(1317) Susieji – ir [skambiai tariant, mirę atgyja], xlii

rugsėjo 19-ą buvau Pasvaly; pirmas autobusas iš Vilniaus atvažiuoja be 20 devynios, o krašto muziejuj turėjau apsireikšt apie dešimtą;

kur dėtis? turgaus antradienį nėr, vadinas, – į kapines, senąsias;

jei įeini iš rytų pusės, iškart pamatai nugarą didžiulio akmens,

pastatyto raudonojo teroro aukoms atminti (foto kairėj);

kapinėse akys ėmė kibt už akmeninių kryžių, primenančių medžius, štai tokių:

kodėl – tuoj pasakysiu; prieš tai dar žvilgtelėkit dešinėn –

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus tvoroj yra tokia lyg išpjova, stovi medinis kryžius, apačioj šlifuotam akmeny iškalta: Šioje vietoje pokario metais buvo niekinami žuvusių Lietuvos partizanų kūnai — — —

— ir šitie atminimo ženklai susisiejo (be pastangų, tad gal netikslu sakyt, kad susiejau, nors įrašo pavadinime nesangrąžinė forma pavartota); juos susiejo neseniai vėl perskaitytas Eugenijos Karoblienės 1992-ų pačioj pradžioj paskelbtas tekstas – „Prisiminimai Pasvalio aikštėje“, kur papasakoti trys epizodai apie viešus niekinimus; kryžiai minimi pirmam epizode:

Kartą atėjusi į Pasvalio bažnyčią po karo, pamačiau turgaus aikštėje pulkelį žmonių, šnibždančių: kas čia toks? Pažiūrėjau į tą pusę – o varge! Juk tai Dermontas, Pasvalio kryžių meistras, nušautas ir pasodintas ant šaligatvio prie bažnyčios šventoriaus vartų, atremtas į mūrinę tvorą. Vėjas taršo gelsvus plaukus, užsimerkęs, pageltęs jau, be kraujo lašo, rankos ant šaligatvio tysojo bejėgės, lyg pavargęs po didelių darbų, rodosi, jis ilsėjosi. O man iš karto pasigirdo jo plaktuko dūžiai iš vaikystės dienų. Dar saulei netekėjus jis imdavo kalti Pamūšėje mūsų Erškėtynės pievoje, – lyg genys, lyg lakštutė plaka, tik tik tik, kala akmenį, blizgina, šlifuoja švitriniu popieriumi. Kiek daug gražių kryžių jis iškalė iš akmenų, kurie čia pievoje ir pakrantėje riogsojo. Kiti stovėjo piestu kaip žirgai, šuoliui pasiruošę. Rodos, užmautum blizgančias kamanas, įkinkytum į brikelį ir lėktum per sodžių į atlaidus ar piršliuosna su skambančiais žvangučiais! Oi kokius gražius kryžius Dermontas iškaldavo – tai aukštą, tiesų ar lyg nulūžusį medį, ar su šonuos nulaužtomis šakomis (jas mūsų motulė vadindavo Sopuliais). Mes, vaikai, sutūpę apie kalantį meistrą, žiūrėdavome kaip jisai sukioja kaltą ir vis plaka ir plaka plaktuku per kalto koto viršų, o kai pasidaro akmenyje duobutė, tada meistras įpila truputį vandens į skylę ir vėl pliekia, pliekia plaktuku sušilęs, prisidengęs galvą balta šiaudine skrybėle, prakaitas bėga per veidą. Tak tak, – skamba pliaukši aidas pamūšio krantuose ir Paberžių beržynėlyje. Iš vakarų pusės, nuo Vaitiekos senojo malūno pylimo ledai atnešdavo daug akmenų pro senąsias Šimonių kapinaites su ledų išgriautu krantu, kur alyvų krūmų suveltos šaknys lyg raganų plaukai karo kalne, o iš kapų kalno kyšo karstų lentos, lavonų kaulai, o kaukolės iššiepusios dantis gąsdina praeivius. Ledai nieko negaili, neša kalno krantus su kapų lavonais, neša ant mūsų Erškėtynės pievos, pridrabsto kaulų, medžių ir velėnų su švendrių gabalais, pritupdo lyg vištų lizdų. O mes pavasarį viską turime išvalyti. Kai Mūša čia po ledonešio atslūgsta, kai prie Ustukių tilto išsikiša ledai, tai Mūša užlieja mūsų ir Vilimo pievas. Vanduo marma, grūdasi ledai, veržiasi su trenksmu, rodos, nuneš mūsų trobesius su kalnu. Taip tankiai ir lėkdavo lytys susikorę viena ant kitos mūsų ir Vilimo pievoje tarp dviejų Mūšos posūkių. Tėtė sakydavo, kad Mūša patręšė pievas, prinešdama dumblo, maurų ir tų gražių akmenų. Mes meldus, maurus, geldeles išvalydavome, kaulus motulė liepdavo nunešti į kapus ir užkasti, kad kiaulės netampytų. Rasdavome mes ir žalvarinių pinigėlių kapų pakalnėje – tikriausiai seniau žmonės įdėdavo mirusiems. Taip sutvarkę pievą, laukdavome pavasarį kryžių meistro, kada jis vėl ims kalti akmenis savo kietais instrumentais ir auksinėmis rankomis darys stebuklingus kryžius, kurių sustodavo kaimynai pažiūrėti, eidami į Mūšą maudytis.
O dabar tas kryžių meistras sėdi nušautas, bejėgis, atlikęs didelį darbą žmonėms. Miške nušovė ar namie? – spėliojo žmonės. Kiti šnibždėjosi, kad jisai kažkur buvo bunkeryje. Garsiai kalbėtis bijojo, nes aplinkui slankiojo stribai, o kairėje buvo milicijos būstinė, iš ten pro langą stribai stebėjo, kaip žmonės elgsis, atėję į bažnyčią. Gal tarp žmonių ir buvo Dermontą pažinusių, bet visi tik tyliai šnibždėjosi, bijodami patekti į milicijos viršininko rankas. (Šiaurės Atėnai, 1992 VII 10, nr. 28, p. 4)

— — gal ir per skambiai užrašiau pavadinime, esą – ir mirę atgyja; tik vaizduotėj atgyja, bet ko daugiau gali žmogus tikėtis, kol dar neatėjo Paskutinio Teismo diena?

