(1325) Tarp kitko: publikacija, skirta Mamerto Indriliūno žūties 80-mečiui

Metų mėnraščio redakcijos paprašytas, parengiau tokią publikaciją; sausio 28-ą buvo Mamerto Indriliūno 105-osios gimimo metinės, vasario 21-ą sukako 80 metų nuo žūties. Redakcija norėjo teksto pirmam numeriui, pasiūliau: tebūnie antrame (kai kuriuos žmones, ypač neilgai pagyvenusius, manau, prasmingiau prisimint per mirtadienį). Buvo popierinė publikacija (nr. 2, p. 100–115; antroji publikacijos dalis prikirpta dėl vietos stokos), viskas paskelbta žurnalo internetinėj svetainėj; prieš porą dienų publikacija pristatyta Metų facebooko paskyroj. Regis, leidėjai visus žingsnius jau žengė, dabar baksnodamas klaviatūrą jiems nebeužbėgu už akių. — Kodėl pagalvojęs nusprendžiau, kad galima būtų paskelbt ir savo tinklarašty? Ai, aišku, smulkmenos: knygų pavadinimus, mano supratimu, logiškiau pateikt italicu, o ne kabutėse, jas paliekant citatoms; nematau prasmės prieš pavardę visąlaik dėt inicialą, jei ką tik buvo užrašytas visas vardas; be to, tinklarašty galima (a) po žodžiais irba skaičiais pakišt nuosiuntas, (b) teksto dalį išskirt dar ir spalva – šita galimybe pasinaudojau atskiram puslapy skelbdamas parengtą tekstą – Indriliūno konspektuotą Søreno Kierkegaardo Craine et tremblement.

„Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“

1945-ų vasario 21-ą Leliškių miškely (esančiam ant dabartinių Pasvalio ir Biržų rajonų ribos) žuvo per dvidešimt vyrų. Tam krašte nėr rimtų miškų, tik dažniausiai nesusisiekiantys miškeliai, kartais girelėm vadinami, vietom – tiesiog medžių guotai, pasak vietinių – krūmai. Nelygios buvo jėgos; valdžia pasikvietė kariuomenę, miškelis buvo apsuptas, ir tik keliems pavyko, galima sakyt, per stebuklą iššliaužt iš apsupties. Tarp žuvusiųjų buvo ir du broliai Indriliūnai iš Gataučių – dvidešimt trejų Jonas ir pora metų vyresnis Mamertas, mažiau nei prieš mėnesį atšventęs gimtadienį. Iš žūties vietos partizanų kūnai buvo pervežti Krinčinan, suguldyti prie šventoriaus tvoros, tada – Pabiržėn, vėl tas pat; užkasė kūnus Gerkiškių žvyryne palei Tatulą. Dabar ten stovi iš lauko akmenų padarytas paminklas.
Štai taip prieš aštuoniasdešimt metų žuvo žemininkų kartos literatūros kritikas, vertėjas, publicistas Mamertas Indriliūnas. Nuo ryškiausio tos kartos poeto Vytauto Mačernio žūties buvo praėję nepilni penki mėnesiai. Beje, Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė laiške Juozui Jurkui yra rašiusi, kad, jos manymu, būtent Mamertas buvęs artimiausias Vytautui.
Vėl viešai Indriliūnas (sykiu su Bronium Krivicku) pirmąkart buvo prisimintas 1989-ų gegužį Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 118 auditorijoj, dabar vadinamoj Vinco Krėvės. Iš tąkart kalbėjusių noris prisimint Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, be kita ko pasakiusią:

