(262) Miłoszo exmetų vilniškieji kontekstai

Ogi būna gyvenime ir smagių dalykų, būna! Va gavau bičiulio Ričardo Šileikos, kasdienybės skaitytojo, klausytojo ir žiūrovo, el. laišką su penkiais fotopriekabais:

Mano džiaugsmas, pareiga ir atsakomybė – Tau, Virgi, elektroniškai pasiųsti šiuos liudijimus iš savo skaitmeninės fotomuilinėlės. Toks štai lietuviškas socialinis kontekstas.
Ričardas Paskutinysis

Perskaitęs prisiminiau: seniai, 2010-04-19, buvau gavęs el. paštu tokį vaizdajuokį – priminimų, pritvirtintų prie tilto turėklų taip, kad tik parklupęs ar pritūpęs gali perskaityt, perdirbinį. Gan cinišką, bet sykiu ir juokingą.
Bet čia šiaip, asociacija, ir tiek.
O rimčiau šnekant:
Ačiū, Ričardai, už priminimą teisybės: kad pamatytum, reikia ne nosį tekstan – ant popieriaus, švarko ar marškinių užrašytan – įbesti, o atsitraukt, iš toliau pažvelgt; kuo iš toliau, tuo gražiau:)

P.S. Jei ką domintų sovietmečio kultūros istorija, siūlau pasiklausyt, kas buvo pasakojama per seminarus LLTI.

(261) Visiškai tarp kitko: pėdsekystė

Rūkydamas apėjau Vileišių rūmus. Kas galėjo palikt šituos ženklus? Spėju, varna buvo nutūpusi. O gal ir ne.

(260) Tarp kitko: kas turėta galvoj?

Per pietus ne tik apie gaisrą Tytuvėnuos pasiskaičiau. Perskaičiau ir Vladimiro Laučiaus interviu su Šarūnu Liekiu. Įstrigo ta pastraipa, kurią delfi.lt pateikia net kaip dienos citatą:

Nenorima suvokti, kad kultūrą būtina ne tik saugoti, bet ir kurti. Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą.

(a) Per kategoriškai pasakyta: „nieko nebereiškiančias tuščias formas“; gal daugumai jos ir nieko nebereiškia, nebėra kultūrinė savastis, bet tikrai ne visiems. Tačiau tai požiūrio, manymo apie kitus nulemtas vertinimas. Viskas tvarkoj, nuomonė yra nuomonė.
(b) Sutrikau dėl kitko: nepajėgiau įsivaizduot, ką Š.L. turi galvoj sakydamas, kad reikia kurt „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą“. Ir taip noris pateikt papildomą klausimą kalbintajam:
– Ką Jūs turite galvoj sakydamas „tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą [miesto] kultūrą“?
Radęs el. adresą, ėmiau ir išsiunčiau nuorodą į šį įrašą. Gal net sulauksiu atsakymo?
2012-02-01: Vargu.
2014-04-06: Jei dar kas mėgintų puoselėt viltis, patikslinu: nesulaukiau.

(259) Tarp kitko: mėgstantiems kapines, ypač žemaičiams

Šiandien, skaitydamas Adolfo Sprindžio įspūdžius iš ekskursijos po Žemaitiją ir Vidurio Lietuvą 1986-ų birželio pradžioj su mokytojų lituanistų grupe, užkliuvau:

Kurtuvėnai [...] Dvaro nėra – sudegė per pirmąjį karą, ir parkas sunykęs. Tik balta bažnyčia, tik senos kapinės su puikiu italų skulptoriaus darbu – grakščia renesansiška mergaitės statula ant šešiolikmetės dvarininkaitės kapo. Meno šedevriukas.

Nesu matęs, nežinojau esant (ar jau buvus?). Kur pasitikslint? Aišku, Broniaus Kviklio Mūsų Lietuvoj:

Kurtuvėnų kapinėse buvo pastatytas nepaprastai dailus juodo marmuro antkapis su verkiančios mergaitės statula. Jį už 8000 rublių pastatė Bačaičių [dabar ofic. Bacaičiai] (prie Ventos) dvarelio savininkai jų mirusiai jaunai dukrai, tačiau 1914 m. karas ir tolimesni įvykiai neleido tėvams pargabenti jos palaikų iš Lenkijos. (t. IV, p. 475–476)

Gal kas ką nors žinot daugiau, tiksliau? Gal kas matėt (1986-ais stovėjo, kaip supratau)? Smalsu, kas per meno šedevriukas, ar tikrai iš Italijos? Ir kieno kenotafą jis puošia? (Pats neturiu laiko giliau knistis.)

Janinos Rimgailaitės kapavietė Kurtuvėnuose
(Vlado Staponavičiaus nuotrauka  iš čia, 1976)

Juzefos Koriavaitės kapavietė Rumbonyse
(Alytaus r.; Mindaugo Černiausko nuotrauka iš čia, 2007)

Prieduras (2012-02-22). Šios dienos anonimiškas komentaras su nuoroda į kitą tokį pat kaip Rimgailaitės paminklą paskatino įkelt šičion abi skulptūras. Analogiškom jų vadint neišeina, nes medžiaga skiriasi (metalas vs [kas? ne gipsas, nors balta]), o forma tikrai tokia pati.
Ačiū, nepasirašęs žmogau, už patikslinimą.

