(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(594) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxv

– Ką manai apie žmogų, kuris klausia: „Kokia tavo gyvenimo prasmė?“
– Jis ne to klausia, jis per kitą klausiasi: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“
– Nesupratau.
– Kito apie tokį dalyką neklausiama.
– Kodėl?
– Nes (i) tai nesvarbu; tikrai. Nes (ii) tai net labiau asmeniška, negu kiek uždirbi ar su kuo mylies.
– Nesupratau.
– Ir gerai. Labai gerai.

(593) Susieji – ir [pagalvoji], xvii

Apie dangų.
Į kurį žiūrėjai Maironio metais, į kurį akis kartkartėm pakeli nepaisydamas jubiliejų. Kur kitur jas dėt? Jei jauti, kad bent retsykiais noris būtent pakelti?
Iš penktadienį nusipirktos Marcelijaus Martinaičio pomirtinės knygos Nenoriu nieko neveikti:

Ir štai prasideda
dangaus didysis metas.

Tai laikas,
kai, su miškais kartu nurimęs,
be žodžių ir neišmanydamas,
stovėdamas prieš begalinį dangų,
kalbuos su savo siela. („Vanaginėje“, p. 39)

Iš sekmadienį pristatyto Vytauto Landsbergio eilių rinkinio Briuselio dienoraščiai:

Pasitiks mane Petras. Paklaus:
ką tempi atmatavęs šį kelią?
Aš parodysiu menką kraitelę
ir joje – gabalėlį dangaus. ( „Ką turi“, p. 203)

Be žvilgsnio į viršų nėra žmogaus. [Atsiprašau, kad per skambù.]
P.S. Ką išties reiškia per mišias išgirstamas kvietimas „Sursum corda!“, pirmąkart supratau tik užpernai – žvelgdamas į Paryžiaus gotikinių bažnyčių skliautus.

(592) Ars memorativa: vaikystės svajonė

Brenčių kapinėse

Kartais perskaityta kokia mintis ima ir blokšteli šonan, stumteli atsiminimų pusėn. Va kad ir šita Marcelijaus Martinaičio:

Negerai savintis tėviškę, kurioje taip retai būni ir jau beveik nepažįsti buvusių artimų žmonių. Didžiulis jų pavardžių sąrašas jau randamas kapinėse. (Viktorija Daujotytė ir M.M., Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai, 2013, p. 135)

Kaime, kurį (galima sakyt, nebesantį) vadinu gimtiniu, priešais senelių sodybą kitąpus vieškelio gyveno Varnos. Nežinau kodėl, bet seneliai su jais beveik nebendravo, bent jau neprisimenu, kad būčiau buvęs nusivestas į tuos namus. – O taip norėjos! Nes žinojau, kad Adomas Varnas – buvęs mokytojas [teta Birutė patikslino: mokytojavęs Geltonpamūšy ir Žadeikiuos], ir įsivaizdavau, kad jis turėtų turėt biblioteką, kurioj turėtų būt įdomių knygų, senų knygų. Mat kai išmokęs skaityt pajutau visaskaitystės alkį, to, ką iškapstydavau iš spalių senelių namuos ant aukšto, buvo per mažai – leghornų ir kitų vištų veislių aprašai nebetenkino vaizduotės, norėjos istorijų.
Kai praeitą vasarą buvom Raudonpamūšy[*], motina, žvelgdama į Varnų sodybą, tarė: „Dyk, nieka nebelyka.“ Ir keliom sekundėm buvo kilusi paika mintis: reiktų nueit, įlįst į tuos namus ir patikrint – ar buvo, galėjo būt kažkas panašaus į biblioteką tuos namuos, ar nebuvo? Aišku, nei ėjau, nei tikrinau, bet tokio momentinio noro būta.

--------------------------------------------------------------------

* Pasikarščiavau puldamas įrodinėt, kad Raudonpamūšis ir niekaip kitaip: 1959-ais išleistame Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame paskirstyme Raudonpamūšis (Raubonių apyl.), o 1976-ais išleistame Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne – jau Raudonpamūšė (Saločių apyl.); bet tada jau gyvenom Biržuos.