Mūsų karta visada vadinama tragiška karta (tai iš tiesų teisybė), o kai kas ją pavadina ir prarastąja karta. Su šituo pavadinimu tikrai nenorėčiau sutikt. [...] Sunku dabar pasakyt, kas būtų, jei būtų buvę kitaip. Mes spėjam, kad visi šitie žuvę ir kentėję žmonės būtų atsiskleidę, būtų daug plačiau kūryboj pasireiškę, bet vis dėlto man atrodo, kad, žiūrint ontologiniu žvilgsniu, kiekvienas likimas yra prasmingas ir, matyt, prasminga ta kančia, matyt, prasminga ir mirtis. [...] Man atrodo, kad iš visų mano draugų pats tragiškiausias likimas kaip tik ir buvo Mamerto Indriliūno. Jeigu mes visada nepaprastai apgailim Mačernį ir mum atrodo, kad Mačernio žuvimas buvo beprasmis, tai man atrodo, kad Mačernis (aišku, tai yra baisiai tragiška) visu savo gyvenimu ir savo visa kūryba buvo priėjęs tam tikrą ribą, po kurios tikrai kažkas turėjo įvykti. Turėjo įvykti lūžis, jis turėjo pasukti visai nauju keliu ir savo kūryboj, ir savo visam gyvenime. Ir ta mirtis, atrodo, buvo viena iš išeičių. Mačernis jau buvo atskleidęs save talentingais kūriniais, o Mamerto kūrybos kreivė dar visą laiką ėjo aukštyn, dar jis nebuvo susiformavęs, nors jo straipsnis apie Mykolaitį-Putiną ir kiti buvo tikrai labai brandūs, bet jis, man atrodo, dar ėjo pirmyn ir tikrai būtų pasakęs savo žodį. (Sietynas, nr. 7, 1989, p. 81–82)

Minint Indriliūno 100-ąsias gimimo metines, 2020-ais, išleisti jo raštai – skelbti straipsniai, recenzijos, publicistiniai-eseistiniai rašiniai, vertimai, pridėtas ir pluoštas laiškų namiškiams. Bet tai nėra viskas. 1989-ais Sietyne (nr. 8, p. 144–155) dar buvo skelbta jo minčių, užrašytų ant palaidų kortelių priduriant inicialus M. I. ar santrumpą m. m. (t.y. mano mintis). Tos kortelės iš sumišusių pluoštų su įvairiausiais išrašais iš skaitomų knygų ar straipsnių; paprasčiausiai perspausdinti tas mintis, neatspindint „aplinkos“, kurioj radosi, neatrodė prasminga. Ir neįsivaizduoju, kas galėtų turėt tiek kantrybės ir laiko tam rekonstrukciniam pasjansui, kuris būtų tik pirmasis žingsnis publikacijos link. Kita vertus, kas skaityta, kas iš to išsirašyta – tikrai labai svarbu (šitai raštų parengėjas supranta).
Suprantu. Ir, prisipažinsiu, jaučiu lyg ir kaltę. Ši publikacija – menkas pavyzdys, kaip galėtų atrodyt kaltės išpirkimas.