(258) Iš popieryno, v: apie paneigimus, atitaisymus ir pan.

Ir dabar dar galima nusipirkt advokato Zigmo Toliušio atsiminimus Mano kalėjimai (pvz., čia už 6 Lt). Deja, vargu ar ton knygon bus įklijuotas iš Lietuvos aido (1992-12-24, p. 9) iškirptas va šitas paneigimas (žr. dešinėj).
Nežinau, ar 1991-ais vertėja Ona Juodelienė dar buvo gyva, koks skirtumas; atsiminimų autorius – prieš du dešimtmečius miręs. Teiginys lyg ir paneigtas, bet paneigimas taip nuklydęs, kad...
Ir atmintis pradeda traukt paviršiun visokius knygose likusių klaidų atitaisymus, patikslinimus ir pan., skaitytus, tarkim, Literatūroj ir mene. Kas čia viena su kita ir besusies. Deja.

(257) Užparaštė, xxvii: apie Gedos kasdienraščius

Kieno tekstas bus kito Šiaurės Atėnų numerio 5 puslapy? Nes Sigito Gedos kasdienraščiai baigės: paskutinis įrašas – 2008, gruodžio 8, pirmadienis.
Dabar tikriausiai bus pradėta galvot apie knygas. Trys išleistos. Trečioji – tais pat 2008-ais „Vagos“ išleistoji Vasarė ajero šneka – nuo 2000-08-18 iki 2002-01-03, jei gerai sužiūrėjau. Spėtina, dar kokie trys labai solidūs tomai išeis. Tokia tekstų kaugė, o dažniausiai juk adatos ieškai. Ir nervinies, nes nė vienoj knygoj nėra rodyklės. Norėtųs, kad paskutiniam tome būtų bent jau asmenvardžių rodyklė – visų knygų. Bet ar kas imsis tokio darbo? Tuolab kad ir problemų nemažai kiltų – kai kurie žmonės tik vardais, vardo pavardės pirmosiom raidėm teužfiksuoti, o kai kurie tik teapibūdinti (pvz.: „estų poetas, išplėtęs savo identiteto paieškas iki devono laikotarpio“ – kas? – Kaplinskis?). Bet baisiai tokios rodyklės reiktų, nes cituot tai juk dera iš knygų, jei išleistos, o ne iš ŠA (pagooglinus).
Ir dar toks mintigalis sukiojas galvoj: o jei parengus knygą – Lietuvių poezijos istorija pagal Sigitą Gedą? Juk apie visus, kurie jam atrodė svarbūs, yra rašęs – tik reiktų sudėliot atitinkamai tuos išblaškytus samprotavimus. Tikrai įdomus dalykas išeitų.
P.S. Vienas iš Gedos naujadarų – verksmažodis; regis, kol kas tik jis vienas ir yra pavartojęs, o juk galėtų  plist – subtiliai tikslus žodis.
P.P.S. Va įdomu, ar anksčiau Literatūroj ir mene yra buvę kryžiažodžių? Neatsimenu matęs. Jei ne, galima fiksuot istorinį įvykį: 2012-02-20 nr. 3 paskelbtas pirmasis.

(249.1) Maironio metai de visu: papildas

Esu jau priekabiavęs prie Maironio metų vad. viešosios reklaminės kampanijos. Minėjau ir Maironio nuotrauką (pro troleibuso langą) matęs. Bet tik šįryt iš arčiau apžiūrėjau tą photoshopu „sumenintą“ fotografiją (t.y. eilėraščių tekstais [tuo pačiu beserifiu šriftu pateiktais] užklotą). Na, jei koks žiaurus vertintojas reikšmingai paklaustų: „Kodėl?!“, sugalvočiau/suformuluočiau tokio veiksmo lyg ir pagrindimą: „Per poeziją, t.y. tekstus, mes suvokiam Maironį“ (ar ką nors panašaus). Viskas gal ir pakenčiama būtų, jei ne [nedoras] įtarimas: ar nenusižiūrėta nuo Michało Tadeuszo Golańskio, kuris Czesławo Miłoszo švarką ir marškinius autografais buvo išmarginęs? Ir dar viena pastaba: nelabai kaip atrodo veidas, kai jo atvaizdas išgaubiamas, ir gan stipriai; galva lyg suplota.
Ir logotipo (Maironis + 150) atskirai internete niekur nepavyko rast.
Įdomu, kaip atrodys 2012-02-25 planuojamas išleist pašto ženklas?
Beje, Miłoszo metų lauko reklamai sukurti buvo skelbtas konkursas, va nuostatai; o dėl Maironio metų – nieko panašaus neteko girdėt, nieko ir išgooglint nepavyko. Bet atkapsčiau Valstybinę Maironio metų programą (apie lauko reklamą – nieko nėr; gal ji tik Vilniui skirta? Už ko užkliuvo akis? Rašybos klaidos 8 profilio išklotinėj, visiško formaliųjų rašybos reikalavimų nepaisymo: reikia taško – nereikia, brūkšnelis vietoj brūkšnio, reikia tarpo – nereikia etc., etc.; reikalavimas preciziškai sutvarkyti bet kokį viešumai skirtą tekstą tikriausiai nebeegzistuoja [dinozauro redaktoriaus perfekcionisto manymu]. Kaip pirmasis „koncepcijos“ principas nurodytas naujumas; naujumo – 0,00 [mano supratimu]. Gana burnot. Ko išties laukiu? – Brigitos Speičytės studijos [dedikuotos a.a. prof. Vandos Zaborskaitės atminimui?]).