(591) Tarp kitko: prof. Vytautą Kubilių prisiminus

Šiandien popiet bus 10 metų nuo Profesoriaus žūties. Po LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus posėdžio skubėjo nupirkt gėlių, išsirinko mėlynus irisus, kurie taip ir liko neįteikti. Perėjoj prie Čiurlionio meno mokyklos stotelės partrenkė mašina.
Galvojant apie prof. Vytauto Kubiliaus proto darbus, nesismulkinant, nesileidžiant į išvedžiojimus, ką būtų galima – jau iš nemenko atstumo žvelgiant – iškelt į priekį?

√ Reikšmingiausias – studija Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas (1983). – Miglotai, bet dar prisimenu tą paradigminį pokytį trečiakursio lituanisto galvoj: lietuvių literatūros atsijungimą nuo sovietocentrinės sistemos ir įsijungimą europocentrinėn sistemon; mūsų literatūra skrieja visai kita orbita negu iki tol buvo siūloma suvokt; nors ir palygint tolokai nuo centro, bet centro, kuris yra kultūriškai nulemtas, o ne politiškai primestas.

√ Ambicingiausias – Lietuvių literatūros istorija, XX amžius (1995). – Atgimimo pradžioj būtent Vytautas Kubilius suformulavo tezę apie vieną lietuvių literatūrą – nesvarbu, kur ji parašyta: Lietuvoj ar Amerikoj, DP stovykloj kur nors Vokietijoj ar Austrijoj, tremty Sibire ar Kazachstane; tai yra viena lietuvių literatūra. Buvo labai rimtų planų jungtinėm egzodo ir Lietuvos tyrėjų pajėgom imt ir parašyt naują XX amžiaus lietuvių literatūros istoriją, kurios poreikis tuolaik ypač buvo jaučiamas. Bet darbas pradėjo strigt jau parengiamojoj stadijoj: nerasta bendros kalbos dėl kai kurių metodologinių prieigų, dėl terminų ir kt. Profesorius [suvokęs, kad bendras kolektyvinis veikalas taip ir neatsiras?] ėmė ir parašė tokią istoriją vienas.
Nesvarbu, kad darbui pasirodžius kai kurie kūrėjai, pasijutę nepakankamai įvertinti, griebės rašyt ar tik pasirašyt atvirus laiškus istorijos autoriui; jau tada suvokta, kad prof. Kubilius padarė tai, ko kiti net nepajėgė pradėti.

√ Prasmingiausias? – Ne, ne mokslo darbas; neabejoju, ateis laikas, ir bus parašyta labai gerų ir įžvalgių studijų apie srovių ar žanrų raidą, randasi ir rasis puikių monografijų apie Salomėją Nėrį, Borutą, Simonaitytę, Vaičiulaitį, Aistį ar kitus; mokslo srity vis dėlto turi veikt (kito žodžio nerandu) progreso dėsnis. Prasmingiausias Vytauto Kubiliaus rašto darbas, manau, yra jo dienoraštis – egzistencinės savistabos dokumentas, atskleidžiantis tam tikrame laike (būtent laike, o ne tik laiku) savo gyvenimo ir darbų prasmės ieškojusio žmogaus refleksijas.
Ir didi pagarba jau irgi a.a. Janinai Žėkaitei-Kubilienei, drąsiai nusprendusiai, kad tie dienoraščiai turi būt ne užšaldomi dešimtmečiui ar dar ilgesniam laikui, o paleidžiami pasaulin (1945–1977 metų išėjo 2006-ais, 1978–2004 metų – 2007-ais).

P.S. (05-12) Kuprinėj vis dar tampau š.m. Metų žurnalo ketvirtą numerį. Vis ką nors paskaitinėju.
Jūratės Sprindytės svarstymų apie 2013-ų knygas („Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?“) trečias sakinys:

Vytautas Kubilius, kurio netekties dešimtmetį šiemet tyliai pamiršome, 1975 m. dienoraštyje rašė: „Begalinis skaitymas iki iškritimo. [...]“ (p. 75)

Kai kas vis dėlto prisiminė, o norėt visuotinio prisiminimo būtų [kaip čia pasakius?].