Prieduras Pernai buvo Eugenijos Karoblienės 100-metis (kaip ir prof. Vandos Zaborskaitės); gražiai EugK priminta Šiaurietiškuos atsivėrimuos (mokyt. Reginos Grubinskienės rašinys + jos eilėraščių, žr. p. 14–19). Kaip seniai apsišaukęs aprogininkas, imsiu šį tą ir pridursiu, ką gal derėjo padaryt pernai. — EugK palydovai literatūron buvo per Pasvalį su ja susiję Kazys Saja ir Mykolas Karčiauskas, o krikštatėvis – Šiaurės Atėnų redaktorius Saulius Šaltenis. Būtent jis pakrikštijo EugK Aukštaitijos Žemaitės vardu, visaip reiškė prielankumą jos rašiniams. Pirmoji jos publikacija „Iš Lėvens Ir Mūšos Pakrančių“ [sic! visi žodžiai prasideda didžiosiom] pasirodė ŠA 1992 I 3, pirmam numery, su tokiu SŠ pristatymu ir autorės portretu:

Esam laimingi, galėdami Lietuvą supažindint su įstabiu liaudišku talentu nuo Mūšos ir Lėvens pakrančių – Eugenija Karobliene. “Gyvenimas man nepašykštėjo juoko ir ašarų”, – rašė 1987 m. ši tikra “Aukštaitijos Žemaitė”. “O aš pripratusi prie tokių staigmenų nuo mažens, daug juokiausi kvatojau... (mano charakteris nesuvaldomas, linksmas), daug ką ir supykindavau. O ašarų ašarėlių – argi kas jas skaičiuoja?.. Kaune buvau rašytojo Sajos vakare. Ten aš jį kaip kokia kvaiša užkalbinau su savo rašinėjimais, o jis, puikus žmogus, atsišaukė, rašė laiškus, linkėjo sėkmės, bandė prastumti truputį mano kūrybos į kokį žurnalą. Deja, jam nepavyko, nepriėmė senų prisiminimų, niekas nenori skaityti nemokytos bobelės...”
Pradėjau skaityt jos kūrybą, rašytą ne plunksną visą gyvenimą laikiusia ranka, su daugybe gramatinių klaidų, ir nepastebėjau, kaip praėjo naktis. Pasirodo, Lietuvoj teka stebuklingos upės ir upeliai. Eugenijos Karoblienės, šitos daug vargo mačiusios moters, dėka Mūša, Lėvuo ir jų pakrančių gyventojai atgyja kaip talentinga meistro ranka išdrožti smūtkeliai – šventieji, nusidėjėliai, aukos ir budeliai.
Kai Eugenija Karoblienė-Gugaitė, kuri 1942 spalio 14 Levanišky sutiko savąjį numylėtinį ir parašė eilėraštį vedybų sukakčiai, rašydama nepaskęsta siaurai asmeniškose buities detalėse, kai jos talentas lyg Mūša, apsivalęs nuo kasdienybės šiukšlių ir dumblo, prasiveržia skaidria srove – tada skaitai ir galvoji: nors dėk šitą ar tą gabaliuką į chrestomatijas, lyg tai būtų klasiko ranka parašyta: o, kaip bėga Lėvuo, koks jis gyvas, kaip auga ritmas lyg Ravelio “Bolero”, kaip kratosi maurai “lyg sena čigono barzda” ir akmenys drybso kaip paršai, per karščius sulindę į vandenį!
... Dieve, galvoju, kodėl šiai moteriai davei tik kelias klases pradžiamokslio ir tiek daug vargo vargelio? (p. 4)

EugK atsiliepė laišku, kuris buvo paskelbtas prie kito jos rašinio – „Lėvens krantų užkurinių“, su SŠ atliepu (1992 I 31, nr. 5, p. 4):

Šiandiena pirkau pirmą numerį Šiaurės Atėnų, tai perskaičiau aš savo kūrybą ir apsiverkiau. Ten taip gražiai apibūdinta mano vaikystė, kad nenoromis rieda ašaros, prisiminus visus vargus... Dabar aš gal vėl ką parašysiu, buvau metusi rašyti, kad niekas nenori spausdinti, o dar vienas supykęs rėkė: rašytoja iš patvorio ir jinai mat susigalvojo terlioti popierių! Kas žino, gal ir kritikos sulauksiu, juk pavydo akys plačios. Šiemet gegužės 9 švęsiu 70 metų, o spalio 14 dieną – 50 metų kaip vedę, tai jūs man suteikėte didžiausią dovaną mano gyvenime... tenai laikraščio nuotraukoje aš buvau 48 metų, tada ir rašiau, o dabar aš tokia stora, negraži bobutė, net baisu į veidrodį pažiūrėti, ale svarbu, kad dar veikia protas ir dirba rankos rašant. Tegul jus saugo Dievas.
Eugenija Karoblienė

Mes irgi linkim sėkmės ir svarbiausia sveikatos ir, spausdindami jos kūrybą, stengiamės kiek įmanoma mažiau redaguoti šitaip paties likimo graudžiai suredaguotus žmonių gyvenimus. Mylinčiomis sesers akimis piešiamas gražuolis brolis Fėlas tikrai įstabus su savo užkurinėmis. (Jam Eugenija Karoblienė paskyrė ne vieną eilėraštį – “Feliksai, Tu išėjai iš savo namo...” arba “Tu išėjai į mirusiųjų uostą”). Net ligos, kuriom jis sirgo, skamba ypatingai ryškiai. Kaip tinka Fėlui tas FLEVARITAS! Tai ne koks duslus ir menkas pleuritas. Visoj šitoj monumentalioj kaip liaudies sakmės ar pasakos istorijoj negailestingas laikas teka kaip upė Lėvuo, sulygindamas visas gražias ar prastas užkurines ir jų nepasiekiamus kaip svajonė jaunikius...
Saulius Šaltenis

Jei ko nepražiūrėjau, trečias SŠ žodis apie EugK buvo prie teksto, kurio pradžią jau citavau, prie „Prisiminimų Pasvalio aikštėje“ (1992 VII 10, nr. 28, p. 4):

Nuo Eugenijos Karoblienės, tos mūsų Aukštaitijos Žemaitės debiuto ir kitų publikacijų “Šiaurės Atėnuose” ne tiek daug laiko nutekėjo pačia gražiausia pasaulyje autorei Mūšos upe, tačiau per tą laiką ši talentinga pasakotoja įžengė į aštuntą dešimtį, palaidojo savo vyrą. Taigi...
Skaitydamas Eugenijos Karoblienės vaizdingą pasakojimą apie pašautą mirštantį žmogų, pamestą ant grindinio miestelio aikštėje – su sūriu ant krūtinės, kirviu prispaustu rašteliu ir varna, tupinčia medyje, vis su kartėliu galvoju, koks neteisingas gyvenimas, kiek talentų nuskandino varge ir rūpesčiuose, kai, rodos, iki “tikro” rašytojo buvo tik vienas žingsnelis – gal reikėjo šiek tiek mokslo, šiek tiek knygų, šiek tiek laisvesnio laiko...