P.S. Šalia šito Maironio atvaizdo įdėtas kitur dar nematytas „Senelio skundas“ (4 × 6 = 24 eilutės [tekstas imtas iš ten pat, kur nurodžiau – su beveik visom korektūros klaidom: 11 eilutėj pataisyta rašto, bet 12-oj nereikalingas kablelis taip ir liko; 15 eilutėj turi būt visą kraštą]; spėtina, Generalinės prokuratūros tarnautojams ir lankytojams pirmiausia skirtas, nes prie Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių sankryžos eksponuojamas). Vis dėlto įdomu, kiek ir kokie Maironio eilėraščiai bus lauke šįmet reklamuojami. Jei dar neminėtą pastebėjot ar pastebėsit – prašyčiau komentaruose paminėt.

(256) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas blogiausia

Rytą važiuodamas troleibusu perskaičiau, ir vis neišeina iš galvos Liutauro Degėsio mintis:

Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. [...] Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. (Metai, 2012, nr. 1, p. 111)

Ar kas perskaitėt „Lietuva 2030“? Tik pradžią tepajėgiau paskaitinėt. Tiksliau už L.D. nepasakysi: „atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens“.
[2012-01-19] Manau, beveik tą patį norėjo pasakyt ir a.a. Václavas Havelas, 1992-10-27 (jau nebe [Čekoslovakijos] ir dar ne [Čekijos] prezidentas, trumpam vėl tik žmogus) sakydamas kalbą Prancūzijos institute:

[...] pasaulis, Būtis ir Istorija yra valdomi savo laiko, į kurį mes galime kūrybiškai įsiterpti, tačiau niekas nėra visiškas jo šeimininkas. Pasaulis ir Būtis aklai nepaklūsta technokrato ar politikos specialisto įsakymams [...]. [...] Pasaulis maištauja prieš tvarką, primestą jam smegenų, smegenų, kurios tarytum užmiršo esančios tik viena menka dalelė nepaprastai turtingo architektūrinio statinio, vadinamo pasauliu. Kuo griežčiau ir nekantriau pasaulis spaudžiamas į racionalias kategorijas, tuo smarkesniais iracionalumo proveržiais jis mus pribloškia. (Šiaurės Atėnai, 1992-12-18, p. 1, 4; iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)

P.S. Tikėjaus, parengsiu įrašą, skirtą Havelui prisiminti daug cituodamas ir pavadindamas: „Pro memoria: ‘Godo neateis, nes jo nėra’“ – tokią minėtajai kalbai antraštę parinko Le Monde, 1992-10-29 skelbdamas paskaitos tekstą. Nuo žinios apie jo mirtį iki laidotuvių ir per jas pylėsi visokie apibendrinimai: Europe has lost a father; V.H. – tiesa, meilė, gerumas, garbė, sąžinė, kovos už demokratiją ir žmogaus teises simbolis ir pan. Pompastika; helio balionai. O va tuolaik popieryne rastas paskaitos vertimas buvo apie tai, kas svarbu atrodo – kalbėta apie laukimo fenomeną: neprasmingąjį („Laukti Godo beprasmiška, tai reiškia – meluoti pačiam sau ir prarasti laiką“; toks laukimas „atsiradęs iš mūsų bejėgiškumo, jisai – ne viltis, o iliuzija“) ir prasmingąjį („Reikia kantriai sėti sėklas, uoliai laistyti žemę, kur jos pasėtos, ir duoti augalams laiko, kuris jiems skirtas. Negalima apgauti augalo, kaip negalima apgauti ir Istorijos. Tačiau galima jį laistyti. Kantriai, kas dieną. Su supratimu, be abejo, su nusižeminimu, tačiau ir su meile. [...] Nėra jokios priežasties nekantrauti, jei sėta ir laistyta gerai. Tereikia suprasti, kad mūsų laukimas nėra beprasmis. Laukimas, kuris turi prasmę todėl, kad kilęs iš vilties, o ne iš nevilties, iš tikėjimo, o ne iš desperacijos, iš nusižeminimo prieš šio pasaulio laiką, o ne iš baimės, laukimas, kurio ramybę lydi ne nuobodulys, bet įtampa. Toks Laukimas yra vertesnis už paprastą laukimą.“) — Na va, bent tiek užfiksavau.
P.P.S. Pasak Libération, Milanas Kundera yra pasakęs: «La plus belle œuvre de Václav Havel, c’est sa vie.» Daug tiesos.

(255) Užparaštė, xxvi: apie dienos istorijas

Kęstučio Šiaulyčio pieš.