Kokios mintys užgeso Mamerto Indriliūno galvoj prieš aštuonis dešimtmečius? Koks idėjų pasaulis ten buvo? – gal ir retoriškai skambantys klausimai, į kuriuos atsakymų galima ieškot ne tik jo paties tekstuose, bet ir tame, ką skaitė, – kokios mintys pasirodydavo esą svarbios, vertos išsirašyt; kai ką (kaip ypač svarbaus) tuose išrašuose dar ir pasibraukdavo.
Šaltinių įvairovė – štai kas, man regis, pabrėžtina. Indriliūnas, mokėjęs tris pagrindines užsienio kalbas, siekė pažinti ne kurios vienos kultūros intelektinius ir dvasinius turtus, papulti ar prancūzų, ar vokiečių, ar anglosaksų orbiton, o stengės užgriebti kuo plačiau. Keli lektūros pavyzdžiai: Blaise’o Pascalio Mintis skaitė, aišku, prancūziškai, Karlo Jasperso Mūsų epochos dvasinę situaciją ar Oskaro Walzelio Žodžio meno kūrinį – vokiškai, Eugene’o O’Neillo pjeses – angliškai; ruso Nikolajaus Berdiajevo Kūrybos prasmę – išverstą į vokiečių, o jo Žmogaus likimą dabarties pasaulyje – išverstą į prancūzų; ispano Miguelio de Unamuno Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą bei Krikščionybės agoniją – prancūziškai. (Mokėjo ir rusiškai – išlikę išrašų iš Dostojevskio Biesų, buvo pradėjęs mokytis italų kalbos skaitydamas Dantės Dieviškąją komediją.)
Paminėjau kelis minčių/idėjų šaltinius, nes išrašai iš jų išlikę (beveik neabejotina – išliko tikrai ne viskas, gal tik mažoji dalis). Kas dabar bepasakys, ar Indriliūnas manė, kad kūrybos etika yra aukščiausia etinės raidos pakopa (taip teigė Berdiajevas), ar, kaip ir Walzelis, literatūros tyrėjo uždaviniu laikė grožinio kūrinio dvasinės prasmės atskleidimą ir meninės raiškos būdų suvokimą, ar skaitydamas O’Neillo pjeses pritarė autoriaus minčiai, kad tragizmo išgyvenimas taurina žmogų? Tikriausiai per drąsu apibendrinti, bet galvojant apie Indriliūno pasaulėvoką išnyra žodžių junginys krikščioniškasis egzistencializmas.
Terminas, prie kurio bemat prisišlieja asmenvardis Sørenas Kierkegaardas, o prie jo – bene svarbiausio opuso pavadinimas – Baimė ir drebėjimas. Indriliūnas skaitė Paulio Henri Tisseau vertimą į prancūzų kalbą (išleido Fernand’as Aubieras 1935-ais serijoj „Philosophie de l’esprit“), spėtina, apie 1940-us. Yra išlikęs aštuoniolikos lapų sąsiuvinis su veikalo konspektu (ne viso, iki „Problema II: Ar esama absoliučios pareigos Dievui“; sąsiuviny dar buvo likę vietos – paskutiniam lape sesuo Akvilė įrašė trijų kalėdinių giesmių žodžius), saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (GEK R1 59087).
Kad šis skaitinys buvo ne šiaip papuolusi į rankas verta dėmesio knyga, o šis tas daugiau, patvirtintų faktas: Indriliūnas perskaitė (šį tą išsirašydamas) ir Kopenhagos universiteto profesoriaus Haraldo Høffdingo studijos Sørenas Kierkegaardas kaip filosofas 1896-ais išleistą vertimą į vokiečių kalbą (vertimą, kuris buvo pirmoji rimta vokiečiakalbio pasaulio pažintis su danų filosofu ir teologu).
Pasidariau konspekto kopiją. O kas toliau? Kaip parengt tokį konspektą, kad galima būtų jį publikuoti? Pirmiausia reikia to Baimės ir drebėjimo vertimo į prancūzų kalbą, kad galėtum sutikrint Indriliūno išsirašytas citatas (nusipirkau per ebay). Įprasta, kad kitakalbiai tekstai išverčiami į lietuvių. Šiuo atveju reikia rast atitikmenis Jolitos Adomėnienės vertime iš danų į lietuvių (pradžioj pasiėmiau iš savo knygų lentynos pirmąjį vertimo leidimą, 1995-ų, kurį skaitęs ir turiu, surankiojau; žioplys! taigi reikia iš naujausio; pataisiau atitikmenis pagal trečiąjį, 2024-ais išleido „Hubris“); citatas iš tik prancūziškai esančio Jeano Wahlio įvado išvertė Diana Bučiūtė (ačiū!).
Bet: o kokia šio konspekto publikacijos prasmė? Kam jį skelbt, kodėl kas nors turėtų tai norėt skaityti? O! kad turėčiau kokį svarų atsakymą… Negi gana pasakyt: štai žiūrėkit, buvo lietuvių, kurie rimtai domėjosi Kierkegaardu pusamžiu anksčiau, negu pasirodė jo pagrindinio veikalo vertimas į lietuvių kalbą; tai svarbus mūsų kultūros istorijos faktas? Negi gana pasakyt, kad žemininkų kartos bent jau vienam atstovui, Indriliūnui, egzistencializmas reiškė ką kita negu mums, prisiskaičiusiems Albert’o Camus ir Jeano Paulio Sartre’o? Kad absurdas siejos ne su Sizifo mitu, o su tikėjimo stebuklu? Tikriausiai ne. O gal, griebiuos paskutinio šiaudo, gana smulkmenos? Štai Indriliūnas skaitydamas Baimę ir drebėjimą greičiausiai jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bet dar jam nepasiekus Lietuvos, išsirašė ir pasibraukė: „Toute la question porte sur la temporalité, le fini.“ Patikrinkit savąjį knygos egzempliorių – ar nepasibrauktas sakinys „Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“? Tai būtų sąsaja su žmogum, žuvusiu prieš aštuoniasdešimt metų. (Aš ties tuo sakiniu paraštėj pieštuku praeito amžiaus pabaigoj padėjau varnelę.)