Tas Šalteniui įstrigęs vaizdas su sūriu, kirviu ir varna – iš trečio prisiminimų epizodo; ai, įrašas jau vis tiek ilgas, jei kas iki čia atsikasėt, manau, dar vienam gabaliukui užteks kantrybės:

Mačiau ir tris – du negyvi auksiniais dantimis, o trečias – Franka Mikas – dar vaitojo. Žmonės šnibždėjo, kad Mikas buvo ryšininkas. Jis buvo ir mano jaunystės draugas. Gyveno Pasvalio rajone, Levaniškio kaime prie Levaniškio miško. Jo tėvas, Franka Kazys, gavo 12 hektarų žemės, kai dalijo vieną iš Karpio dvarų. Išaugino dukrą ir trejetą sūnų. Dukra ištekėjo už Migonių Ūso, greit mirė, o vienas sūnus mirė Lietuvos kariuomenėje atlikdamas būtinąją tarnybą. Antras sūnus mirė Urugvajuje, išvykęs ieškoti darbo. Mikas dirbo tėvo ūkelyje, tėvo malūne ir važinėjo kulti javų su svainiu Ūsu, nes tėvas su žentu buvo pirkę kūlimo mašiną. Mikas buvo mandagus ūkininkaitis, gražus, lieknas kaip berželis. 1944 metais Miką pašaukė į karą. Grįžus frontui, kariaudamas nuėjo iki Vengrijos, ten ir sutiko pergalę. Demobilizuotas grįžo į tėvų namus. Vėl dirbo ramiai jis tėvo ūkelyje. O kai 1946-ųjų žiemą nuėjo į mišką pasikirsti gniutelių stogui remontuoti, tai pietums įsidėjo kišenėn sūrio gabalą. Per pietus pagraužęs to sūrio, užsinorėjo gerti, tai ir nuėjo į Daukšos vienkiemį pamiškėje. O tame kieme ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių kryžmine ugnimi. Mikas pakėlė rankas ir krito žemėn peršautas. Dar ten žuvo senukas su vaiku, važiavę per kiemą iš miško su žabų vežimu. Žuvo ir to kiemo šeimininkė Daukšienė, tvarkiusi šiaudus stirtoje. O po to ūkio tvartu susisprogdino bunkeryje du vyrai. Kas jie? Žmonės vis kalbėjo, kad vienas iš jų – su auksiniais dantimis lakūnas – Pyragis nuo Daujėnų. Pyragiai dabar pasitraukę į užsienį. Ūkininkų sūnus Daukša studijavo tąsyk Kaune, aš nežinau, koks jo likimas. Tas vienkiemis – antroje Levaniškio miško pusėje, rodos, Jurgeniškių kaime. O Miką ir visus žuvusius atvežė į Pasvalį ir paguldė Vytauto aikštėje prie šventoriaus, ir gulėjo jie su rašteliais ant krūtinių kartu su susisprogdinusiais. Senukas su kailinėmis kelnėmis ir susirietęs piemenėlis, ir Mikas buvo vadinami banditų rėmėjais. Mikui ant jo krūtinės kirviu (juo Mikas kirto gniuteles stogui) prispaustas raštelis ir sūrio likutis nuo pietų. Raštelyje parašyta, kad jis nešė banditams maistą. Mikas dar buvo gyvas, dejavo. Tėvų ir kitų žmonių neprileido artyn ir pagalbos neleido suteikti. O ir lavono tėvams neatidavė. Taip ir mirė Mikas ant leduoto bruko sniege, šaltyje, tas karo veteranas, nuėjęs su frontu į Vengriją, o čia žuvo pragaro ugnyje ir gulėjo numestas prie šventoriaus Pasvalyje, kad matytų geri ir pikti žmonės – va, žiūrėkite, banditai. O varnos šventoriaus medžių viršūnėse skraidė, rėkė, laukė, kada išsiskirstys nustebusių ir išsigandusių žmonių minia. Tada jos ir pagriebs gabalėlį sūrio nuo Miko krūtinės. Ir iškapos Miko mėlynas kaip dangus akis, kurios vaikystėje ir jaunystėje matė šioje aikštėje didelius turgus, kermošius. O Mikas vaikščiodavo linksmas, tiesus, gražuolių merginų akimis varstomas, visų jo kaimynų ir draugų gerbiamas.
O dabar tėvų rauda aidėjo tokia gaili Lėvens ir Svalios krantuose, praradus paskutinįjį sūnų, kurio ir laidoti kapuose neleidžia. O Miko lavoną, sako, draugai surado ir palaidojo kapuose dar tėvams gyviems esant, gal ir buvo jis ryšininkas, jei draugai žuvusiu pasirūpino.
Tai va koks likimas žmonių, su kuriais šokau, dainavau jaunystėje. (p. 5)

— — — kodėl Šaltenis taip gražiai apie Karoblienę ir jos rašinius kalbėjo? – todėl, kad tie pasakojimai jam patiko;  — kodėl patiko? – nes jų pobūdis (daug raiškių detalių, nebijoma atvirai jausmus parodyt ir kt.) panašus į Šaltenio to laiko rašinių; neskaičiau dabar iš naujo jo Pokalbių prieš aušrą, skelbtų ŠA pirmuos puslapiuos, 1995-ais knygon sudėtų, atmintim remiuos, kuri linkus apgaudinėt; o jums kaip atrodo – kodėl?