Kas atsitiko tą ar kitą dieną prieš x metų – tokių tekstukų ar laidų per radiją yra; gerai, kad yra, bet primenami faktai, kuriuos ir pats palygint nesunkiai gali rast. O va jei paieškojus įdomesnių istorijų, susijusių su konkrečia diena? – gal jau prieš porą metų toptelėjo galvon klausimas (iš radijo, LR, ilgesio? gal). Vis užtinku, kai ką užsifiksuoju, bet 365-ios – nepasiekiama kiekybė, tad gal visai nesvarbu, kad šiandien pasidalinsiu vakar susidėliojusia galima istorija, skirta kovo 4-ai.

1989-ų kovo 4-ą išėjo pirmasis numeris Lietuvos žaliųjų informacinio leidinio Žalioji Lietuva (redaktorė Rūta Grinevičiūtė; numerį paruošė Rita Miliūtė, Kęstutis Šiaulytis, Sandra Gražytė; redakcinė kolegija: Artūras Abromavičius, Vaidotas Antanaitis, Saulius Gricius [būt prasminga išleist apie šį žmogų knygą, manau], Rūta Grinevičiūtė, Saulius Lapienis, Zigmas Vaišvila; tiražas 50 000; kaina 20 kp). Ketvirtame puslapy paskelbtas ir toks laiškas:

Aš, Vydė Vaičekonytė, gyvenanti Kaune, Ašigalio g. 47-68, skelbiu savo butą Nebranduoline, demilitarizuota zona.

Tą pat padarė ir Jonas, Rita, Eglutė ir Inga Stegvilai (Klaipėda, Spalio pr. 17-19), tiksliau – J.S. savo, žmonos ir dukrų vardu. O prasidėjo viskas, regis, nuo Gyčio Padegimo, kuris Šiaulių dramos teatrą ir erdvę virš jo tokia zona paskelbė?
Va rast reiktų Vydę Vaičekonytę (pagooglinęs teradau, kad 2007-ais tapo atestuota architekte) ir/ar Joną Stegvilą ir paprašyt prisimint tuos rašytuosius laiškus. Sykiu būtų prisimintas ir laikas, kai oi daug Lietuvoj buvo pacifistų (jokių kariuomenių!) ir žaliųjų (jokių atominių elektrinių! [tebemanau, kad atominės Lietuvai tikrai nereikia]).
Tokia galėtų būt kovo 4-os istorija. Galėtų.

(254) Visiškai tarp kitko: apie spaliukus

Kolegė:
– Na, kas buvo spaliukai?
– Būsimieji pionieriai.
– Ot ir ne: „tai 1923 m. Rusijos komunistiniame režime sukurta organizacija, vaikams nuo 7 iki 9 metų“, – pacitavo iš Violetos Židonytės romano Liepų medaus nebus (2011) paaiškinimų.
– Ot ir taip: spaliukai nebuvo atskira organizacija. – Ir pacitavau iš Pradinuko (1983): – „Visasąjunginės V. Lenino pionierių organizacijos Nuostatuose parašyta:‘Pionierių draugovės ir būriai sudaro I–III klasės spaliukų grupes jaunesniesiams mokiniams rengti stojimui į pionierių organizaciją’. Taigi spaliukų grupės egzistuoja tik prie pionierių būrio, bet ne atskirai, tai ne speciali jaunesniųjų mokinių organizacija“ (p. 194).
Aišku, menkniekis toks netikslumas, tas vietininkas blogiau.
P.S. O va kad apie Kosto Ostrausko mirtį padoriai tepranešė vieninteliai bernardinai.lt (čia) – kituose taip ir liko pirminė informacija (mirė, tik dar nežinom, kada tiksliai), – manau, iškalbingas faktas: apie prioritetus ir pagarbos supratimą laaabai daug pasakantis.

(253) Užparaštė, xxv: dar apie vieną akrostichą

Esu rašęs apie 1940-ais skelbtą Internacionalo vertimo konkursą. Ten ir Binkio, kaip šito teksto vertėjo, pavardė paminėta.
Šiandien besikuisdamas popieryne, aptikau išplėšą iš Literatūros ir meno (1993-03-20) su Domo Kadugio (slp., aišku) tekstu „Pornografinė įvairovė“. Yra ten ir tokia pastraipa:

Antai Kazys Binkis mėgdavo pasakoti, kaip jų šauni kompanija patobulino „Internacionalo“ vertimą. A.J. Greimo sakymu, tai padaryta per linksmumą, pritrūkus pinigų: „...nuėjęs į esdekų CK ir pasisiūlęs gerai, „meniškai“ išversti, jei jie sumokės“. Tarsi gavęs net 1000 litų, ir esdekai nepastebėjo, jog šiame vertime, iš eilės skaitant pirmąsias pirmojo posmo eilutes, paslėptas net ir mūsų laikais nespausdintinas žodis. (p. 14)

Greitosiom rastas Binkio versto Internacionalo pirmas posmas toks:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!