(590) Laikmenis, iii

Penktadienį buvau Knygų rūmuos.
Sovietiškai sakant, nors skamba gražiai – Knygų rūmai, dabar – Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras.
O architektūriškai – Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno ansamblis. Karmelitų vienuolyno patalpose iki 1945-ų buvo kunigų seminarija.
Centriniam kieme tebėra postamentas, ant kurio stovėjo Marija. Kiek pavyko išsiaiškint, ta skulptūra turėtų būt išlikusi, mat buvo netikėtai atrasta tarp knygų, vėliau išvežta į Ateizmo muziejų (kur dabar – nepavyko [išsiaiškint]).
Kai neilgtrukus šitas ansamblis bus grąžintas Bažnyčiai, gal ir Marija vėl atsistos savo vieton.

Per anksti atėjau, tai negi stovėsi kaip įbestas vidury kiemo? – apžiūrėjau tą postamentą.
[O galvoj nežinia iš kur suskambo frazė; banali, rusiškai: „Всё тленно в этом мире.“]

(589) Visiškai tarp kitko: apie diktantą

Diktantas yra labai geras dalykas, diagnostinis, ypač kai ima vaidentis, kad visi viską žino. Aidas Marčėnas yra tai pastebėjęs: „rašyt diktantą ne tašyti kuolą / kassyk sunkiau girdėt švarius balsius“. Čia jokia demagogija neveikia, arba teisingai parašai, arba klaidingai.
Nacionalinio diktanto projektą remia LR Prezidentė.
Tuoj rinkimai.
Va ir pagalvojau: reiktų viešai pasiūlyti visiems kandidatams į prezidentus rašyt diktantą; su sąlyga: jūsų iš klausos užrašytas tekstas bus paskelbtas viešai. – Tikrai per būsimus rinkimus balsuočiau už raštingiausiąjį/-iąją (aišku, jei „raštingiausias“ kandidatas nebūtų žemiau VIII klasės (ikigimnazinio) raštingumo lygio; tada nedalyvaučiau prezidento rinkimuos). – Ar kas oficialiai ir išgirstamai galėtų mest tokį iššūkį kandidatams?
P.S. Ir dar: manau, jau laikas baigt rimtu veidu pūsti miglą, esą lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje. – Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų kalba ėmė rastis tik VII amžiuje po Kristaus. Lietuvių kalba yra palygint jauna kalba, nors išties labai senoviška/archajiška. Negi mes nebejaučiam skirtumo tarp sena ir senoviška? Jei nejaučiam, tai geriau būtų užmiršt šitą senumo „argumentą“.

(588) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxiv

– Žinai, keista: skaitydamas Andrių Užkalnį prisiminiau Antaną Baranauską.
– ???
– Apie sveiką protą ir ribas pagalvojau. Kritikuot perdėtą politinį korektiškumą – lyg tai būtų koks savaiminis gėris – išties racionalu; konstatuot: štai šitas asmuo, mano manymu, yra kvailys, – savaime suprantama, bet tyčiotis iš žmonių – žema. Taip, iš principo žema, tada aš jau humanitarinė cypdavatkė. Ir nevalia skatint: „Mėgaukimės patyčiomis!“ Nevalia, irgi žema.
– Įsijautei, įsijautei, tikrai įsijautei, bet kuo čia dėtas Baranauskas?
–  „Pasikalbėjimo Giesminyko su Lietuva“ eilutę buvau prisiminęs: „Yra platumui kraštas, yr dugnys gilumui.“ Nereiktų persistengt, nereiktų pamest proto dėl įvaizdžio. Liūdna, kai tekstų autoriai ima derintis prie komentatorių daugumos lengvai atspėjamų reakcijų arba tyčia jas provokuoti.
P.S. (02-12 iš ryto) Kad tiek daug komentarų būtų pašalinta – dar neteko matyt. (Vakare) „Pašalintieji“ komentarai atsirado. Nesuprantu, kas ten daros, bet ir nenoriu.