(1149) Užparaštė, cxlix: šis tas apie Herkaus Manto scenarijaus galimas literatūrines ištakas

(dabar meno kolekcininkė)

askutiniam Literatūros ir meno numery (2018 XII 21, nr. 27) yra Jūratės Visockaitės rašinys „Restauracija: ‘Herkus Mantas’, 1972“ (p. 36–37). Jei esat dabartinių jaunuolių tėvas ar motina, na, maždaug tokio amžiaus ar vyresni, beveik neabejotina: matėt tą filmą per juodai baltą televizorių; ir tikriausiai ne kartą tam tikrose situacijose esat pasitelkę ar tebepasitelkiat Gedimino Girdvainio vaidinto tarno frazę iš to filmo: „Man Dievas siuntė keptą karvelį“. Bet ne prisiminimais pasidalint norėdamas (tarkim, kad maždaug penktokui vg lietuvių kunigaikštytę vaidinusi Danutė Krištopaitytė atrodė gražiausia mergina pasauly) pradėjau baksnot klaviatūrą, dėl kitos priežasties.
— Saulius Macaitis šio filmo komentarą lfc.lt pradeda:

Kai kuriuose šaltiniuose (bet ne filmo titruose) teigiama, kad S. Šaltenio scenarijų įkvėpusi Juozo Grušo to paties pavadinimo pjesė, dar 1957 metais pastatyta Kauno dramos teatre. Greičiausiai tai sutapimas, kaip galima ieškoti paralelių tarp scenarijaus ir vokiečių istorinės prozos. Svarbiau, kad „Herkus Mantas“ – pirmas ir kol kas paskutinis reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs tikslios faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius.

Bet ne visi filmo žiūrovai ir vertintojai buvo linkę džiaugtis šiuo „neeiliniu LTSR kultūros įvykiu“ (1973-ais scenarijaus autorius Saulius Šaltenis, režisierius Marijonas Giedrys, operatorius statytojas Jonas Tomaševičius, aktoriai Antanas Šurna ir Eugenija Pleškytė buvo apdovanoti valstybine premija). Literatūros istorikas Vincas Kuzmickas, kaip žmogus – ne iš maloniųjų padermės: karštoko būdo, linkęs manyt esąs visad teisus ir geriau už kitus labai daug ką išmanąs (tokią nuomonę apie jo būdą galima susidaryt iš reakcijų ėmus abejoti, ar tikrai Ameriką pirty parašęs Keturakis – Antanas Vilkutaitis, o ne jo brolis Juozas; ir iš kitų tekstų, tarp jų – dienoraščio), Herkaus Manto scenarijų laikė plagiatu:

S. Šaltenis, be abejo, nusirašė vokiečių rašytojo Botho Keyserlingo romaną „Monte der Rebbel“ ir sukūrė savo garsųjį scenarijų „Herkus Mantas“? Ši literatūrinė vagystė mūsų kultūros istorijoje neturi sau lygių? Jei kažkokie keturvėjininkai užsipuolė vargšę O. Pleirytę-Puidienę už plagijatą (Kada rauda siela), kur tebuvo vokiečių autoriui keli panašūs sakiniai, panaši logika, tai ką jau ir bekalbėti, kai „vilčių teikiantysis“ mūsų jaunasis nesugebėjo pakeisti net veikėjų vardų, ką jau bekalbėti apie bendrą kūrinio nuotaiką. Kas nors gali pasakyti – na kas iš to, kad ir J. Grušo ir S. Šaltenio veikaluose veikia ir Hirkalsas, ir Auktuma, ir Nomeda – juk vardus galėjo ir palikti, svarbu kūrinio visuma, meninis sprendimas. Šitos meninės visumos, šito sprendimo kaip tik ir nėra. Koks gi būtų sprendimas, jei aš sumanyčiau rašyti apie 1812 m. rusų karą su Napoleonu ir sumanyčiau aprašinėti puikią Rostovų šeimą, Natašą, Andrejų Bolkonskį. Nataša Andrejų Bolkonskį sužeistą taip pat surastų kažkokiame Maskvos kieme atsitraukimo momentu. Po Bolkonskio mirties pasirodytų Pjeras Bezuchovas ir pagaliau taptų Natašos vyru. Visa tai, aišku, galėtų būti ir galima būtų suteikti naują filosofinę ir estetinę traktuotę romanui, bet kinui viso to nereikia. Mūsiškis kino menas – tik iš šalies prisigraibytų kadrų ir nuotaikų vėriniai ir plikutėliai siužetiniai griaučiai. Jiems kaip tik ir pakaks B. von Keyserlingo romano, o S. Šaltenis čia pateko per nesusipratimą, per mūsų dabartinės inteligentijos bukumą ir pasibaisėtiną dvasinę ubagystę? Mus išrovė iš vienos dirvos, bet mūsų šaknys dar nepasiekė naujų gyvybės syvais turtingų dirvožemio sluoksnių. Dėl to, ar verta apgailestauti, kad mūsų inteligentija nežino B. Keyserlingo ir priėmė S. Šaltenio niekelį? ([Vincas Kuzmickas], „Dienoraščių fragmentai: 1976–1982 metai“, in: Irena Žvinklevičienė, Žodyje užgesusi širdis: psichologinė studija apie lietuvių literatūros tyrinėtoją V. Kuzmicką, 1997, p. 101–102)

(a) šis tas apie leidinį, iš kurio citata: iš dviejų dalių; pirma – IrŽ-nės autorinis tekstas – ta „psichologinė studija“; antra, pavadinta „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė“, – VincK-ko dienoraštiniai tekstai, suskirstyti „fragmentais“ (1955–1959; 1972–1975; 1976–1982); iš knygos Įvado:

Kad neblaškytų minčių dėmesio, juos pateikiant atsisakyta tekste skaičių figūravimo, t.y. mėnesių, dienų datavimo. Tegul tai bus vientisas dvasinis žmogaus į žmogų labiau širdies nei proto pasakojimas. Medžiagos parinkta tiek ir taip, kad bent kiek gyviau suvoktume ne tik Vinco Kuzmicko vidinį pasaulį, bet ir tos aplinkos, kurioje formavosi asmenybė, žmones, kas visumoje ir sudaro tragingąją jo gyvenimo baigtį. Pats gi V. Kuzmickas savo rašytą dienoraštinį testamentą yra šitaip įvertinęs: „Aš spaudai neparengiau ir menkos dalies tų žinių ir samprotavimų, kurie kyla manyje. [...] paėmiau į rankas knygą, kuri, ko gero, bus pati įdomiausia iš visų mano parašytų...“⁶. (p. 9)
----------------------------------------------------
6. Čia ir toliau tekste cituojami Vinco Kuzmicko dienoraščiai, kurių buvimo vieta (artimųjų pageidavimu) nenurodoma. (p. 142)