Na, gal toj vertimo versijoj paskutinė eilutė prasidėjo: Kovon visi...? (Ritmas tikrai nesutrinka.) Greičiausiai.
Bet ką čia dabar nustebinsi, tokį žodį pavartojęs? Keistoka buvo skaityt šitą aptarimą. O kad Binkis mėgo bliuznyt vis šitą žodį pavartodamas, paremtų ir jam priskiriamasis dvieilis: „Pas Melngailį, pas Borisą etc.“ Literatūros istorija turi ir profaniškąjį pamušalą, vargu ar verta jį neigt, bet ir išverstu paltu vargu ar verta vaikščiot; nors kodėl ne, jei pamušalas – iš sabalų kailių.

(252) Sovietmetis: apie unikalų tiesosakos būdą

Esu / manau esąs vienas iš nedaugelio, kuris, Lietuvoj tupėdamas, paskaitinėja popierinį Čikagoj (tebe)leidžiamą Draugą (atkeliauja [suprantama, vėluodami] savaitės numeriai LLTI bibliotekon – ačiū!). Tik „anapusbalinių“ autorių tekstai patraukia akį kasdiendieniuos numeriuos (tarkim, Stasio Goštauto; pagarba!), o va šeštadieninius kultūrinius priedus (iš pagarbos buv. redaktoriui Kaziui Bradūnui, nors dabar redaguojamus „šiapusbalinės“ Renatos Šerelytės) visada perskaitau (kartkartėm prisimindamas Lietuvos ryto priedą „Mūzų malūnas“ [Kukulas, Parulskis ir kt., slapyvardžiais ten rašydavę...]). Yra ir Draugo internetinė versija, kur priedai pateikiami .pdf formatu; pasižiūriu; kad ir metinę priedo bibliografiją.
Nežinau, ar kam šaus galvon pagooglint: „Mendeika Ambrasas“, – apie pirmą rodomą nuosiuntą („Cenzūra ir potekstė“, 2011-05-28) noriu primint. Ir žodžiu aktorių bei režisierių Petrą Mendeiką esu girdėjęs apie tai pasakojant, bet tekstas yra tekstas, – apie unikalų tiesosakos būdą sovietmečiu – būdą, kai apeinamas net pats įžvalgiausias cenzorius, skaitantis tekstą ir galvojantis apie galimas potekstes (kas kramol’no tarp eilučių???+?):

Pavyzdžiui, kryžminis dialogas, gimęs dailininko, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso, labai anksti išėjusio anapus, bei jo kolegos R[egimanto] Midvikio pjesėse, kai dviejose scenos aikštelėse kalbama vienu metu, ir du tarpusavyje tarsi nesusiję dialogai sueina į vieną ir suformuoja tik girdimą (o ne užrašytą) rišlų sakinį cenzūros draudžiama tema. Sakinį, kurį cenzūra būt iškupiūravusi ir kuris savo tikrąją prasmę atskleidžia tik spektaklyje, tik vaidinant, darant reikiamose vietose pauzę, tapdamas labai aštriu skambėjimu ir visiškai nematomas – rašytame tekste. Ir, aišku, įvaro cenzoriui paniką: kaip jis, pjesę skaitydamas, galėjo to nepastebėti!.. Šis neeilinis reiškinys liko nepastebėtas ir neįvertintas, nesulaukęs nei aptarimo, nei studijos, nors yra unikalus pasaulinei dramaturgijai ir labai aktualus šiandien dar pavergtoms tautoms. Šis dramaturginis atradimas gimė ir buvo realizuotas gūdžiais cenzūros siautėjimo laikais.

Štai tas teksto gabalas, kurį noris paskleist. Dar labiau „priartint“ prie sovietmečio tyrėjų akių. Kas be ko: prieš tai paprašius Petro Mendeikos pateikt teksto kryžminimo pavyzdį: nekaltas + nekaltas = „kaltas“.
P.S. Apie A.A. ir Co. pjeses dar čia esu rašęs.

(251) Iš popieryno, iv: ką galėtų reikšt m. ž.?

Labai įdomūs, jokioj knygoj, regis, neperspausdinti Juozo Žlabio-Žengės (pirmųjų nepriklausomybės kovų kavaleristo, pasak Sigito Gedos, vieno iš trijų didžiausių XX amžiaus pradžios lietuvių poezijos modernistų, vėliau net didžiausiu atrodžiusio) atsiminimai „Tarp bombų dūžių ir mūzų lūžių“ apie pirmąjį sovietmetį ir vokietmetį (Nemunas, 1991, nr. 12). Ir štai tokia situacija užfiksuota:  Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos nebėr!, vieta – Kaunas, laikas – tuoj po mitingo Lietuvos kompartijai paremti Vileišio aikštėj (per Jonines vyko).

Netrukus susitikau rašytoją Joną Marcinkevičių [*], su kuriuo dažnų ryšių nepalaikiau, tik retkarčiais kur nors šnekteldavome. Jis pasiūlė:
– Važiuokim į prezidentūrą pas Justiną Paleckį.
– Ko ten? – nustebau. – Juk jis prezidentas.
– Nuvyksim, pažiūrėsim ir parašysim, kaip Paleckis m. ž..
Abu šyptelėjom: tai buvo natūralizmo estetikos metafora. (p. 9)

Važiuodamas iš darbo troleibuse perskaičiau. Ir va vis tebegalvoju, ką reiškia m. ž.. Vienintelis plėtinys sukiojas galvoj: myžti žodžiais. Kokių variantų dar galėtų būt?