— o čia tas konspektas (aiškiau, negu kitur, nes vertimo į lietuvių kalbą įtarpai – kita spalva).

(266.2) Dar Mackaus: Škėmos Vieno ir kitų recenzija ir replika

Išėjus Mackaus rinktinei, iš Kosto Ostrausko 1995-ų rudenį gavau keletą išplėšų iš laikraščių su A.M. tekstais, kurių arba nepastebėjau versdamas laps po lapo Naujienas buv. Partijos instituto bibliotekoje, arba tuose komplektuose nebuvo kai kurių numerių. Iš viso keturi tik periodikoj teskelbti tekstai.
Šįkart – susiję su Antano Škėmos vaidinimo Vienas ir kiti pastatymu Chicagos lietuvių teatre. Skaitant „Vaidinimą, kuris neapvylė“ (Naujienos, 1953-11-23, p. 6; parašas: —A.A.) neužmirština: (a) jį rašė vos 21-erių jaunuolis [pala, bakalauras išeitų?], (b) girti Škėmą tuolaik reiškė užimti labai aiškią modernizmo, kai kam skambėjusio kaip keiksmažodis, adepto poziciją. Kitas Mackaus tekstas – poleminė replika „Argi tai ne aistra?“ (Naujienos, 1953-12-19, p. 6 ir 8; parašas: —A. Audrius) paliudija: (a) tikrai buvus asmenų, kurie turėjo aiškiai negatyvų požiūrį į Škėmą, (b) Mackaus drąsą arba akiplėšiškumą: vaikigalis šoka diskutuot su didžiai gerb. p. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku ir net apkaltina jį nekultūringumu.