Taigi, neaišku kur tie VincK-ko dienoraščiai. Nežinau, ar kas pasikeitė nuo 1997-ų.
(b) Onos Pleirytės-Puidienės „plagiato“ aplinkybės aprašytos Vytauto Kubiliaus studijoj Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė (2003), p. 106–107: į rinkinį Kada rauda siela (1922), skirtą anksti mirusio brolio Karolio Pleirio atminimui, Pleirytė išvertusi įtraukė ir jo rusiškai rašytų vaizdelių-eskizų nė neįtardama, kad bent jau keturi – ne originalūs dalykai, o vos vos autorizuoti vertimai iš XIX ir XX amžių sąvartoj labai populiarios Cäsario Flaischleno (1864–1920) eilėraščių proza knygos Von Alltag und Sonne.
(c) Vinco Kuzmicko minima knyga, kurią esą nusirašęs Šaltenis: Botho Graf von Keyserlingk, Monte, der Rebell: Aufstand in Preußen um 1260 (pagal worldcat.org, 1930–1936-ais išėjo keturi leidimai); romanas išverstas į latvių (Vadonis Munte: Senprūšu sacelšanās ap 1260. gadu, vertė Gaviļu Visvaldis, 1937) ir lietuvių (Sukilėlis Montė: romanas iš prūsų sukilimo 1260 m., vertė Leopoldas Daukša, 1937) kalbas. — Kiek pagrįstas metamas kaltinimas? Negaliu pasakyt. Reiktų perskaityt tą vertimą ir Šaltenio kino apysaką Henrikas Montė, kuri buvo paskelbta Pergalėj (1971, nr. 2, p. 15–58) ir kartu su Riešutų duona 1972-ais išleista knygoj. Spėčiau, kad VincK, kaip Donelaičio ir jo aplinkos bei laiko tyrinėtojas, tikrai buvo skaitęs tą Keyserlingko romaną, greičiausiai vertimą; pagal ką sprendė apie scenarijų – kino apysaką perskaitęs ar patį filmą pažiūrėjęs, o gal jį prisiminęs – nežinia; greičiau antrasis variantas (šis klausimas svarbus, nes SaulŠ yra pareiškęs: „Ekrane ne tas Montė, apie kurį aš rašiau scenarijų“ [cit. iš: Anna Mikonis-Railienė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje, 2015, p. 253]).
— Užfiksuoju tik tiek, toliau gilintis nebesinori.

(1038) Iš popieryno, xliii: laikas eina, autoritetai keičias

išku, nieko naujo, visiem žinomas dalykas, bet kilo noras pri[si]mint, kad buvo laikas, kai manyta kitaip. Sakysit, nostalgija užpuolė? Ne, nemanau.
— 1994-ais dramaturgas ir prozininkas Algirdas Landsbergis trečiąkart atskrido iš Amerikos pamatyt giminių, draugų, Lietuvos. Vienas draugų – Kazys Saja nusivedė AlgL Lietuvos aido redakcijon, pas vyriausiąjį redaktorių Saulių Šaltenį, tas pakvietė pavaldinį Sigitą Parulskį. Pasišnekėjo, SP parengė pokalbį, buvo išspaudintas LA 1994-03-24 numery, pradžia su nuotrauka pirmam puslapy, tęsinys trečiam. Kas sugalvojo pavadinimą? Greičiausiai vis dėlto parengėjas (o gal vyr. red. pasiūlė, nors mažai tikėtina; SŠ ir Seime reikalų turėjo, ir šiaip, kiek prisimenu, nebuvo iš tų vyr. red., kurie norėtų viską prižiūrėt, tik akį užmest teturėdavo laiko):

Krizės metu žmonės žiūri į menininkus

Iš AlgL pasvarstymų frazė išriedėjusi: „Man patinka V. Havelo požiūris, kad krizės periodais politikos išvengti neįmanoma. Tokia Rytų Europos rašytojų istorinė patirtis. Kai ištinka krizė, žmonės žiūri į menininkus ir sako: jūs ką nors darykit! Nepasitiki politikais profesionalais. Ir A. Mickevičius, ir vengrų Petefis – daugelis taip elgėsi.“ — Ir kodėl galvon lenda: „Negrįš ta diena, kur praėjo, / Ir upės neplauks atgalios“? Kazys Jakubėnas, 1940. Kartais upės grįžta, kilpą vaga padaro, meandra vadinasi. O istorija? Velniai žino, istorija mėgsta, švelniai tariant, šaipytis iš žmonių lūkesčių – tiek apie ją netuščiažodžiaujant galima pasakyt. Ir nebijo saulės šviesos.

(903) Susieji – ir [pagalvoji: kilnusis tragifarsas], xxvi

Dalia Striogaitė padėjo Bernardui Brazdžioniui tvarkyt Lietuvon siunčiamą mėnraščio Lietuvių dienos archyvą. Parašė apie tai; vertindama leidėjų darbą, įvardijo jų turėtą siekį:

Siekta parodyti, jog išeivijoje kuriama, dirbama tarsi dviguba jėga – už save ir už pavergtus, užgniaužtus brolius Tėvynėje. („‘Lietuvių dienų’ archyvas pasiekė Lietuvą“, Literatūra ir menas, 2002-01-18, p. 6)

Ir prisiminiau Vytauto Nistelio (1922–1986) 1952-ais sukurtą eilėraštį, kuris buvo paskelbtas pirmąkart 1988-ais (gruodžio 12–22 Šiaulių dramos teatre vyko Lietuvių dramaturgijos festivalis [rodyta Škėmos Žvakidė, Sajos Žemaičių piemuo ir kt.], ta proga išleisti net keturi festivalio biuletenio Atgaiva numeriai; paskutiniame įdėtas būtent Šiauliuose gyvenusio poeto ir vertėjo eilėraštis, p. 6):

Išeiviams
Pajutę rudenį raudoną, jūs išlėkėte
per vandenynus tarytum paukščiai.
O mes palikome ir nešėme
Tėvynės dalią rankom surakintom
ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties
bedantėm burnom [*] pačioje jaunystėje.
(Mirtis girgždėdama sniegais nuėjo
pas tuos, kurie gyvent norėjo.)

Mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus,
ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, viešpatie!“
O laikas bėgo kaip mūsų kraujas
iš skaudžių žaizdų negyjančių...