[*] lt.wikipedijos įrašą galima būt paspalvinti kad ir gabaliuku: J.M. Nürnbergo procese (kiek išsiaiškinau, vienintelis lietuvis, tame oficialiai dalyvavęs, – kaip Tiesos specialusis korespondentas; yra išlikę jo laiškų Tiesos galvai Genrikui Zimanui, atskeidžiančių gan tragikomišką siųstojo korespondento padėtį: visi jo pranešimai turėję eit per Maskvą, o jis per prastai mokėjęs rusiškai; atsiskaitė/parašė/pranešė tik post factum, grįžęs Vilniun).

(250) Donelaitiana, iii: logotipas

Gavau el. laišką:

pranešame, kad yra sukurtas Donelaičio minėjimo programos logotipas (autorė Gražina Komarovska). Šis logotipas išrinktas konkurso būdu, kurį organizavo Vilniaus dailės akademija [išrinktojo logotipo autorė – VDA Grafinio dizaino katedros 1 MA kurso studentė]. Maloniai prašome naudoti šį logotipą kaip Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programos ženklą ir juo žymėti visą informaciją, leidinius, spaudinius, afišas ir pan. Donelaičio metų logotipo visus galimus formatus rasite Kultūros ministerijos svetainėje [...].

Priekabas – pats logotipas. Oi nežinau nežinau; mano supratimu, nei į tvorą, nei į Donelaitį. (Georgia šriftas man patinka, va ir mano įrašai tuo pačiu šriftu; bet tarp metų pagal visas taisykles turi būti ilgasis brūkšnys be tarpelių. Ir dar: kas per profilis logotipe? Autorės įsivaizduojamo Donelaičio? O kas per dalykai jojo galvoj?)
Beje, įdomu, kaip sureaguos (jei sureaguos) Robertas Jucaitis? Pala, bet ar tik nebus jis suinteresuotas asmuo (per VDA)?
P.S. Paieškojau žinių apie tą vykusį konkursą. Radau šį tą. Supratau, kad absoliuti dauguma vertintojų – dizaino išmanytojai (išskyrus Vaišnį, kuris viską išmano). Konkurse dalyvavo tik studentai (gal dar ir ką tik baigusieji?). Ne, aš nieko prieš jaunuomenę, bet ar ne varžydamiesi su vyresniaisiais savo talentu jie pirmąsias vietas turėtų pelnyt?

(249) Maironio metai de visu

Tik šįryt išlipęs iš troleibuso pastebėjau šituos viešuosius priminimus, kad Maironiui – 150, t.y. kad šie metai – Maironio metai.
Nežinau, kiek nuošimčių praeinančiųjų sustos ir perskaitys (iki galo) tuos eilėraščius. Vienas iš dešimties/dvidešimties/etc.?
Kitas klausimas rimtesnis: kodėl parinkti būtent tokio – patriotinio, agitacinio pobūdžio eilėraščiai? „Pirmyn į kovą“, „Nepriklausomybę atgavus“. Tai tikrai ne geriausia, t.y. meniškiausia, ką Maironis sukūrė.
P.S. Skaitydamas apie lietuvių poezijos antologijas persų kalba, pagalvojau: o jei tie viešai rodomi Maironio eilėraščiai būtų ir kitomis kalbomis (nebūtinai farsi ar jidiš, bet, tarkim, ir lenkiškai, ir latviškai, ir angliškai, ir rusiškai ar dar kokia)? Bent jau ten, kur turistai pašmirinėja (prie viešbučių, senamiesty). O ir mums gal visai įdomu būtų – mėgintum prisimint originalą.

Prieduras (2012-01-17). Kad susidarytum vaizdą apie tai, ką vis dėlto derėtų vadint Maironio metų reklamine kampanija, reiktų dienos ar net daugiau. Vakar akies kraštu pro troleibuso langą pastebėjau, kad į stiklinius kubilus kai kur įdėta ir jauno Maironio nuotrauka; šįvakar prie autobusų stoties (laukdamas 16 troleibuso), – kad laukimo paviljono įstiklintame reklaminiame plote – „Užmigo žemė“.
Pala, regis, supratau: viską lemia eilėraščio ilgis, o ne tematika ar meninė vertė. Palygint trumpas eilėraštis („Užmigo žemė“ – trys ketureiliai = 12 eilučių) – eksponuojamas viešojo transporto laukimo paviljonų stenduose, o jei ilgesnis (pvz., „Pirmyn į kovą“: 6 × 4 = 24 eilutės; „Nepriklausomybę atgavus“: 4 × 7 = 28 eilutės) – į stiklinius kubilus kišamas. Logiška. Nors kita vertus, laukdamas viešojo transporto žmogus turi kur kas daugiau laiko ir galėtų ilgesnį eilėraštį perskaityt negu skuosdamas pro kubilus.
— įrašo papildas