Asociatyvus prieduras (02-13). CNN buvo nusprendusi pajuokaut – parinko paminklų iš įvairių pasaulio vietų ir įvardijo: The world’s ugliest monuments, ir dar pridūrė, kodėl kuris bjauriausias. Buvo; o liko tik atsiprašymas.
Mat tarp tų parinktųjų paminklų buvo ir Bresto tvirtovėj stūksantis „Vyriškumas“ (CNN komentatorius apie įamžintojo kareivio veido išraišką: esą arba jis baisiai pyksta, arba jam viduriai užkietėję). Įsižeidė Gudija ir sykiu Rusija.
[CNN manymu bjauriausių paminklų atvaizdus galima pasižiūrėti čia.]

(587) Der Zeitgeist: 1956

Jonas Grinius straipsny „Vinco Mykolaičio-Putino išsivadavimas“ (Aidai, 1968, nr. 6; jau post mortem, Putinas †1967-06-07) apsvarstydamas poeto gyvenimo kelią išskyrė 1944–1956 metus – esą tai buvęs sausros laikotarpis. Laikotarpis, kai rados eilėraščiai, neverti Putino. Ir tik 1956-ais 10 tūkstančių tiražu išėjo Poezija – rinktinė, kuri skaitytojams priminė, kad Putinas – poetas, o ne tik šūkių rimuotojas (à la: „Ir žinom, kad šviesus mūs amžius reikalauja, / Kad  sielų inžinieriai būtume išties“, 1948 [Poezija, 1956, p. 252]). Taip, paskutinis tos rinktinės trečdalis – tokie soc. realistiniai aputiniški tekstai, bet pirmi du trečdaliai – tikrasis Putinas, nors – nolens volens, vis dėlto 1956, – „pagerintas“: daug kur neliko Dievo, jei vienur kitur liko, virto dievu, Kūrėjas – kūrėju, Rūpintojėlis – rūpintojėliu, Tėvynė – tėvyne ir pan.
Tai, kas užfiksuota žemiau, joks ne atskleidimas ar pan. Putino naujuosiuose Raštuose pateikiami eilėraščių tikrieji variantai, o kas buvo tam tikru laiku keista – atsispindi komentaruose. Tik va viena problemėlė: akivaizdumo stoka, – perskaitęs eilėraštį nepuoli iškart žiūrėt komentarų, juos paskaitinėji jau post dictum. Taigi ėmiau ir užfiksavau keletą pavyzdžių, kas pakito Putino eilėraščiuos imperatyviajai laiko dvasiai „patariant“ (nors datos surašytos pirminės):

Vai eičiau aš, eičiau (1911):
      O žudančio sielvarto dienai atėjus,
      Vien melst Visagalį.  —> Vien smerkt savo dalią.

Tėvynei (1914):
      Man įteikė Viešpats ne kardą, – kanklius, —> Ne kardą aš rankoj laikau, bet kanklius,
      Ir taiką širdis pamylėjo.

Stella Maris (1916):
      Spindulingieji žvaigždynai
      -------------------------
      Plaukė, plaukė per gelmes
      Taip maldingas, taip ramias... —> Taip didingas, taip ramias...

Prisikėlimas (1924):
      Pro mano langą Prisikėlimas [= Velykos] —> Pro mano langą prisikėlimas [= pavasaris]
      Pasaulio viltį didingai skelbia.

Vergas (1924):
      Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės, —> šitos žemės,
      Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi
      ---------------------------------
      Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
      Tik naujos būties ir gyvasties kūrėjas,
      Kur erdvu, platu ir laisva, ir didžiaugsminga,
      Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia. —> Tartum pats tu būtum skrendanti dvasia.

Neatverkim akių (1928):
      Ir kaip Dievo dvasia bekrašybėj skraidai, —> Ir kaip laimės dvasia bekraštybėj skraidai,
      Visas Dievo pasaulis – tai tavo mintis. —> Visas didis pasaulis – tai tavo mintis.

Pasakos galas (1929):
      Tik klaikūs bedugnių siūbuojantys tiltai –
      --------------------------------------
      Kad Dievo pasaulio švieson nepakiltai. —> Kad laisvę pamilęs švieson nepakiltai.

