(246) In memoriam Birutės Vanagienės (*1934-11-09 Mosėdy, †2011-12-31 Vilniuj)

Šiandien Karveliškėse buvo palaidotas kūnas žmogaus, kuriam turim būti dėkingi, kad žemaičiai Daukantas ir Valančius be didesnių sunkumų mums tapo paskaitomi.
LKI surašytame nekrologe (žr. wordinį priedą) a.a. B.V. pristatoma kaip dialektologė ir kaip kalbos istorikė; manau, būtina pridurt: ir tekstologė praktikė (kaip 9/10 lietuvių tekstologų) – parengė „Lituanistinės bibliotekos“ serijai Valančiaus Raštų dvitomį (1972), Daukanto Raštų dvitomį (1976), pastarojo Vertimus ir sekimus (1984) ir Istoriją Žemaitišką (1995; NB: antras pavadinimo žodis pradėtinas didžiąja raide) [ir kt.]; 2001–2011-ais su vyru Vytautu Vanagu – pirmuosius keturis akademinių Valančiaus Raštų tomus.
Pabendraut su a.a. B.V. teko dirbant „Vagos“ leidykloj, kai Lietuvių literatūros palikimo redakcija gavo Istorijos Žemaitiškos pirmąją dalį (spaudiny [abi dalys išėjo sykiu jau man nebedirbant „Vagoj“] nėr nurodyta jokio redaktoriaus; ir labai teisingai, nes jo Vanagienės parengtiems tekstams ir nereikėjo). Atsimenu tik pasvarstymą dėl didžiųjų raidžių. Daukantas ir tautovardžius/gentivardžius, ir vietovardžius rašė kaip lenkai – abiem atvejais pirma raidė didžioji. Pagal dabartinis reikalavimus, didžiąja tereik pradėt vietovardžius; ir kaip atspėt, ką Daukantas turėjo galvoj: teritoriją (Žemaičius, Lenkus, Gudus, Mozūrus etc.) ar žmones (žemaičius, lenkus, gudus, mozūrus etc.)??? Daugiur aišku iš konteksto (atsimenu, kaip sutarėm, kad kunigaikščiai ir karaliai valdė teritorijas, o ne žmones, tarkim, Jogaila – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius), bet kai kur – oi nelabai (nuteriojo Žemaičius ar žemaičius?); liko vienas kitas atvejis, kur pagal sistemą, mano manymu, reikėjo rašyt didžiąja, bet liko mažąja; regis, dėl Lietuvių, kaip vietovardžio, nesutarėm; „Jūs parengėja, Jūsų žodis lemia“).
Paskutinis didelis Vytauto ir Birutės Vanagų darbas – pradėti Valančiaus Raštai. Nors ketvirtame puslapy rašoma: „Parengė V.V., tekstus redagavo B.V.“, mano supratimu, abiejų darbas lygiai svarus (net gal simbolizmo įžvegtina): kairiuosius puslapius, kur pirminis tekstas, toks, kokį pats Valančius parašė/išspausdino, prižiūrėjo V.V., o dešinieji, kur „aplietuvintas“ tas pats tekstas, – B.V. valdos. Ir vis pagalvodavau: viena galva (Vanagų) ir dvi rankos – Vytauto ir Birutės. Dešiniosios nebėr.
P.S. Netikiu visokias ženklais ir panašiais dalykais, bet sutapimas yra sutapimas: gruodžio 31-ą priešpiet perklausiau iš vakaro gautą dovaną – CD – Antano Kučinsko Giesmes apie smertį. Atsisveikinant su Birute Vanagiene skambėjo lotyniškos giesmės.