(248) Visiškai tarp kitko: du dalyku, digresija ir asociacija

(a) Miłosz-Milošas-Milašius

Reklaminiai stendai, primenantys, kad praeiti metai buvo Czesławo Miłoszo, kol kas nepakeisti, tad gal dar ir galima pasvarstyt apie asmenvardžio formas. Aš asmeniškai (bent kol kas) už Czesławą Miłoszą, bet stengtasi prigydyt ir aplietuvintą Česlavą/Česlovą Milošą (stenduose – Česlavas, o, tarkim, Mindaugo Kvietkausko ir Viktorijos Daujotytės studijoj – Česlovas (Lietuviški Česlovo Milošo kontekstai). Bet jei Jerzy Giedroyc – Jurgis Giedraitis, tai Czesław Miłosz – Česlovas Milašius (juk pusbrolio asmenvardį rašom Oskaras Milašius, nors jis pats pasirašydavo Milosz-Milašius). Suprantu, nesu joks autoritetas, tad nuomonę dera kuo nors paremt; ir bus tai Vaidoto Daunio teksto „Nesibaigiantis pasaulio poeto kelias Tėvynės link“, išspausdinto Lietuvos ryte (1995-07-27; liepos 26-ą Nidos rotušėje Miłoszas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu), pirmas ir du paskutiniai sakiniai:

Prieškario Lietuvoje Czeslawas Miloszas buvo vadinamas Česlovu Milašiumi. [...] Czeslawas Miloszas yra parašęs knygą, pavadintą „Tėvynės ieškojimas“. Mes galime pasakyti šiek tiek kitaip: ieškodami savo Tėvynės, vis labiau atrandame Miloszą, Česlovą Milašių.

Taigi: arba Czesławas Miłoszas, arba Česlovas Milašius; o gal Česlovas Miłosz-Milašius.

(b) LKŽ papildai

Kartkartėm vis ima lįst galvon mintis: fiksuok žodžius, kurių nėr popieriniam LKŽ ir lkz.lt; fiksuok sakinius, kurie tiktų kaip pavyzdžiai prie retesnių žodžių. Gal ir visai gera mintis, bet grūdu ją lauk suvokdamas, kad galiu įklimpt (neturiu teisės, darbus, už kuriuos mokama, reikia dirbt). Na bet šįkart neatsispyriau – užfiksuosiu šį tą.
Patinka ir gražiai skamba daiktavardžiai be -imo, -umo.
Tarkim, steigtis (o ne steigimas). Deja, LKŽ neužfiksuotas, nors net knygos pavadinime pavartotas: Arūno Sverdiolo Steigtis ir sauga (1996; redagavau).
Neužfiksuotas ir šio žodžio (beveik) antonimas apleistis. Va šįryt važiuodamas darban iš dėžės išsitraukiau pluoštą išplėšų iš laikraščių (revizija: ką mest – ką pasilikt, nors irgi derėtų mest). Lietuvos ryto „Mūzų malūnas“, 1994-09-02: Alis Balbierius, „Apleisties kunigaikštystės romantika, neviltis ir vertė“:

Kiek visur regime apleisties! – tūkstančiai sukežusių vienišų sodybų „agrariniame“ gamtovaizdyje, į kurias jau nebesugrįš jokie naujieji ūkininkai. Baisūs, žemę niekinantys, jau irstantys ir ardomi monstrai – buvusios sovietmečio fermos, sandėliai ir kiti „ūkiniai“ pastatai. [...] Kur mes dabar rasime kitą tokią šalį, tokią Didžiąją Apleisties kunigaikštystę kaip Lietuva?
Gelia ir slegia toji apleistis, o kartu ir įkvepia... Ir nyksta ji, traukiasi, genama naujų vėjų ir privačių iniciatyvų. [...]
Aš esu Didžiosios Apleisties kunigaikštystės vaikas ir iki mirties neišsižadėsiu šios savo tėvynės.

Arba štai Valdo Papievio romane Eiti pavartoti žodžiai nuoliūda ir naika. Abu yra LKŽ:

núoliūda sf. (1) A. Baran nuliūdimas.

Tik tiek. Ir jokio sakinio ar frazės. O kodėl nepridūrus kito anykštėno – V.P. sakinio (gal patrumpintino):

Jos [palaima ir gėla] neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. (p. 57–58)

Kitas žodis:

naikà sf. (4) Žž, náika (1) nykimas, liga: Tokia naikà užpuolė, ir nyksta jijė J. Pripuolė jam kokia naikà, ir sunyko taip Upn. Kad užpuola javus kokia naikà, tai nieko nelieka Skr. Kažkokia náika jį suėdė Rmš.

Ar nereiktų nurodyt ir kitą reikšmę: (2) naikinimas, priduriant pavyzdį iš Papievio:

Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. (p. 68)

Arba: ar nebūtų prasminga prie žodžio atãbradas pridurt kaip vartojimo pavyzdį sakinį iš Albino Žukausko, išleidusio knygą Atabradai (1975)? — Gana.