Gyvenote toli jūs, už vandenynų.
Ir daug kalbėjote, ir daug dejavote už mus.
Mes jus girdėjome pro urzgiančias bangas.

Kai grįšite, apverksite kapus,
griuvėsius gimtų namų,
savo dienas ir valandas jūs suskaičiuosite,
kurios prabėgo, o mūsų metai šiurpūs
užmiršti ar nebus...

Ar mes suprasime vieni kitus?

[*digresija: iš Sauliaus Šaltenio prisiminimų: „Grįždavo žmonės iš Sibiro. Pamenu, toks žmogus išsitraukė puskepalį duonos, lašinių ir pjausto, valgo, o jokių dantų nėra – tokia juodoji skylė, juoda burna, akys nuo siaubo ir išgyvenimų gilios gilios – tik dabar aš suprantu, kad valgė jis tą duoną kaip komuniją, o toj burnoj pragaras – Sibiras.“ („Dabar reikia gyvent atskirai“, kalbina Žilvinas Andriušis, Šiaurės Atėnai, 2002-02-09, p. 8)]

— „... ir daug dejavote už mus“, – Bernardas Brazdžionis buvo sukūręs net dejuoklį profesionalą – pasak paties B.B., „nežinomą Lietuvos rezistentą senovės vaidilos Valiūno vardu“. 1956-ais Lietuvių dienų birželiniam numery buvo paskelbtas pluoštas, kaip Škėma vadino, Vaidilionio opusų; išleistas ir atspaudas, kuris buvo premijuotas 1000 dolerių.
Ėmiau ir perskaičiau 1989-ais 125 tūkstančių tiražu išleistoj Poezijos pilnaty esančius tekstus, rašytus vaidilos Valiūno vardu.
Aišku, rašytojas gali sukurt įtikinamą personažą pasitelkęs vien savo vaizduotę, maitinamą bendrosiom žiniom (Škėmos nebeminint, galima prisimint Algirdo Landsbergio Penkis stulpus turgaus aikštėje), bet vaidilos Valiūno personažą („Kaip obelis balta jis buvo baltas / Su balto klevo kanklėm prie širdies“; „Aš skausmo balsas tėviškės skriaudų. [...] Kalbu aš amžių ir dangaus vardu!“) teišeina įsivaizduot tik stovintį scenoje, ir ne dramos teatro, bet operos. Epizode „Vaidila Valiūnas meldžiasi Kalėdų naktį prie sudegintos Bažnyčios griuvėsių“ dalyvauja ir Choras; ir kitur choras dalyvauja, kad ir vieną frazę teturėdamas: „‘Klaupkis, seni, apraudok drauge tėvynės sūnų’, / Jį sustabdė miesto rinkoj raudanti minia“ – minia prie nukauto partizano kūno, kurį saugo trys enkavėdistai, o v.V. visiems klausantis guodžia nukautojo motiną: „Tavo maldos tartum pasakų auksinis ra[k]tas – / Jis kalėjimų vartus sunkiausius atrakina, / Ir šviesia diena vėl virsta visos vergo naktys, / Ir kančios tulžis – į skaistų laisvės ryto vyną.“ Nežinau kaip jums, bet kai žinai, kaip viskas vykdavo iš tikrųjų, tokią sceną tesiverčia liežuvis vadint tragifarsu. Arba kai epizode „Via Dolorosa“ Valiūnas pasisako esąs Pravdos spec. korespondentas ir lydi 1941-ųjų tremtinių koloną, kurioj ir dr. Mykolas Devenis, ir jis, kaip galima suprast, mirštąs, o vaidila Valiūnas matąs, kaip jo „siela, kurią pasitiko dangaus kerubinai“, „tartum paukštis laimingas, sparnus tuoj įgavo, / triskart apsisukus linksmai angelams pamojavo / ir ties[i]ai nuskrido į gimtąją Lietuvą mielą...“ (iš tikrųjų dr. Devenis mirė 1978-ais Santa Monicoj). Koks čia žanras? O kad prie tragifarso pridėjau epitetą kilnusis – nemanau, kad Brazdžionis svarstė, kaip šie jo kurti tekstai atrodys keliems dešimtmečiams praėjus, ne vaidila buvo, ateities taip aiškiai nematė, o kai rašė – nė kiek neabejoju, tikėjo, kad labai kilnų darbą dirba, kitų kančias už juos apdainuoja, viltį žadina (jei būt bent įtaręs, kad Antanas Miškinis tuolaik Mordovijoj rašo Psalmes ar Bronius Krivickas Biržų girioj sonetus, viliuos, būt atidėjęs šonan savo vaidilą).

(448) Iš popieryno, xiii: kad ir kas, Šaltenis vis dėlto yra Šaltenis, –

ir šyptelėjęs pakinkuoju galva, nes prieš akis – 1991-03-06 išėjusių Šiaurės Atėnų pirmas puslapis, o jame savaitraščio redaktoriaus Sauliaus Šaltenio rašinys „Kam reikalinga Lietuva?“. Artėjant pirmosioms atkurtos nepriklausomybės metinėms, S.Š. kalbina prof. Vytautą Landsbergį. Viskas gražu beigi teisinga, ir – opc!:

Žiūriu į įkvėptai kalbantį Landsbergį ir netikėtai klausiu:
– O Landsbergis ar mušėsi vaikystėj?
– Mušėsi! – kažkodėl džiaugsmingai užtikrina mane Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. – Mušėsi su tokiu pačiu silpnoku vaiku klasėje. Visados didesnieji sukursto ir žiūri, kaip mažiukai pliekiasi.
Čia ir baigėsi mūsų kalbos.

Arba teksto apie Lietuvos Respublikos delegacijos vizitą Italijon pradžia:

Italijoj labai daug italų ir visi jie nepaprastai gabūs – tik iš vystyklų išsivynioję jų vaikai moka įstabią italų kalbą. Net ir jų politikų, su kurias turėjom garbės susitikti, pavardės skamba kaip kvapnių karamelių spalvinguose popierėliuose pavadinimai: ALTISSIMO...SPADOLINI arba, tarkim, BOFFA, skambantis dusliai lyg išpūstas ir sprogstantis kramtomos gumos burbulas. („Pasakos iš Italijos“, ŠA, 1991-08-07, p. 3)

Pasiilgstu Šaltenio tekstų. – Ir prisiminiau, kaip gražiai jis pakalbėjo apie savo kaimyną a.a. prof. Vytautą Kubilių per atsiminimų knygos Nepaklusęs laikui pristatymą Rašytojų klube; tai buvo, regis, užpernai.