Pavasario lietus (1932):
      Palaimino Dievas pavasario lietų: —> Mes laiminam dosnų pavasario lietų:
      ----------------------------------
      Palaimino Dievas ir pirmąjį griausmą. —> Mes laiminam lygiai ir pirmąjį griausmą.
      Jo balsan baimingai pasaulis žegnojas, —> viltingai žegnojas

Lietuva (1934):
      Vieniems – tu didvyrių palaiminta žemė,
      Kitiems – tu nykštukų varginga tėvynė,
      O man tu esi kaip smūtkelis prie kelio, —> O man tu kaip motina laukianti kryžkelėj
      Kur laukia keleivio malda ir nakvynė. —> Su meile, paguoda, globa ir nakvyne.

Aišku, šie pavyzdžiai tik šį tą atspindi, bet akivaizdžiai.

(586) Vilniaus vaizdai, xxiii

Taip, rūkau. Kartais ir laukiant troleibuso tenka – paeini į šoną kur atokiau ir parūkai.
Savivaldybė nutarė, kad nevalia rūkyt vad. laukimo paviljonuose. Teisingai, pritariu.
Bet dėl vieno dalyko nesutinku – dėl to, kaip siekiama, kad nutarimo būtų laikomasi. Nepritariu bauginimo strategijai. Kuri, tiesą sakant, net juokinga: gal kaliausė ir atrodo baisi žvirbliams, bet baidyt rūkorius iš paviljonų Žydrūno Savicko atvaizdu? Beje, tikriausiai prisimenat ir plakatus, skirtus kovai su rašinėtojais ant sienų, kur priminta, vos ne perlaužta ranka su dažų flakonėliu buvo (dabar cigaretė laužiama). Na ir kas? Ką išgąsdinom? Nevaisinga tokia strategija.
Be kita ko, manau, iš dalies net skatinanti moralinį smurtą, su kuriuo „kovojama“ tuose pačiuose reklaminiuose stenduose.

(585) Visiškai tarp kitko: apie būdvardžių aukščiausiąjį laipsnį

Jau, regis, bent vieną įrašą esu pradėjęs labai panašia įžanga (atsiprašau): kartkartėm į LLTI ateina žmonių iš LNB, kuriems prireikia periodinių leidinių ar smulkiųjų spaudinių, tik pas mus esančių (nežinau/neklausiau, ko jie/jos ten ieško). Paskaito ateivis/-ė, daiktas trumpam lieka gulėt ant stalo prieš grįždamas savo vieton į lentyną. Na ir kaip atsispirsi pagundai bent pavartinėt-pažiūrinėt-paskaitinėt? Neatsispirsi.
------------------------------------------------------------------
Chicagoj leisto savaitraščio Katalikas 1908 metų sausio 9-os numerio pirmam puslapy:

Gruodžio 8 dieną Zakopane (Galicijoj) mirė Jonas Biliūnas, įžymiausias ir gabiausias dabartyje lietuvių rašėjas.

Taip tiesiai šviesiai: įžymiausias ir gabiausias.
Imi svarstyt. O Žemaitė ir Maironis (ypač jis, 1905-ais išleidęs jau antruosius Pavasario balsus) – kaip?
Tuolab: Biliūnas mirė 28-erių, dabar sakytumėm – jaunuolis (jaunuoju kūrėju dabar vadinami iki kiek? iki 35-erių?); galima sakyt, teišleidęs vieną knygelę – 64 puslapių Įvairius apsakymėlius 1906-ais; asmuo (nepasirašęs), rašęs tekstą, išspausdintą būtent Katalike, manau, žinojo, kad Biliūnas buvo susidėjęs su socialdemokratais, parašęs „Pirmąjį streiką“ ir pan. (tiesa, gyvenimo pabaigoj politika nebesidomėjo), – ir vis tiek: įžymiausias ir gabiausias.
Dabar tokios [kad ir mirties įkvėptos] drąsos nebeatsirastų (manau); būtų parašyta: vienas įžymiausių ir gabiausių.
Ar tik dėl to, kad dabar žmonių, vadintinų gabiais rašėjais, nepalyginamai daugiau, kad jie tveria gyvi ilgiau?

