ai ėmė virt ta košė, puodan įmetus Mariaus Ivaškevičiaus Žalius, pradėjau kaupt publikacijas manydamas: na, gal ir aš ką sugalvosiu subaksnot. Ne, nieko nesubaksnojau, ir ne dėl to, kad tinginys įveikė, o kad tas nuomonių bukietas ir be mano trigrašio vazon nebetelpantis pasidarė. Ne diskusija tatai buvo, išsiliejimų popuri, estradiškai tariant (prisiminiau rašęs: „Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica“). Tik jau aistroms aprimus šią savaitę ką tik išėjusiam Naujojo Židinio-Aidų antram numery radau pirmą tekstą, kurį jau galima vadint diskusija: keli skirtingas nuomones turintys žmonės mėgina kalbėtis („Kažkas staugė tyruose ir mes sugalvojome klausyti...“, p. 49–56). Pokalby dalyvavęs Vytautas Ališauskas įvardijo bėdą – nesusikalbėjimo priežastį, nors monologų rinkinį ir vadina diskusija:
Šioje diskusijoje suplakami keli skirtingi dalykai. Pirma – politinės teisės, tokios kaip žodžio laisvė, išraiškos laisvė, minties laisvė (net laisvė neišmanyti, kalbėti niekus). Antra – estetinė atsakomybė. Trečia – menininko moralinė atsakomybė. Mano nuomone, šioje diskusijoje blogiausia ir buvo tai, kad šie dalykai neatskirti. (p. 49)(Nelabai suprantu, ką reiškia pasakymas estetinė atsakomybė, bet kad yra bent jau trys plotmės ir vienoj galiojantys argumentai netenka galios kitoj – taip.) Gaila, kad tam NŽ-A pokalby nieks neprisiminė Nijolės Gaškaitės; kaip ir 2002-ais tebemanau, kad jos romanai Užverstų šulinių vanduo (2000) ir Dabar ir visados (2001) apie laiką, kurį dažnai pavadinam pokariu, pasako daugiau nei Roberto Keturakio ir Mariaus Ivaškevičiaus romanai kartu sudėti; tada šiuos autorius paminėjau todėl, kad neseniai, 2002 X 21, teko vest Rašytojų klube vakarą „Du žvilgsniai į pokarį: M. Ivaškevičius su romanu ‘Žali’ ir R. Keturakis su romanu ‘Kulka Dievo širdy’“; taikingesni laikai buvo, nieks kaltinimais mirtinom nuodėmėm, kiek prisimenu, tuolaik nesišvaistė.
— kodėl vis dėlto baksnoju? Todėl, kad beskaitydamas kaltinimus Mariui Ivaškevičiui apšmeižus
Aš vieną epizodą tik gerai prisimenu [...].Antano Škėmos novelė „Anapus Nemuno“ buvo išspausdinta kultūros žurnale Šviesa, redaguojamam Vinco Trumpos ir Vytauto Sauliaus, 1948-ais (nr. 6, p. 11–12 = AntŠ, Rinktiniai raštai, t. 1, 1994, p. 440–444; komentaruos rašoma, esą yra pagrindo manyti, kad novelės siužetas pagrįstas tikru įvykiu iš 1941-ų birželio, kai Škėma partizanavo Aukštojoj Panemunėj). — Kaip ir kodėl Trumpos atmintis perkūrė Škėmos pasakojimą, atskiras pasvarstymas galėtų būt; kas 1948-ais Biržiškas galėjo papiktint – irgi spėliot teišeina; šiaip Škėmos novelės centrinis įvykis – kad Ignas, vienas iš partizanų, ryžtasi gelbėt kitoj Nemuno pusėj, kur rusai, likusią moterį su mergyte, perplaukia valtim paimt jų, bet be šautuvo; moteris nušaunama, partizanas su mergaite ant rankų paimamas nelaisvėn ir sušaudomas; ankstesnis epizodas, kuris įstrigo Trumpos atminty, kad pas Igną (kuris su pasakotoju įsitaisę vienapus Nemuno šaudo į rusus kitapus Nemuno) atbėga jo mergina, jie paflirtuoja, net pasibučiuoja, – neesminis atrodo, bet gal jis užkliuvo? Kai šaudomasi, negali būt jokių meilių, nes įsimylėjėliai praranda sveiką protą ir beprasmiškai žūsta. O gal nepatiko Škėmos sakinys apie nušautąją: „Moteris gulėjo smėlyje išskėtusi kojas, lyg atsiduodama“? Balažin. O gal pasipiktinta neradus nė žodžio apie kovą už Lietuvos laisvę?
Škėma atsiuntė novelę apie partizanus. Reiškia, 1941-ųjų metų sukilimas, karo pradžioj, prieš vokiečiams ateinant. Reiškia, tas lietuvių frontininkų sukilimas 1941 metų birželio mėnesį, vidury birželio, maždaug, kada visi tie išvežimai buvo didieji, kartu tuo pačiu metu ir sukilimas, ir vokiečių atėjimas – labai turtingas laikotarpis, na. Ir jis tą aprašo toj savo novelėj, reiškia, ir tuos partizanus. Škėma bendrai toks aštrus rašytojas. Jis neidealizuoja jų, kad jie yra žmonės, vyrai, ir pasitaikė ten mergaitė gražesnė, tai jie tuos šautuvus metė į šalį ir pradėjo flirtuot su mergaite. Žodžiu, ir taip pavaizdavo tą, kiek aš dabar atsimenu. Na, ir mes sudėjom, kadangi gera mintis. Aš nebuvau to sukilimo gerbėjas bendrai, kadangi čia jis su vokiečių pagalba, jis suorganizuotas buvo iš Berlyno, iš Vokietijos vis vien ėjo instrukcijos, ką daryt ir kaip daryt. Ne, tos instrukcijos buvo labai žiaurios ir prastos, ne, tokios nacistinės, – įvest tokią santvarką Lietuvoj, kokia buvo Vokietijoje. [...] Kad gavau (mano adresu jis buvo) laišką iš Mykolo ir Vaclovo Biržiškos. Ir žinot, aš labiausiai nustebau, Vaclovas Biržiška, šiaip jau kairus žmogus, liberalas, prijaučiantis mūsų organizacijai [greičiausiai turima omeny Lietuvių Rezistencinė Santarvė] buvo, kaip ir Mykolas Biržiška, visi trys Biržiškos... Tokį piktą laišką, kaip jūs drįstat dėt tokį šmeižiantį sukilimą, novelę tokią. Tai va aš tą epizodą prisimenu gerai. Aš prisimenu gerai, gaila, to laiško neturiu. Per tas keliones... (Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 298)
— gal šiek tiek ir paspausti, susidėstė tokie du mintigaliai: (a) abu rašytojai, ir Škėma, ir Ivaškevičius, renkas panašų būdą „sužmogint“ vyrą su šautuvu – ir per santykį su moterim; (b) kad tarp lietuvių egzilų buvo daug, švelniai tariant, nemėgstančių ir Škėmos, ir jo kūrybos – taip, o priežastis kokia? Ar to nemėgimo pirminė priežastis – ne atminty užstrigusi reakcija į minimą novelę? Jei Biržiškas ji papiktino, tai kitus – juolab? Ir tos priešstatos neužglaistė, neištrynė vėlesni kūriniai, tarp jų ir dramos? (Šitas antras mintigalis – tik gryna prielaida, spėjimas.)