Vaidinimas, kuris neapvylė
Antano Škėmos „Vieno ir kitų“ pastatymo proga

Lapkričio 14-osios vakaras buvo maloni šventė ir gana reta išimtis sceninio meno mylėtojams. Ilgas žiūrovo laukimas, prasidėjęs po „Anna Christi“, šį kartą buvo apvainikuotas panašiais įspūdžiais, kokius žiūrovas išsinešė iš jau minėto O’Neill dramos, iš [Clifford Odets] „Raketos į mėnulį“ ir iš „Živilės“, nors pastaroji tebuvo daugiau pažadas negu rezultatas. Todėl „Vieno ir kitų“ pastatymo proga skverbiasi miela mintis: Antanas Škėma ateina vis labiau stiprėjančiais žingsniais.
„Vienu ir kitais“ norisi džiaugtis bei apie juos kalbėti ne dėl sentimento, kad šis vaidinimas yra savas (daug buvo savų, palikusių sunkų slogutį), bet dėl meninio išgyvenimo, dėl tosios tikrojo spektaklio atmosferos, kurią aną vakarą sukūrė Škėma, [rež. Stasys] Pilka, [dail. Telesforas] Valius, [akt. Vytautas] Valiukas ir jų kolegos.
Škėmos vaidinime atkurtas laikotarpis tebėra netolimas, žaizdotas daugelio mūsų žaizdomis, tačiau naujas savuoju sprendimu. Paliesdamas dar beveik degančiai aktualią temą ir ją pastatęs kitokiame, nešūkaujančio, neprakalbinio, bet tylaus humaniškumo spektre, Škėma vėl pademonstravo didelį sugebėjimą ir talento jėgą, kuri, deja, mūsų dramaturgijoje nėra labai dažna.
Dviejų veiksmų keturių paveikslų Škėmos vaidinimas savo konstrukcija primena neretai novelėje vartojamą kompoziciją.
Prologas (jame taip puikiai švysteli Valiukas [atlikęs pagrindinį Pranaičio vaidmenį], be abejonės, didžia dalimi ant savo pečių nešęs spektaklį) sukuria tą sunkią, kartkartėmis slegiančią ir visada įtemptą nuotaiką, kurios būdingiausios savybės yra netikrumas ir laukimas.
Pakilus uždangai po pirmojo paveikslo, žiūrovas pasijunta staiga grąžintas realion tikrovėn.
Pranaitis, mažo Lietuvos miestelio mokytojas, kurčios moteriškės trobelėn suveda savo gelbėjamus asmenis: Rimvydus, Alę ir Jurgį. Anapus trobelės sienų vyksta didžioji drama, privertusi juos ieškoti išsigelbėjimo. Fatališkame laukime išryškėja jų asmenybės ir santykiai. Šalia bendrojo skausmo jiems leidžiama išgyventi savąjį, be kurio nė vienas literatūros kūrinio žmogus nepalieka gyvas.
Taikliais sakiniais Škėma išveda savo veikėjus laukiman. Kiekvienas jų žiūrovui prisistato visomis charakteringomis savybėmis, veiksmo eigoje sukonkretėjančiomis bei įgaunančiomis ryškesnį pavidalą. Įtampa, pradžioje kiek silpnokai jaučiama, tolydžio auga. (Tvirčiau pabrėžiant bendrąją dramą ir gausiau pasinaudojant užsceniu, autorius galėjo ją ištiesti jau pirmuose momentuose, ypatingai, jog antrame veiksme, išskyrus Kačerausko įsibrovimą bei jaunojo vyro grįžimo iš žvalgybos momentus, stipriau plaka asmeninės dramos pulsas. Tikslesnė pusiausvyra nepakenktų, nors, iš kitos pusės, pastaba daugiau taikytina režisūrai.)
Visoje Škėmos kūryboje pastebimas neeilinis sugebėjimas kurti gyvus žmones. Prisimenant „Živilę“, krenta į akis stambi Škėmos dorybė, prašvitusi „Šventojoj Ingoj“ ir įkūnyta „Viename ir kituose“. Dorybė, kurios pasigendame daugelyje mūsų prozaikų: žodžio taupumas virsta būtinybe, be kurios sceninėje kūryboje toli nusiirti neįmanoma.
„Vieną ir kitus“ teisingai autorius pavadina vaidinimu. Tai yra labiau epizodinio pobūdžio darbas, pasižymįs visomis stipriomis dramos veikalo savybėmis. Erotinio motyvo pravedimas (Rimvydienė – Pranaitis) buvo įtikinąs, santūrus ir puikiai įrėmintas. Kalbamasis momentas tiek aktorių, tiek režisoriaus nebuvo nei nustelbtas, nei perdažytas. Vytautas Valiukas čia vėl neužmirštamai blykstelėjo savo teatrine kultūra ir talentu. Tačiau to tikrumo nesijautė jaunųjų Jurgio (J. Skomantas) bei Alės (N. Šalkauskaitė) interpretacijose. Veikalo atskirai neskaičius rizikinga būtų tarti, kieno kaltės čia daugiau esama: autoriaus ar režisūros. Galima tik pastebėti, jog Skomantas ir Šalkauskaitė tebėra formavimosi stadijoje, dar beveik be teatrinės mokyklos ir todėl jų vaidyba negalėjo būti aktoriui privalomo lygio.
Režisorius Stasys Pilka, atrodo, bent gana tiksliai Škėmą suprato ir perdavė. Spektaklio kūrime jam pavyko išvengti banalybės bei šablono. Nevienodo sceninio pasiruošimo aktoriai, kurių buvo aštuoni, vieni geriau, kiti silpniau atliko savo vaidmenis. Be anksčiau minėtos tikrai išskirtinos Valiuko vaidybos, šiame spektaklyje pažymėtinas Petkus, davęs kruopščiai atliktą vaidybiškai dėkingą Jaunąjį Vyrą. [Eglė] Vilutienė, turinti gerus aktorės davinius, autoriaus per menkai išryškintoje Irenos rolėje kartu su [Vytautu] Juodka antrame paveiksle sukūrė keletą įstringančių akimirkų, nors Juodkai ir šiose akimirkose dar nekaip sekėsi dikcija.
Retos mūsų scenoje pasirodė Telesforo Valiaus dekoracijos, žymiai paryškinusios viso spektaklio nuotaiką. Keli technikiniai defektai, kurie kiek išblaškė žiūrovą, reikia tikėtis, ateityje nebebus pakartoti.
Grynai vaidybinės spektaklio pusės įvertinimas priklauso scenos specialistams. Šiose eilutėse norėjosi pasidalinti keliomis mintimis apie patį veikalą bei pasidžiaugti kas kartą stiprėjančiais Škėmos žingsniais.

