(252) Sovietmetis: apie unikalų tiesosakos būdą

Esu / manau esąs vienas iš nedaugelio, kuris, Lietuvoj tupėdamas, paskaitinėja popierinį Čikagoj (tebe)leidžiamą Draugą (atkeliauja [suprantama, vėluodami] savaitės numeriai LLTI bibliotekon – ačiū!). Tik „anapusbalinių“ autorių tekstai patraukia akį kasdiendieniuos numeriuos (tarkim, Stasio Goštauto; pagarba!), o va šeštadieninius kultūrinius priedus (iš pagarbos buv. redaktoriui Kaziui Bradūnui, nors dabar redaguojamus „šiapusbalinės“ Renatos Šerelytės) visada perskaitau (kartkartėm prisimindamas Lietuvos ryto priedą „Mūzų malūnas“ [Kukulas, Parulskis ir kt., slapyvardžiais ten rašydavę...]). Yra ir Draugo internetinė versija, kur priedai pateikiami .pdf formatu; pasižiūriu; kad ir metinę priedo bibliografiją.
Nežinau, ar kam šaus galvon pagooglint: „Mendeika Ambrasas“, – apie pirmą rodomą nuosiuntą („Cenzūra ir potekstė“, 2011-05-28) noriu primint. Ir žodžiu aktorių bei režisierių Petrą Mendeiką esu girdėjęs apie tai pasakojant, bet tekstas yra tekstas, – apie unikalų tiesosakos būdą sovietmečiu – būdą, kai apeinamas net pats įžvalgiausias cenzorius, skaitantis tekstą ir galvojantis apie galimas potekstes (kas kramol’no tarp eilučių???+?):

Pavyzdžiui, kryžminis dialogas, gimęs dailininko, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso, labai anksti išėjusio anapus, bei jo kolegos R[egimanto] Midvikio pjesėse, kai dviejose scenos aikštelėse kalbama vienu metu, ir du tarpusavyje tarsi nesusiję dialogai sueina į vieną ir suformuoja tik girdimą (o ne užrašytą) rišlų sakinį cenzūros draudžiama tema. Sakinį, kurį cenzūra būt iškupiūravusi ir kuris savo tikrąją prasmę atskleidžia tik spektaklyje, tik vaidinant, darant reikiamose vietose pauzę, tapdamas labai aštriu skambėjimu ir visiškai nematomas – rašytame tekste. Ir, aišku, įvaro cenzoriui paniką: kaip jis, pjesę skaitydamas, galėjo to nepastebėti!.. Šis neeilinis reiškinys liko nepastebėtas ir neįvertintas, nesulaukęs nei aptarimo, nei studijos, nors yra unikalus pasaulinei dramaturgijai ir labai aktualus šiandien dar pavergtoms tautoms. Šis dramaturginis atradimas gimė ir buvo realizuotas gūdžiais cenzūros siautėjimo laikais.

Štai tas teksto gabalas, kurį noris paskleist. Dar labiau „priartint“ prie sovietmečio tyrėjų akių. Kas be ko: prieš tai paprašius Petro Mendeikos pateikt teksto kryžminimo pavyzdį: nekaltas + nekaltas = „kaltas“.
P.S. Apie A.A. ir Co. pjeses dar čia esu rašęs.

(171) Sovietmetis: 1970-ieji ir Beckettas

Prae scriptum. Tai tik šiaip faktų fiksacija, neturinti didesnės reikšmės. Argi jau taip svarbu, kad va vienąkart kas nors buvo suvaidinta mėgėjiškam teatre, kad buvo susuktas mėgėjiškas filmas? Vis tiek kultūros kanonas lieka stabilus, be įbrėžimų. Stūksančios uolos ir apačioj besimėtantys akmenys.