Nors ne – dar digresija (nuo žodžio naika): Nijolė Kudirka, iš profesijos psichologė, garsi fotografė (internete lietuviškai apie ją nieko neradau),1992-ais Vilniuj surengusi parodą (vienintelę Lietuvoj) nuotraukų iš Afrikos [ir greičiausiai kt.], sakė: „Fotografuodama archajinę kultūrą, fiksuoju nykstantį pasaulį, kurio ateities kartos nebepamatys. Tą pasaulį noriu suprasti ir įsimintinai perteikti. Kai jo nebeliks, kiti tokios galimybės nebeturės.“ Ir dar pridūrė: „Pasaulis ant jų [jos užfiksuotų žmonių, jų tradicijų ir kultūros] užvažiuos kaip su traktorium.“ (Cit. iš: Ramunė Vaitiekūnaitė, „Nijolė Kudirka“, Nemunas, 1992, nr. 11/12, p. 29.)
Ir dar asociacija: Vytauto Balčyčio Lietuvos miesteliai; regis, tais 2009-ais per Vilniaus knygų mugę priėjęs prie fotografo pasakiau: „Manau, Pats galėtum parašyt empatiškiausią recenziją apie Andrzejaus Stasiuko Pakeliui į Babadagą“, – Vyto Dekšnio puikiai išverstą knygą, kuri padarė labai stiprų įspūdį, nes pajėgta žodžiais perteikt būtent apleistis ir naika.

(247) Tarp kitko: Sapiegų parko vartai iš Antakalnio gatvės

Vakar ilgokai per dulksną teko palūkuriuot prie Sapiegos ligoninės vartų; ką daugiau veiksi – žiūrinėt beliko. Ir mėgint įsivaizduot, kokios skulptūros turėtų stovėt tose nišose. (Vakar neturėjau kišenėj fotoaparato, o ir apniukę baisiai buvo, tai šiandien per pietus nutraukiau.)
Kad turėtų – visiškai aišku; va ir Jano Bułhako 1912-ais darytą fotografiją radau (žr. dešinėj), ir Jurgio Hopeno 1923-ais, kur tos skulptūros aiškiai matyti; deja, aprašas tik toks:

Vaizde – darnios kompozicijos ir gražių proporcijų, plytų mūro, tinkuoti vartai. Aukštą, pusapskritę arkos angą ir antablementą laiko piliastrai. Tarp jų nišos, kuriose stovi skulptūros. (cit. iš čia)

Kas per skulptūros, ką vaizduojančios? – nė žodžio.
Ir staiga galvoj dzingtelėjo: pala pala, vg, tu gi tik iš gatvės pusės žiūrėjai, iš gatvės pusės ir fotografavai. Ugi nugi – bėgte marš atgal: žr. iš parko pusės!

Taip... Iš parko pusės vartai visiškai sutvarkyti, ir skulptūros (nors ir apdaužytos, buvo išlikę iki mūsų laikų) restauruotos (apie 2008–2009-us, regis): iš kairės – POMONNA – Pomona, vaismedžių ir vaisių deivė, iš dešinės – VERTVNO – Vertumnas, kaitos dievas, Pomonos vyras. Bet va toks mintigalis švystelėjo: ar nepapainiota čia? Ne tik vardus lotyniškus rašant, bet ir žmonai priklausančias gėrybes prie vyro kojų sukraunant? Bet gal ir ne.
Taigi: spalvotasis vartų vaizdas – žvelgiant iš gatvės, o Bułhako ir Hopeno – žvelgiant iš parko vidaus; nors greta sudėjau, bet greta nedėtini. Seno vartų vaizdo iš gatvės pusės, deja, neradau; gal ir nėr? Na kam fotografuot iš tos pusės, kur nišos tuščios?

O tose nišose turėjo būt dorybių alegoriniai atvaizdai: kairėj FORTITVDO – drąsa; dešinėj – TEMPERANTIA – santūrumas/saikingumas. Kada sunaikintos šios 1692-ais Giovannio Pietro Perti (*1648 Muggiò [netoli Milano], †1714 Vilniuje) sukurtos skulptūros? Neišsiaiškinau. Ar išliko kokie nors atvaizdai? Nežinau. Ergo, nežinau, ar yra galimybių jas atkurti. Ir paskutinė pastabėlė: geriau įsižiūrėjus, kiekvienoj nišoj matyti po du išsikišimus: pradžioj pagalvojau, kad gal čia restauratoriai paliko – skulptūroms pritvirtint; bet kai paklausiau budėtojų prie vartų, deja, teko nusivilt – čia jie įkalė vinis, kad eglutes per Kalėdas tose nišose būtų galima pritvirtint...

Suprantu, nieko čia naujo, bet va malonumo aiškindamasis patyriau; gal ir kai kurie šį įrašą perskaičiusieji ne viską bus žinoję (viliuos). Neišsiaiškinau iki galo. Bet juk ir nekėliau sau tokio tikslo; pasiaiškinau, ir gan.
P.S. Pasirodo (pražiūrėjau šią žinią), šįmet ketinama pradėt Sapiegų rūmų ansamblio rimtą restauraciją (iškėlus ligoninę). Gal planuojama atkurt ir Drąsą bei Saiką? Nežinau. Kai 2014-ais darbai bus baigti, pamatysim.

(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.