Ar tai ne aistra?

Gruodžio dvyliktosios „Draugo“ kultūriniame priede yra atspausdintas p. Ben[edikto] Babrausko straipsnis, pavadintas labai nekaltai skambančiu sakinėliu „Aistroms aprimus“. Tačiau, šį straipsnį perskaičius, paliko koktus atnaujinamos aistros skonis. Anot p. Babrausko: „Nei saiko, nei takto. Iš viso belieka tik tas žilas plaukas“.
P. Babrauskas, paliesdamas jau nuo seno opų mūsų teatrinių grupių klausimą, negailestingai plaka ne tik rež. Pilką ir raš. Škėmą, bet ir tuos žiūrovus, kurie iš Putino „Valdovo sūnaus“ spektaklio išėjo nuvilti. Pagal p. Babrauską, tie žmonės turėtų būti iš tų, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, vadinasi, absoliutūs nepramoginės kūrybos ignorantai. Gindamas „Valdovo sūnaus“ pastatymą, p. Babrauskas operuoja tokiais kriterijais:

Nors įėjimas buvo brangesnis negu paprastai, tačiau žiūrovai suprato, kad istorinis veikalas su originaliomis dekoracijomis ir apranga reikalauja nepalyginti daugiau išlaidų negu realistinis veikalas ar koks vaizdelis, – vien į premjerą jų prisirinko daugiau negu į kito veikalo tris spektaklius. Ne tik prisirinko, bet įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti. Bet juk tai buvo bene pirmutinis mūsų dramos spektaklis, kuriame dalyvavo daugiau negu tūkstantis žiūrovų!