(50) Tarp kitko: „Kregždutės“ ir Šaltenis

LRT per ELTĄ paleido žinią, kad Lietuvos radijo klausytojai išrinko visų laikų skambiausių LR dainų dvidešimtuką. Sąrašo pirma eilutė:

1. A. Mamontovas, Atlanta „Kregždutės kregždutės“ (autoriai G. Kuprevičius, L. Šaltenis ir L. Jacinevičius)

Suprantu, kad apsižioplino LRT atstovas ryšiams su visuomene ar kas kitas, rašęs šį tekstą, bet bjauriausia, kad nieks platindamas šį pranešimą neatkreipia dėmesio į korektūros klaidą ir nepataiso (copy+paste nesąmoningas veiksmas).
Juk ne L., o S., t.y. Saulius Šaltenis su a.a. Leonidu Jacinevičium parašė libretą Giedriaus Kuprevičiaus miuziklui Ugnies medžioklė su varovais (pirmam lietuviškam), pirmąkart pastatytam Jaunimteatry 1976-ais (rež. Dalia Tamulevičiūtė; tais pat metais išėjo ir plokštelė). Paradoksas, kad populiariausios dainos teksto autoriai – prozininkai.
O giliau pasiknaisiojus galima gan pagrįstai teigt, kad bent jau idėja šios arijos=dainos teksto priklauso Sauliui Šalteniui. 1968-ais Nemune paskelbtos apysakos Mėnesiena tekstan yra įterptas toks dvieilis (nr. 1, p. 10):

Kregždutės, kregždutės,
Dangaus amžinos žirklės.

(40) Sovietmetis: 1968-ieji ir džiazas

Rimantas Kmita savo monografijoj Ištrūkimas iš fabriko nagrinėdamas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Eskizas“ iš rinkinio Po šiaurės herbais (1968), be kita ko, rašo (p. 195):

Kada eilėraštyje, publikuojamame 1968 metais Sovietų Sąjungoje, yra pasineriama į džiazo [konkrečiai – į Modern Jazz Quartet] muziką, neužsiminti apie iškylančias politines teksto reikšmes tiesiog neįmanoma. Džiazas, patekdavęs į Vaičiūnaitės eilėraščius ne taip jau retai, tuo metu buvo bene labiausiai valdžios nepageidaujama muzika ir suvokiama kaip vakarietiškiausia, amerikietiškiausia muzika. VDR vadovas Walteris Ulbrichtas Čekoslovakijos „krizę“ aiškino kaip tik ideologine įvairių menininkų ir mokslininkų koegzistencija, jų izoliavimusi nuo darbo klasės (Günter Erbe, Die verfemte Moderne: die Auseindersetzung mit dem „Modernismus“ in Kulturpolitik, Literaturwissenschaft und Literatur der DDR, Opladen: Westdeutscher Verlag, 1993, p. 87).
Džiazas, be abejo, darė stiprų poveikį jaunimo kultūrai, buvo vienas iš tos vakarietiškos kultūros ryškiausių reprezentantų, kurie asocijavosi su nevaržoma laisve. Iš moderniosios muzikos džiazas savo sudėtingumu, polifoniškumu, intelektualumu bei improvizacijos laisve, ko gero, labiausiai svetimas konservatyviam sovietinės ideologijos požiūriui.

Kaip tik skaitydamas monografijos korektūras varčiau 1968-ųjų Nemuną. Ir susidarė šiek tiek kitoks įspūdis: nieko tokio blogo, bauginamo apie džiazą neradau. Vos ne priešingai.
Štai nr. 2: tos pačios Vaičiūnaitės dramatizuota poema Kasandra (su Iliados intertekstu), kur vienas iš pagrindinių veikėjų, Kasandros mylimasis – Džiazo pianistas. „Kavinė ‘Troja’. Žiema. Kasandra – baltu megztiniu ir juodu sijonu, be galo paprasta. Džiazo pianistas – vienas iš šių dienų. [...] Veiksmas vyksta kurioje nors kapitalistinėje šalyje.“ (Tame pat numery – Giedriaus Kuprevičiaus publicistinis straipsnis „Viena problema, arba Muzika – apmušalas“; ta problema: „Muzika pavirto sudėtine mus supančio triukšmo dalimi.“)
Nr. 5: Alvydo Dargio propagandinis tekstas „Noriu pirkti balsą“. Apie už pinigus padaromus muzikos „stabus“, „žvaigždes“ (šie žodžiai, aišku, rašomi kabutėse; kaip pavyzdžiai paminėti: „Laukiniai“, Skotas Makenzis, „Hermano atsiskyrėliai“), kuriuos Baltieji rūmai pasitelkia kaip „vaistą“, kad jaunuoliai ne marširuotų su plakatais „Šalin karą Vietname!“ ir pan., o patirtų „visiško užsimiršimo valandas“.

Bet yra kitokios dainos. Kiti dainininkai. Kitos gitaros. Ir jos keliauja po Ameriką, Europą. Pitas Sigeris, Džoana Beaz. Jie dainuoja apie duoną, apie motiną, netekusią kare sūnaus, apie saulę visiems šioje Žemėje. Jų dainose neskamba dūsavimai, aikčiojimai... I love you... I need you... [Beje, šios frazės neverčiamos į lietuvių kalbą, ergo, manoma, kad Nemuno skaitytojams jos suprantamos.]
Jie buvo kartu su negrais Los-Anželo barikadose... Jie kartu su tais, kurie viduryje aikštės degina savo šaukimus į armiją (p. 45).