(584) Dėl juoko [arba dėl drąsos]: siūlau referendumo klausimą

580 įrašo komentare Audrius pareiškė: „Veidu į jūrą, tauta. Veidu į savąjį namą. Išmušė valanda principialiai atsistoti veidu į jūrą“ etc. Perskaičius galvoj ėmė bręsti mintis, kuria čia ir dalinuos.

Preambulė
(a) Mes drąsi tauta ar ne? Jei drąsi – įrodykim, jei ne – prisipažinkim, kitokie esą;
(b) vis padūsaujam, kad Lietuva nuobodi daros, net Reinas Raudas tą pripažįsta, kad popdainininkių, nusižengėlių, nusikaltėlių ir pan. gyvenimo faktai pateikiami kaip svarbiausios žinios, kad nevyksta esminiai pokyčiai etc.;
(c) dabartinė sostinė tuoj bankrutuos, be to, čia buv. sovietinės nomenklatūros tupykla jau daugybę dešimtmečių, o jie moka savo ir vaikų gyvenimus su(si)tvarkyt (dalinė desovietizacija savaime įvyktų);
(d) mes neturim didžios idėjos, grandiozinio tikslo (ne ginti ir saugoti, o keisti ir keistis), kuris iš esmės sujudintų protus, ekonomiką ir visa kita;

— todėl siūlau surengti referendumą ir paklausti: „Ar jūs sutinkate, kad Lietuvos sostine taptų Klaipėda?“

Kas iš to gero būtų?
(a) Įsivaizduokit, kaip atsigautų statybos pramonė ir kt., kiek naujojoj sostinėj visko reiktų pastatyti, įrengti ir pan.;
(b) mus tikrai imtų vadint drąsia šalimi viso pasaulio žiniasklaida (ne tiek jau ir daug valstybių savo sostines kiloja), vieni ironizuotų, bet mes atkreiptumėm rizikuot linkusių žmonių dėmesį (kas nerizikuoja, tas neišlošia), investicijos į naująją sostinę ir aplink ją padidėtų n kartų;
(c) sostinė atsidurtų toliau nuo atominės elektrinės;
(d) mus tikrai palankiau imtų vertinti latviai, estai ir kiti, kurių sostinės prie jūros (Ryga, Talinas etc.);
(e) stodami į ES tikrai neprisižadėjom sostine išsaugot Vilnių, tad joks Konstitucinis teismas prikibt negalėtų;
(f) turėtumėm net tris miestus, kuriuos galėtumėm vadint sostinėm (einant iš rytų į vakarus): Vilnius – istorinė senoji sostinė, Kaunas – buv. laikinoji ir Klaipėda – naujoji sostinė;
(g) etc.

Na, kaip balsuotumėt? :)
------------------------------
P.S. Šiuolaikinės antraštės pavyzdys: „Lietuvių batautojai nusitaikė į Rusijos turtus“.

(583) Užparaštė, lxxxvii: apie tematiką

Žmogus stengėsi rašyt apie, jo manymu, įdomius skaitytojams dalykus: apie Raudonkrūtinį, apie lietuvio nuotykius Amazonės džiunglėse, Svetimšalių legione ir pan. Kai kurių knygų net po du leidimus išėjo.
Deja, nei lt.wikipedijoj, nei LLE šio rašytojo nerasit.
Viktoro Kropo, *1902-08-13 Vilniuje; tėvas geležinkelietis, šeima nuolat kilojos iš vietos į vietą (Vilnius, Ryga, Daugpilis, Samara, Buzulukas, Petrapilis, Maskva; V.K. buvo net įstojęs savanoriu į Budionno raitelių armiją). 1921-ais grįžo į Lietuvą, 1927-ais šeima išplaukė Brazilijon, po metų ir Viktoras. Ten visokiom avantiūrom užsiėmė, kol drugį pasigavo; grįžęs Lietuvon tarnavo ir rašė. †1973-11-02, palaidotas Romainių kapinėse.

(582) Miscellanea rerum, iii

— užfiksuota 2013-ų pabaigoj – 2014-ų pradžioj —

jei miškuos besiilsintys batai nuo šernų užsikrės maru,
imsiu pirštiniaut

(α) apie gyvenimo žanrą
Prisiminiau: Rytis Zemkauskas, pristatydamas vieną iš [snobo] filmų, įžangos žodį baigė retoriniu klausimu:
– O koks jūsų gyvenimo žanras?
Tada norėjos atsakyt:
– Komedija (Čechovo supratimu).
Dabar manau: muilo opera. Nedera susireikšmint.