1969-ais Samuelis Beckettas tapo Nobelio premijos laureatu. Tais pat metais Nemune (nr. 3, p. 26–29) buvo išspausdinta Dovydo Judelevičiaus išversta jo pjesė Paskutinė Krepo juosta (pastatyta lietuviškai tik 1988) – pirmoji Becketto publikacija lietuviškai (?).
1970-ais pirmam Kultūros barų numery, atvertam įklija su Stanislavos Gedvilaitės jubiliejiniu kilimu (žr. atvaizdą viršuj; Lenino 100-osios gimimo metinės), p. 51–52, – antroji Becketto publikacija – irgi D.J. išverstas Vaidinimas be žodžių I: Pantomima vienam aktoriui (Acte sans paroles I). Po gero mėnesio jį Vilniaus dailės instituto Koridoriaus teatre pastatė dailininkas, poetas, dramaturgas, aktorius, režisierius Arvydas Ambrasas (1947-11-03–1970-10-14). Žmogų vaidino Mečislovas Ščepavičius; trukmė apie 40 min.; parodytas, regis, tik kartą. Pirmasis Becketto vaidinimas Lietuvoj (?).
1972-ų pabaigoj Jaunimteatrio aktorius ir kino mėgėjas Rimgaudas Karvelis sukūrė 10 min. filmą pagal tą spektaklį, titruose kaip režisierių palikdamas a.a. A.A., pats įsivardindamas kaip rež.-operatorius. Vaidino tas pats M.Š. Rodytas mėgėjų festivaliuose Estijoj ir Lenkijoj; su perkūnsargiu – pradžioj pridėjus vaizdų iš „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ gyvenimo. Išliko. Pirmasis ir vienintelis lietuvių padarytas filmas pagal Beckettą (?).

Arvydo Ambraso piešinys

Post scriptum. Pasiskaitę lenkiškai ar rusiškai Becketto, Ionesco ir kitų absurdistų, XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj VDI studentai Arvydas Ambrasas su Regimantu Midvikiu sukūrė antipjesių trilogiją Duobė, Maratonas ir Pirmadienio popietė (išspausdinta tik 2009). Vaidinta VDI koridoriuj, kaip tada būdavo mėgstama sakyt, mėgėjų. Kaskart – anšlagas. Prie pačių tekstų nebuvo kaip prikibti, bet rastas kitas būdas nutildyt kalbas apie gyvenimo absurdiškumą – 1971-ais paskutinįkart suvaidinta visa trilogija ir, atitinkamoms personoms atitinkamai įvertintus, Koridoriaus teatro veikla užraukta. Nes, pasak Arvydo Šaltenio, „[t]ai buvo ir rezistencija, ir drąsus judesys Laisvės link“ (Žeme, nepalik mūsų: Poezija. Dramos. Prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė ir Rita Juodelienė, 2009, p. 247).
Ir kaip neprisiminsi kitos trilogijos – Marcinkevičiaus Mindaugo, Mažvydo, Katedros, – kuri vaidinta valstybiniam teatre, profesionalų. Irgi anšlaginė. Bet kitokia (ne tik dėl to, kad viena absurdistinė, o kita poetinė). Pastaroji turi nepajudinamos uolos statusą mūsų kultūros kanone. Ar kas nors ryšis sugretint šių trilogijų žiūrovams siųstas žinias? – Всё познаёться в сравнении, – nieko banalesnio nepajėgiau sugalvot.

P.P.S. Verkiamai reikia patikslint ir papildyt str. apie A.A. lt.wikipedijoj. Baisiai reikia.

(119) Broliai ir sesės Vileišiai

Kiekvienąkart pamatęs šitą skelbimą pagalvodavau: kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? O Anuprui? Kodėl plakato rengėjai žiauriai nupjovė vieną brolį (pirmą iš dešinės; visa nuotrauka iš čia)? Kodėl per prastas pasirodė Anupras? Kad apie jį Jonas Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas?
O kaip vyriausiasis Kazimieras, paveldėjęs tėvo ūkį? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys?
Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai?













Dabar jau įvykęs ir paminklo konkursas, ir nugalėtojai paskelbti – Regimantas Midvikis, Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius (jų sukurto paminklo projektas iš čia).
Žiūrėdamas pagalvojau: prie stalo sėdi trys broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o kažkur tolyn – ar ne ateinančius brolius ir seseris pamatė? Vietos prie stalo yra.
Pasispaudus, ir Vileišienės tilpų.
Ir dar: tai bus paminklas ne Lietuvos kėlėjams, o daugumos supratimui, kas yra laikytini kėlėjais.