Taigi išeitų (grįžtant prie Kmitos išsakytos minties), kad ne džiazas, o popmuzika buvo suvokiama kaip „kapitalistiškiausia“, „reakcingiausia“. Bet, reikia patikslint, ne visa, tik dalis (ta, kuri „dūsauja ir aikčioja“). Štai nr. 8 spausdinamame J. Balčiūno straipsnyje „Pop muzikos pasaulyje“ prie „teigiamųjų“ priskiriami ir doorsai (nors prieš tai paaiškinta, kad psichodelinės muzikos poveikis prilygsta narkotikų poveikiui): „Jei kai kurių grupių dainoms ‘kliudo’ amoralūs tekstai, tai Sanfrancisko hipių ‘The Doors’ grupės naujausia daina ‘Nežinomas kareivis’ uždrausta dėl rimtesnių priežasčių. Tokio turinio dainoms oficialiosios Amerikos radijo organizacijos ypatingos simpatijos nejaučia...“ (p. 41) Gerų žodžių nepašykštėta ir Jimiui Hendrixui (ar tik už muziką, ar ir už pažiūras?): „Iš visų ‘rhyhm and blues’ atlikėjų didžiausio populiarumo Anglijoje susilaukė Amerikos negras Džimas Hendriksas, kurio įdomūs eksperimentai laikomi geriausiais nūdienos pop-muzikos kūriniais“ (ibid.).

Džiazas, jis ir dvidešimtmečio Ramūno Kasparavičiaus eilėrašty (nr. 8, p. 11):

Lujis Amstrongas. Solo triūbai
ateik ateik į mano rytmetį geltoną
kai saulė liejasi drėgnais triūbos garsais
pajusk ant mano lūpų aitrų vario skonį
kai mano akyse laukinis blizgesys

O nr. 11 radau Petro Palionio tekstą, kuris ne tik tinka šiam įrašui. Šįmet per festivalį Vilnius Jazz prizu už indėlį į Lietuvos džiazo kultūrą buvo įvertintas šviesaus atminimo vienas iš Lietuvos džiazo pionierių, pianistas, kompozitorius, Kauno bigbendo įkūrėjas ir ilgametis vadovas Romualdas Grapštas (1943–2009); apdovanojimą atsiėmė dukra. Straipsnis vadinasi „Eterio ritmai“ (kad pasijustų ir laiko dvasia, rašymo stilius, – meninis reportažas? – tebūnie visas; originalas – baltos raidės juodam fone; šalia – per pusantro puslapio – Romualdo Rakausko nuotrauka).

Bendraamžiai, apsitaškę metalu, stovi prie staklių. Keiksnodami lėtus laikrodžius, zulina auditorijų ar įstaigų stalus. Susėdę ant pastolių, bežodžiu džiaugsmu ir cigarete džiovina prakaituotas kaktas. Laksto paskui purviną kamuolį. Bendraamžiai... O jie, šeši jauni vyrai, kas rytą Daukanto gatve pasuka į pilką Kauno radijo redakcijos pastatą. Prabėga valandėlė kita, ir Romualdo Grapšto rankos panyra į fortepijono klaviatūrą. Į pirmųjų raukšlių sučaižytas Enriko Borisevičiaus ir dar vaikiškai putlias Rimanto Brazaičio lūpas įsisiurbia saksofonai. Lyg pempė klykteli Romualdo Zutkio fleita, kosteli Henriko Berkaus kontrabosas, sušnara Vladimiro Teluchino mušamieji. Prasideda repeticija – tas muzikinis juodraštis, kuriuo 4–5 valandas kas dieną Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto estradinio ansamblio artistai šveičia savo instrumentus. Iki tol, kol vieną kartą nušvinta įrašų pulto skalės, sustoja prie piupitrų absoliučią klausą turintys mikrofonai ir pasigirsta tonmeisterio „Pradedam!“ Prabėga dar kiek laiko, ir apsnūdusią šeštadienio popietę ar melsvą žiemos vakarą iš po imtuvo klavišo, kaip šaltinis iš po akmens, ištrykšta melodija.
Eterio bangos jums atskraidins ansamblio grojamą Aragočio Gulanos, Geršvino, Rodžerso, Kerno, Kažlajevo bei kitų kompozitorių muziką...
– Mes stengiamės eiti džiazo muzikos linkme, – sako R. Grapštas. – Nemėgstu pigios estradinės muzikos, paremtos dviem–trim „blizgančiais“ akordais. Mane visada traukia kūriniai su sudėtinga harmonija, įdomia melodija, kūriniai, verčią susimąstyti. Deja, mūsų kompozitoriai estradiniams ansambliams tokių pjesių rašo per mažai.
O repertuaro klausimas ansambliui nepaprastai aktualus. Eteris, ta milžiniška auditorija, reikalauja vis naujų ritmų. Tuo ir sunkus, bet įdomus radijo artisto darbas, kad vieną kartą išmoktas ir įrašytas kūrinys antrą kartą nebegrojamas, nors dar šimtus kartų sklinda iš garsiakalbių. Nuolatinis kūrybinis atsinaujinimas – radijo dėsnis. Bet ansamblio vaikinų jis negąsdina. Visas šešetas neblogai muzikiniai „pakaustyti“ – už kiekvieno pečių metai, per kuriuos įgytas specialus muzikinis išsilavinimas. Gabūs, darbštūs, ieškantys, vienodai gerai grojantys dviem skirtingais instrumentais. Besistengiantys sugroti ne tik visas natas, bet ir paimprovizuoti.
Ir vėl repeticijos. Vėl kruopštus ir anaiptol ne toks jau linksmas darbas prie kiekvienos natos, frazės. Užtat eteryje vėl skambės graži, subtili estradinė muzika.

Palasiojau vieną kitą faktą ne norėdamas ginčytis su Rimanto Kmitos teiginiu (mano nuomone, vertinant Vakarų kultūrą lemiamos reikšmės turėjo ne kūryba, jos pobūdis, o kūrėjo politinės pažiūros; juk Sartre’as iš pradžių labai tiko, kol „neužsikrėtė“ maoizmu...). Šiaip. Labai įdomu vartyt ir skaitinėt senus periodinius leidinius. Įtraukia. Va to paties Nemuno 1968 nr. 1 išspausdinta Sauliaus Šaltenio apysaka Mėnesiena. Pasak Jūratės Sprindytės, „[t]ai pirmoji apysaka, kurioje psichinė realybė užima daug didesnę teksto dalį nei fizinė“ (Lietuvių apysaka, 1996, p. 265). Labai neblogas tekstas; ir Karaliaučiaus krašto realybė per detales labai aiškiai užfiksuota, ir kareiviuko, kurio visas pasaulis jo sąmonėj, savijauta. Visas „kareiviavimas“ atsispindi kaip kažkoks nesusipratimas. Net keista, kad praslydo. Nors į jokią Šaltenio knygą šita apysaka neįdėta. Beje, galima būtų gretint su Parulskio Trim sekundėm dangaus.