačanausko, 1964–2012) romanas Moterys ir meilužiai – Sievietes un mīļākie. Ir kas iš to? Leidybinė sėkmė, populiarumas, matuojamas parduotų egzempliorių skaičium, tiesiogiai niekaip nesusiję su kūrinio menine verte. Visiškai sutinku su Claudia Sinnig: „jei rimti kritikai, žurnalistai atkreipia dėmesį į knygą, nori sužinoti apie ją daugiau, tai galbūt yra svarbiau nei masinis susidomėjimas“ (tą „galbūt“ galbūt galima būtų ir išbraukti).
— Bet vis tiek: noris, kad būtų knygų, kurias skaito daug. Amžiaus pradžioj kaip apie ypatingos sėkmės sulaukusius kalbėta apie Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Vandos Juknaitės knygų vertimus; moterys prozininkės nušluostė nosį vyrams poetams; iš vyrų gal tik Jurgis Kunčinas, tuolaik dar gyvas ir puikiai kalbantis vokiškai, galėjo bent jau gretintis prie minėtųjų kolegių. Deja, Ivanauskaitė ir Kunčinas numirė, taip ir netapę vokiškai skaitančiųjų žvaigždėmis. – Cornelius Hellis, nors būdamas „šiek tiek pesimistas“, vis tiek apie paties išverstą ir šįmet išleistą Undinės Radzevičiūtės romaną Žuvys ir drakonai – Fische und Drachen: „esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje“. Ir kaip neprisiminsi dar ir mūsų poezijos? Tikrai daug yra pasaulinio lygio; tik va ją, išverstą į vokiečių kalbą, teskaito, na, koks šimtas. Bet šimtas vokiškai skaitančių lietuvių poeziją žmonių, manyčiau, yra baisiai baisiai daug! [gana tų bendrojo pobūdžio svarstymų]
(2) Iš Linos Ever teksto „Leipcigo knygų mugėje lietuvių rašytojų naktiniai skaitymai vyko sausakimšoje salėje“:

Lietuvos literatūros nakties skaitymus baigė A. Škėmos „Baltos drobulės“ [Das weiße Leintuch] ir E. Ališankos eseistikos knygos „Risse“ pristatymai. Abi jas išvertusi vertėja Claudia Sinnig negailėjo pagyrų autoriams. A. Škėmos kūrinys jau iki šiol sulaukė labai teigiamų vertinimų svarbiausiuose Vokietijos leidiniuose ir net vadinamas šių metų knygų mugės atradimu.

Iš kultūros attachée VFR Ritos Valiukonytės pranešimo apie Škėmos romano pristatymą Berlyne:

Dėl įvairių konotacijų, mitologijos ir folkloro elementų prisodrintos kalbos romanas yra laikomas vienas sunkiausiai verčiamų kūrinių. Autorius tekste įpina lietuviškų sutartinių fragmentų, kurių skambesys, pasak vertėjos Claudios Sinnig, yra tiek pat svarbus, kiek ir pati kūrinio prasmė. Vertėja pabrėžė: „Nenorėdami prarasti savo ištakų Niujorke, Antanas Škėma, kaip ir Jonas Mekas, pasitelkdami lietuvių tautosakos ir mitologijos elementus, sukūrė naują modernistinį archajinį stilių. Šis literatūrinės raiškos būdas itin nustebino ir sužavėjo kritikus Vokietijoje, kur folkloro vartojimas kūryboje vis dar siejamas su nacionalistine propaganda“.
Leidėjas Sebastian Guggolz tikisi, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ pagaliau pateks tarp žinomiausių dvidešimtojo šimtmečio klasikos kūrinių. „Vokietijos skaitytojams Antanas Škėma – tikras atradimas. Tokio balso čia dar nesame girdėję. Manau, kad šis romanas užpildo klasikinės modernios dvidešimtojo šimtmečio literatūros sampratą [?; užpildo spragą? praplečia sampratą?], atverdamas skaitytojams naują perspektyvą“. 

Manyčiau, tikrai vertėtų apžvelgt, ką vokiečiai jau prišnekėjo ir dar prišnekės (kol tai šiokia tokia naujiena) apie Škėmos romaną; ir mums patiems būtų gerai dar kartą įsitikint, kad į gerą kūrinį galima žvelgti iš įvairių taškų; ir tie požiūriai „galiojantys“ (kad ir mintis apie modernistinį archajinį stilių). Ims, tarkim, 15min.lt ir padarys tai, ko tikėtumeis ir kokio Litmenio?
------------------
(04-04) Der „litauische Camus“; (05-19) Gerhardo Gnaucko „Aš, absurdo žmogus“ ir Ulricho Rüdenauerio „Prašnek, keltuvininke, prašnek“; (09-05) Jocheno Schimmango „Įtempti fanatiko raumenys“; ...
(3) Audriaus Ožalo rašinys „Kaip [su] literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“ (apie diskusiją „Chiffren, Mythen und Schweigen in sowjetlitauischer und DDR-Literatur“) baigiamas:

[...] T. Venclova [der Lyriker und Menschenrechtler, turėjęs (kaip vis primenama pristatant) engen Kontakten zu den Nobelpreisträgern Joseph Brodsky und Czeslaw Milosz] sakė, kad pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai. Paklaustas, ar jis žino nors vieną stiprų literatūrinį tų laikų disidentinį kūrinį, jis atsakė: „Aš tokių nežinau.“ 

Matyt, tokiu akcentu ir baigės renginys. Na, jei jau toks žmogus nežino, pagalvočiau būdamas mugės renginio lankytojas, tai greičiausiai nieko verto žinot ir nebuvo. Kas ten beprisimins, ką prieš 15 metų Frankfurte kalbėjo Vytautas Landsbergis, irgi pasauly žinomas žmogus, apie Bronių Krivicką; ar kad Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ir į vokiečių kalbą išversti – Die Litauer an der Laptewsee (2002, bet: Hüttenfelde, leidėjas – Litauisches Gymnasium).
P.S. Grigorijaus Kanovičiaus romanų populiarumas Vokietijoj, domėjimasis Tomo Venclovos biografija ir eseistika (ir poezija, kaip papildomuoju dalyku) – kitų naratyvų dalis; knygų mugės, kuriose Lietuva – garbės viešnia, lemiamo vaidmens čia nevaidina.
P.P.S. (dėl juoko) Audriaus Ožalo klausimas – Corneliaus Hellio atsakymas:

– Kai žvelgiate į lietuvių literatūrą, ko, jūsų nuomone, pas mus labiausiai trūksta?
– Manau, kad trūksta lietuvių autorių parašytų detektyvų. Man pačiam šio žanro knygos visai neįdomios, tačiau žiūrint iš rinkos pusės, jei pateiktume gerą detektyvą iš Lietuvos, gal tai ir būtų įdomu. Tačiau bendro recepto, manau, nėra.

Ir aš manau, kad jei jau norim išgarsėt, turėtumėm imtis rašyt detektyvus.