(β) apie reklaminius naujažodžius
Ne tik poetai ir visokie paplaukę filologai kuria naujažodžius. Ir prekybos tinklams tarnaujantys reklamininkai.
Jau keleri metai „Maxima“ ima ir pradeda skelbt apie kainapjūtes. Regis, rudeniop? Formaliai žiūrint, daryba teisinga – sudurti du daiktavardžiai: kaina ir pjūtis, tik va viena bėda: kainapjūtės reikšmė turėtų būt įvardinta taip: kainų nupjovimas, t.y. pašalinimas; po kainapjūtės prekės turėtų nebekainuot, nebeturėt kainos, būt dalijamos už dyka; plg. javapjūtė – javai ne patrumpinami, pripjaunami, o nupjaunami, jų ant lauko nelieka. Kainapjūtės yra apmautynės, bet čia jau ne kalbos, o psichologinių manipuliacijų pievos.
Dabar užeini į „Iki“ – negali nepamatyt užrašo Nuolaidynės. Pamatau ir vis pagalvoju: ar taisyklinga daryba?
Plg. vaikštynės, gaudynės; ar ne nuleidynės turėtų būt? T.y. priesaga segtina prie veiksmažodžio, o ne daiktavardžio? Nežinau. O gal išsigąsta, kad nuleidynės susisies su kelnėm?

(γ) degustacija
Perskaitai save poetu vadinančio žmogaus pirmąjį autobiografijos sakinį: „Esu Suvalkijos lygumų grumstelis – vyturys“, ir viskas tampa aišku – „poezijos“ pagalbos nebereikia.

(δ) apie kontrabandą
Yra manoma, kad lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenim draudimo laikais žandarai konfiskuodavo apie 10 nuošimčių spausdintinės kontrabandos (nebeatsimenu šaltinio, bet tikrai skaičiau, o ne susapnavau). Pagalvojau: greičiausiai maždaug tiek pat pavyksta perimt ir dabar muitininkams, tik apie 10 nuošimčių. Kontrabanda visais laikais buvo tikrai pelningas biznis. Be to, va kokiom garbingom kontrabandinių prekių vartojimo tradicijom galime didžiuotis! — Pretekstas: šiandien vėl teko „girtis“, kad cigaretes perku tik „Lietuvos spaudos“ kioskuos; ir nesijaučiau durnius esąs, net – durniaus vietoj, tikrai.

(ε) Valdovų rūmai ir referendumas dėl žemės
Pradžioj, kol svarstyta: statyt–nestatyt, rengt–nerengt, buvau prieš. Bet kai liko tik įrengt/surengt, jau buvau už.
Per daug visko Lietuvoj pradėta ir nebaigta. Kad ir ant Šeškinės kalno.

(ζ) politikai apie rašytojus
Konservatoriai buvo susitikę su kultūros ministru.
Jurgis Razma sakė esąs susirūpinęs, kad Rusija dažnai kviečia dirbti gabius Lietuvos menininkus, Rimą Tuminą ir Marių Ivaškevičių paminėjo. „Aš manau, kad mums tai praradimas, nes tai reiškia, kad jie ne visada bus Lietuvos produktų kūrėjais.“ O Rasa Juknevičienė pareiškė: „Dėl Ivaškevičiaus per daug nesijaudinčiau. Dėl „Žalių“ knygos tai tegul Rusijoje dirba toliau.“ [Kol kas persona non grata neskelbsim, va kokie mes tolerantiški.]
Taip, kartais politikai prisimena ir tokių „produktų kūrėjus“, bet atrodo, kad apie juos sprendžia neragavę produktų. Na, kaltas, kaltas, bet neabejoju: Juknevičienė Ivaškevičiaus romano neskaičiusi, o tik girdėjusi, kad juo kai kas piktinosi. [Nevykęs sprendimas buvo pagrindinį grožinio kūrinio veikėją pavadint žymėtu asmenvardžiu; juk iš esmės dėl to ir kilo visas tas pasipiktinimas; o iki paties kūrinio taip ir neprieita.] Vis dėlto keistas tas lojalumo „teisingajam“ požiūriui reikalavimas; kad ne talentas svarbiausia; tai ir skiriamos premijos užurkoms ir šepečiams.