Keista, jog cituotais kriterijais pastatymą vertina ne koks eilinis žiūrovas, bet kultūrininkas ir Rašytojų Draugijos pirmininkas.
Teatro mylėtojui nėra gal per sunku už spektaklį sumokėti keturis dolerius, tik už tą pinigą neatimama teisė reikalauti ne klojiminio, bet tikrai teatrinio spektaklio. Nors p. Babrausko išvedžiojimais remiantis šias eilutes rašantysis taip pat priklauso tiems, „kurie nepakenčia klasinės muzikos nei operos“, tačiau aiškumo vardan tebūnie leista priminti p. Babrauskui, kad net į Clevelando simfoninio orkestro koncertą geriausieji bilietai vos dešimčia centų prašoko keturis dolerius, o į tokių didelių menininkų kaip Cezare Siepi, Mischa Elman, Robert Casadesus ir kt. rečitalius bilietų kainos keturių dolerių netgi nesiekė. Turbūt ir p. Babrauskas neginčytų, jog tie keli pavyzdžiai meninės kokybės prasme nėra jokia paralelė „Valdovo sūnui“. Dar keisčiau šis reikalas atrodo prisiminus, kad aną teatro grupę remia pati bendruomenė. Nejau tas rėmimas reiškiasi tik iki įžūlumo keliamomis bilietų kainomis?
Toliau p. Babrauskas aiškina apie originalias dekoracijas bei aprangą. Atleiskite, tačiau šitokio nonsenso tikriausiai mūsų teatro istorijoje nėra buvę: istorinio veikalo, pagal p. Babrauską, dekoracijos ir apranga reikalauja daugiau išlaidų negu realistinio veikalo ar „vaizdelio“. Pagaliau ką norėjo pasakyti p. Babrauskas originaliomis dekoracijomis ir apranga? Ar tai, kad „Vieno ir kitų“ dekoracijos buvo pasiskolintos iš kitur (vadinasi, ne originalas), ar tai, kad dail. Valiaus sceninis apipavidalinimas buvo niekam tikęs? Arba apranga. Teprisimena p. Babrauskas „Fausto“ operoje Mefistofelio aprangą ir tegu ją palygina su Mauro kostiumu „Valdovo sūnuje“. Įdomu, ar ir čia esama originalumo?
P. Babrauskas pastebi, jog publikos premjeroje buvo pilna salė, kuri „įdėmiai ir šiltai stebėjo ir klausėsi, nors toliau sėdintiems ne viską teko išgirsti“. Išeitų, kad p. Babrauskas stebėjo ne tai, kas vyko scenoje, bet kas vyko salėje. Jeigu taip, tai p. Babrauskas gina spektaklį, kurį matė tik atsitiktiniais protarpiais.
Iš tikrųjų, kaip ten bebūtų, yra malonu, jog premjeroje dalyvavo tūkstantis žiūrovų, bet kai žiūrovų skaičius pasidaro mastu spektakliui vertinti, darosi skaudžiai juokinga. Panašiai, kaip tūlas mūsų tapytojas, savo garbę ir dydį mėgstąs matuoti parduotų paveikslų skaičiumi. Bet ir toliau aritmetika operuojant tenka pasakyti: antrame „Valdovo sūnaus“ spektaklyje salė buvo pustuštė. Nesitiki, kad ir pats p. Babrauskas tuo pagrindu mėgintų nuvertinti rež. Blekaičio pastatymus, dažniausiai jau labai negausius publika.
„Aistroms aprimus“ straipsnyje p. Babrauskas visur sąmoningai bei ironiškai pabrėžia „vaizdelį“. Ypatingo jo pykčio susilaukė rež. Pilkos pasakymas, jog Škėma yra didelių gabumų žmogus. Nors ir kaip p. Babrauskas nemėgtų ir gal net neapkęstų minėtojo rašytojo, yra aišku tik viena, kad tokių dramaturgų kaip Škėma mūsų literatūroje, bent šiuo metu, dar neturime. Lygiai daug neturime ir tokių „vaizdelių“ kaip „Vienas ir kiti“. Nesinorėtų galvoti apie Rašytojų Draugijos pirmininką, kad jis nebeatskiria geresnio veikalo nuo blogesnio, bet jo paskutinis straipsnis tokią mintį nejučiom pasiūlo.
Jeigu p. Babrauskas kai kam primena neturėjimą „nei saiko, nei takto“, tai jo paskutinį straipsnį galima drąsiai pavadinti nekultūringu. Asmeniškų sąskaitų suvedinėjimą su raš. Škėma (o tai jau pasidarė etiška, nes Škėma iš Rašytojų Draugijos išstojo) ir rež. Pilkos užpuolimą (žinoma, todėl, jog jis statė ne kieno nors kito, bet Škėmos veikalą) kaip tik ir tenka laikyti nekultūringumu.

Dar Mackaus: trys laiškai Daliai Sruogaitei
Dar Mackaus: Tennessee Williamso Stiklinis žvėrynas (apie pjesę ir pastatymą)