(η) apie spalvas
Vis dėlto skaitant Mykolaičio-Putino kūrybą, ypač poeziją, žinotina: buvo daltonikas (sprendžiant iš dienoraščio, dėl to net kompleksavo), todėl tiek mažai spalvų ir tiek daug muzikos.
Berašydamas šitą sakinį prisiminiau Vydo Pinkevičiaus (1949–2012) paveikslo „Kurėnai Smiltynėje“ reprodukciją, matytą Kultūros baruos šalia Aloyzo Stasiulevičiaus surašyto nekrologo „Lietuviškasis Rouault“ (2012, nr. 6):

Jo paveikslų jėga – spalvos, jis tarsi maudosi, braido po spalvų jūrą. Esu matęs jo paletę su visiškai neįtikėtinais spalvų deriniais. (p. 48)

Malonu būt pažiūrėti į VydP originalus, bet kur čia juos sugaudysi.

(581) Tarp kitko: apie apklausas

Jei turi el. pašto adresą, kartkartėm gauni tokių laiškų: prašyčiau atsakyti į anketą, tai mano bakalaurinio ar pan. darbo pagrindas bus. Jokių tarsi asmeninių duomenų neprašoma; empatija suveikia, imi ir atsakai, vakarienei kepamos bulvės nespėja pridegt.
Gruodžio pradžioj gavau tokį laišką:

Sveiki, Virginijau,

gal turėtumėte laiko ir ūpo atsakyti Oscaro Wilde'o klausimyną Šatėnams?

atsako belaukiant,

Akvilė

Nesulaukė atsako Akvilė. Nors ir atsakiau į tuos klausimus, bet neišsiunčiau, nes – susiruošus siųst ir dar kartą perskaičius – lemiamą žodį tarė perfekcionizmas: niekų prirašei, nevertų popieriaus.

Ir šito įrašo nebūt buvę, jei ne: prisiminiau, kad kažkur popieryne turėtų būt kopija iš Moksleivio, buvo toks žurnalas; radau: „Puslapiai iš albumo“, 1962, nr. 1, p. 44–50.
1960 metų rugsėjį Marksizmo-leninizmo institutas prie SSKP CK gavo dovaną – Karlo Marxo proanūkis padovanojo albumą, kurio trečdalį užima savotiškos „anketos“, vad. „išpažintys“ arba „prisipažinimai“; šis žaidimas „anketomis“ atsiradęs Anglijoj maždaug XIX amžiaus vidury ir labai papilitęs. Pasak Jenny Marxaitės, „[k]nygutės su išpažintimis užtemdė visus kitokius albumus, jų tarpe – net pašto ženklų albumus“. Tataigi: tam Moksleivio numery išlersti lietuvių kalbon Markso, Marxienės, Marxaičių ir kt. jų šeimos artimų žmonių atsakymai į vad. „anketą“.
Perskaičius – du pastebėjimu:
Feminizmas kaip velnias kryžiaus turėtų vengt marksizmo, nes Marxas yra atsakęs:

• Teigiamas bruožas, kurį jūs labiausiai vertinate moteryje — silpnumas (p. 45)

Kažkaip žmoniškai, labai žmoniškai suskambėjo Marxų namų šeimininkės atsakymas:

• Kas, mano nuomone, yra laimė – valgyti pietus, kuriuos ne aš pati viriau (p. 48)

Nebūtų šio įrašo ir dėl kitos priežasties (lygiavertės): baisiai norėjos išmėgint blogger.com tinklaraštininkams siūlomus „puslapius“ (tai kas kita negu „pranešimas“ = įrašas); gali nustatyt, kad „puslapis“ būtų prieinamas tik per „pranešimą“; tuo ir pamėginau pasinaudot: čia tie atsakymai į Wilde’o anketą su prieduru.